PRAŠVIESĖJIMAS Spausdinti
Parašė Aloyzas Baronas   
Jonas Dagys eina gatve sunkiai ir be prasmės. Pavakarys lekia degančiomis mašinų šviesomis ir debesimis, ryjančiais žvaigždes. Prietema. Dagio veido ir drabužių tamsumo. Be spalvos. Tikriau pilka. Dagiui kažko liūdna. Kažko trūksta, jis nežino ko, ir todėl velkasi, jieškoda-mas liūdesio priežasties. Dagys nesustoja ties rėkiančiu smuklės užrašu. Visa nuobodu ir šimtus kartų matyta. Eina kaip paskutinis kvailys porą kvartalų, norėdamas gatvėj rasti prasmę. Netoli kapinės. Dagys stabtelia, lyg tai būtų jo kelionės tikslas, ir nusišypso:
—    Ne, i čia man nereikia eiti. Nereikia. Į čia mane atveš.

Paskui jis nori vilktis toliau, kaip pirma. Be prasmės ir tikro kelio. Dagys nori grįžti atgal, bet už tvoros kryžiai, krūmai ir medžiai. Du iš jų baltais liemenimis.
—    Keista, — vėl sako Dagys, — keista. Beržai. Rodos, tik jie du šiam visam mieste.

Dagys stabtelia ties geležine tvora, atsišlieja žvilgsniu į baltą liemenį ir juokias :
—    Kažin kiek jiems metų? Gal tiek, kiek man. Dvidešimt septyni. O gal mažiau. Kažin ar medžiai turi daugiau rievių, ar mano veidas ir siela?
Paskui Dagį vėl pjauna ilgesys. Pirma norėjo eiti į kiną, bet dabar ne. Jis skuba į smuklę, atsisėda už stalo ir galvoja apie beržus. Jo tėvo namuos buvo visa alėja, ir tie medžiai kaip gyvi bėgo į vieškelį. Vienas paskui kitą lygia greta. Dagys sėdi ir nori prigirdyti aluje mintis ir ilgesį. Jis vėl galvoja apie viską. Apie beržus ant kapų ir alėją tėvo kieme. Dagys nebegali išvyti minties iš savo galvos ir grįžta atgal.

"Taip, čia pat sėdėjo prieš porą mėnesių. Ėjo vasara. Dulkina ir tvanki, apsmilkusi dūmais. Dagys atmena visa ir nenori būti kaltas. Jokiu būdu. Taip, jis sėdėjo šitoj kėdėj, kai šalia buvęs senis, rodydamas į Dagį, pasakė smuklininkui:
—    Šitam įpilk.
—    Ne, nereikia, — atsakė Dagys, — aš pats turiu.
—    Ne, tu, vaike, esi iš Europos ir aš iš jos. Turi ar ne, bet vistiek gersi. Nuo manęs, — sako senis raudonu veidu ir alaus putos plaukais.
Kai Dagys išgeria, senis vėl kalba:
—    Norėjau pamatyti namus — savo tėvo. Nors vieną kartą prieš mirtį. Dabar negalima, bet kai bus galima, aš nebesulauksiu.
— Kodėl? Sulauksi. Sugrįšim kartu, — sako Dagys.
— Vaike, kuo tu vardu? — klausia senis. — Aš, Mykolas Dūmėnas. Gyvenu čia netoli. Gerai gyvenu. Gal dar tavęs ant svieto nebuvo, aš čia gyvenau.
—    O aš Juozas Dagys, — atsako jaunuolis.
—    Keista pavardė. Primena ežį. Nors pavardė nesvarbu, — pila į abu stiklus senis alų, — gal tu daktaras kartais? Čia atvažiavo mokytų. O gal mokeisi tokiu?
—    Ne, dėde, nesimokiau.
—    Tai kas tu buvai?
—    Niekas, dėde, niekas.
—    Blogai būti nieku. Bet aš, vaikine, greit tikrai būsiu niekas. Aš buvau pas daktarą. Sakė, kad mirsiu. Liepė negert. Bet kaipgi gyvent, jei negersiu? Baisu mirti.
Dagys pažiūri į senį. Taip, jo visas gyvenimas praplaukė čia. Praskubėjo. Pasiutusia skuba, kaip nauja mašina pro žalias ir raudonas šviesas. Ir dabar šis senis nori važiuoti namo. Nors numirti namie nori. Keistas gyvenimas. Jonas pagailo senio:
—    Ne, Mykolai, tu nemirsi. Tu jaunas ir stiprus. Pamatysi, kaip iš naujo keliasi pasaulis.
—    E, vaike, kalbi kaip laikraštyje ar mitinge. Nepamatysiu. Aš žinau ir be daktaro, kad mano širdis netvarkoj. Prastas gyvenimas, vaike. Prastas, kai maža belieka gyventi.
—    Ką jūs, dėde, visą laiką niekus. Gerkit. Jie geria, ir kai senis nori palikti pilną stiklą, Dagys pastebi:
—    Aš vienas negeriu. Abu. Abu mes iš anapus vandenio, todėl abu ir gerkime. Tu, dėde, jaunas ir stiprus. Daktarai įkalba ligą ir mirtį, ir iškalba pinigus. Valgyti reikia ir daktarui.
—    Vaikine, nepasakok niekų. Nepasakok. Aš geriau žinau, kad mirsiu. Bet aš nebijočiau mirti savo tėvo namuos. Už marių, vaikine, saų numiršti ir guli. Guli kapuos, kur milijonas guli. Tokių pat prastų žmogelių. Po beržais. Beržai mirga, lapai nukrinta žemėn geltoni, anot tos dainos. O pavasarį špokas gieda. Supranti, vaikine, špokas. Linksma gulėt, kad ir negyvam, namuos.

Dagys, siurbdamas alų, galvoja, kad pirmoji kvailystė šitaip kalbėti. Lyg būtų svarbu, kur gulėti. Kalba senis, lyg jis gyvas atsigultų po medžiu. Ir Dagys nusišypsojęs pasako:
—    Argi svarbu, kur būsi palaidotas? Beveik nuodėmė šitaip kalbėt. Negi kapuos gyvensi. Gal norėsi, kad alaus statinę kartu užkastų.
—    Vaikine, tu nieko nesupranti. Čia visai kitas reikalas. Argi prelatai nepasako, po kuria bažnyčios siena juos palaidoti? Ir klebonai pasako, kokį žodį ant jo užrašyt.
—    Gerk, — nutraukia Dagys.
—    Negaliu, širdis, — geria lyg vaistus Dūmėnas ir vėl sako: — taip, pripilk stiklus. Ne kasdien tokius žmones sutinki, kaip tu, kurie supranta senį. Bet daugiau nebegeriu. Negaliu. Nors nesvarbu, kada mirti. Šiandien ar rytoj.

Bet geriau rytoj. Poryt arba po metų dar geriau. Taigi numiršti, ir pakiša po cementu. Visas gyvenimas — cementas ir geležis. Po kojom ir ant pečių. Traukiau, vaikine, fabrike vežimėlį, sunkiai. Pusę gyvenimo. Brolis sirgo. Paskui mirė. Irgi širdis. Padėjau jo žmonai. Ir dabar pas j% gyvenu iš paskutinių pinigų. Užtai ir nenoriu mirt, kad galiu dar gyvent. Bet nebedaug beturiu. Nebedaug. Gal tik laidotuvėms. Taigi, taip ir traukiau vežimėlį su plienu. Visur plienas ir cementas. Ratai ausyse dūzgia. Vaikine, kartą naktį iškritau miegodamas iš lovos. Nutvėriau lovą ir traukiu. Supranti, darda visas kambarys. Nubudau ir džiaugiuosi, kad ne fabrikas. Taigi taip, vaikine, visas gyvenimas dūmai ir geležis. Ratai cypia. Ir pats gyvenimas, vaikine, kaip dūmai ir ratai. Kartus ir prabėgąs. Ir nuplaukė ir nuvažiavo. O aš, vaikine, užsispyriau ir noriu būti palaidotas po beržais. Pirma galvojau: namo parvažiuosiu. Bet daktaras sako, kad išveš mane namo. Tuoj išveš. Mirsiu, bet gulėsiu po beržais. Beržai visam pasaulyje vienodi ir žemė vienoda. Ateisi, jaunuoli, palaidoti manęs. Verkti nereikės. Ką čia senis?
—    Dėde, užtenka. Nesirūpink. Tuo pasirūpins gyvieji.
—    Tikrai, vaikine. Gerk.
—    Geriam abu. Aš dar nepriaugau ligi to, kad vienas gerčiau.
—    Sakau, kad sergu, bet ką čia žmogus žinai, — senis degtinę užpylė dideliu gurkšniu alaus, — tikrai sakai, jog tam ir daktarai, kad gąsdintų. Iš to duoną valgo.
Paskui jie sėdi ilgai ir geria. Dagys ragina ir guodžia senį, ir jie abu kalba apie geležį, dūmus ir žalią beržo dainavimą. Paskui abu pradeda dainuoti. Jie suranda dainą apie šaltinėlį, ėjusį pro kryžių, ir apie beržo geltoną lapą, nukritusį šalia kelio. Senis užsimiršo apie daktarus ir širdį. Dagys ir degtinė įtikino, kad visa melas ir gyvenama tik vieną kartą.
Tikrai tada buvo toks vakaras. Dabar Dagys sėdi toj pačioj vietoj ir smuklėj. Tada buvo vasara, o dabar pradžia rudens. Nelabai kaitri, bet vistiek troškinanti. Vėl viską pergalvoja Dagys ir atsimena aną vakarą. Aną su Dūmėnu. Po poros dienų senis mirė. Perdaug buvo širdžiai dainos ir gėrimo. Ir Dagiui buvo baisu. Jam atrodė, kad jis bereikalo ragino gert. "Na, bet vistiek daktaras sakė, kad mirs. Ką aš čia kvailys? Be reikalo save gąsdinu ir įtikinėju. Juk aš nekaltas. Jokios kaltės. Žinoma, vistiek truputį kaltas", įsikalbinėja sau Dagys, išgeria stiklą ir jaučia kažkokią keistą nuotaiką. Lyg visas pasaulis būtų draugai, arba visas pasaulis suktųsi apie Dagį.

Pavakarys kaip upė įteka giliau į savo vagą. Dagys žiūri į patamsėjusius namų blokus, užnuodytus nuolatinio triukšmo ir dūmų. Jis norėtų vėl nueiti į kapines ir pažiūrėti. Pastovėti po beržais. Argi tikrai po jais nebuvo vietos Dūmėnui? Palaidojo kitam kapinių gale. Toli nuo beržų. Ant kapo — cementas. Kietas akmuo, kaip buvęs gyvenimas. Sunkus, kaip tie plieno vežimėliai. "Kvaila", galvoja Dagys. "Juokingas kvailumas. Įtikinėju save, kad aš kaltas. Mirė, ir baigta. Juk į gerklę degtinės nepyliau. Kiekvienas žino, kaip elgtis. Sakyti, ką nori, gali. Tegu ranka griebia už karštos geležies arba už degtinės stiklo. Niekas nekaltas".

Kyla jaunas vėjas. Lengvas. Virpantis nuo triukšmo ir bijantis spalvotų šviesų, nes nepajėgia jų užpūsti. Dagys su juo eina namo. Vėjas jį glosto, virpa Dagio juosvi plaukai, ir plonas švarkas plakasi. Dagys suka namų link, bet mintys vėl pjauna. "Taip, žinoma, kad mirė todėl, jog reikėjo. Nesutrukdysi būtinumui. Kas būtina — neatsiprašysi. Ateina laikas. Laiko kojos geros. Jos vienodai žengia pykčio stiklais ir ru-žavu meilės kilimu. Lyg laikas nebūtų gyvas. Atėjo laikas vienodai ir tiksliai, kaip fabriko juosta, ir nuvežė Dūmėną, kaip daiktą kokį ant tos juostos padėjo gyvenimas. Nuvežė, ir baigta. Čia ir geriausiu noru negaliu rasti savo kaltės. Bet po beržais palaidoti reikėjo. Bent patart. Tada būtų kitaip."
Dagys stabtelia. Pravažiuoja mašinos, ir žmonės praeina. Jis žiūri pro mašinų tarpus ir, rodos, mato baltus liemenis. "Ne", šaukia Dagys sau, "ne mano reikalas". O paskui prideda: "Tavo reikalas buvo su juo gerti, gi priminti apie beržus — jau kieno kito. Viską pasaulyje sunku surasti, išskyrus pasiteisinimą. Pasiteisinti lengva". Dagys apsisuka, prieina prie žaliai dažytų namų, kuriuos pavakarys buvo įvyniojęs į suodiną šviesą, ir sustoja. "Taip, jis čia buvo. Tikrai čia buvę Dūmėno namai. Ir jo brolienė čia liko". Dagys stovi valandėlę prie žalio namo, kuris nori dabar išsivaduoti iš suodinos vakaro skaros, ir todėl jo visi kontūrai ryškūs. Dagys lėtai įžengia į verandą ir staiga prieš akis iššokusiai iš kito kambario merginai sako:
—    Čia gyvena mirusio Dūmėno brolienė?
Mergina pažiūri didelėm akim, išsigandusiom ne žmogaus netikėto atėjimo, bet mirusio žmogaus jieškojimo, ir taria:
—    Taip. Taip. Tai mūsų namai. Pakviesiu. Palaukit.
Dagys atsiremia verandoj į stalą. Koja į stalo koją. Žiūri į nueinančią merginą, mėlyna suknele ir ploną. Plonesnė negu jos balsas. Dagys dairosi. Ant sienos keli kalendoriai. Šiemečiai ir pernykščiai. Taigi kolendoriai kabo, o laikas juo matuotas velniai žin kur. Dingo, kaip Dū-mėnas žemėn įkastas. Kažkur amžinybėj laikas ir Dūmėnas. Beržai šlama, ir Dūmėnas jų negirdi. O pirma Dagys su juo dainavo apie šaltinėlį ir lapą, kuris purvyne greičiau sūpavo. Bet Dagiui nėra kada galvoti. Mergina atsiveda motiną, kuri stora ir nustebusi žiūri į Dagį.
—    Žinote, aš čia vienu reikalu, — Dagiui pikta ir baisu, bet išgertas alus ir stalas jį laiko tiesų ir nesvyruojantį, — žinote, kodėl jūs ne-palaidojot Dūmėno po beržais?

Adomas Galdikas          Kaimo kapinės (aliejus)
                                Tėvų Pranciškonų nuosavybė

—O koks jūsų reikalas? — kerta storoji irgi labai plonu balsu, — koks jūsų reikalas? — pakartoja ji, ir duktė nuleidžia galvą.
—Aaa, vadinas, aš jai patinku, — pagalvoja Dagys ir, tos minties drąsinamas, vėl sako:
—    Na, mat, jis pageidavo.
—    Ką, ką? — sako boba plonai, ir Dagys negali suprasti, kaip tokia stora taip plonai kalba. Paskutinis "ką" nuskambėjo, kaip yla.
— Aš nieko. Aš kartą su juo buvau susitikęs, ir jis pageidavo.
—    Norėjo. Aš žinau. Buvo kvailas. Visokių niekų prikalbėdavo, o pinigų nepaliko. Turėjau užmokėti už kapų sklypą, o po beržais brangiausia vieta. Šalia tako.
—    Na, tai pasodinkite bent porą.
—    Pasodinti? Vėl pinigą mokėk. O kas leis taip daryti? Čia ne miškas. Kas jums pagaliau darbo!
—    Man nieko. Ne, ne. Galiu išeiti, — pasitaiso Dagys ir žiūri j merginą, kuri nuleidžia akis ir sako pilna susijaudinimo ir gėdos "ma-ma .
—    Sudiev, — moja ranka Dagys. — ne, jūs teisi, tai ne mano reikalas.
Jis lipa laipteliais, nušoka į kiemą ir nebegirdi, kaip motina klausia dukters:
—    Kažin ar tik tas senis pinigų jam nepaliko, kad taip rūpinas? Be pinigo čia niekas nieko nedaro. Aišku, kad paliko.
Ji norėtų vyti, bet Dagys jau eina gatve drauge su vėju, kuris ištikimai jo laukė gatvėj. Vėjas girtas ir kabinėjasi už visų daiktų, ir gatvės skamba vėsiam baladojimesi.

—    Kvailas, paskutinis kvailys, — sako Dagys sau ir vakarui ir draugui vėjui. Kvailas. Kas man darbo su netikru reikalu. Gi mergina tai jau kitas reikalas. Galima būtų užeiti, ko nors prasimanius. Galima. Bet tiek to. Aš užmušiau daug savo laiko tokiu valkiojimusi. O jo negalima supakuot. Šito laiko. Mirė žmogus, ir mirė visos istorijos. Gyvena tik tos, kurios mažiausia besurištos su žmogumi. Ir Dūmėno istorija tik ligi šio vakaro. Neilgiau. Ir kam visa tai bereikalinga? Pažadas, pareiga ir tiesa. Koks skirtumas tarp jų ir ryšys? Aš neišpildžiau pažado ir gal nusižengiu tiesai. Kvailas Dūmėnas. Beržai. Velniams jie? Aš nekaltas, kad mirė, ir nekaltas, kad nepalaidojo, kur jis norėjo. Kam jie, tie medžiai? Žemė, ir baigta. Tas pat visur. Cementas, medis ir žemė. Ji uždengia nuo beržų šlamesio, automobilių riksmo ir špoko giesmės. Negirdėt nei ratų nei žvirblių cypimo. Nieko. Dūmai plaukia, krinta suodžiai, pavasaris ir laikas. Nuplaukia. O po žeme nei miesto, nei signalų, nei plieno vežimėlio.

Dagiui linksma, kad išsisprendė klausimas.
—    Tikrai nesuprantamas senio noras. Ir dabar aš dėl to neturiu kankintis. Gal senį nuolatinė mirties baimė buvo suvaikinus.
Dagys pareina namo ir iš tamsaus kambario žiūri į šviesų gatvės rėksmą. Rėkia mašinos, reklamos ir vaikai. Praeina žmonės skubūs ir tylūs. Gal nešasi širdyse tylų rėksmą.
Dagys valandėlę žiūri, paskui nusispjauna pro pravirą langą ir uždaro jį, palikdamas už jo šaukiantį vakarą. Uždega šviesą ir vėl valandėlę galvoja apie Dūmėno brolienę ir jos dukterį.

—    Kažin ką aš pasakyčiau, ją sutikęs? Žinoma, nieko. Gal labai daug. Ką gi, pamanytų, kad aš kvailas arba įsimylėjęs.
Dagys varto laikraštį, ir po dešimties minučių nebėra jo galvoj nieko, kas jį šį vakarą vertė valkiotis ir j ieškoti prasmės bei tiesos. Eina pagirios, troškina, ir visa, kas buvo įvykę per paskutinę valandą, atrodo nerealu, tolima ir nereikšminga. Ir Dagiui labai gera nuo to atitolimo. Ir tuo laiku, kai Dagys galvoja apie vandenį ar kavą, sučirškia durų skambutis. Dagys girdi, kaip šeimininkė atidaro duris ir šnekasi. Paskui atėjusi baladoja į kambario sieną ir šaukia:
—    Svečių yra. Išeik.
Šeimininkė nueina į virtuvę. Salionėlyje Dagys sutinka Dūmėno brolienę su dukterimi. Jis įdėmiai pažiūri į merginą, ir šilima liejas krauju. Kažkoks keistas rašalas išsiliejo gyslose. Tikrai tokia graži mergina ir šaukianti pasiutusiai tyliu šauksmu. Norisi prieiti ir paglostyti. Bet baisu uždėti ranką ant pečių, nes šalia motina. Stora, veriančiu balsu ir akim.
—    Malonu jus sutikti, — sako Dagys ir atsiremia į stalą, lyg negalėdamas išlaikyt ištarto melo sunkumo.
—    A, žinot, mes norėjom paklaust. Gal, sakom, Dūmėnas kartais paliko pinigų. Tada mes susitartumėm.  Suprantate,   galima  viską  būtų padaryti susitarus. Tamsta duosi tų pinigų dalį mums, ir padarysim, kaip norėsi. Atrodo, kad tamstai Mykolas ką nors gero yra padaręs, gal ką nors paliko, kad taip rūpinies jo kapu?

Jeigu mergina, kuri šiuo metu nervingai su dešinės lakuotais pirštais krapštė kairiosios nagus, būtų atsikėlusi ir užsikabinusi Dagiui ant kaklo, jis nebūtų nustebęs, bet dabar šitoks keistas klausimas. Dagys skubiai atsisėda sofon ir klausia:
—    Apie ką jūs?
—    Na, aš nesupratau. Nu, vis kas nors. Nu, kodėl tamsta taip Dūmėno kapu rūpinies? — pasako brolienė, ir, rodos, jos balsas išbadys langus ir ausis.
Dagys pasikelia nuo sofos, atidaro duris į lauką ir nori sušukti: "Išeikit", bet jo žvilgsnis užkliūna už merginos truputį paraudusių skruostų, nuo šilimos ar nuo šviesos, einančios per ru-žavą lempos gobtuvą ir žaidžiančios nagų lake, ir dėl to raudonumo Dagys vėl uždaro duris.

—    Rodos, kažkas ėjo, — pasako jis, atsistoja prieš moteris ir tęsia: — E, žinot, aš keistas žmogus. Bet dar keistesnis jūsų Dūmėnas. Kartą kalbėjomės, ir papasakojo apie beržus. Suprantate, būčiau užmiršęs seniai ir jį ir tą jo kvailą norą, bet mes tą vakarą gėrėm. Žmogus visko prigalvoji. Visko. Man atrodo, kad todėl jis mirė, jog aš verčiau jį gerti. Man atrodo, kad aš jį nužudžiau. Ponia, aš tik jūsų dukteriai sakau. Jūs nesuprastumėte to. Jūs per sena ir perdaug prozos jūsų gyvenime. Kartais ką nors labai myli ir nužudai iš meilės. Nužudai norėdamas gero, o paskui visa nori atitaisyti. Taigi Mykolas kalbėjo apie kapus. Ir aš, kuris padėjau pasiskubint Dūmėnui numirti, negaliu užmiršti jo vieno noro. Nei jūs, nei aš jo neišpildėm. O dabar labanaktis. Žinau, kad veltui kalbu, nes jūs to jo noro neišpildysit. Nėra ko čia kalbėti. Be to, gal ir nėra reikalo visoki prašymai patenkinti.

Dagys prieina prie durų, laukdamas atsisveikinimo. Duktė atsikelia ir eina tylėdama.
—    Sudiev, — taria ji ir tyliai prideda, — einam namo, mama.
—    Ką, eiti? Išvaro? Ne taip greit. Nužudė Dūmėną, o dabar mane išvaro. Tikro brolio žmoną, atėjusią j ieškoti teisybės. Aš ne kvaila. Aš iš karto pamačiau, kad čia kas nors negerai. Kur tu radai, kad veltui žmogus rūpintųsi mirusio žmogaus reikalais. Niekas negirdėjo. O mano vyro brolis Dūmėnas mane išlaikė. Kad ne tu, jis būtų dar gyvenęs dešimt metų. Tai tu dabar užmokėsi už tą dešimt metų. Aš sakiau. Arba pinigus paliko arba kas nors kita. Mes čia laiko neturim pavalgyti, o jis apie seniai mirusius tauškia. Sakiau, kad ne be reikalo. Pats prisipažino. Žinojau, kad ir tave reikia pasiimti. Dabar lengviau bus išreikalauti už vargšo Mykolo mirtį. Einam, dukrele.
—    Mama, užtenka, — pasako duktė ir paskutinius motinos žodžius išgirsta gatvėj.
 
—    Aš nekvaila. Kur tu matei? Be reikalo ir pinigo čia niekas nejuda. Čia žmonės su galvom.
—    Išeikit, išeikit, — sako Dagys, — tegu jus velniai. Ko gero, ir aš širdies liga mirsiu. A, jūs širdies ligos bacilos, — Dagys užtrenkia kietai duris, užgesina salionėly šviesą ir savo kambary susiriečia ant cypiančios lovos. Taip jis piktas ir pavargęs.

Dagys užmiršta visa tai per keletą dienų. Vaikšto į darbovietę, j smukles ir namus. Vienas ir su draugais. Visas gyvenimas—vaikščiojimas. Vaikštai ir vis skubi. Skubi, lyg grabas nepalauktų. O jis ištikimesnis ir už žmoną. Ir tas skubėjimas leidžia daug ką užmiršti. Dagys užmiršo beržus, kurie aną vakarą staigiai buvo grįžę į atmintį, užmiršo Dūmėno svainę ir jos dukterį, kuri traukia dideliu tylos magnetu. Toks stiprus svajingas tylėjimas. Ir tame užmiršime Dagys gauna kvietimą pas tardytoją, kuris turi išsiaiškinti vienos mirties priežastį ir su ja su-sirišusį tūkstantinį jieškinį.

Šiltas rudens popietis. Dagys eina atlapa krūtine, ir jo žingsniai lengvi. Jis laisvas ir tiesus, sportiška eilute apsivilkęs, ir atrodo, kad laimėjo vieną žaidimą. Jis važiuoja pas tardytoją apklausinėjimo, ir jam linksma, kad pagaliau vieną kartą suprato. Jis įšoka į tramvajų ir sako vienas sau. Garsiai, lyg deklamuodamas, kad net kiti į jį pažiūri:
—    Ne, nieko ši boba nelaimės. Viskas aišku. Ji viską padarė tik man. Taip, dabar žinau. Automobilis veja laiką ir pinigą. Ir pinigas laiką. Visi trys lekia pasiutusiu ratu. Kyla dulkės, barniai ir stvėrimasis už skvernų. Prakeikta tvankuma. Dabar žinau, kodėl Dūmėnas prašė pasodint beržus ant kapo. Taip, žinau. Prakeikta tvankuma.

Dagys išlipa ir eina gatve. Lėtai, lyg nešdamas rudenio melancholiją pro triukšmą ir lapų geltonumą, kuris kalasi pro dulkes ir suodžius.
—    Žinoma, ši pasiutusi boba dar patampys, bet nesvarbu. Svarbu, kad aš žinau ir matau. Svarbu, kad prašviesėjo. Šviesuma atėjo prieš mano akis. Sunkus čia gyvenimas. Veržies — kitus mini, o jei stovi — kiti per tave lipa.
Dagys nutyla ir vėl šaukia pats sau.
—    Taip, kai aš numirsiu, palaidokit mane po beržais. Tegu vėjas šlamės šakose ir išblaškys dūmus, kilusius pinigo gaudymo triukšme. Tegu jie, melancholiškai siūbuodami, stabdys tempą, sakydami, kad niekur gyvas neišbėgsi iš žemės. Palaidokit po beržais, kad jie atneštų didelį glėbį dainuojančio pavasario, liūdno rudens, lietaus ir sniego šlamėjimo, debesis, žvaigždes, prietemas ir aušras, ir prasimušantį pro sunkią tikrovės miglą mano tėviškės kaminų dūmų siūbavimą.
 
ADOMAS GALDIKAS  Piešinys (grafitas)