K. V. BANAIČIO 100 LIAUDIES DAINŲ Spausdinti
Parašė J. Žilevičius   
Kai mūsoji literatūra pradeda gauti premijas, dailininkai rengia parodas, neatsilieka ir mūsų muzikai. Ir pernai ir šiemet jie išspausdino naujų veikalų. Bet K. V. Banaičio paskutinis veikalas savo dydžiu nuslopina per eilę metų pasirodžiusius mūsų muzikos kūrinius. Savo puslapių skaičium jis susilygina su č. Sasnausko muzikos rinkiniu — 133 puslapiai. Mūsų muzikes literatūroje tokie dideli leidiniai yra reti svečiai, ypač tremtyje.

K. Banaitis, per eilę metų įdėjęs nemažai darbo, nauja linkme harmonizuodamas liaudies dainas, parodo nuodugnų liaudies dainų stiliaus ir visų harmonijos paslapčių pažinimą. Paprastai priimta vadinti harmonizavimu, jei liaudies daina paruošta chorui, ar su piano pritarimu — solo dainavimui. K. Banaičiui tenka padaryti išimtis: jis ne harmonizavo, bet kūrė. Įsigilinęs į visas liaudies melodijas ir teksto paslaptis, jis tai atkuria savaip, melodiją dar ryškesnę padarydamas. Tam jis vartoja imitaciją, kanonų formą (tikslus melodijos pakartojimas tam tikrame suvėlinime, lyg iš paskos sektų lygiagrečia tokia pat melodija), moduliacinius nukrypimus, liaudyje esamus muzikinius disonansus ir t.t. Visa tai pritaikyti ir sujungti į vieną pilną ir meniškai tobulą kūrinį gali tik aukštos kultūros menininkas. Tai savo darbais ir įrodė K. Banaitis.

Minėtame rinkinyje yra 100 liaudies dainų: solo su pianu 20, mišriam chorui 60 ir vyrų chorui 20. Kokią tik dainą imsi, visos jos kruopščiausiai išbaigtos iki mažiausių smulkmenų. Niekur nėra pakartojimų, išskyrus balsų melodijos atliepimą kadencijose arba kituose balsuose. Kiekviena daina pati už save kalba ir spinduliuoja savo nepaprastu harmoniniu grožiu. Kai kurios tiesiog prašosi kartojamos. Net disonansai, kurie kituose kūrėjuose kai kada esti nejaukūs klausai, šiose K. Banaičio dainose yra malonūs, natūralūs ir švelnūs.

Kai paskambini solo dainas su piano pritarimu, iš karto girdi laisvai plaukiantį ir savarankų pianu palydėjimą, nepriklausantį nuo melodijos ir visiškai jos nevaržantį. Negirdėti nudėvėtų akordinių figūracijų kelių laipsnių akordų ribose. Todėl malonu nors ir vieną pritarimą pasiskambinti: jis yra lyg savarankus preliudas. Nepaprastas harmonijos turtingumas kiekvienam dalykui čia teikia atskirą nuotaiką. Savotiškai skamba bosuose didelis atstumas nuo melodijos, dainuojant moterų balsams solo ("Oi aš vakar", 11 p. "Ant kalno malūnėlis", 13 p.), o vyrų balsams tai sudaro visiškai kitokį spalvingumą. Nepaprastai gražiai "Oi ant kalnelio" dainoje išvystytas pritarimas penkiais skirtingais būdais, vienas iš kito natūraliai išplaukiančiais. Ketvirtame posme bosas žemose oktavose eina su melodija, ją išryškindamas ir dvigubindamas. Tai sudaro didelį ir įdomų įspūdį. Visose dainose šia prasme surandame vis ką nors pranašesnio, įdomesnio, nepaprastesnio, nenudėvėto, naujo.

Mišriam chorui dainos irgi ne harmonizuotos, bet kurtos. Dėl laisvo balsų vedimo kyla įspūdis, kad kiekvienas balsas savarankiškai, nevaržomai ir nepriklausomai nuo melodijos vysto savąją melodiją, tik ji — antrinė, pagelbinė — nė nebando vyliausios nustelbti. O šalia to girdėti' harmonijos turtingumas, akordų įvairumas. Sudėjus visa tai krūvon, gaunamas meniškai skambantis vienetas. Savo kūryboje autorius nevengia melodijų atliepimų kituose balsuose, o jie taip natūraliai ten atsiranda — vieni atliepimai būna visos melodijos, kiti — trumpučiukai, smulkutėmis frazėmis — rodos, kitaip ir būti negalėjo. Teisingai autorius įžangoje pasisako: .. ." žymiai atitolstu nuo įprastinių mokyklinių harmonizavimo būdų. Mūsų liaudies dainos reikalauja kitoniškų harmoninių bei kontrapunk-tinių priemonių .. . Liaudies dainoms negali būti nustatytas harmonizavimo šablonas, kuris tiktų visiems laikams ir visoms tautoms ... Dažnai pamirštama, kad įvairių tautų savaimingose liaudies melodijose glūdi ir nemažiau savaimingos harmoninės galimybės bei paslaptys, kurių atskleidimas bei išryškinimas ir sudaro svarbiausią kompozitoriaus uždavinį, harmonizuojant liaudies dainas" .. .

Autorius savo mintis plačiai pritaiko, parinkdamas mūsų melodijoms atitinkamas priemones. O jų autorius nesigaili. Be harmonijų, jis mokėjo parinkti naujas, iki šiol negirdėtas melodijas, išskyrus "Aš padainavau" ir "O kaip turėjau". Bet ir šias jis sugebėjo apvilkti savotiškai nauju harmonijos ir atliepimų rūbu.
Naujos harmonijos, naujas būdas, jas pateikiant, neša chorams ir naujų reikalavimų. Daugelyje vietų yra lygiagrečių kvinčių ir kvarčių slinktys, kurios reikalauja iš choristo ypatingos klausos ir jautrumo. Iš to kyla naujos, mūsų choruose negirdėtos harmonijos ir sąskambiai. Tie dalykai reikalauja laiko, iki choristai pripranta prie jų. Todėl K. Banaičio dainos, nors ir atrodo lengvutės, chorams išmokti nėra lengvos. Sunku pagauti choristams dainos dvasią ir savarankius balsų judesius, lengvutėlius, lyg debesėliai padangėje. Chorai, papratę prie akordinių dainų giedojimo, sunkiai prijunksta prie K. Banaičio būdo. Turiu mintyje mažiau prasilavinusius chorus.

Kita ypatybė K. Banaičio dainose — nemaža melodijų yra paremtos graikų tonacijomis (ecliškos, dorė-niškos ir kt.). O jos reikalauja ir savotiškos harmonijos ir kadencijų. Iš to randasi įvairių savotiškumų, prieš tai nežinomų. Tai kai kada sunkiai sugromuluojama klausai ir choro sąskambiui. Autcrius tuo reikalu pats rašo įžangoje: "Nepriklausomybės laikais buvo dedama dar daugiau pastangų atskleisti bei išryškinti lietuvių laudies dainų ir jų tonacijų savaimingumą, nevengiant panaudoti ir naujesnes muzikines išraiškos priemones, kurios natūraliai, organiškai išauga iš mūsų senųjų liaudies dainų diatoninės prigimties bei jų dainavimo būdų, kaip, pav., disonuojan-tis "Sutartinių" daugiabalsiškumas . . ." Gyvenusius toliau nuo savo tėvynės ir neturėjusius galimybės arčiau sekti daromą pažangą, kai paskambini vieną kitą dainą, ima nustebimas dėl nepaprasto naujoviškumo. Ima ir baimė su choru pradėti dainą — choristai nusigąs. Tai atsitinka su nevienu iš tokių, kurie tik paviršutiniškai tėra su muzika susipažinę ir nemėginą giliau pasekti naujosios muzikos pažangos. K. Banaitis kaip tik su tais visais savotiškumais ir naujais laimėjimais ryškiausiai šiame leidinyje pasirodo.

Vyrų chorui dainos ne taip turtingai išspręstos, kaip mišriam, nes balsų vienlypumas neduoda tiek įvairios medžiagos, kiek bendras — vyrų ir moterų — balsų vartojimas.

Sujungus iki šiol K. Banaičio išleistas chorui dainas su šiuo veikalu, gaunamas didelis lobynas ir milžiniškas įvairių įvairiausių dainų pasirinkimas visokioms aplinkybėms. Jų yra visokių rūšių: lengvų ir sunkių.
Daug ką teigiamo galėtum pasakyti apie tas dainas — čia tiek daug grožio, kad neįmanoma trumpame žodyje viso to apimti. Tad tenka bendrai visa šia K. Banaičio kūryba pasidžiaugti, palinkėti, kad ji plačiau įeitų ar, kitaip sakant, grįžtų atgal į liaudį, dvidešimtojo amžiaus muzikos rūbais papuošta. Tą darbą turi atlikti chorai, nes šis rinkinys (o ir kiti sąsiuviniai) kaip tik yra chorams skirtas — dainuoti, studijuoti, mokytis.

Tenka sveikinti prelatą P. M. Jurą, kad nesigailėjo lėšų įamžinti šiai medžiagai, kuri taip neįvertinamai brangi mūsų tautai.

Autorius, šalia lietuviškos trumpos įžangos, įdėjo anglų kalba trijų puslapių ilgio istorinę mūsų liaudies dainų rinkimo apžvalgą, sužymėjo visus savuosius ir svetimuosius svarbesnius rinkėjus. Taip pat ir rodyklėje, šalia lietuviško teksto, yra ir angliškas vertimas, parengtas išeivijoje seniau žinomos dainininkės ir vaidintojos — ponios M. Strumskienės.
J. Žilevičius