ARKIV. J. MATULEVIČIAUS VILNIAUS GOLGOTA Spausdinti
Parašė J. VAIŠNORA, M. I. C   

Adomas Galdikas


Prieš 25 metus Kaune amžinai užmerkė akis viena iš didžiausių ir skaisčiausių lietuvių tautos asmenybių — arkivyskupas J. Matulevičius. Tiek jam mirus, tiek 1934 m. jo palaikus pervežant Į amžino poilsio vietą, tiek metinėse mirties sukaktuvėse buvo spaudoje plačiai aprašytas jo gyvenimas ir veikla, pavadinant velionį "Vilniaus kankiniu", o jo tenai vyskupavimo laikotarpį "Matulevičiaus Golgota". Praslinkus jau šimtmečio ketvirčiui, atrodo, laikas būtų praskleisti bent iš dalies užuolaidą ir pažvelgti, kiek tasai dvasios milžinas yra iškentęs senojoje Lietuvos sostinėje, beeidamas savo aukštas ir sunkias pareigas. Tenai jis stengėsi būti visiems paslaugus, kad visus Kristui laimėtų, tačiau dalis jo ganomųjų už tą plačios širdies visuotinę meilę yra atsidėkoję šmeižtais, varginimais, grasinimais, puolimais, pažeminimais. Visa tai vysk. Matulevičius iškentėjo, atleisdamas savo kankintojams, laikydamasis dėsnio "Vince malum in bono", ir tai sudaro jam garbės vainiką.

Šiame straipsnyje panaudosime tiek jau spausdintą medžiagą, tiek ypačiai dar niekur nespausdintą — jo paties dienoraštį ir arti stovėjusių žmonių rašytuosius atsiminimus. Dažnai leisime kalbėti pačiam J. Matulevičiui, kad ryškiau būtų matyti jo mintys, siekimai, tikslai ir pergyvenimai. Tačiau ir dabar, dėl ypatingų aplinkybių, teks nutylėti kai kuriuos faktus ir vardus, kad neužgavus artimo meilės ir nepakenkus dar tebesantiems gyviems anos tragedijos dalyviams ir liudininkams. O jei kur teks paliesti skaudžius ir kai kam nemalonius dalykus, tai, Matulevičiaus pavyzdžiu, darysime ne tam, kad užgauliojus ar kam nors įskaudinus, bet tik tam, kad objektyviai nušvietus dalykus, jieškant jiems pateisinimo ir supratimo. Tokiu būdu pagerbsime ir patį "Vilniaus kankinį", kuris mokėjo atleisti ir didžiausiems savo priešams, dargi juos labiau, kaip nelaimingus sūnus palaidūnus, mylėti.

1.   Į Vilniaus sostą
Pirmasis pasaulinis karas užklupo J. Matulevičių Varšuvoje, grįžusį iš Šveicarijos Friburgo, kur jis vadovavo atsikuriantiems marijonams. 1914 m. vasaros pradžioje J. Matulevičius vedė kunigams rekolekcijas Marijampolėje ir tuo pat tikslu nuvyko į Varšuvą. Vokiečiams okupavus Lenkiją, prasidėjo karo vargai. Varšuvos arkivyskupas A. Kakovskis atidavė marijonams netoli Varšuvos esantį apleistą buvusį kaman-dulių vienuolyną, kur Matulevičius subūrė pirmuosius lenkus marijonus. Vietos Bielianuose buvo daug, o Lenkijoje vargo dar daugiau. Matulevičius, kurio širdis visados jautriai reagavo į žmonių skurdą, suorganizavo Bielianuose karo našlaičių prieglaudą ir jos išlaikymą nešė ant savo pečių, dažnai elgetaudamas po miestą ir gabendamas išmaldas alkaniems vaikams. Čia jis būdamas susipažino su Romos Lenkijon atsiųstu apaštališkuoju vizitatorium A. Ratti, kuris tuoj pamatė nepaprastą Matulevičiaus širdies gerumą, jo proto gilumą ir jo būdo kilnumą, ir su juo tiesiog susidraugavo. A. Ratti pasidarė dažnas Bielianų svečias. Paskirtas arkivyskupu, prieš savo šventimus Ratti atvyko 8 dienų rekolekcijoms į Bielianus Matulevičiaus vadovybėje. Suprantama, kodėl A. Ratti vėliau taip stipriai rėmė Matulevičiaus kandidatūrą į Vilnių.

Kad J. Matulevičius pateko į Vilniaus vyskupus, yra nuopelnas ar kaltė Lietuvos Valstybės Tarybos, kuri, 1917 m. rugsėjo mėn. išrinkta, tuojau susirūpino Vilniaus vyskupo klausimu. Vilnius nuo 1907 m. neturėjo teisėto vyskupo. Tais metais vysk. baronas Roppas buvo rusų valdžios nušalintas ir vyskupiją valdė prel. Michalkevičius. Vilniaus vyskupo paskyrimas tada priklausė nuo dviejų instancijų: vokiečių okupacinės valdžios ir Vatikano. Vokiečiai svyravo ir lūkuriavo. Jie, tikėdamiesi, kad okupuota Lietuva amžiams liks Reicho dalis, svajojo į Vilniaus vyskupo sostą įsodinti vokietį. Lenkai Vatikane darė žygių, kad tas sostas atitektų lenkui. Esant tokiai situacijai, Valstybės Taryba nusprendė veikti. Iš karto apsistota prie kan. A. kandidatūros; ji ir okupacijos valdžiai buvo priimtina. Turėta rezerve dar ir prel. Maculevičiaus (Maironio) bei prel. Dambrausko kandidatūros. Tuo reikalu Valstvbės Tarybos įgaliotiniai kelis kartus lankėsi Miunchene ir kalbėjosi su nuncijum Pacelli.

Iš pradžių pasiūlytieji kandidatai Vatikanui išrodė svarstytini, ypačiai kan. A. kandidatūra. Bet vėliau, matyt, lenkams pavarius agitaciją Vatikano sferose, buvo atsakyta, kad kan. A. kandidatūra negali būti svarstoma. Reikia prisiminti, kad lenkai jau nuo seniau turėjo palinkimo Romoje budėti dėl naujų vyskupų paskyrimo, o ypačiai dėl Vilniaus. Jie negalėjo prileisti, kad į Vilniaus vyskupo sostą atsisėstų susipratęs, aiškus lietuvis, kokius jie vadino "lit-vomanais", "lenkų ėdikais". Neturėjimas Romoje lietuvių atstovų, kurie bent iš dalies atsvertų rūpestingų "globėjų" pastangas, dažnai nulemdavo klausimus mums nepalankia prasme.

Per paskutinį pasikalbėjimą su nuncijum Pacelli, kurio jurisdikcijai tada priklausė ir vokiečių okupuota Lietuva, jisai Valstybės Tarybos įgaliotiniams pareiškė, kad Vilniaus vyskupo paskyrimas jau yra pribrendęs reikalas ir jei Lietuvos Taryba politiniu atžvilgiu nieko neturėsianti prieš marijonų vienuolijos generolą Jurgį Matulevičių — jis esąs Šv. Sosto kandidatas — tai paskyrimas galėtų įvykti net telegramos keliu. Jeigu gi siūlytų kitą, derybos gali ilgai nusitęsti ir kažin dar, ar Vatikanas sutiktų.

Lietuvoje Matulevičius nebuvo labai žinomas. Didesnę savo gyvenimo dalį jis praleido ne Lietuvoje, o jei kada ir švystelėdavo lyg meteoras, tai tik neilgam laikui. Taigi ir kai kuriems Valstybės Tarybos nariams atrodė, kad Matulevičius, kaip ilgai išgyvenęs Lenkijoje, menkas gali būti lietuvis patrijotas. Kun. Staugaitis, Valst. Tarybos vicepirmininkas, įtikinėjo tary-bininkus, kad Matulevičius lietuviams nebus pavojingas. Betgi Taryba, norėdama arčiau susipažinti su kandidatu, rado reikalo pasiųsti porą savo narių patirti, kokios politinės krypties ir taktikos jis manytų laikytis, eidamas vyskupo pareigas Vilniuje. Ta proga Matulevičius išdėstė savo politinį credo. Bet apie tai žemiau.

Tuo tarpu Matulevičius visų tų derybų ir jo kandidatūros siūlymo į Vilnių nežinojo. Jis dirbo "gerojo samarijiečio" darbą Bielianuose ir svajojo greičiau patekti į Marijampolę, ten atkurti ir atgaivinti seną marijonų vienuolyną. Tačiau tiek Lenkija, tiek Lietuva dar buvo po vokiečių okupacijos letena. Buvo reikalingas leidimas keliauti. Tuo reikalu Matulevičius rašė Žemaičių vyskupui Pr. Karevičiui, kuriam pasisekė gauti iš vokiečių valdžios leidimas. 1918 m. kovo mėn. 1 d. Matulevičius paliko Varšuvą ir tos pačios dienos vakarą pasiekė Vilnių. Apie savo kelionę rašo: "Nors man buvo daug pripasakota apie kelionės baisenybes ir sunkenybes, tačiau keliauti Vilniun nebuvo taip bloga. Važiavau trečia klase; vagonas buvo apytuštis: vos keletas kareivių jame ir keli žydai pirkliai".

Atvažiavęs Vilniun ir apsistojęs pas brolius doloristus, kurių tarpe buvo keletas lietuvių (vėliau perėjusių pas marijonus), Matulevičius padarė vizitą vyskupijos valdytojui prel. Michalkevičiui. Tas tiesiog paklausė, ar jau atvykęs vyskupijos valdyti. Matulevičius iš karto nesuprato klausimo, ir tik besikalbant paaiškėjo, kad Vilniuje pasklidę gandai, jog Matulevičius būsiąs Vilniaus vyskupu. Apie tai esą žinoma ir Varšuvos arkivyskupui ir todėl Matulevičius iš jo turėjęs ką nors girdėti. Matulevičius nustebęs paaiškino, kad jis ničnieko nežinąs ir važiuojąs pirmiausia į Kauną vesti rekolekcijų, o paskui Marijampolėn kurti vienuolyno. Michalkevičiaus sąžinė, matyti, buvo nerami, nes ėmė tuojau aiškinti, kodėl buvęs priverstas suspenduoti lietuvius kunigus, pasirašiusius memorandumą vokiečių valdžiai apie lietuvių teises į Vilnių. Matulevičius ir to dalyko nebuvo girdėjęs, ir todėl aiškinimas jam liko miglotas.

Rytojaus dieną jis atvyko Kaunan, kur vedė rekolekcijas klierikams lietuviškai ir žmonėms lietuviškai ir lenkiškai. Įdomiai Matulevičius aprašo savo įspūdžius to meto Kaune: "Miestas labai ištuštėjęs, pabėgėliai dar negrįžę; tik visur pilna vokiečių kareivių; visur parašai vien vokiečių kalba".

Pasikalbėjęs su vysk. Karevičium, sužinojo daugiau smulkmenų dėl savo kandidatūros į Vilnių. Vysk. Karevičius Matulevičių siūlęs ir Valstybės Tarybai ir vokiečių okupacinei valdžiai, įtikinėdamas kandidato tinkamumą. Vokiečių Centro partijos atstovas Erzbergeris tą kandidatūrą pasiūlęs nuncijui Pacelli, o tas pranešęs Romai. Atrodo, kad Matulevičiaus kandidatūrą rėmę ir kai kurie lenkų vyskupai. Jiems, pažinusiems Matulevičių, kaip didelį t.olerantą, atrodė, kad jis nebus pavojingas lenkų interesams.
Išvykti iš Kauno į Marijampolę nebuvo taip jau lengva. Matulevičius pirmiausia prisistatė vokiečių valdžios bažnytinių reikalų vedėjui Altmanui. Tasai jį ilgai visaip kamantinėjo ir patyręs, kad jis nori važiuoti į Marijampolę ir tenai liktis, iš karto patikrino, kad vokiečių valdžia prieš tai nieko neturinti. Iš pokalbio Matulevičius suprato, kad vokiečiai jau yra susirinkę žinias apie jo asmenį ir veiklą. Tai matydamas, Matulevičius pridėjo, kad jis esąs vienuolis ir Marijampolėje norįs vadovauti vienuolynui. Kai rytojaus dieną nuėjo pasiimti žadėto leidimo, tai Altmanas atsisakė jį duoti, matyt, pabūgęs, kad Matulevičius, atvykęs iš Varšuvos, neimtų vesti kokios agitacijos. Kaizerio valdininkas visaip išsisukinėjo aiškindamas, kad esąs reikalingas Kelčių vyskupo leidimas ir sutikimas seiniškio, kad vienuolyno steigti neleisianti Lietuvos Taryba ir t.t. Tada Matulevičius jau gana griežtai atsakė, kad Seinų vyskupas jį mielai priimsiąs, o Kelčių vyskupo leidimas nesąs reikalingas, nes jis, kaip vienuolis, priklausąs tiesiog popiežiui. Lietuvos gi Taryba čia neturinti ko kištis, nes Marijampolėje nebus kuriamas naujas vienuolynas, o tik atgaivinamas jau bu-vusis. Altmanas, matydamas griežtą Matulevičiaus pasiryžimą vykti į Marijampolę, atsakė, kad jis pasitarsiąs su savaisiais ir su vysk. Karevičium. Po to pasikalbėjimo kitą dieną Altmanas jau įteikė leidimą bet tik 15 dienų, pridėdamas, kad Marijampolės viršininkas galėsiąs pratęsti.

Išvykdamas iš Kauno, Matulevičius bandė įtikinti vysk. Karevičių, kad jis esąs labai reikalingas marijonų vienuolijai, kad Vilniuje galįs bet kas vyskupauti, kad ramaus darbo keliu vienuolijoje jis daugiau naudos padarys Bažnyčiai ir tėvynei, kad jo darbo niekas neatliksiąs, ir panašiai. Pagaliau bent tiek išgavo, kad vysk. Karevičius pasižadėjo jo kandidatūros daugiau nekelti ir viską palikti Dievo Apvaizdai.

Naujo rūpesčio slegiamas, Matulevičius 1918 m. kovo mėn. 14 d. atkeliavo į Marijampolę ir tuojau įsitraukė į darbą, kurio buvo begalės. Seniau marijampoliečiai tik kada nekada girdėdavo jo nuostabius pamokslus, dabar girdės juos kas sekmadienį, ras jį klausykloje nuo ankstyvo ryto. Tuoj tik atvykęs, gavo vesti rekolekcijas moksleiviams ir parapijai. Vienuolyno padėtis pasirodė labai sunki. Vadovavimas "Žiburio" draugijai ir kitos organizacijos griuvo ant jo pečių. Naujai įkurtą "Žiburio" gimnaziją vokiečiai trukdė, kišdamiesi į darbą, spausdami didinti vokiečių kalbos pamokas. Gimnazijos vadovybė nuolat kreipdavosi į Matulevičių ir jis savo ramiu būdu bei geru vokiečių kalbos mokėjimu ne vieną sykį yra pašalinęs grėsusį gimnazijai pavojų; prieš jo žavinčią asmenybę suminkštėdavo ir kieta okupanto širdis.
Po daugybės darbo nebuvo galima ramiai pailsėti nė vienuolyno sienose. Vienuolyne gyveno pasauliniai kunigai. Ten vyko dažni kunigų suvažiavimai, kuriuose kunigai smarkiai pakritikuodavo vyskupijos valdžią, ypač dėl to, kad nebuvo seminarijos ir kurijos. Matulevičius kiek galėdamas ramino karštuolius, aiškindamas jiems Bažnyčios įstatymus. Buvo siūlyta Matulevičiui seminarijos rektoriaus vieta, bet jis atsisakė motyvuodamas, kad atvykęs vienuolyno tvarkyti, o ne ko kito imtis. Pagaliau, Matulevičiui padedant, buvo gautas vokiečių leidimas steigti Seinuose seminariją su dėstomąja lotynų ir lietuvių kalba. Seinų vyskupas, kunigų prašomas, ėmė organizuoti kuriją, kurion norėta įtraukti ir Matulevičių.
Tuo tarpu vis stiprėjo gandai apie kandidatūrą į Vilniaus vyskupus. Kai Roma griežtai atmetė kan. A. kandidatūrą, kurią rėmė ir vokiečiai, šie, kerštaudami prieš Romą, ištrėmė iš Vilniaus prel. Michalkevičių. Gi Lietuvos Taryba rimtai susirūpino Matulevičiaus pravedimu. Norėdama geriau pažinti savo kandidatą, 1918 m. vasarą atsiuntė į Marijampolę du Tarybos narius — kun. J. Petrulį ir kun. J. Purickį — pasikalbėti su Matulevičium. Čia duosime žodį vienam iš delegatų.

"Atvykome vakare į marijonų vienuolyną, kur gyveno kun. Matulevičius. Čia mus pirmiausia pavaišino vakariene bendrai su visais vienuoliais; po vakarienės nuvykom tryse su kun. Jurgiu į vienuolyno sodą pasikalbėti be liudininkų. Trumpai ir aiškiai išdėstėme mūsų misijos tikslą ir laukėme atsakymo.
Kun. J. Matulevičius išklausė ramiai, susirūpinusiu veidu ir, mums kalbėti baigus, trumpai pasakė:
—    Jūs norite mane pražudyti?
—    Kodėl?

—    Ar jūs manote, kad lenkai leis man ramiai dirbti? Jūs manote, kad jie nesigriebs visų priemonių, norėdami mane iš Vilniaus pašalinti? Jūs norite mane paaukoti.
—    Lenkai nėra tamstai tiek priešingi, kiek kitam kuriam nors lietuviui kunigui. Kada tamsta buvai Petrapilio Dvasinėje Akademijoje, jie tamstą labai gerbė ir lenkėsi tamstos autoritetui.
— Gal būt, bet nepamirškite — kitas dalykas Akademijos profesorius, o vėl kitas — Vilniaus vyskupas. Lenkai eiti lietuviui vyskupo pareigų neleis.
Kai delegatai nedrąsiai pasiteiravo, kokios politinės krypties ir taktikos jis manytų laikytis, eidamas vyskupo pareigas Vilniuje, Matulevičius atsakė:
—    Aš matau, jūs norėtumėte, kad būsimas Vilniaus vyskupas būtų nelyginant kaip koks plaktukas, kuris ten suskaldytų lenkams kunigams galvas, ar kaip kokia šluota, kuri juos visus iš Vilniaus iššluotų. Bet toks aš negaliu būti, nes kiekvienam vyskupui Bažnyčios kanonai nustato normas santykių, kurie turi būti tarp vyskupo ir kunigų. Aš iš anksto žinau, kad, laikydamasis kanonų, negalėsiu nei vienai nei kitai pusei įtikti.

Po ilgokų ginčų ir įrodinėjimų kun. Matulevičius pagalvojęs pasakė:
— Na, ką gi, jeigu Lietuvai mano auka reikalinga, aš neatsisakau. Bet žinokite, kad jūs mane siunčiate į pražūtį. Pavojaus aš nebijau ir savo asmens nebranginu, man tik baugu, kad aš save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti. — O veidas buvo apsiniaukęs ir susirūpinęs".

Toks atsakymas Tarybos narius įtikino, kad Matulevičius yra rimtas asmuo. Galutinai Tarybos pirmininkas A. Smetona oficialiai pasiūlė Vatikanui skirti Matulevičių Vilniaus vyskupu, paaiškindamas, kad Taryba prieš jo kandidatūrą nieko neturinti.

Matulevičius matydamas, kad jau dalykai darosi rimti, nusiskubino į Vilnių. Jis įrodinėjo A. Smetonai, kad, būdamas paprastu vienuoliu, būsiąs naudingesnis Bažnyčiai ir visuomenei, kad vienuolynai Lietuvoje reikalingi, kad kandidatų į vyskupus yra ir daugiau. Smetona nereplikavo, bet ir nieko nežadėjo. Grįždamas per Kauną, Matulevičius užėjo pas Zechliną, kuris tuomet vedė politikos skyrių valdžioje, ir jo prašė, kad nebūtų skiriamas į Vilnių. Rašė ir nuncijui Pacelli į Miuncheną, išdėstydamas sunkią vienuolijos padėtį ir prašydamas palikti darbuotis vienuolijoje. Laiškais užaliarmavo savo brolius Amerikoje, Friburge, Varšuvoje. Pastariesiems rašė: "Paplitę gandai, kad mane gali išsiųsti į Vilnių, pradeda mane gąsdinti. Malonėkite paprašyti J. E. arkivyskupą, kad mane gelbėtų, už tai jam būsiu dėkingas . . . Pagaliau aš Vilniuje nesusiorientuočiau; nežinau, ar tenai visiems įtiktų ir dangaus angelas. Tikrai, jei tenai nuvykčiau, būčiau apšmeižtas ir užuitas. Tačiau tiek to. Jei tik iš to būtų Dievui garbės ir Bažnyčiai naudos. Man rodos, kad tenai nieko nepadaryčiau, o mūsų reikalai labai nukentėtų. Taigi prašau mane gelbėti nuo tos nelaimės". Laiške tiems patiems lenkų marijonams (1918. VI. 6) vėl rašo: "Mano kandidatūrą į Vilnių vėl išstatė. Paskyrimas padarytų daug žalos mūsų vienuolijai Lenkijoj ir Lietuvoj. Vilniuje nepatenkinčiau nei lenkų, nei lietuvių, nei pagaliau baltgudžių, o pats būčiau politinių intrygų auka. Gelbėkite mane. Kreipkitės į nuncijatūrą, arkivyskupą, į vysk. Przedzieckį, į T. Ledo-chowski, parašykit į Friburgą; jie irgi turi rūpintis, kad mane nepaskirtų Vilniaus vyskupu". Kai lenkų marijonų delegatai nuvyko pas nuncijų ir pareiškė savo nerimą dėl generolo atitraukimo, tasai, visa išklausęs ir nusišypsojęs, atsakė: "Visa tai patvirtina, kad teisingai išrinkome. Teesie tai jums paguoda . . ."

Pagaliau Matulevičius pasiryžo pats vykti į Miuncheną pas nuncijų ir išdėstyti visą reikalą. Ta proga Lietuvos Taryba paprašė nuncijui paaiškinti, kad prel. Michalkevičius yra ištremtas Vokietijon be Tarybos ir lietuvių kaltės. Savo kelionės į Miuncheną rezultatus Matulevičius savo dienyne apibūdino labai lakoniškai: "Buvau Miunchene, bet išsinešiau įspūdį, kad į mano aiškinimus Šv. Tėvas vargu atsižvelgs".
Taip leidžiant pilnas nerimo ir susirūpinimo dienas, bene spalių 22 d. kun. prof. M. iš Vilniaus atvežė Ratti laišką, kuriame pranešama, kad Matulevičius jau paskirtas Vilniaus vyskupu. Laiške pridėta: "Jei Tamsta bandytumei atsistatydinti, tai Tamstos atsistatydinimo Šv. Tėvas nepriims". Tos pat dienos užrašuose skaitome: "Tą naktį negalėjau miegoti. Pajutau visą naštą, kuri ant manęs sugriuvo. Sunku man buvo, bet reikėjo su Dievo valia susitaikyti".

Matulevičiaus paskyrimą Vilniaus vyskupu ne visi vienodai sutiko. Vilniaus lietuviams, tuomet vargą vargusiems, pusbadžiu gyvenusiems, rodėsi, lyg pirmoji Lietuvos saulė nušvito. Rodėsi, kad Vilniaus vyskupijoje nereikės kovoti už tautines teises bažnyčiose, kad pasibaigs nelemti vyskupijos valdytojo kovos būdai, kad naujas tikras vyskupas, mokėdamas kalbų, sugebės patenkinti visus. Iš kalbos su vilniečiu kun. prof. M. Matulevičius patyrė, kad Vilniaus kunigams lenkams tas paskyrimas nelabai patikęs, nors buvo ir tokių, kurie džiaugėsi. Lenkai kunigai Vilniuje, sužinoję apie Matulevičiaus paskyrimą, padarė susirinkimą, kuriame vyravo pasitenkinimo nuotaika. Tačiau kai vienas atvirai pareiškė savo džiaugsmą, kad paskirtas Matulevičius, o ne kas kitas, tai antras atsiliepė, esą, lenkai turį apgailestauti šį paskyrimą, nes su Matulevičium bus sunku kovoti. Reiktų džiaugtis kitu kokiu nors ir menku kandidatu, arba ir aršiu litvomanu, nes tada būtų lengviau iš Vilniaus išgraužti ir gauti "savo" vyskupą. Matulevičius, nors ir kilęs iš "Krolestwo Polskiego" (Suvalkijos), nors kunigu tapęs Lenkijoje ir daug metų ten dirbęs, yra tikras lietuvis ir tokio būdo, kad būsiąs visiems lygus. Todėl su juo kova būsianti neįmanoma. Gudai kunigai džiaugėsi tikėdamiesi, kad Matulevičiaus asmenyje susilauks savo reikalų rėmėjo.

2.   Pasiruošimas į Vilnių.

Vos tik sužinojus apie paskyrimą, pasveikinti atvažiavo Tarybos atstovai: kun. Petrulis, kan. Kukta ir Vizbaras. Matulevičius su jais tarėsi dėl būsimos konsekracijos ir ingreso iškilmių. Atstovai prašė, kad jis konsekruotųsi Vilniuje ir, gavęs bulę, tuojau užimtų sostą. Kai išėjo kalba apie prakalbų eilę, Matulevičius pareiškė savo nuomonę, kad pirmiausia reiktų prabilti lenkiškai, kadangi Vilniuje yra dauguma lenkiškai kalbančių. Tarybos atstovai spyrėsi, kad vyskupas privaląs pirmiausia lietuviškai prabilti, nes čia Lietuvos valstybė ir Tarybos atstovai to reikalauja. Matulevičius atsakė: "Aš nesu skirtas vyskupu valstybei, o tik žmonėms, liaudžiai ir Bažnyčiai. Todėl privalau Bažnyčios ir žmonių reikalų žiūrėti". Tarybos atstovams nelabai patiko toks nominato pasiryžimas, kurį Matulevičius išlaikė ir kuris per ingresą lietuvių tarpe sukėlė daug nepasitenkinimo ir erzelio, bet kuris, kaip paskui paaiškėjo, buvo labai protingas žingsnis, jei Matulevičius galėjo ramiai pradėti vyskupauti ir paskui per 7 metus Vilniuje išsilaikyti. Ta-rybininkai dar prašė, kad vyskupas ir gudiškai prabiltų. Matulevičius sutiko, kad bulė turi būti ir gudiškai skaitoma, o dėl prakalbėjimo žadėjo dar pagalvoti ir pasitarti. Dėl visa ko paprašė, kad kun. Tol. parašytų trumpą prakalbėlę gudiškai.

Varšuvos marijonai pranešė, kad bulė galinti ateiti tik po kelių mėnesių, todėl Matulevičius nurimęs vėl ėmė darbuotis parapijoje ir vienuolyne. Marijampoliečiai tačiau pastebėjo, kad jų mylimas pamokslininkas ir dvasios vadas kažko susirūpinęs ir nuliūdęs. Būsima mitra jį slėgė prie žemės.

1918 m. spalių 25 d. Matulevičius nuvyko Kaunan, kur norėjo dalyvauti K. V. C. suvažiavime ir pasitarti su vysk. Karevičium. Kelyje prasilenkė su Vilniaus kapitulos atstovais, kurie jį prisivijo Kaune. Perdavę kapitulos linkėjimus, tarėsi dėl ingreso tvarkos ir prakalbų. Kai Matulevičius pareiškė norįs prabilti ir gudiškai, tai abu atstovai karštai stojo prieš, ypačiai prel. W. Jis karščiavosi, kad gudų Vilniuje iš viso nėra, kad tai tik vokiečių padaras ir t.t. Matulevičius rimtai atsakė, kad net "Dziennik Wilenski", kuris saugoja lenkų interesus, pripažįsta bent 17 procentų gudų Vilniaus vyskupijoje, taigi reiktų šis tas ir jiems duoti. Bet nenorėdamas iš karto su kapitula susikirsti, pareiškė, kad visos tvarkos nustatymą ir su įvairiais atstovais tarimąsi paliekąs kapitulai, kadangi ji šiandien tenai šeimininkė, o vyskupas atvykstąs kaip svečias. Vieno tik prašė, kad kiek galėdami visų tautų atstovus taikintų ir į taiką vestų. Kapitulos atstovai drauge pareiškė nenorą, kad Matulevičius konsekruotųsi Vilniuje. To jų nenoro priežastis labai aiški: Vilniaus lietuviai būtų gausiai ir organizuotai pasirodę iškilmėse, o to lenkai nenorėjo. Be to, kapitula nenorėjo prisiimti iškilmių išlaidų.

Visai netikėtai 1918. XI. 11 Matulevičius gavo iš Ratti telegramą, kad nelaukdamas ateinant bulės, konsekruotųsi vyskupu ir apimtų vyskupijos valdymą. Matulevičiui vėl teko keliauti Kaunan tartis su vysk. Karevičium. Matulevičius norėjo pats vykti Varšuvon pas Ratti, nes vien tik telegrama remiantis sunku apimti vyskupijos valdymą: kapitula galėjo nesutikti. Pasirodė, kad traukiniai eina tik iki Balstogės. Tuo reikalu buvo išsiųstas iš Marijampolės kun. D., kuris su dideliais sunkumais parvežė iš Varšuvos dokumentus. Su Žemaičių vyskupu sutarta konsek-ruotis Kaune gruodžio 1 d., o Vilniaus sostą ap-
 
Adomas Galdikas            Kapinės

imti gruodžio 8 d. Pasirodė, kad vargu kuris kitas vyskupas galės į konsekraciją atvažiuoti (paprastai reikia trijų vyskupų): Seinų vyskupas buvo išvažiavęs į Lomžą konsekruoti savo sufragano Jalbrzykowskio ir sutikti apaštališkojo vizitatoriaus Ratti, o Minsko vyskupas Lozinskis negalėjo atvykti dėl užblokuoto geležinkelio. Konsekracijos gi jau nebuvo galima atidėti, nes jis jau buvo paskelbta Vilniuje ir vyskupijoje, pagaliau laikai buvo neramūs ir rytojus labai netikras.

Matulevičius, lydimas poros kunigų marijonų, išvyko iš Marijampolės galutinai 1918. XI. 29. Traukinys iš Vilkaviškio labai vėlinosi ir į Kauną atvažiavo tik vėlai naktį. Kaune jau abejota, ar būsianti konsekracija. Rytojaus dieną Kaunan atvažiavo iš Vilniaus kapitulos atstovai: prel. Bajko, kan. Lubianec ir Vilniaus dvasiški-jos atstovas kun. Kretovičius. Bajko minėjo, kad ir dvarininkų atstovai rengėsi važiuoti, bet paskutinę valandą susilaikė: jiems kažkas nepatiko. Atvyko ir Tarybos bei vyriausybės atstovai.
Gruodžio 1 d. Kauno katedroje vysk. Karevičiaus, asistuojant Seinų prelatui Dabrilai ir Vilniaus Bajko, Matulevičius buvo konsekruotas vyskupu. Po konsekracijos sveikino įvairios lietuvių delegacijos ir viena tarnaičių lenkių. Buvo atvykę skyrium ir Mažosios Lietuvos du atstovai kareiviai pasveikinti ir įteikti adresą, kuriame išreikė norą susivienyti su Didžiąja Lietuva, "sveikindami J. E. asmenyje atsigaivinantį tautinį vyskupišką sostą Lietuvos sostinėje".

Kun. J. Tumas, dalyvavęs iškilmėse kaip "Lietuvos Aido" atstovas ir sveikinęs vyskupą (aprašęs šias iškilmes Vaižganto Raštų I t., 136-150 p.), savo atsiminimuose sako:
— Vyskupas atsakė dusyk lietuviškai ir sykį lenkiškai. Minėtina tai kalba. Visa taikos, meilės, teisybės ir nuolankumo dvasia perimta. Ją sunku atšviesti: jos tebuvo galima gerti. "Negi mano asmuo čia jus suvedė, tik tos idėjos, kurios pasaulį stumia priekin. Viena tokių jėgų — Bažnyčia . . . Žmones dorindamas, rodos, geriausiai visiems lygiai patarnausiu, geriausiai išpildysiu ne tik vyskupo, bet ir tos šalies piliečio pareigas . . . Bažnyčiai nėra graiko nei romėno, nėra žydo nei stabmeldžio . . . Esu pasiruošęs visiems lygiai patarnauti . . . Kristus mirė lygiai už visas tautas, sluogsnius ir kryptis. Ir mano tad pareiga tarnauti visiems, ypač liaudžiai, iš kurios esu paimtas ir vėl jai skirtas. Kas tik bus reikalingas Kristaus dvasios, visiems rūpinsiuos padėti jos gauti. Tikėjimas — gyvenimo veiksnys, idėja — pajėga . . . Labai malonu, kad laikinoji vyriausybė pritaria tikybai . . . Visi auklėkime "žmogų", kad kuo daugiausia būtų statančių galybių; griauti ir neauklėtas pataikys . . . Medis kirmino pagraužtas skursta ir geriausioje žemėje, gi sveikas ir uolynuose moka surasti dirvos ir tarpti. . ."

Vakare apie 18 vai. buvo seminarijoje pietūs, kur buvo vėl įvairių kalbų. Vyskupas atsakinėjo tiek lietuviškai, tiek ir lenkiškai sveikinusiems. Savo dienyne rašo: "Išskirti reikia iš visų kun. Tumo kalbą. Sakė: mes turime kunigų politikų, tautininkų, visuomenininkų ir kitų kitokių, bet neturime kunigo tėvo, ganytojo . . . Išreiškė linkėjimų, kad aš būčiau tas ganytojas, tėvas, ir drauge pasitikėjimą, kad kelsiu bažnytinius idealus ir žadinsiu Kristaus dvasią".

Rytojaus dieną su Vilniaus kapitulos atstovais vėl buvo aptariamas ingreso tvarkos klausimas. Kai vyskupas pasisakė, kad bulė bus skaitoma lenkiškai, lietuviškai ir gudiškai, o prabilsiąs tik lenkiškai ir lietuviškai, nes ir patys gudai raštu ir Taryba yra prašę, kad ir gudams būtų kas nors jų kalboje, kan. Liubianec labai karštai užprotestavo: gudų nesą, tik esanti žmonių kuopelė, vokiečių papirkta ir dirbtinai sudaryta prieš lenkus; lenkai palaikysią vyskupui už bloga tokį žingsnį ir jis susigadinsiąs sau pirmuosius žingsnius. Matulevičius, išdėstęs savo nuomonę dėl gudų klausimo, prašė, kad kapitula gerai tą dalyką apsvarstytų, nes vyskupas nenorįs savo avelių dalies užgauti ir nuo savęs bei Bažnyčios atstumti. Aprašęs šį pasikalbėjimą smulkiai, Matulevičius priduria: "Man gaila buvo tos niekinamos tautos ir norėjau, kad jie pamatytų, kad vyskupas nei jų pačių, nei jų kalbos neniekina. Bet vėl nenorėjau bažnyčioje riaušių ir skandalų. Taigi dar kartą griežtai pareiškiau, kad, mano nuomone, reiktų skaityti bulę ir gudiškai, bet kad kapitula dar kartą tą dalyką gerai apsvarstytų. Nustatyti, kurioje eilėje kuri delegacija eis manęs sveikinti, pavedžiau kapitulai, nes ji šeimininkė, tik prašiau, kad taikintų tautas, kad nebūtų kokių nemalonumų".
Kadangi Marijampolėn grįžti vyskupu buvo nepatogu, tai Matulevičius visą savaitę išbuvo Kaune, nuvykdamas ir Panemunėn, besiruošdamas ingresui ir rengdamas ingreso prakalbas bažnyčioje. Tuo tarpu Vilniuje jau prasidėjo in-trygos: kažkas paskelbė, kad lenkai, pasinaudodami vyskupo ingresu, nori padaryti tautinę manifestaciją. Vokiečiai, tai išgirdę, buvo pasiryžę jokiu būdu to neleisti. Galįs kilti susirėmimas ir kraujo praliejimas. Vyskupui buvo patarta, kad atvažiuotų į Vilnių ne gruodžio 8 rytą, kaip buvo sutarta, bet iš vakaro slapta. Vokiečiai pažadėjo naktiniame traukinyje duoti vyskupui atskirą kupę. Buvo matyti, kad kažkam parūpo sukliudyti vyskupo ingreso iškilmes. Matulevičius nujausdamas, kad čia jau eina politika ir kova, iš Kauno išvyko gruodžio 8 d. rytą. Vokiečiai ne tik kad atskiros kūpės nedavė, bet dargi vos vos bilietas gautas.

3.   Pirmieji žingsniai Vilniuje.

Pasveikintas Lentvario klebono, parapijiečių, Matulevičius labai kukliai atvyko į Vilnių. Stotyje pasitiko kapitulos, Lietuvos Tarybos ir miesto atstovai. Pagal nustatytą programą sustota Aušros Vartuose, kur koplyčioje į vyskupą prabilo prel. Volodzko lenkiškai. Sukalbėta Marijos litanija, žmonės gatvėje susirinkę sugiedojo "Tavo apgynimo" — viskas lenkiškai. Vyskupas atsakė labai trumpai — irgi lenkiškai. Jau stotyje vyskupui buvo įteiktas ministerio pirmininko Voldemaro laiškas, kurį Matulevičius Aušros Vartų zokristijoje drauge su prel. Hanuse-vičium ir Volodzko perskaitė. Voldemaras reikalavo, kad Tarybos ir ministerių kabineto nariams būtų užleista pirma vieta sveikinant, kitaip atsisaką dalyvauti, jei kapitula to nepadarysianti. Drauge reikalavo, kad vyskupas prabiltų į gudus katedroje. Prel. Hanusevičius atsakė: kapitula visais balsais nutarusi, kad gudiškai ne tik prabilti, bet nė bulės skaityti nereikia, nes nesą nė vienos parapijos, kur toji kalba būtų vartojama. Jei vyskupas liepsiąs, tai galį skaityti, bet iš to išeis negeistini dalykai. . . Vyskupas atsakė, kad jis prisitaikysiąs prie kapitulos sprendimo, nes ji čia šeimininkė, o pats vyskupas nenori būti jokių sumišimų priežastimi. Taip pat jis nenorįs spręsti, kokioje eilėje bus sveikinimai, tik prašąs visus taikinti, kad nebūtų nemalonumų. Hanusevičius atsakė, kad jei labai Taryba spirsis, galį jai pirmą vietą užleisti. Vyskupas apsidžiaugė ir labai prašė tatai tikrai padaryti.
Privažiavus prie katedros, duryse pasitiko prel. Michalkevičius su kunigais ir pasakė trumpą sveikinimo žodį. Vyskupas, apsitaisęs iškilmingais rūbais, pradėjo ingreso apeigas. Žmonių buvo labai daug: netilpo katedroje, minios buvo lauke. Visi laukė vyskupo žodžio. Jis pirmiausia iš sosto prabilo į kunigus lotyniškai, paskui įlipo į sakyklą ir prakalbėjo pirmiausia lenkiškai: "Ateinu ganyti jus vardan Jėzaus Kristaus. Ateinu vesti jus prie Tiesos ir Šviesos . . ." Kalbos žodžiai skambėjo didingai. Minios žmonių katedroje siūbuote siūbavo ir pertraukdavo jo žodžius keistu audringu šūkiu: "Niech žyje nasz biskup, niech žyje!" (Tegyvuoja mūsų vyskupas, tegyvuoja!). Pasirodo, kad lenkų endekų vadas kan. Maciejevičius ir Vilniaus dekanas Černiavskis, nulydėję vyskupą į sakyklą, iš už jo pečių komandavo miniai. O ta minia buvo paruošta sukelti lietuviui vyskuDui skandalą, jei jis pirma prabiltų lietuviškai. Užtekdavo kan. Ma-ciejevičiui kilstelti ranką, ir minia arba suūžda-vo, arba nutildavo.

Ingreso rytą lietuvių tarpe ūpas buvo pakilęs. Visi laukė lietuvio vyskupo. Tačiau tas ūpas atslūgo, kai iš sakyklos pasigirdo pirmieji naujo vyskupo žodžiai ne lietuviškai, o lenkiškai. Kai kas net apleido katedrą. Tik vėliau tie patys lietuviai, vertindami vysk. Matulevičiaus politiką, pripažino, kad gerai padarė: bent pradžios lenkai endekai nesudrumstė. Kai vėliau lenkai okupavo Lietuvos sostinę, tas pamokslas jiems buvo didžiausias kliuvinys, nes jo dėka nebuvo galima vyskupui prikišti antilenkiško nusistatymo.
Baigęs lenkišką pamokslą, vyskupas asistento kanauninko paklausė, ar bus skaitoma evangelija lietuviškai, kaip tai daryta prieš lenkišką pamokslą. Atsakyta, kad nesą tokio papročio. "Man rodėsi — rašo Matulevičius — kad būtų reikėję prieš lietuvišką pamokslą paskaityti evangeliją lietuviškai. Tiek to, nieko nesakęs, prabilau lietuviškai. Kalbėjau į žmones karštai ir kiek tik Įstengiau iš širdies. Regis, buvo ir lenkai, ir lietuviai patenkinti". Lietuviško pamokslo santrauka yra likusi tarp vyskupo rankraščių ir išspausdinta knygoje "Arkiv. Jurgis Matulevičius", tad prie jos turinio čia ir nesustosime.

Vysk. Būčys minėtoje knygoje rašo: "Tai buvo pirmoji nuo XV šimtmečio ingresinė kalba lietuviškai pasakyta. Nors Motiejus Trakiškis buvo lietuvių kalbos gynėjas XV amžiuje, bet abejotina, ar ingresinę kalbą yra pasakęs lietuviškai. Tada vyravo lotynų kalba. Tokiu būdu J. Matulevičius veikiausiai yra absoliučiai pirmasis Vilniaus vyskupas, pasakęs lietuvišką ingresinę kalba. Ligi šiol jis yra vienintelis", (p. 25).

Įdomūs susidarė santykiai tarp naujo vyskupo ir valdžios. Savo ingreso metu Matulevičius Vilniuje rado net kelias valdžias: vokiečių su savo "Soldatenrat'u", Lietuvos Tarybą, bestiprinančią savo pozicijas viešumoje, ir lenkų neviešo pobūdžio Tarybą, su kuria vieni lenkai tesiskaitė. Besiruošiant prie ingreso iškilmių, kilo painus ir politiškai svarbus klausimas: kas turi įteikti naujam vyskupui vyskupiškas regalijas: mitrą, pastoralą ir žiedą. Mat, nuo senovės yra likęs paprotys, kuriuo einant, naujai paskirtiems vyskupams regalijas įteikia krašto valdžia. Kadangi 1918 m. gruodžio mėn. faktiškai Lietuvą tebevaldė vokiečiai, tai susidarė pavojus, kad jie politiniais sumetimais regalijų įteikimą gali pavesti kokiam nors lenkų komitetui. Tai būtų buvęs Lietuvos interesų pažeidimas. Lietuvos Taryba stengėsi, kad ji būtų įpareigota regalijas įteikti, ir tas jai pasisekė. Vyskupas buvo Lietuvos Tarybos apdovanotas tikrai brangiomis ir meniškomis insignijomis.

Vietas katedroje ingreso metu tvarkė kapitula. Ji griežtai atsisakė duoti Lietuvos Tarybos nariams garbės vietas katedroje, kad nepaliktų lenkų slaptos Tarybos narių antraeilėje vietoje. Dėl to Liet. Taryba oficialiai vyskupo ingrese nedalyvavo. Gi sužinojusi, kad pirmas vyskupo pamokslas buvo lenkiškas, o tik antras lietuviškas, jokių iškilmių nei priėmimo jam nerengė ir ruoštąją pagerbimo puotą atšaukė. Nebuvo Lietuvos Tarybos nariai sveikinti vyskupo nei jo rūmuose po ingreso iškilmių. Įdomiai Matulevičius aprašo tos dienos įvykius:

"Po sumos grįždamas su prel. Hanusevičium, dar kartą prašiau sakyti kan. Lubianec, kad Lietuvos Tarybos ir valstybės atstovams užleistų pirmą vietą. Numaniau, kad čia kils susirėmimas ir daug nemalonumų. Įžengiant į vyskupo rūmus, pasitiko mane su duona ir druska J. M. Michalkevičius, atvyko ir kiti prelatai ir kanauninkai. Aukštai salionuose rinkosi delega-
 

ADOMAS   GALDIKAS    KANKLININKAS   (ALIEJUS)

cijų atstovai. Einant man pusryčiauti, priėjęs kan. Kukta man pasakė, jei sutinkanti kapitula pirmoje eilėje leisti Tarybos atstovus, tai atvažiuosią jie mane sveikinti, o jei ne, tai nesiro-dysią. Atsakiau, kad prel. Hanusevičius sakęs, kad tam jų norui nesipriešinsią. Tada kan. Kukta pasiuntė vežėją parvežti Tarybos atstovų. Sėdus pusryčiauti, atėjęs kan. Lubianec aštriai užprotestavo prieš Tarybos atstovų norą kalbėti pirmiausia. Esą, buvo nustatyta tvarka, kad lenkų delegacijų atstovai pirma kalbėsią, o lietuvių paskui, tai to ir reikią laikytis. — Atsakiau, kad, mano nuomone, čia jau civilinio mandagumo aktai. Bažnyčioje pirmiau kalbėjau lenkiškai, o paskui lietuviškai, kadangi lenkų daugumas. O čia Taryba vis tik yra valdžia, ją sveikino net Šv. Tėvas, su ja derybas vedė net nuncijus Pacelli Miunchene, jai pavedė vokiečiai savo valdžios dalį, ji atstovaujanti ir šalies žymiai daliai. Taigi šio civilinio mandagumo akte priderėtų jiems pirma vieta, taip man rodos. Kiti iš kapitulos nesipriešino; J. E. vysk. O'Rourke taip pat tos nuomonės buvo. Tik kan. Lubianec spyrės, kad greičiau eičiau prie delegacijų, nes laukią. Rinktis buvo nustatyta 2 vai. Tarybos atstovų dar nebuvo, palaukus iki 2 su puse vai. ėjau prie delegacijų. Pasakiau, kai tik atvažiuos Tarybos atstovai, kad pertrauktų viską ir įleistų Tarybos atstovus. Lubianec sakė, kad gal kur atskirame kambariukyje juos priimti. Pasakiau, kad geriau visiškai nepriimti, negu žmones niekinti. — Prasidėjo sveikinimai: pirmiau ėjo lenkų atstovai, paskui lietuvių, paskui gudų. Kun. Lubianec norėjo, kad, išklausęs lenkų, jiems atsakyčiau: matyt, norėjo, kad lenkai paskui sau išeitų. Sakiau, kad, visus išklausęs, visiems paskui paeiliui atsakysiu. Kalbėjau kiek galėdamas širdingai, pirma lenkams, paskui lietuviams ir pagaliau gudams, šiems lenkų kalba, kadangi gudiškai nemokėjau. Sakiau, kad atėjau čia visiems lygiai tarnauti, visiems reikšti meilę, kad tautų santykiuose tos pačios doros privalome laikytis, kaip ir atskirų žmonių santykiuose, kad nė vieno nevalia neapykantoje laikyti, niekinti, skriausti, kad visus lygiai reikia mylėti ir t.t. — Tarybos atstovai neatvažiavo. Pasirodė, kad buvo nesusipratimas. Vežėjas nesuprato, pastovėjęs prie Tarybos grįžo".

Gal čia neapsižiūrėjo kan. Kukta, kuris ne pats vyko į Tarybą, o tik vežėją pasiuntė. Tas gi pasisakė atvykęs vežti pas kan. Kuktą. Gal ir tyčia kieno nors vežėjas buvo pamokytas durneliu apsimesti.
Matulevičius tos dienos įvykių aprašymą baigia taip:
"Nežinau, kodėl man niekad taip neišrodė menki, niekingi tie tautiniai ginčai, neapykantos, užsispyrimai, kaip dabar. Rodos, turint kiek geros valios ir nuolaidumo, buvo galima visus sutaikinti Kristuje. Daug kaltės man išrodė čionai iš pusės kai kurių kunigų. Mat, patyriau, kad kapitula ir lenkai kunigai visiškai nepripažįsta Tarybos ir lietuvių valstybinės valdžios".

Įvykusiam nesusipratimui su Lietuvos Taryba išlyginti, sekančią dieną vysk. Matulevičius pirmąjį vizitą padarė Tarybos pirmininkui, jo pavaduotojams ir visiems Voldemaro kabineto ministeriams bei žymesniems valdininkams. Tos dienos vakare Taryboje buvo padaryta interpeliacija, kodėl gudų kalba nebuvo skaityta bulė, neprakalbėta gudiškai, neskirta katedroje Tarybos atstovams tinkamos vietos. Vyskupas tik gruodžio 9 d. rytą gavo iš kanclerio kun. Stec-kevičiaus raštą, kurį Taryba buvo įteikusi kapitulai dėl gudų kalbos. Raštas gautas jau po laiko. Vyskupas raštu paaiškino ministeriui pirmininkui Voldemarui lietuviškai ir gudų Tarybos prezidiumui gudiškai, kodėl taip įvyko: tai įvykę be vyskupo kaltės, nes viską tvarkė kapitula, o jis turėjęs taikytis prie nustatytos tvarkos.

Gruodžio 9 d. lenkų piliečiai pakvietė vyskupą pietų, kurių metu pakelta tostas už vyskupą labai pavojingu būdu, būtent: išreikšta viltis, kad jis prisidėsiąs prie Lenkijos-Lietuvos unijos įgyvendinimo. Vyskupas atsakė, kad jis, gyvendamas Lenkijoje, tiesa, tarnavo lenkams, gi čia visiems lygiai tarnausiąs. Būdamas vyskupas  tegalįs tik meilę, broliškumą, vienybę žmonėms skelbti, juos taikinti, bet politinės unijos ne jam priklausą ir ne jo galioje esančios. Taigi į tą dalyką negalįs ir nenorįs duoti atsakymo.
Kitą dieną vakarienę surengė krikščionys demokratai, kur taip pat buvo daug kalbų. Išklausęs eilėjį sveikinimų, vysk. Matulevičius kukliai, bet labai nuoširdžiai atsakė neužsigaunąs ir nelaikąs niekam už bloga, jei kas nepritaria pirmiems jo žingsniams, pradedant valdyti vyskupiją. Pažymėjo, kad į politiką kištis negalįs, kad, mokydamas žmones doros, teikdamas jiems Kristaus mokslą, manąs ir tėvynei geriausiai pasitarnauti.

Pagaliau nurimę Lietuvos Tarybos ir valdžios žmonės gruodžio 12 d. pakvietė vyskupą pietų. Dalyvių buvo daug, nemažiau ir kalbų: kalbėjo lietuviai, gudai, lenkų, žydų, partijų atstovai. Vyskupas per tris valandas atsakinėjo sveikintojams visomis to krašto kalbomis. "Kai jis kalbėjo apie meilę ir vienybę — sako J. Tumas — jutau, kad jis myli ir neskaldo . . . Kalbėjo St. Šilingas apie vaidilutes, M. Biržiška apie kultūrą, kun. Mironas apie Bažnyčios eskadrą, kun. Tumas apie Vilčių Žvaigždę, A. Voldemaras apie Mickevičiaus Gustavą, Rozenbau-mas apie Babelio bokštą. Prūsai reformatai, lenkiškai kalbantieji lietuviai, betikybiniai, socialistai, vyriausybė, Taryba, gudai, žydai, visi laukė iš naujo ganytojo, kad jis padėtų išbristi iš vargų. Ir visi liko sustiprinti" (Ark. J. Mat., p. 133; cfr. Vaižganto Raštai, I, p. 145). Patsai gi vyskupas savo dienoraštyje pažymi: "Mano kalbos regimai patiko visiems, visi buvo patenkinti: ir žydai, ir gudai, ir lietuviai. Taip Dievas padėjo man vėl sueiti su Lietuvos valstybe į dermę. Lietuviai, nusiminę dėl ingreso ir paabejoję, koks aš būsiąs lietuviams, dabar nurimo".

Po visų iškilmių vyskupas negavo nė kiek pailsėti. Kasdien pas jį rytais lankėsi daugybė visokių žmonių ir kunigų. O jis jokio etiketo nesilaikė, neturėjo nustatytų valandų. Vyskupo durys buvo visada ir visiems atviros. Po pietų paprastai jisai pats lankė žymesnius miesto asmenis ir įstaigas. Vienuolės seserys ėmė kviestis į savo mokyklas. Čia vėl reikėio laviruoti: parengti vaikai deklamavo eilėraščius, droždavo prakalbas lenkų tautinėje dvasioje, o vvskupas atsakinėdamas iškeldavo religijos reikšmę mokymo darbe. Tai matydamas, Matulevičius užrašo: "Pasiryžau kiekvienos tautos geismus ir siekimus gerbti, kiek jie nepriešingi mūsų tikybos dėsniams".

Gruodžio 15 d. Vilniaus katedroje Matulevičius konsekravo nauią Rygos vyskupą O'Rour-ke, asistuojant vysk. Karevičiui ir prel. Michalkevičiui. Ta proga rytojaus dieną pas Matulevičių įvyko pirmoji (ir bene paskutinė) Pabaltijo vyskupų konferencija, kur aotarta daugelis svarbių klausimų, ypačiai beartėjančio bolševizmo akivaizdoje. Sutarta, kokios taktikos laikytis, patekus po komunistų valdžia, tartasi, kaip suvienodinti kai kuriuos administracinius dalykus.

Tos pat dienos vakare vysk. Matulevičius sukvietė Vilniaus kunigus pasitarti, kaip elgtis bolševikams atėjus. Čia vyskupas turėjo progos pateikti savo programą: įvykus okupacijai, kelti Kristaus idealus, pazityviai dėstyti Kristaus mokslą, vengti užsipuldinėjimų, nekelti politinių klausimų pamoksluose ir t.t. Duota ir praktiškų patarimų: tinkami pamokslai, žmonių lankymas, ypač kalėdojant, prie Šv. Sakramentų raginimas, metrikų rašymas lotynų kalba ir pan.

Tuo tarpu mieste darėsi kaskart neramiau. Vokiečiai rengėsi Vilnių palikti. Per Naujus Metus jie tai ir padarė. Rytojaus dieną (1919. I. 2) Lietuvos Taryba ir ministeriai išvyko į Kauną. Susidariusią tuo metu Vilniuje padėtį labai vaizdžiai aprašo patsai Matulevičius savo dienoraštyje:
"Įvairios partijos ėmė varžytis tarp savęs miestą ir valdžią. Emė eiti daug laikraščių įvairiomis kalbomis. Bene ar tik ne šešios žmonių grupės savinasi sau Vilniaus valdžią: lietuvių Taryba, vokiečių kareivių Taryba, lenkų komitetas, darbininkų (bolševikų) Taryba, tų pačių bolševikų Taryba, susidariusi Vileikoje su Kapsuku, senoji, dar rusų paliktoji miesto valdyba. Vokiečiai matomai visus vilkino, nė vieniems nedavė tinkamai susiorganizuoti, nė vieniems nedavė ginklų. Pagaliau Tarybai perdavė valstybinius rūmus (kurių neįstengė apsaugoti ir apimti), senajai miesto valdybai miestą; bolševikų Tarybai savo palankumą išreiškė; lenkų legijo-nistams, kaip pasirodė, atidavė iš tikrųjų miestą. Stebėtina vokiečių politika: visus sukiršino, patys viską išsivežė.

"Mano stovis be galo buvo sunkus: kas vie niems tiko, tai kitiems nepatiko. Nežinia buvo, kaip įsitaikius. Viskas virte virė. Laikiausi Kristaus ir Bažnyčios. Mačiau, kad kiekvieni: ir lietuviai, ir lenkai į savo pusę traukia, nelabai paisydami Bažnyčios reikalų".
Nežiūrint viso, vyskupas uoliai ėjo savo pareigas. Kalėdų naktį celebravo katedroje ir sakė pamokslą. Baigiant 1918 metus, irgi sakė pamokslą. Kūčių dieną ėjo į įvairias įstaigas pasidalyti plotkele, per šventes vizitavo įvairias lietuvių ir lenkų įstaigas.

Bet čia jau prasidėjo bandymas vyskupą įtraukti į jam visai pašalinius reikalus. Varšuvos valdžios Vilniun atsiųstas komisaras S. M., apsilankęs pas Matulevičių, pranešė, kad lenkų valdžia nusprendusi Lietuvą okupuoti, bet tai nereiškia Lietuvos aneksijos: paliksią teisę apsispręsti. Esą, legijonieriai ir lenkų valdžia garantuosią Bažnyčiai laisvę ir ginsią visų tautų laisvę. Komisaras norėjo, kad vyskupas šias mintis paskleistų plačiau. Matulevičius atsakė, kad jis į politiką nemanąs kištis, jis tik skelbiąs vienybės, meilės, broliškumo reikalingumą. Kunigų gi pareiga rūpintis visų išganymu lygiai. Po poros dienų vyskupo vardu atėjo iš Berlyno Dr. J. Purickio telegrama su prašymu paskelbti žmonėms, kad vokiečiai Vilniaus neatiduosią nei bolševikams, nei lenkams, kad santarvininkai pripažįstą Lietuvos Tarybą, kad Lietuva gausianti paskolą. Vyskupas tą telegramą nusiuntė į Tarybą prašydamas, kad savo, o ne jo vardu paskelbtų.

Naujų 1919 Metų dieną lenkų legijonieriai paėmė miesto valdžią ir gynimą į savo rankas. Varnų gatvėje apsupo bolševikų Tarybos rūmus. Prasidėjo šaudymai. Suimta keletas lietuvių bolševikų ir daugybė žydų. Sausio 2 d. bolševikų Taryba, apsupta ir apšaudoma, turėjo pasiduoti. Šeši tos Tarybos nariai, nenorėdami gyvi patekti į lenkų rankas, nusižudė. Legijonierių vadas Mokrzecki paskelbė karo stovį. Toli numa-tąs vyskupas 1919. I. 1 rašo:
"Mano nuomone, legijonieriai nebegalės atlaikyti Vilniaus, tik be reikalo savo šaudymais, areštais suerzino priešingų partijų žmones. Be abejo, bolševikai atėję keršys pirmiausia kunigams, paskui lenkams. Prie legijonierių neprisidėjo nei lietuviai, nei žydai. Legijonierių žygis tik didesnę nelaimę užtrauks ant miesto gyventojų, jei jie neatsilaikys prieš bolševikus. Pasitikėta, kad sodžiai prisidėsią. Iš kunigų pabėgėlių sužinojau, kad sodžiai ne tokie greiti kariauti.. . Lenkai dar pasitiki, kad Varšuva atsiųs pagalbos, bet, turbūt, veltui, nes kiek girdėt, nė ten neturi nei ginklų, nei šovinių".
(Bus daugiau)