ORGANIZACINIO KARŠČIO PARAŠTĖJE

Parašė Antanas Musteikis

Į sąmoningą bendruomenę Organizacinėje srityje mūsų pastangos parode konkrečių ir žymių rezultatų. Teisininkai, inžinieriai bei architektai, mokytojai, lituanistikos institutas ir kitų profesijų darbininkai daugiau ar mažiau yra išplėtę savo veiklą atitinkamų draugijų plotmėje. Panaši veikla aukštesnėje pakopoje Alte, Vlike ir pasaulio lietuvių bendruomenėje, atrodo, išsemia organizacines galimybes tremtyje bei emigracijoje. Kad tos pačios organizacijos kitokiomis sąlygomis (ne tremties bei emigracijos) galėtų būti vadinamos kitais vardais ir jų veikla šiek tiek keistųsi, netenka abejoti, tačiau jų paskirtis greičiausia išliktų ta pati: lietuvybės išlaikymas mumyse pačiuose ir mūsų išblaškytoje tautoje, neskiriant pirmenybės kuriai nors vietovei. Mums lygiai svarbūs lietuviai okupuotoje Lietuvoje, Sibiro vergų stovyklose, Amerikose, svetimšalių legione ir visur, kur tik jie bebūtų. Dabarties organizaciniai rėmai visus juos apima ir visų jų veiklos apraiškos juose randa atitinkamą vietą. Šiuos rėmus mes sukūrėme sąmoningai ir mes juos apčiuopiame gana konkrečiai. Mes taipogi žinome, koks paveikslas privalo būti tuose rėmuose, ir jį vadiname lietuvybe, tačiau nuoširdžiai pasakyti, kad mes jį sąmoningai ir konkrečiai pažįstame, negalėsime, šia proga pabandykime paliesti šio pažinimo galimybes ir svarbą. Negalėdami ignoruoti ypatingų tremties bei emigracijos sąlygų, kurių mes neturėjome savame krašte, mes konstatuojame, kad esame įmesti į "tirpinantį tautų katilą", kur visi privalo atiduoti vienokią ar kitokią duoklę, šis procesas tačiau nėra "aklų likimo jėgų" padarinys, ką mes aiškiai galime pastebėti atitinkamose mokslinėse studijose, šiame procese dvi ypatingos preblomos yra išskirtinos, o jų sprendimas gali turėti lemiančios įtakos lietuviškumo išlaikymo dirvoje. Pirma, yra svarbu pažinti kelias ir dėsniai, kuriais dvi (ar kelios) skirtingos bendruomenės santykiauja. Antra, yra svarbu pažinti atitinkamas kultūras, kurios, populiariai sakant, yra pagrindiniai bendruomenių sugyvenimo ar konflikto ginklai. Tai, kad šios problemos yra sociologijos ir antropologijos mokslų objektai, neatpalaiduoja mūsų nuo jų sprendimo. Kitais žodžiais tariant, mes neturime laiko specialistams auginti, jei jų neturime, nes minėtos problemos yra deginančios ir jas svarbu spręsti nepavėluotai. Tad lietuviai mokytojai, kunigai, teisininkai, rašytojai ir kiti yra lygiai įpareigojami kreipti daugiau dėmesio į minėtas problemas. Bendruomeninio   santykiavimo dėsniai Politinis, profesinis, luominis, amžiaus, lyties ir kitoks betkokios bendruomenės narių grupavimasis yra visur ryškus, šį bendruomeninį grupavimą mes lengvai pastebime ir mes patys įsijungiame į jį mažiau ar daugiau sąmoningai; dažnai mes esame jo stipriai saistomi, nors ne visada mes tai ryškiai suvokiame. Tačiau dažnai mes tomis jėgomis naudojamės. Politikai ir diplomatai gi yra labiau išskirtini šiuo atžvilgiu, nes jie tas jėgas naudoja, palyginti, sąmoningai. Štai šitas politikavimo ir diplomatijos menas, gana ryškus mūsų politinėse organizacijose, būtų daug svaresnis ir naudingesnis, jei jis visa savo energija atsisuktų į lietuvybės išlaikymo dirvą. Nepriklausomoje Lietuvoje (ypatingai antrajame dešimtmety) lietuviškoji bendruomenė su visomis jos apraiškomis buvo dominuojąs veiksnys, o kitos bendruomenės tenkinosi trečiaeiliais vaidmenimis. Emigracijoje gi lietuviškoji bendruomenė yra spraudžiama į to trečiaeilio vaidmens rėmus. Susiduriame su naujo pobūdžio problema: kaip Australijos lietuvis "apsipras" su savo trečiaeile role, kai tuo tarpu britų kilmės australas atstovaus pirmaeilį krašto pilietį? Kaip lietuvis "auslaenderis" atsispirs vokiškojo "kultūrtraegerio" įtakai? Kaip Amerikos lietuvis įsijungs į daugiau ar mažiau tarptautinę, o drauge ir nacionalinę Amerikos kultūrą? Lietuviškoji bendruomene visur sudarys tik dalį didžiosios bendruomenės, kur mažumos apraiškos yra aprėžtos. Tačiau kaip ten bebūtų, istorija rodo, kad tam tikros tautines mažumos išliko savarankiškos ištisus tūkstančius metų, kai tuo tarpu kitos išnyko. Visos jos būtinai turėjo dalyvauti platesnėje bendruomenėje, kuri tačiau ne visas jos sudedamąsias dalis suniveliavo. Tos pačios socialines jėgos, kurios leme tų mažumų likimą istorijos būvy, yra aktyvios ir šiuo metu. Tik jas reikia pažinti ir pritaikyti mūsų lietuvybės išlaikyme. Kultūriniai   ryšiai  emigracijoje Lietuvybės išlaikymas ir jos ugdymas, dažnai mūsuose naudojamas išsireiškimas, yra mūsų intuityvių pastangų siekimas išlikti lietuviais. Lietuvybe čia yra labai bendras ir ne visai aiškus žodis. Pirmiausia, juk yra visai galimas dalykas, kad mes galime mokėti lietuvių kalbą, geografiją, istoriją ir t. t. ir nebūti lietuviais. Tad lietuvybe turi apimti kai ką daugiau, kad mes išliktume lietuviais. Šitą antrąją prasmę lietuvybei suteikia lietuviškosios kultūros pasisavinimas bei įsisąmoninimas. Galime sakyti, kad lietuvybe mums yra tiek brangi, kiek ji yra mūsų kultūra arba mūsų gyvenimo būdas. Tik tokia ji yra besąlyginiai vertinga. Kaip ir kiekvienai bendruomenei, mums sava lietuvių kultūra yra tikriausia ir geriausia visų kitų kultūrų eilėje. Ir mokslas negali paneigti šio kultūrinio etnocentriškumo svarbos. Be šio kultūros supratimo, mes vargiai galėtume įsivaizduoti betkokios bendruomenes gyvenimą, turintį daugiau ar mažiau pastovias santykiavimo formas. Kita glaudžiai su šia susijusi problema yra kultūros kitimas. Ji kinta nuolat, net ir izoliuotoje bendruomenėje; tuo labiau ji kinta kultūrinių ryšių su kitomis bendruomenėmis sąlygojama. Vieni kitimai bendruomenėj bus priimami be konflikto, kiti įneš daugiau sąmyšio. Vieni jų daugiau atitiks senąją tradicinę kultūrą, kiti ją griaus ir kurs naują. Tarpbendruomeninio kultūrinio santykiavimo skalė yra labai plati, o jos rezultatai įvairūs: mažuma gali išlikti beveik nepakitusi savo kultūrinėmis apraiškomis, ką mes pastebime įvairių kraštų žydų bendruomenėse, ir ji gali asimiliuoti su didžiąja krašto bendruomene, prarasdama savo charakteringą veidą. Tačiau visų pirma mes privalome pažinti savo ir atitinkamą svetimą kultūrą, kad galėtume žinoti, ką mes stengiamės išlaikyti. Keletas lietuvių kultūros oruožų, iškeltų Šalkauskio, Maceinos, Girniaus ir kitų, toli gražu nesuteikia mums pilnesnio mūsų kultūros vaizdo, kuris yra būtinas mūsų problemoms spręsti. Tačiau nė vienas mūsų visuomenininkas ar "švietimo bei kultūros ugdytojas" neturi teisės pamiršti bendruomeninio gyvenimo dėsnių ir kultūrinių ryšių emigracijos jūroje, kad bent kelios emigrantų kartos išliktų nežlugusios — brangiajai mūsų Lietuvai. Antanas Musteikis