EGZISTENCIALIZMAS IR KRIKŠČIONYBĖ Spausdinti
Parašė A. Maceina   

Manosios "Jobo dramos" recenzijoje kun. Dr. V. Rimšelis kelia įdomų klausimą, "ar verta yra laužtis į krikščioniškąjį galvojimą su egzistencialistų idėjomis", ir čia pat atsako, kad neverta, kadangi "duoti krikščioniškai galvosenai naujus būdus pagal egzistencializmo sąvokas yra veik neįmanoma: arba reiktų daiktus kitais vardais vadinti, pakeisti visai sąvokas, arba seniau turėtomis sąvokomis paneigti krikščioniškojo mokslo turinį' 1). Tai yra toks pat nusistatymas, koks išryškėjo ir 1947 m. šv. Tomo akademijos sukviestame filosofų kongrese Romoje, kur buvo irgi pasisakyta, kad krikščioniškieji ir egzistenciniai principai esą nesuvedami po vienu stogu. "Tikrasis katalikybės suegzis-tencinimas, — kalbėjo tėvas Tocca-fondi, — reikštų katalikiškosios teologijos sugriovimą" 2).

Nusistatymas yra labai įdomus, tačiau ne tuo, kad jis yra neigiamas, bet tuo, kad jo tėvų ir protėvių randame visą Bažnyčios istorijos metą nuo pat jos pradžios. Visais laikais yra buvę Bažnyčios atstovų, kurie (ne Bažnyčia kaip tokia!) bet kurioje naujybėje regi nemažų pavojų ir jau iš anksto nuo jų nusigrįžta ir net pasmerkia, nepasistengę net tinkamai suprasti tikrojo jų turinio. Socialinių doktrinų ir institucijų istorija yra labai pamokantis šiuo atžvilgiu pavyzdys, šiandien mes drąsiai teigiame, kad socializmas neturįs nieko naujo: jo skelbiami socialiniai principai glūdį krikščionybėje. Ir iš tikro! Tačiau ar taip buvo socializmo pradžioje? — Šiandien taip pat nesiliaujame kartoję, kad demokratija galinti būti atremta tik į krikščionybę. Ir visai teisingai! Bet ar tą pat būtume galėję teigti devynioliktojo   šimtmečio   viduryje?   —

šiandien mums yra savaime aiškus dalykas, kad bažnytinė valstybė buvo ir yra tik atsitiktinis istorijos padaras, neturįs esminio ryšio su Bažnyčios pasiuntinybe. O ar taip buvo galvojama ir po Garibaldi perversmo? — Reikia ilgo laiko ir nemažų grumtynių, kol Bažnyčia įima į save naujai kylančias vertybes. Ji juk yra tasai visuotinis medis, kuriame jieš-kosi prieglaudos visi žemės paukščiai ne tik tautų, bet ir kultūrinių vertybių pavidalu. Deja, istorijos eigoje nevienas yra vaikščiojęs aplinkui šį medį ir baidęs atskrendan-čius paukščius, nesuprasdamas, kad jie atskrenda pilni klaidų, ydų, nuodėmių; atskrenda kaip tik todėl, kad Bažnyčia juos apvalytų, išgelbėtų, atpirktų. Bažnyčia nėra dangiškoji buveinė, kurion neįeina niekas, kas sutepta. Bažnyčia yra išganymo institucija, kurios pagrindinis uždavinys yra valyti ir kuopti visus raupsuotuosius, nežiūrint, kur šie raupsai būtų atsiradę: elgesyje, mąstyme ar kūryboje. Tuo tarpu užuot prie šių sergančiųjų pasilenkę ir juos dieviškąja malone gydę, krikščionys nekartą nuo jų nusigrįžta ir išdidžiai užsidaro "krikštolo rūmuose", tik pro jų prizmes žvelgdami į purviną ir kruviną pasaulį..

Taip yra ne tik praktiniame gyvenime. Taip yra ir filosofijoje. Kai tik Kristaus Evangelija peržengė ankštas Palestinos sienas (jas peržengti apaštalų žmogiškumas taip pat nenorėjo: reikėjo specialaus šv. Dvasios įsikišimo, kad šv. Petras tai suprastų), tuojau ji susidūrė su graikų filosofija ir tuojau iškilo krikščionims klausimas: ar verta laužtis su graikų idėjomis į krikščioniškąjį mokslą? Tatjanas Syrietis, Teofilius Antijochietis, Julijus Afrikietis atsakė labai aiškiai: neverta. Jie reikalavo nusigrįžti "net nuo kilniausių atstovų" (Tatjanas) — Platono ir Aristotelio. Graikų filosofija, jų pažiūra, esanti pilna klaidų, tuo tarpu krikščionybė slepianti savyje dieviškąją Tiesą. Kam tad esanti reikalinga graikiškoji — stabmeldiškoji išmintis, kurią pats šv. Povilas pavadino paikybe (1 Kor 1,20-21)? Juk krikščionys skelbią "ne šio pasaulio išmintį", bet "pilną paslapčių Dievo išmintį" (1 Kor 1, 6-7). Krikščionys kalbą "ne mokytais žmonių išminties žodžiais, bet kaip Dvasia moko" (1 Kor. 1, 13). Ką tad čia gali padėti Platonas  ir  Aristotelis?   Todėl  nevienas anais laikais ir nusigrįžo nuo graikiškosios filosofijos.
-----------
1) 'Draugas' 1951 m. rugsčjo 22 d. nr. 223, p. 6.
2) 'Estudios' nr. 189. p. 36 (čilgs Santjago žurnalas).


Bet ar šie geros valios ir kilnios širdies vyrai buvo teisūs? Anaiptol! Jie nesuprato, kad Bažnyčios paskyrimas yra eiti į visą pasaulį ir skelbti evangeliją, ir krikštyti, ir atpirkti ne tik asmenis, bet ir bendruomenes, ne tik tautas, bet ir jų laimėjimus filosofijos, mokslo, meno, ūkio, valstybės ir visokiais kitokiais pavidalais. Todėl pirmas, kuris krikščioniškąsias paslaptis sujungė su graikų filosofija, buvo šv. Jonas. "Jono evangelija yra vartai, pro kuriuos įžygiavo į Bažnyčią pagrindinė he-lenizmo sąvoka" 3), būtent logos. 'Lo-gos' graikų filosofijoje yra tokia pat daugiaprasmė sąvoka, kaip ir šiandien 'egzistencija'. Ir vis dėlto šv. Jonas nepabijojo ja apvilkti antrąjį šv. Trejybės asmenį ir teigti, kad pradžioje buvo Logos (Jon 1, 1). — O kas gi yra ana graikų 'nežinomojo dievo' sąvoka, jeigu ne Jasperso agnosticizmas? O tačiau šv. Povilas drąsiai atsirėmė į šią sąvoką savo kalboje Atėnų areopage ir paskelbė, kad tasai nežinomasis Dievas yra krikščionybės Dievas, kuriam "mes gyvename, judame ir esame" (ApD 17, 28). — Stoikų 'logoi sper-matikoi' sąvoka buvo ne kas kita, kaip seklus panteizmas. O šv. Justinas kankinys vis dėlto paskelbė, kad šie "sėkliniai logai' yra ne kas kita, kaip Kristus, kuriuo "visa laikosi" (Kol 1, 17) ir kuriame visa yra suderinta, "ar kas yra žemėje, ar danguje" (1, 20). Tuo būdu šv. Justinas, pasak Meyerio, sukūrė nuostabios reikšmės mintį ir ja pagrindo visą krikščioniškąją istorijos filosofiją ir teologiją: "Pagonybė ir krikščionybė nėra viena kitai svetimos ar priešiškos; jos yra viena kitai apspręstos, jos santykiuoja viena su kita, kaip dalis su visuma, kaip įvadas su pilnatve, kaip užuomazga su subrendimu. Tarpininkas yra Logos, kuris savo Įsikūnijimu įvykdė tai, ką veikdamas tarsi sėklos žmonijoje buvo pradėjęs" 4).
-----------------
3) H. Meyer, Geschichte der abendlaen-dischen Weltanschauung II, 51 p. Wuerz-burg 1947.
4) Op. cit. 13-14 p.
Todėl jau nuo trečiojo šimtmečio prasideda sąmoningas graikų filosofijos įėmimas į krikščioniškąjį mąstymą. Klemensas Aleksandrietis, Bazilijus Didysis, Gregorijus Nazijan-zietis, Gregorijus Nysietis, Tertulijo-nas, galop Augustinas padarė, kad graikų   filosofija   virto   organišku krikščionybės pradu. Abejojančių ir įspėjančių netrūko nė tada. Tačiau jiems Klemensas Aleksandrietis atsakė: "Kaip vaikai baidyklių, taip žmonės bijo graikų filosofijos". Jis vadina "kvailu nusistatymu visur jausti pavojų ir norėti apsirėžti tik būtinais tikėjimui dalykais" 5). Jis pats nepasisako nė už vieną stabmeldišką sistemą specialiai. Jis paima iš jų tik tai, ką šios "yra gero pasakiusios apie teisingumą ir maldingumą", šv. Dvasios nušviesta krikščioniškoji Tiesa buvo matas, kuriuo Bažnyčios Tėvai vertino graikiškąją filosofiją. Ir kaip šiandien Bažnyčia yra neįsivaizduojama be izraelitiškų-jų psalmių, be romėniškosios teisės, taip lygiai ji yra neįsivaizduojama be graikiškosios filosofijos. Tačiau pradžioje taip nebuvo. Reikėjo poros šimtų metų grumtynių, kol graikiškosios filosofijos paukštis buvo įsileistas į visuotinį Bažnyčios medį.
--------
5) Stromata  1.   7.

Tryliktajame šimtmetyje iškilo vėl tas pats klausimas, tik kiek siauresne prasme: ar verta laužtis į krikščioniškąjį mąstymą su aristoteliškosiomis idėjomis? Mat, ligi to laiko Augustino sukrikščionintas Platonas buvo apvaldęs krikščionių mąstymą. Tuo tarpu tryliktajame šimtmetyje, arabų padedamas, Aristotelis pradėjo busti iš ilgos užmaršties ir brautis j Vakarų sąmonę. Tačiau Aver-roes moksle Aristotelis buvo įgijęs labai nesimpatišką pavidalą. Aver-roizmo tvirtovė buvo Paryžiaus universitetas, o Siger de Brabant buvo josios vadovas, kuris, pasiremdamas Aristoteliu, mokė, esą, pasaulis esąs amžinas, laikas neturįs pradžios, dvasinė siela esanti visiems žmonėms bendra . . .

Nenuostabu, kad šitoks aristotelizmas susilaukė pasipriešinimo iš Bažnyčios pusės. Gamtamoksliniai (1210 m.) ir metafiziniai (1215 m.) Aristotelio raštai buvo uždrausti, o 1270 m. buvo pasmerkta visa averroistinė aristotelizmo srovė. Anuo metu vyravęs augus-tiniškasis platonizmas, kuriam vadovavo pranciškonų ordinas (Al. v. Hales, šv. Bonaventūra, J. Peckha-mas), smarkiai priešinosi atbundančiam aristotelizmui, net žymiai smarkiau, negu dabartinis tomizmas egzistencializmui. Todėl W. Moock teisingai sako, kad anuo metu reikėjo "didelio saiko, įžvalgumo ir drąsos, norint pro arabų iškraipymus pažinti tikrąjį Aristotelio mokslą ir šiojo vertę krikščioniškųjų dogmų sąrangai"7).

Ir vis dėlto tokių drąsuolių atsirado. Tai buvo šv. Albertas Didysis ir šv. Tomas Akvinietis. Juodu įžvelgė, kad aristotelizme, šalia klaidų ir neišbaigtų dalykų, vis dėlto esama blaivios tiesos, pro kurią Bažnyčia negali praeiti, kaip ji nepraėjo nė pro Platoną, nors ir nepriėmė jo nei idėjų savarankiškumo nuo Dievo, nei sielos preegzistencijos, nei pažinimo mokslo (anamnesis). Todėl šie du šventieji ir ėmėsi sunkios pareigos sukrikščioninti aristotelizmą. Darbas buvo sunkus ne tik minties, bet ir bendruomenės atžvilgiu, nes reikėjo kovoti ne tik su klaida, bet ir su krikščionių nerangumu. Tridento susirinkimo metu šv. Tomo Akviniečio raštai jau gulėjo ant altoriaus šalia Senojo ir Naujojo Testamento. Šiandien tomizmas yra beveik oficiali Bažnyčios filosofija. Tačiau tryliktajame šimtmetyje šv. Albertas Didysis turėjo iš Koelno keliauti į Paryžių, kad stotų ginti savo mokinio Tomo nuo tribunolo (iš jo vėliau išsivystė inkvizicijos organai), kuris kaltino Akvinietį nuklydus nuo katalikiškojo mokslo. Gynimas, atrodo, nebuvo visiškai sėkmingas, nes po šio proceso Paryžiaus vyskupas Tem-pier vis dėlto viešai rinkos aikštėje sudegino šv. Tomo raštus, susilaukęs dėl to Canterburio arkivyskupo Kihvardby pritarimo ir padėkos. Krikščioniškasis mąstymas anuo metu jau buvo užsnūdęs ant platonizmo laimėjimų, kaip jis šiandien yra užsnūdęs ant tomistinių formulių. Todėl šv. Tomui Akviniečiui reikėjo kovoti sunkią kovą, kol šį mąstymą jis išjudino. Ir jeigu pop. Leonas XIII mūsų laikais galėjo kviesti devynioliktojo šimtmečio krikščionis eiti prie Tomo — "ite ad Thomam", tai tik todėl, kad tryliktasis šimtmetis, kaip ir trečiasis, suprato amžiną Bažnyčios uždavinį nenumoti ranka į jokią tiesą, net jeigu ji būtų ir garstyčios grūdo pavidalu, nes ir pati Bažnyčia yra išaugusi iš tokio grūdelio.
-------------
7) Natur und Gottesgeist, 8 p. Frankfurt a. M. 1947.

Trečią kartą tasai pats klausimas kyla šiandien egzistencializmo akivaizdoje: "Ar verta yra laužtis į krikščioniškąjį mąstymą su egzistencializmo idėjomis?" Ir vėl nevienas, kaip anuomet, atsako: neverta. Tomizmas šiandien yra Bažnyčioje taip giliai įleidęs šaknis ir tiek savo sąvokomis apgaubęs mūsų mąstymą, kad nevienam atrodo, jog kalbėti kitokiomis sąvokomis reiškia sugriauti katalikiškąją teologiją ir net pačias sklaidą proto priemonėmis. Jeigu šį darbą dirba ateistai, kaip Sartre, agnostikai, kaip Jaspers, nihilistai, kaip Heideggeris, kodėl jo negalėtų — ir dar geriau — dirbti krikščionys? Sartre sklaido žmogų ir šia sklaida Dievą paneigia. Heideggeris sklaido žmogų ir jame Dievo neranda, todėl apie Jį nekalba. Jaspersas sklaido žmogų, jaučia Dievą, bet sakosi negalįs Jo pažinti, o tik šifrais nurodyti. Argi tad ne savaime krikščionis yra skatinamas paklausti: argi iš tikro žmogaus egzistencijos analizė Dievo neatskleistų? Kaip tai yra galima, kad paveikslas nerodytų savo Originalo? Argi žmogus jau taip labai būtų aptemęs ir apgadintas, kad jame Viešpaties net pėdsakai būtų išnykę? Egzistencializmo išvadų akivaizdoje krikščioniškasis mąstymas būtinai turi šiuos klausimus pastatyti, žmogų analizuoti ir atsakyti. Maža yra šiandien nurodyti, esą, egzistencializmo išvados yra nekrikščioniškos. Tokios jos iš tikro ir yra. Bet kaipgi mes prieisime prie kitokių, jeigu nusisuksime nuo paties egzistencinės filosofijos objekto — nuo žmogaus? Todėl šiandien žvilgis j žmogų tikrovėje reiškia pastangą žmoguje jieškoti   Dievo.   O tai jau yra krikščioniškas uždavinys par excellence. Nelaukime, kad šį uždavinį atliktų ateistai, agnostikai ar nihilistai! Netikėjimas niekados neleidžia eiti minčiai ligi galo.

Todėl šiandien egzistencializmas savo išvadų ligi galo ir neišvysto. Tuo tarpu tikėjimas kaip tik stumia mintį ligi pat galutinio jos išvystymo, šiuo atžvilgiu galima tikėtis, kad krikščioniškasis egzistencializmas atskleis mums nuostabių perspektyvų. Juk jeigu Vatikano susirinkimas skelbia dogmą, kad Dievą galima pažinti iš sukurtų daiktų prigimto proto šviesa, tai kurgi geriau Dievas reikšis, jeigu ne savo paveiksle, jeigu ne žmoguje, kurį Jis pagal save sukūrė ? Kur tad geriau bus galima Viešpatį atskleisti, jeigu ne žmogaus buvime ? Šia prasme egzistencializmas yra tiesiog savaimingas krikščioniškojo mąstymo kelias. Ir reikia tik nustebti, kad taip ilgai juo nebuvo eita!
A. Maceina