VIENAS UŽ VISUS, VISI UŽ VIENĄ Spausdinti
Parašė Jurgis Savickis   
Varkala buvo jaunas, laimingas ir nevedęs. Kaipo menininkas, jis buvo dar nenusistovėjęs. Svyruojąs tarp architektūros ir tapybos. Kaip dažnai su jaunais žmonėmis atsitinka. Vieną kartą buvo pasviręs net į skulptūrą. Bent tuo būdu nemaža molio Varkala bus paminkęs ir prisiuostęs, vis bej ieškodamas skulptūrinės formos. Vėliau jis jau apsisprendė viena tik paišyba, tiksliau — grafika. Grafika daugiau pritaikyta techniškiems reikalams. Vėliau tas visų svyravimų "tarp" padidėjo dar vienu. Šį kartą jau galutinu. Jis tapo metalo apdirbimo meisteriu; mūsiškai tariant — auksakaliu. Mokėsi iš pradžių namie, vėliau Austrijoje, pačiame didmiestyje Vienoje, kur visuomet tiek skonio.

Ir koks auksakalis! Jis perfekcionavos. Jis turėjo jau įsigijęs nemaža erudicijos, menininkui tiek reikalingos. Tiek bendro, tiek specialaus, meną liečiančio, prasiprusinimo. Jis surado savo stilių. Kuriame mažiausia vartojama medžiagos, šiuo atveju, brangios, kai geriausiai pasiekiama tikslo. Kaip gerame literatūros stiliuje, kur mažiausia vartojama žodžių.

Jonas Varkala daug dirbo. O kai jis dirbdavo, tai visai sueidavo į tą darbą. Užtai jis nebuvo reikalingas kurių pašalinių emocijų ar pasilinksminimų.

Tačiau toji Varkalos darbo idilija, palyginti, tęsėsi neilgai. Viskas virto kitaip, nei jis ir nei daugumas žmonių manė. Viskas apsivertė viršum kojomis. Kai Varkala atsidėjęs pagalvodavo, tai ir visas gyvenimas buvo taip sutvarkytas, kad vienas žmogus būtinai turėjo trukdyti kitam. Vieni žmonės turėio būtinai keršvti kitiems, kankinti ir žudvti. Čia jau pagalbon žmogui ateidavo mokslas, karo mokslas. Pats karas, visų šlovinamas ir. matyti, neišvengiamas.

Kaip tik šiuo metu Lietuva buvo užimta bolševiku.
Užplūdusieji nauią šali rusų kariai pasireiškė visomis savo tradicinėmis priemonėmis. Pirmiausia — grobimu ir prievartavimu. Tai buvo kaip ir koks įvadas į karą. Teoretiškas ir praktiškas. Ir ypač tas grobimas visa ko, kas tilpdavo į kišenę.

Vėliau prasidėjo pati jau šalies organizacija, pasireiškianti visokių rūšių ir visokių niuansų draudimais. Galvoti, kalbėti, rinktis, eiti į bažnyčią ir iš viso eiti. Ir ypač — savo nuomonę reikšti. Naujojoje, rusų besteigiamoje respublikoje, negalėjo būti jokių "savo nuomonių". Rusai atstatė "tvarką" Lietuvoje.
Bet žmonės Lietuvoje vis dar negalėjo apsiprasti, kad jie neturi galvoti ir kad prievolę galvoti už visus pasilikęs bus sau vienatinis Kremlius. Ir tik jis vienas. Nes šioje milžiniškoje respublikoje viskas buvo sutvarkyta ideališkai. Žmonės visumoje tik turėjo nieko negalvoti, galėjo kvėpuoti oru ir dirbti. Tai buvo paprasta ir patogu, toksai darbo suskirstymas.

Prie Kremliaus (kur žmonės galvojo) kartais prisišliedavo koks mokslo žmogus ar menininkas. Tik būtinai tokiu pat pavedimu: nieko negalvoti ir savo nuomonės nereikšti .
Taip buvo nuo Altajaus iki Pabaltijo. Tikriau pasakius, nuo Pabaltijo, ką tik dabar bolševikų užimto, iki kitų Europos ir Azijos kraštų.
Tokie ir tolygūs įvykiai užklupo Lietuvą.
Varkala iškart negalėjo susiorientuoti, kas čia darosi.

Kaip žinoma, bolševikai buvo užėmę du kartu Lietuvą. Varkala pergyveno abu užėmimus.
Nors šiaip tik menui atsidėjęs, Varkala nūdieninio gyvenimo politikos temomis neturėjo laiko rūpintis. Tai nereiškia, kad jis nebūtų naujai įvvkusia tvarka jo tėvynėje pasipiktinęs.

Giliai sukniupęs ant savo darbo stalo, darbo prošvaistyje, jis tyliai galvojo savo dirbtuvėje (tas buvo uždrausta! )ir perkamantinėjo, kas bus ivyke jo tėvynėje. Kartais sukrankšdamas kokiu stipresniu žodeliuku ar šauksmininku. Kaip žmogus, afekto ar stiprių emocijų paveiktas, jis šurmuliavo pats su savim. Ji maudė visą laiką ir jis negalėjo jau ramiai dirbti, kaip anksčiau.
 
Jis buvo nepatenkintas savim. Šį kartą nebuvo kuris asmeniško pobūdžio nepasitenkinimas, sakysim, neįvykęs kuris rendezvous su kuria skaisčiąja dama ar kurie didžiai įkyrūs piniginiai keblumai — menininko broliai! Ne! Jonui Varkalai viskas sekėsi. Net su kaupu. Tėvynė, į kurią jis bus ką tik atvykęs iš užsienio, tenai sistematiškai ir tiksliai išsimokslinęs, jį yra gražiausiai priėmusi. Priėmusi visa savo žavinga šilima. Kaip geroji močiutė. Tik įkėlęs koją į savo tėvų žemę, jis susirado daug draugų. Gerų draugų, kartais įtakingų. Praktiškai kalbant, jis bus gražiausiai įsikūręs.

Dangun Žengimo bažnyčia užsakė jam pagaminti ištaigią atnašavimo taurę didžiajam altoriui. Bažnyčios vadovybė suteikė jam medžiagos ir visišką darbo laisvę. Darbdaviai pareiškė tik vieną pageidavimą, ne — sąlygą! — išreikšti savo darbu Lietuvos prisikėlimą ir jos veržimąsi aukštyn . . .

Susikaupęs ir visų savo renesansinių minčių apglėbtas, pagaliau jis užtiko temą ir visus būdus jai pareikšti. Bet staigiai, visu ūmumu ir brutalumu jis buvo išjungtas iš darbo ir savo meniškųjų puoselėjimų. Iš gatvės griuvo svetimi ir įkyrūs garsai, it kas pjautųs ar muštųs. Net danguje buvo neramu.
— Po paibeliais! Nė dirbti neduoda.
Šimtų šimtais skrido dangumi rusų aeroplanai. Langų stiklai zimbėjo. Jo darbo stalas, prie kurio jis sėdėjo, drebėjo.

Jonas Varkala, be gyvenimiško filosofo, buvo dar daugiau gero gabalo menininkas. Prilaikydamas visaip šokinėjančius ir visai negerai besielgiančius ant stalo daiktus — toks oro slėgimas buvo didelis — vis dėlto buvo suspėjęs gimusias mintis kaip reikiant užfiksuoti popieriuje. Šiuo savo kūriniu jis iš tikrųjų turėjo pasirodyti pirmą kartą Lietuvoje, kaip menininkas. Taip — arba ne. Mintys gyveno. Objektas stojo prieš jį kaip gyvas. Dabar tik darbas.

Rusų oro laivynas nuskrido Paprūsės linkui. Šiaip pasiskraidyti. Ir savo galios parodyti.
Dabar kažkokiu kontrastu ateljė užviešpatavo visiška tyla. Kaip prieš audrą. Bet jau langai ir firmamentai daugiau nedrebėjo. Buvo visai tylu. Įvyko kažkoks atoslūgis.

Paskui įvykiai ėmė keistis neįprastu tempu. Taip greitai, kaip iš revolverio pyškinami. Paprastieji žmonės neturėjo laiko nė susigaudyti ir apsispręsti. Kas blogiausia — Jonas Varkala, žmogus apolitiškas ir net vengiąs visuomenės, liko griežtai įjungtas į šį sūkurį. Net taip atrodė, kad be jo niekas negalėjo apseiti.

Tie galingieji rusai, pasirašę taikingumo ir pagalbos sutartį su savo, kaip jie sakėsi, "tradiciniu draugu", Lietuva, tuo pat užsimojimu yra ją okupavę. Yra ją užėmė savo aeroplanais ir įvedė, jau žymėto "draugiškumo" vardan, vieną milijoną kareivių. Tvarka visur buvo rusiška.

Prie Jono Varkalos buvo pristatyti du ginkluoti kareiviai. Veikiau ne jam, bet jo mūzai daboti. Kareiviai buvo grubūs, įsivilkę į naujus rūbus ir patys kažkokie nauji ir nekalbūs.

Ant jo renesanso kūrinio turėjo būti užklijuota visai realistinė Stalino figūra. Su ūsais.
Sudaryti ypatingai gerai naujovumo nuotaikai ir padėti geriau praktiškai susiorientuoti sovietizacijos sistemoje (menininkai Sovietuose ypatingai buvo gerbiami) į Varkalos butelį ir jo ateljė buvo įvesti ir įkurdinti aštuoni pavieniai piliečiai ir keturios šeimos. Pačiam Varkalai buvo paliktas prieškambaris (šviesus) ir kūrybai reikalinga erdvė. Be to, keli neatimti iš jo kaltai ir plaktukai.

Niekuomet nematę tiekis aukso ir sidabro, jo visi įnamiai, daugiausia paprasti žmonės, akių negalėjo nutraukti nuo jo produkcijos. Pagaliau, kad stebėtojai nekliudytų, iš Varkalos buvo atimtas visas auksas ir sidabras. Menininkais Sovietas rūpinosi.

Pagaliau įvyko! Visi džiaugėsi ir matė Varkalos sukurtą biustą. Įspūdingasis visos Rusijos vado biustas, stovįs dabar ant renesansinio pastovo, turėjo būti pačia iškilmingiausia — Lietuvos į Rusiją įsiliejimo — proga, įteiktas pačiam galingiausiam vadui, aiškiai numatytu ritualu. Kaip kuri naujam dievaičiui atnašą. Palydėtas poezijos, sukurtos tam tikslui vienos visuomet pirmyn žengiančios lietuvaitės.
Kaip žinoma, Lietuvoje, vyrams padėti, poezijos yra kuriamos moterų. Tokių ten esama moterų. Pagaliau tas fenomenas yra jau ganėtinai pastebėtas ir literatūros profesorių darbuose.

Dabar žinovai sakė, kad Stalinas turėsiąs būti iš tikrųjų patenkintas čia jau minėtąja dovana.
Įvyko. Dovana buvo įteikta. Po šitokio istoriško reiškinio Varkala buvo paliktas ramybėje. Trumpiau pasakius, užmirštas. Dabar Varkala galėjo verstis, kuo norėdamas ir kaip norėdamas, tame savo ateljė (gonkose). Neišeidamas iš savo ateljė, Varkala dirbo kaip manijakas, kas prideru kūrėjams. Kad ir iš kitos medžiagos, nei auksas. Pagaliau, argi tai svarbu menininkams medžiaga!

Jis buvo nuolat užimtas. Nors ir užmirštas, bet — neišsiųstas. Kaip kiti, nepajėgią prisitaikyti revoliucinei minčiai ir neganėtinai įsigyveną į sovietizacijos darbą. Nepajėgią paspėti taktui, ypač atsižvelgiant į žmogaus vidujinį persiorganizavimą.
Bet kas siunčia herojus katorgon? Herojus, pagaminusius savo vado biustus? Biustus, kuriais vadas buvo patenkintas? Tuo būdu Varkala galėjo liktis Lietuvoje.

Tačiau naujai įkurta galingoji (viskas Sovieto imperijoje buvo galinga) Meno Kolegija pareikalavo iš Varkalos daugiau revoliucinio tempo ir takto. Pareikalavo menininką pasiaiškinti.
Vadinas, jis nebuvo užmirštas.   

— Pilieti! — revoliucinio entuziazmo paveiktas, sušuko kolegijos pirmininkas. — Reikia daugiau revoliucinio tempo, kad kūriniai trauktų žmogų eiti revoliuciniu maršu pirmyn! Kitaip — tai ne menas.
Visai nesupratęs, kaip reikia žengti su savo taurėmis pirmyn, Varkala išėjo iš kolegijos aukštai pakelta apikakle ir mažiau pakelta nuotaika. Jo apsiaustas, deja, buvo nudėvėtas ir veikiau prilygo maišui. Be to, šis daiktmuo buvo pasiskolintas iš draugo, išsiųsto Sibiran ir taip pat nesupratusio kaip reikiant to revoliucinio tempo ir visai nuslydusio nuo ėjimo takto. Toks buvo jo draugas. Savojo apsiausto Varkala jau neturėjo.

Jis vis dėlto už savo buržuazines igaidas į kalėjimą nebuvo padėtas. Jis buvo ir liko vienas sau ir — Lietuvoje. Tas svarbiausia. Be meno, šiaip Varkalai teko daug triūsti fiziškai, sau duonos užsidirbti ir badu nemirti.

Viskas, kas čia iki šiolei pasakyta, buvo pirmuoju Lietuvos okupaciios metu. Bet kai dabar, jau antru kartu, bolševikai okupavo Lietuvą, Jonas Varkala jau daugiau Lietuvoje nepasiliko. Jis pirmas spruko iš jos. Numovęs vieną, antrą jam prieštaraujantį okupantą, nors tai j tiesioginį jo darbą neįėjo.

Bet, matyti, Varkalos žingsnena užsienyje vis dėlto buvo per lėta. Jau Vokietijoje jis buvo ties Stralsundu pavytas ir rusų užkluptas. Taip tos eisenos niekuomet dorai ir neišmoko. Dabar jis buvo juridiniu statusu pabėgėlis iš Lietuvos. Pabėgėliai buvo sukimšti i barakus. Daugumas j u tuojau buvo gražinama. Sovietas nenorėjo, kad ių elementas išsisklaidytų po pasaulį. Bet Varkala negrįžo. Jis nenorėjo nei grižti namo, nei marintis barakuose. Jis vis pasukdavo taip, kad visuomet likdavo arčiau gamtos. Iš prigimties jis buvo sportininkas. Pagaliau, jei žmogus ir norėtum pabėgti, niekur negalėtum. Visur ir visuomet buvo tikrinami dokumentai. Tačiau sportas Rusijoje nebuvo uždraustas.

Jonas Varkala sportavo nuo rvto iki vakaro. Specialybė jo buvo mažas laivelis. Šioj srityje jis pasiekė nepaprastų rezultatų.

Patys rusai, atvykę į tą vokiečių žemę, iš pradžių visai negalėjo apsikopti nuo darbų. Pagaliau viskas čia vyko kitaip, nei jie tikėjos ir nei jie iš mažens buvo mokomi, toje "supuvusioje" Europoje. Niekas gatvėse iš bado negriuvo. Ir niekas neplėšikavo praturtėti, kaip jie buvo pamokslinti mokyklose.
Visi čia vaikščiojo dorai, ramiai ir kaip norėjo. Ir kas svarbiausia — sotūs.

Rusai viso to kaip reikiant dar negalėdavo suimti ir iškart negalėdavo susiorientuoti, ar tai reikia priskirti prie revoliucinių užsimojimų. Normaliu reiškiniu vargu buvo galima tai laikyti. Kad žmonės vaikšto sotūs, tai, žinoma, tik propaganda! Pasirodyti. Rusai visuomet pripratę prie visokių rūšių revoliucijų. Bulbių revoliucijos. Arbatos. Nekalbant apie žydų pogromus. Kai žmonėms pirmą kartą buvo pasiūlyta sodinti bulbes, Rusijoje kilo revoliucija. Jonas Žiaurusis, kinu ambasadorių apdovanotas arbata, išvertė puodą prišutintos arbatos, — tiek pasfrodė ji jam karti. O rusuose kilo revoliucija, kai jiems buvo pasiūlyta gerti toji žolė.

Ir rusų pareigūnai Stralsunde negalėjo kaip reikiant iš karto nusistatyti, ar tai buvo revoliuciniai užsimojimai tie visi Varkalos bandymai jūroje. Ar tai turėjo būti uždrausta? Bet kol jie sprendė, Varkala suspėjo jau prisigaminti ir prisipirkti jūros plaukybai reikalingų reikmenų ir maisto. Be to, jis turėjo atvangesnėje vietoje pa-manomesnį, didelį laivą. Tai nebuvo ta rusams rodoma gelda, kurioj jis mankštinosi.
Pačiu rytmečiu jis pasinešė į plačiąją jūrą. Akies statumu į Švediją.

Perplaukęs savo laiveliu, kaip koks gyvis įsikibęs į lentą, jis buvo išmestas, švelnių, pasakingai bliksnojančių, vasaros vilnių į krantą. Bet kokiame stovyje? Sušlapusi žiurkaitė. Oro, vėjo ir bado pribaigtas galiūnas. Visi raumenys buvo nusilpę ir neveikė. Kaip ir protas. Kad buvo apalpęs, tas didvyris, čia nereikia nė sakyti. Bet žmogus — keistas daiktas. Kažkokia paslaptinga jėga, su kuria neišgęsta paskutinės sąmonės dalelytė, kuri paprastai instinktu vadinama ir kuri gali prilygti tokiam įstabiam aukštam sutvėrimui, šuniui, tas, kitados stiprus žmogus įsikibo priekrantinės pušelės šaknų. Dabar nevisai buvo aišku, kas daugiau laikė, ar jis pušelės šaknis, ar pušele jį.

Daugiau konvulsijomis, nei sąmoningai, savo paskutinių jėgų ištekliumi (jis daugiau nieko nematė ir negirdėjo), jis drėgnų akmenukų ir mulo asla dar pasitraukė pusantro metro priekin, toliau nuo bangų. Daugiau negalėjo. Ir užmigo. Kad žaismingai besivartančios ir šposau-jančios bangos jo neįtrauktų į vandenį ir neįduotu jo, kaip marių nuosavybės, vėl bangoms nuvilkti į iūros gelmę. Dabar visi žmogaus raumenys atsileido, jis buvo giliai apalpęs. Tikriau pasakius, jis jau bendravo su amžinybe, kuriai nėra vardo ir kurios mes, turbūt, niekuomet nesužinosime. Prie jo prisiartinusi jau buvo puošnioji Mirtis ir kaip ir paėmusi jį savo globon.

Laivelis, su visa per tokią odisėją nukentėjusia manta, tiek reikalinga paprastam žmogui, išsiruošusiam į ilgą kelionę, plūduriavo vienas sau liūdnoje jūroje. Nenutoldamas nuo pušelės. Kaip ištikimas draugas, nenorėdamas paskutinėje valandoje palikti žmogų.

Pajūrio krante žmonių nebuvo. Tik toli, toli, kažkur neaiškioje perpektyvoje, buvo matomi žmonės. Žmonės ūkčiavo ir linksminosi. Tai buvo šv. Jono išvakarėse. Ir tai buvo žaviosios Danijos krantas. Žmonės žaidė ir kūrė laužus. Tų laužų, ugnių ir ugnelių buvo pilnas pajūris šiltą vakarą. Taip pat buvo sukabinėta visur dar įvairiaspalvių popierinių lempų, geltonų, raudonų, su žvakutėmis viduje. Visa tai buvo daroma linksmajai laisvųjų žmonių nuotaikai sudaryti. Kaip ir turėtų visur būti. Buvo linksma, jauku ir nerūpestinga.

Tai buvo vienišė Danijos sala, į kurią buvo išmestas Jonas Varkala.

M.V. Dobužinskis    Kambarys

Žuvininkai, besiartinę savo bažnytkiemio, užtikę jį, sužvilgo rimtais žvilgsniais, pamatę tokį stebuklą. Nebe žmogų, bet jo kūną. Žuvininkams retai tekdavo nustebti, jiems pakakdavo savo audrų. Jūra čia buvo veik visuomet audringa. Paprastų žmonių jaukumu ir daug nekalbėdami, jie parnešė radinį namo ir patalpino į savo nesudėtingų namų geriausią lovą. Jie šildė jį, bandydami įlieti į surakintas žiaunas romo. To nepajėgę padaryti, kaip gerais šepečiais, savo jūrininkų nebesilpnomis rankomis, šureno skenduolio krūtinę. Visi švelniai žiūrėjo į tą jūros išmestą jiems žmogų. Žiūrėjo į jį ištikimai, šuns ištikimumu, į tą savo sūnų. Būdami tikri ir ištikimi žmonės, jie persiėmė rūpesčiu, graudenos ir iš tikrųjų nežinojo ką daryti su lavonu.
Jie pasikvietė vietos pastorių.

Palaikęs dvi savaiti vietos ligoninėje, gydytojas atgaivino ir suteikė' jam žado. Nors atgaivintasai vis dar buvo nevisai sąmoningu žvilgsniu. Buvo klaiku.

Bet svarbiausia, jis buvo atgaivintas, pamaitintas ir išgelbėtas. Nors ligonis. Vėl buvo žmogus, kuriam aukščiausiųjų galybių ir to visų gailestingiausiojo Dievo vėl jam buvo suteiktas galimumas gyventi, žiūrėti ir džiaugtis visa aplinkuma bei savo jausmus registruoti tiek sudėtingu aparatu. Dievo piršto paliestu protu. Ir kaip iš nauja įpūsta į kūną siela. Kad jis žmogus vadintųsi. Tų pačių gerų žmonių, vietos žuvininkų vis dažniau prilankomas ir drąsinamas. Ypač — pastoriaus ir jo dukrelės.

Auksakalis išgijo, bet buvo kurį laiką gana paliestais centrais. Dažnai nesąmoningas ir viduj išvargęs žmogus. Galainiui tas pašalas jį atleido. Jis gijo ir normalėjo. Turėjo laiko prisiminti tas savo grafikas ir pagalvoti net apie tą savo Austriją, kuriai jis buvo nemaža dėkingas, kur buvo jau bekyląs iki nemažo lygio, kaip menininkas. Kartą net austrų laikraščių žymimas .. . Besikaršindamas, jis nugirdo, kaip artimojoje Švedijoje žmonės varu buvo varomi į Sovietus. Žmonės užsisakę sau mišias, kai kuris apalpęs ar net nusižudęs, nenorėdamas patekti į tas rusų skerdyklas. Nors tą žinią buvo norėta paslėpti nuo jo. Jį tai labai jaudino.

Juo labiau Jonas Varkala jautėsi laimingas, kad iš čia niekas jo nevarė į rusus. Socialinė jo būklė čia irgi aiškėjo. Jis liko nepažeistas pabėgėlis, dviejų raidžių žmogus: D. P. Visa savo morale ir intelektu atgijo. Iš naujo ėmė rūpintis aplinkuma ir suprasti daiktus ir jų reikšmę. Žmonų neišskiriant.

Vietos policija dešifravo jo kilmę ir tuojau susiorientavo, kas jis. Senojon tėvynėn, Lietuvon, niekas jo negrąžino. Tačiau sostinėje, Kopenhagoje, jo byla pasiekė aukščiausias įstaigas. Centro pareigūnai, kiek pasitarę tarp savęs, tarp-skandinavinėje ir tarptautinėje plotmėje, suteikė jam prieglobos teisę gyventi ir leido pasilikti šalyje. Provincijos laikraščiai, kur gyveno jis ir pastorius, net įdėjo jo atvaizdus. Supainioję visas datas ir sąvokas, kaip ir pridera dažnai žurnalistų kastos žmonėms, amžinai besiskubinantiems, it to visagalio Chronoso į uodegą nuolat plakamiems. Varkala čia buvo pavadintas lenku, iš vokiečių kaceto stebuklingu būdu ištrūkusiu. Kitas užsigautų, lenku vadinamas, tiek atbundančioje Europoje lenkai nemėgo lietuvių ir — priešingai. Bet Varkala buvo ramus žmogus. Kitas gi laikraštis pavadino jau jį tikra pavarde ir tautybe: lietuvis, bet užtai įtarinėjo, kad tai būta stambaus Lietuvos valdininko, pabėgusio su valstybės turtu. Tiek to.

Kaip pabėgėlį, jį priglobė pastorius. Pastorius, kaip ir pridera, ne tik buvo išprusintas danų universitete, bet, be savo tiesioginių žinių, interesavosi dar mokslo pažanga ir literatūra ir, kaip toks, savo bute turėjo nemaža knygų. Knygos kažkokiu būdu, atrodė, nuo lentynų buvo nušokančios ir vis betūninčios po visus plačiosios klebonijos užkampius. Kur knygoms, žinoma, nevieta. Užtai jaunasis pabėgėlis galėsiąs sutvarkyti "biblioteką". Be to, žiemai beprisiartinant, žmogus galėsiąs priskaldyti malkų. Ir šiaip. Ne-visuomet darbininką besišauksi. Jau kelinti metai bus mirusi jaukioji, kaip žmonės sakė, pastoriaus žmona ir palikusi savo gyvenimo draugą gyventi vieną šiose giriose. Be jaunos dukrelės, kuri nieko nenusimanė jo mažame, bet vis dėlto sudėtingame ūkyje. Darbo buvo daug.

Provincija buvo tiek "gili", kad apylinkėje tik už aštuonių kilometrų tebūta daktaro ir pašto. Nors sostinės laikraščiai, susisiekimui tiek ištobulėjus, pasiekdavo pastorių tą patį vakarą. Pastorius buvo geras medžiotojas, nors draugijos, savo vienumai atsiginti, jis irgi nevengdavo. Jis buvo net didelis draugijos žmogus ir pašne-korius. Ilgainiui skenduolis ir pastorius liko draugai, kiek tik galima šį žodį pritaikyti amžiaus, sąvokų ir aplinkumos tiek skirtingiems žmonėms. Pastorius, Varkala ir dukraitė buvo vienas pasaulis, ir vieningas. Dukrelė visu jaukumu sužydusi šiose giriose, kaip gėlė. Žibuoklė iš po velėnos. Ir iš po ledų. Nes tai buvo jos pavasaris.

Su pastorium atsitiko nelaimė.
Šitokioje gražioje idilijoje ir tokiame visai nerūpestingame gyvenime nelaimė, atrodė, negalėjo atsitikti.
Pastorius bus persišovęs sau ranką. Kulka pažeidė ranką arčiau alkūnės.

Tai atsitiko, pastoriui betvarkant savo medžioklinį šautuvą. Daktaro net nebuvo. Nebuvo net felčerio, nors tokio fenomeno danai iš viso nežinojo. Nei kurios gailestingosios sesutės ar akušerės. Žmonių, šaltesnio kraujo, ir nusimanančių, kas daryti su žmogumi, kai atsitinka staigi nelaimė.
Pastoriaus kraujo apytakos latakai buvo pažeisti. Kraujas veržėsi čiurliais. Pastorius balo, gal daugiau iš išgąsčio, nei iš reikalo. O dar daugiau: "Ką žmonės pasakys!"

Bet Varkala nenusiminė dalykuose, ir dar dėl tokio "niekniekio"! Jis net pagalvojo apie tokį žodį. Pažeistoji aorta kairiojoje rankoje vis produkavo ir nemaža kraujo leido ant kleboniškos aslos. Pirmiausia Varkala nuramino pastorių, kiek svirduliuojantį ir imantį žymiai balti, žmogų jau nebejauną, ir veik sąmonės benustojančią dukrelę. Nuramino pats save ir stipriai perveržė rankšluosčiu ranką ties alkūne, įkinkęs branktuką, kad pastorius atgimė ir net ėmė šaukti. Varkala visą laiką prižiūrėjo, kad darbas būtų atliekamas gerai, kad nebūtų kokių komplikacijų vėliau. Nuplovė, kur galima, kraujus, kad žmonių nenervintų krauju. Išnešdamas pats pastorių pakrovė ant pirmo pasitaikiusio žuvininkų sunkvežimio. Pats pastorius automobilio neturėjo, teturėjo tik motociklą. Varkala nuvairavo pastorių į artimiausią ligoninę, esančią, kaip sakyta, už aštuonių kilometrų.

Dabar jau Varkala ir pastoriaus dukrelė budėjo prie sužeistojo. Faktiškai pastorių šįkart išgelbėjo Varkala. Net ir ligoninėje vyriausias gydytojas tai pasakė ir jį pagyrė. Nes kitaip, jei ne šio lietuvio tvarstąs, visaip galėję būti. Žmogaus gyvybė juk toks trapus daiktas. Šį kartą, visokių sensacijų jieškančių ir visur prasiskverbiančiu laikraštininkų, kaip kokia palieta truciz-na. žinia apie pastorių, laimingu būdu. viešumos nepasiekė. Liberali, liberali šalis, toji Danija, bet vis dėlto pastoriaus tiesiogine ir netiesiogine vyresnybė visaip būtų galėjusi pažiūrėti į šias medžiokles. Futbolo vis dėlto pastorius niekuomet nelošė, bet — medžioti! Ir, lūpą patempusi, toji vyresnybė galėjusi būtų pasakyti: "Hh! Šitaip?"

Drauge su pastorium visi grįžo namo. Darbo, ypač po "ligos", visiems buvo tiek. Bet šį kart įvyko giriose kita sensacija, jau pažymėta vietos laikraščių. Tik buvo pažymėta dideliu palankumu ir teigiamu nusistatymu; netgi ilgomis tiradomis ir pastoralėmis. Pastoriaus dukrelė ištekėjo už svetimšalio.
"Jūros išmestą, iš svetimos šalies, jūros atplukdytą, etc, etc. jaunikį". —

Visi buvo patenkinti, o jauniesiems buvo siūloma visokeriopos žemiškos gerovės. Gerai, kas baigiasi gerai. Kitaip negalėtų būti nė pasakų. Ir žmonės neturėtų nė mažiausio supratimo apie šios literatūros žanrą.
Varkala  buvo  laimingas.  Jaunoji — irgi Pastorius labai.

Visi turėjo savo darbo ir pareigų. Jaunutė turėjo dabar pasirodyti tikrąja šeimininke, esant namie dviem vyram. Ir ji buvo tokia. Gana autoritetinga, viską ir visur pavaldė savo ranka. Žibuoklė, pražydusi tarp girių.
Pastorius rūpinos savo parapija. Ir — knygomis. Tik gana šnairomis praeidavo pro šautuvėlį. Nors jis ir masino pastorių ir kvietė.

Varkala susirado sau darbo, ne kur kitur, bet vietos sidabro krautuvėje. Kaip geras ir išbandytas meisteris. Nors jo, menininko, fantazija, be kasdieninių daiktų taisymo ir lopymo, ne ką galėjo ten pasireikšti. Bet koks malonus daiktas — laisvė. Ir darbas. Jis buvo visa savo siela patenkintas. Varkala taisė visokias sugedusias sagutes ir "suvenirus", vietos pasiturinčių ir šiaip vietos aukštesnės kastos perkamus ir į krautuvę atnešamus. Vis dalykai, retų švenčių ir dar retesnių fantazijų proga įgyti.

Kas norėjo kurio pamanomesnio daikto, nusipirkdavo jau Kopenhagoje. Ten iš tikrųjų buvo devynios galybės daiktų ir — puikių. Danai buvo šioj srityje artistai, pragarsėję pasaulyje.

Varkala dirbo. Tik retkarčiais, kaip per kokį neapsižiūrėjimą, vėl į jo rankas pakliūdavo kuris senas, dar iš Lietuvos išvežtas laikraštis, kuriame jis buvo žymimas kaip menininkas. Bei tos patrūnijusios jau iš austrų laikų iškarpos. Pagaliau, dalykuose nusimaną, vietos žmonės greitai irgi pastebėjo, ko jo esama. Neabejojamai, Varkala galėjo gauti tinkamo darbo centre. Kad ir neoficialiniu būdu. Nes visame civilizuotame pasaulyje esama tokių taisyklių, nurodančių, kaip darbingam žmogui galima gauti darbą. Tikriau, kaip jo visai negauti.

Tačiau Varkala apsiprato su savo vieta, jam buvo gerai ir čia. Visi trys apsisprendė nesiskirti ir liktis kartu ir ne kur kitur, bet jaukiojoje klebonijoje.
Tačiau Varkala, savo palopytu kailiu ir išgelbėta gyvybe, kad ir vedęs laimingai, buvo tos pačios visuomenės verčiamas išplaukti viršun.

Žmonės juk įpareigoja. Varkala skaitė laikraščius. Pabėgėlių, lietuviškus. Ir nelietuviškus. Jis matė, kaip dideli inkvizitoriai, kaip visokios nuovokos nustoję rusai kankino jo šalį. Ir visais būdais alino ją. Kaip varė žmones iš įgyventų vie-
Taip buvo marinami jo broliai. Ir taip is dienos į dieną.
Kaip galėjo jis liktis ramus širdyje ir būti pats laimingas?

Jis pradėjo susirašinėti su žmonėmis ir įsijungti į pabėgėlių gyvenimą. Čia, namie, jis negalėjo nurimti. Danų karaliaus gimimo dieną jis nutarė nukaldinti meno dalyką ir padovanoti jam. Kaip paprastą dovanėlę. Tai būtų kaip toji nuskinama gėlė. Be pastoriaus, jis niekam nesakė. Pastorius pritarė jo sumanymui ir sustiprino tą jo pasiryžimą.

Visos darbo reikmenys buvo parūpintos. Jį įvykdyti būtų paprastas dalykas. Dovana būtų nuo širdies. Esmėje dalykas — meniškas. Turbūt, karaliams leidžiama teikti dovanas.

Tai būtų kaip ir simbolis. Pasakyti ačiū tokiai šaliai, kuri priglaudė jį ir kitus, bet neištrėmė.
Danai dabar bus parodę jam širdies. Ypač — paprastieji. Jis visuomet sau sakydavo: geriausiai orientuoti į paprastus žmones. Jie tavęs neišduos. Taip buvo visur ir visuomet!
Jis nežinojo, kokiu kitu būdu pareikšti savo dėkingumą tautai.

Tiesą pasakius, ši mintis Varkalai atsirado visai atsitiktinai. Ji straktelėjusi bus staigiai ir dabar užvaldžiusi jį visu pajėgumu. Tai įvyko, perskaičius vieną puikią žinutę pabėgėlių laikraščiuose. Korespondencija buvo iš Belgijos. Kai belgai buvo išsikvietę iš Vokietijos, iš tų pabėgėlių sandėlių 2000 gyvų štukų Belgijoje anglims kasti. Buvo parenkami patys raumeningi. Dvejiems metams ir — sutartim. Po dvejų metų kiekvienas galėjo pasirinkti sau laisvę ir kokį tik nori darbą.

Tačiau lietuviai pabėgėliai buvo laikomi ir trečiuosius metus tose pačiose kasyklose ir iš ten niekur neišleidžiami.

Juk tai neteisybė ir prievartavimas! Čia ir buvo visa korespondencijos sentencija. — Juk tai neteisybė ir paprasčiausių žmogaus teisių suardymas, — jaudinosi korespondentas, lyg neturėdamas geresnio darbo.
Ir tie mūsų vergai, netekę tėvynės, dar varginami kitoje šalyje . . . Net atgal į Vokietiją, į stovyklas negali grįžti! — Varkala tai jaudino.

Jis negalėjo nustoti galvojęs apie tą korespondenciją. Lietuviai Belgijoje buvo paskelbę bado streiką. Tie žmonės nenorėjo pasiduoti. Jie kreipėsi į jų lankomų parapijų kunigus — belgus, — argi lietuviai nebūtų geri katalikai! Net garsinos per laikraščius Belgijoje. Tie šauksmai galainiui atkreipė žmonių opiniją. Kai kurie^feūi1 vo išleisti, kai kurie patys suspėjo išsprukti į Kanadą, doriems kanadiečiams malkų kirsti.
 
M.   V.   DOBUŽINSKIS   KAUNO   SENAMIESTIS

Bet dar liko 640 žmonių. Daugiausia, paliegėliai, išvykusių vyrų žmonos ir vaikai. To balasto ir kanadiečiai nenorėjo įsileisti. Ten irgi buvo atrenkami stipresni raumenys.

Skaitmuo "640" įsibrėžė į pavargėlio Var-kalos galvą.
Briuselio munipalicitetas, nesurasdamas pabėgėliams tinkamesnės vietos ir nežinodamas kas daro su ta D. P. tautos atskala, kas daro su visomis tomis moterimis ir rėksniais vaikais, nuskyrė nenaudojamą baraką prekių stotyje, nors ir miesto centre. Ir aprimo. Kaip dažniausiai atsitinka su visais munipalicitetais.
Barakai buvo aptverti spygliuota viela, kad kuri pavargusi siela iš jų neištruktų.
Briuselis gyveno. Ypač įšėlusi būdavo naktis.

Plėšėsi ir draskėsi nyono šviesų reklamos. Viena vis pasiutesnė už kitą. Šokinėjo vis šviesų velniokščiai namų fasadais ir ant stogų. O barakuose gyveną pabėgėliai negalėjo nė užmigti.

Ypač viena šviesų reklama parfumerijos sindikato  sandėlyje  daug  išdykavo,   atsimušdama į barakų langus ir nė valandėlės negalėdama nurimti. Ji degė parintkomis nyono raudonomis šviesomis, lyg pati savimeilėje norėdama sudegti, atlikdama tokią svarbią misiją. Ji reprezentavo lūpoms dažyti prekę, vardu:
—    Embrasse moi! —
—    "Embrasse moi" nepalieka jokių pėdsakų, jokios žymės. — Tai išeksperimentuota prekė. —
Bučkis užtikrinamas —
Pabėgėlių barakuose, kaip sakyta, per didmiesčio trenksmą ir per tas šviesas niekas nemigo. Pabėgėlių sandėlyje pagaliau niekas nesibu-čiavo. Pabėgėlių mamų nieks nebučiavo, nes vyrai medžius kirto Kanadoje. Išnervintų vaikų mamos negalėdavo sumigdyti. Nors ir vidunakčiai, bet Briuselis gyveno savo įsiutusiu gyvenimu. Ne vien tik reklamomis.

Sambrėškos valandą barakuose buvo ypatingai šiušu ir, be to, žiurkės imdavo siusti. Viskas kaip sentimentalėje kurioje senovės novelėje. Tarp pabėgėlių buvo daug džiovininkų. Ir, be to, pabėgėliu geras trečdalis turėjo gulėti ant grindų, nes greitomis negalima buvo visiems parūpinti lovų.
Tuo tarpu Belgija iškilmingai rūpinosi kurti Jungtines Europos Valstybes ir šiuo savo darbu ji pati tikėjo. Reikalas atrodė visai pribrendęs Belgijos politikams.

Mintis apie tuos užsilikusius Briuselyje, kaip kokio likimo išmestus, kaip jis pats buvo išmestas savo laiveliu, nuolat knietė Varkalą. Dabar jis negalėjo to slogučio atsipalaiduoti. Pagaminęs "dovanėlę", kaip jis sakėsi sau, ir įrėžęs jos dugnan simbolinį jam skaitmenį "640", jis telaukė dienos dovanai įteikti. Tai būtų ir viskas. Tačiau jis bus primiršęs, kad dar esama visuomenės. Kad esama kitų pabėgėlių, ne tik jis vienas. Gerai juk suorganizuotoje draugijoje visi atsako už vieną, vienas už visus. Tegu ir pabėgėliai. Negalima vis būti kažkokiu atskalūnu, esama juk ir pareigų. Tai tuojau Varkala pats pajuto.

Lietuvių drauguomene, sužinojusi apie dovaną, gaminamą žmogaus provincijoje, principe su tokios dovanos mintimi sutiko. Tik pasiliko įteikimo būdas ir forma. Dovana tegali būti danų karaliui įteikta, tai aišku, bet— kolektyviai. Kolektyvumo principas ir Lietuvos vardas turi būti pabrėžti. Tėvynė juk juos įpareigoja. Kai nesama tikrų, užsienyje užsilikusių, Lietuvos diplomatų. Varkala gi manė, kad jo vieno pakaks, ar per kurį vyresnį tarną galima būtų pasiųsti . . .
—    Tegu! — nusiramino menininkas. — Eisime visi.
—    Ne visi, tik vyriausiojo komiteto parinktieji. O kalbą pasakys . . .
—    Kalbą? Kas sako karaliui kalbas?
—    Net — nopiežiams! Jei to Lietuvos vardas reikalauja. Reikia Lietuvos vardą skelbti.
Nelemtu būdu taip pat apie teikiamą lietuvių dovaną sužinojo latviai bei estai. Jie didžiai bus įsižeidę, kad apie tokios reikšmės įvykį jie nebuvo nė painformuoti. Pirmieji — daugiau, antrieji — mažiau. Kaip daugiau šiaurietiško kraujo žmonės.

—    Argi tam buvo kuriama Pabaltijo Sąjunga per tiekis metų?
Latviai, kaip temperamentingesni, dar paklausė: "Kai jau yra kuriamos Jungtinės Europos Valstybės, kad mes — mažos tautos — negalėtume savo tarpe susižinoti ir susiprasti!" — Žodį "mažos" latviai ištarė tik dideliu valios įtempimu. Oratorius galvojo, kad esmėje Ryga turėsianti būti Jungtiniu Europos Valstvbių sostinė. Ką stiprios valios žmonės nedaro! Bet to jis niekam nesakė.

—    Galima ir taip! — kaip kokį žaislą su įsibėgėjusiais vaikais bežaisdamas, pasakė Varkala. — Tik ar neperdaug tos pompos? — suabejojo dovanos steigėjas.
Bet?
Pirmieji dabar latviai bus staiga atsipeikėję: kaip vieno lietuvio dovana gali atstovauti visoms trims tautoms? Kaip tai! Tai nelogiška. Neutrali turi būti dovana.

Vienas Latvijos istorijos privatdocentas, dabar atsidūręs užsienyje, yra išsivežęs su savim vieną istorinį žemėlapį, kuriuo prikišamai galima įrodyti, kad Latvija, greta skandinavų, kaip istorinė valstybė, jau seniai egzistavo. Šiame žemėlapyje juodu ant balto pažymėta, irgi istoriškomis raidėmis: "Leteland." Tai reiškia — dabartinė Latvija, ir — Ryga!

Žemėlapis turėjo būti įteiktas.
Visi rinktiniai trijų Pabaltijo valstybių vyrai, paposėdžiavę per dvidešimt keturis vakarus, sujungtomis pajėgomis išryškino teikimo protokolą, dovanos reikšmę — iš esmės ir simbolinę
—    ir teikimo laiką.
Redakcinė teksto komisija apsidirbo su tekstu greičiau, teposėdžiavo tik septynis kartus. Rėmų ir apipavidalinimo komisija — tik tris posėdžius.

Nustatytas tekstas turėjo vėliau būti impregnuotas paveikslo užpakalinėje pusėje. Jei kada danų monarchas, nuobodžiaudamas, tai yra, tarp dviejų karališkojo mosto darbų (karaliai negali nuobodžiauti), galėtų atsiversti paveikslą ir paskaityti. Ir tuo būdu atsigaivinti. Viskas buvo numatyta.
Visi trys stojo už vieną, vienas už visus.

Tačiau brolijos tretysis narys, estas, viename posėdyje paryškino vieną dalyką, bet taip kukliai (posėdžiai paprastai vykdavo pakelta nuotaika), kad visi atkreipė į jį dėmesio. Būtent, namie jis turįs, tautiniais motyvais ataustas, estiškas pirštines. Jos galėtų būti ir muziejuje, bet jos pas jį. Tokios retos jos.
—    Bravo!
Kas nežino, ką gali nuveikti šioje srityje estai. Kuklūs, tegu kuklūs.

Vyriausioji dovanų įteikimo komisija dabar bus nustačiusi viską. Tik nustatytąją tvarką vis dėlto reikėjo patikrinti ten, kur reikia. Kitaip negalima gi žaisti, be užtikrinimo, tokiais pirminės reikšmės reikalais. Danų oficialinės įstaigos, kur bus nuvykę mūsų vyrai, susižinojusios su tarpskandinaviškomis įstaigomis (tokio bendradarbiavimo irgi būta), pareiškė delegatams ateiti kitą dieną. Tai buvo irgi užprotokoluota. Danai vis teiravos dar:
—    Kieno vardu? Kas?? Ir kokia proga?
—    Danų karaliui — lietuvių tautos vardu...
—    Ir latvių...
—    Lietuvių tauta — kur ji? — susirūpino jieškoti danų pareigūnai.
—    Aš manau — valstybė?
Tuomet iš delegatų tarpo išėjo vienas jaunas žmogus, Lietuvos vyras, ir savo drąsiu žodžiu pareiškė:
—    Tamsta sakai — nėra Lietuvos... Kaip tai Lietuvos nebėr? Ten, kur mes, ir Lietuva...
—    kirto aiškiai pareigūnui į akį. — Nors ne vienas, ir ne kartą stengėsi Lietuvą užgniaužti!
—    Tokios dovanėlės, ir tai mes nemokame patys įteikti...
Jau estų ir latvių adresu pasakė.

— Niekuomet nemokame savo veido užsienyje parodyti. Vis duodamės kai kam išnaudojami.
Pasakė taip, nes jis širdyje buvo didelis patriotas. Ir drąsus.

Tai buvo žodis. Jis gana piktai pažiūrėjo į Varkalą, ne ką geriau žvilgterėjo ir į sąjungininkus.
Pasitarę papildomajame posėdyje, pabaltie-čiai vis dėlto nutarė dovaną teikti bendrai.
Aukštieji danų pareigūnai patarė eiti dabar į užsienių ministeriją. Ten visi painesni, tarpžinybiniai ir tarptautiniai klausimai išnarpliojami kaip niekis. Ten bus išaiškintas ir estų pirštinių klausimas.
Lankytojai, didžiai išprusinto ir lankytojams baimės įvarančio ir be galo iškilmingo ministerijos sargo buvo pagaliau pristatyti, kaip ir kokie pakietai įduoti, pačiam svarbiajam kalbamuoju reikalu, nors ir jaunam, ministerijos valdininkui.

Artimųjų Rytų specialistui.
Ir delegatai dabar jau, po sargo, jo nebijojo.
Artimųjų Rytų ("artimųjų"—danams, o kur "rytai", ten jau negerai!) šefas ypatingai mandagiai pakvietė svečius užimti vietas.

Latvių delegatas tuojau ėmėsi aiškinti dovanos reikalą, jos reikšmę ir tikslą. Visi tuojau suprato, kad reikalas rimtas. Visi jau buvo užėmę mašastu apmuštas kėdes. Kambarys buvo patogus ir "karališkas". Visiems jame buvo patogu. Visi norėjo būti ministeriais. Jei ne karaliais.

Kambaryje, tikriau salone, kybojo rimtos graviūros, kurių prasmės lankytojai iškart neperėmė, bet buvo užimponuoti. Valdininkas pats skaitė karaliaus tekstą. Kartas nuo karto pakreipdamas savo skustą ūsą, dėl vieno kito išsireiškimo ar posūkio. Kaip Žinoma, ministerijose kalbama ne sakiniais, bet posūkiais. Jis kraipėsi dėl vienos kitos gramatikos klaidos, prasišmu-geliavusios netyčia į tekstą. Bet visų rimtis buvo didelė.
Pabaltiečiai tik stebėjo, tylutėliai, kaip kerpa ir kramto valdininkas savo lūpas. Bet valdininkas buvo paslaptingas. Jis buvo diplomatas. Jis niekam nieko nesakė.

Valdininkas niekuomet nėra buvęs Rygoje, bet ir nenorėtų ten atsidurti. Tokios pabaudos danas, jautėsi, nebus pelnęs, siunčiamas į tokią šalį. Laikydamas ilgai akis prie teksto, pats save kontroliavo ir kvotė: "Kokia tvarka seka viena po kitos šių trijų šalių sostinės"? Užtai jis ir kraipė taip savo ūsą. Bet jis buvo jau begarsėjęs ministerijoje žmogus; jis žinojo, kur pipirai auga. Bent viską, kas liečia Artimuosius Rvtus. Pabaltijo sekciją (tai buvo, žinoma, anksčiau) ten priskiriant. Tai jis! Be jo, atrodo, nei žingsnio, nei žodžio. Tų žinių jis buvo prisirinkęs iš pranešimų. Iš aktų. Sutarčių. Ir knygų, jei turėdavo laiko kada jas perskaityti. Daugiausia iš "vietinių" kalbų — jam dažnai atrodė, kaip kokių egzotinių, kaip Samoa salynų — iškarpų vertimų. Siunčiamų konsuliarinių ir kai kurių, retų, diplomatinių agentų pranešimų. Jis žinojo viską.
Kad buvo elegantiškas ir diplomatiškas ir karjeros aukštumoje, to nereikėjo nė sakyti. Tai buvo savaime aišku. Visi lankytojai buvo apimti valandos rimties.

Pagaliau valdininkas tarė:
—    Mano ponai — tai gerai. Tik be ypatingo triukšmo.
—    Ir be laikraščių.
—    Ir be laikraščių?
—    Žinai, laikraščiai — devintoji pasaulio galybė (iš tikrųjų pasaulyje esama septynių galybių), paprasčiausias žmogaus mintis gali iškreipti velnioniškai!

Intymiškumo dėliai jis ištarė tą žodį: velnioniškai. Jis buvo gerai nusiteikęs.
Bet jis visvien save kamantinėjo. Jis buvo ir liko tas pats: kas ir kuria eile?
Namie nėra nė kada pastudijuoti. Žmona įprašiusi nupirkti madų žurnalų, vakare bridžas pas persų karo attachė . . .
—    Helsinkis. Ryga. Vilnius? Ne! Vilnius — Lenkijos miestas, o čia šiandien ne lenkai, bet Pabaltijo delegatai. Trys savarankiškos, nors ir labai mažos valstybės. Į Vilnių reiškia taip pat savo pretenzijų lietuviai. Esą, Vilnius lietuviams — "istoriškoji sostinė". Na, gerai — istorija!
Jis buvo linksmas.

Norėdamas geriau susiorientuoti, jis lūkuriavo ir retiems ministerijoje Pabaltijo klijen-tams pasiūlė po gerą turkų papirosą.
—    Žemiau Helsinkio — Suomijos įlanka. Žemiau Suomijos įlankos — Ryga!
—    Žmogau — Revelis!— sušuko garsiai valdininkas.
—    Revelis? — net nuo skausmo pritūpė estas su pirštinėmis. — Dabar mes vadiname mūsų sostinę: Tallin. Su dviem "1". Ji visuomet taip vadinosi, tik vokiečiai su rusais vardą bus iškraipę.

—    Revelis — rusiškas žodis.
—    Taip! Taip!
—    Koks sumanus. Ir kiek užjautimo!— pagyrė jaunųjų respublikų atstovai daną.
Pats gi valdininkas dabar buvo ramus. Jis pakartojo savo lekciją visai tinkamai.
—    Revelis. Tas pats: Talinas. Ryga. Ir . . .

Latviai nunešė vieni patys žemėlapį į karaliaus rūmus. Taip įvyko. Prijungdami privatdocento istoriškai kultūriškas pastabas, išspausdintas ant aštuonių puslapių karaliui pasiskaityti. Kuriose buvo taip pat pažymėta Rygos reikšmė apskritai, o vokiečių kultūrai — ypatingai.
Estas įprašė lietuvio nunešti ir jo dovanėlę kada.

Varkala paėmė savo dovanėlę. Ji buvo suprantama ir be paaiškinimo ar introdukcijos. Ji buvo iš širdies.