Eilėraščiai |
Parašė Bernardas Brazdžionis |
DIENOS IŠ DANGAUS Jūs ateinat, metai, iš beribes, Jūs ateinat, dienos, iš dangaus, Ir kaip žiburys, tamsoj sužibęs, Neužsidegsite daugiaus. Ir kai ant keliones tako krenta Amžių ryto pirmas spindulys, Tolumoj regiu, kaip saulę, krantą, Atsiplėšt nuo žemės negalįs: Gaila grįžt iš vidurio kelionės, Gaila neregėtų valandų, Gaila žemės vieškelių ir klonių, Gaila žemės sodų ir žiedų... žemės soduos ir žieduos paskendęs Užmirštu jus, dienos iš dangaus, O jūs bėgat, tartum upės vandens, Ir nebesugrįšite daugiaus... ATSIŠAUKĘS GANDAS Tariau sugrįžęs iš vidudienio kelionės: — Antai, jau baigiasi viena dangaus diena, Ateina vakaras baltais lelijų kloniais, Ir šlama žingsniai jo kaip meilės dovana. Ir renkas dainos, tartum paukščiai pabaidyti Ir, lyg šaltinis sidabrinis širdyje, Atsižėrėjusi žvaigždžių žarijom švyti šventoji mudviejų gegužio gabija. Tarei patiesus žalią kilimą po kojų: — Einu lyg tėviškės papievėmis basa ... Ir atsišaukia gandas girių ir šilojų Ir, tartum ašara, štai, supasi rasa Ant tavo mojančių pavasarį blakstienų, Ant lūpų, šaukiančių Žaliakalnio medžius, Ir pro šilkinę seno sapno mėnesieną Ji tik nuo mano pabučiavimų nudžius. PALMĖS Ž0DŽIAI Kai namo sugrįžus tu palaistai palmę, Vandeniu pagirdai trokštančius lapus, Aš girdžiu tų lapų pilną meiles psalmę — Jos kiekvienas žodis kaip gėlė trapus. Jos kiekvienas žodis mano sieloj gimęs, Be tavęs bemirštąs dulkėse dienos, Kai palaistai grįžus, ilgesy nerimęs. Jos kiekvienas žodis, miela, tau dainuos. MOZAIKA Kas, kad metai iš anų dienų mozaikos Po brangiausią akmenį, kaip vagys, lupa, - Mūsų priesaika ne mūro rėmuos laikos, Mūsų priesaika nesenka, tartum upė. Pro aną šaltos žiemos rarotų rytą Skamba ji kaip muzika šviesi vargonų, Skamba ji širdy kaip šiandien pasakyta, Susipynus su vargonų antifona... Ir pro gaudesį pabudusių žvaigždynų Gieda gieda žvakių gintaro liepsna, Su malda aušros vargonų susipynus Gimsta meilės ir gyvenimo diena. ATMINIMŲ VARTAI Tenai man žydi tavo ryto rožės, Ten spindi man tavų akių dangus Ir amžiais jaunas tavo sielos grožis — šviesus ir šventas, retas ir brangus ... Ir sunkios metų dulkės kai užkrinta Blakstienų džiugesį, kaip vakaro migla, Man visa tai, kas buvo miela, šventa, Be žodžių kalba žvaigždės ir tyla. Ir vėl kaip laumėms laimę lemiant — gera Našlaitei širdžiai, vienišai, liūdnai, Kai atminimų vartai atsidaro Kur tu buvai, kur aš esu, — tenai. |