VYTĖS NEMUNĖLIO POEZIJA Spausdinti
Parašė Jonas Aistis   
Pereitų metų Kalėdų Senelio maiše atsirado dovana pasauly išblaškytiems vaikams: "Meškiukas Rudno-siukas". Tai graži ir įdomi knyga. Įdomi ji ir žodine medžiaga, atlikta vaikų poezijos meistro. Graži meniškomis V. S. Stančikaitės spalvotomis iliustracijomis.

Būtų bergždžia supažindinti autorių su skaitytojais. Jis yra visiems žinomas, ir jau nuo senų laikų. Bet "Meškiukas Rudnosiukas" ir jo vaikų poetinėje karjeroje yra stambus įvykis.

Tai graži lokių šeimos kasdieninės buities poemėlė. Jos turinys nesudėtingas. Tik trys epizodai: tėvo— Meškino bičių kopinėjimas; paklydusio rudnosiuko nuotykiai miške, ir jo ėjimas mokyklon. Prie to reikia pridėti prologinis įvadėlis ir epilogas. Nuotykiai atpasakoti gyvai, patraukliai. Eilių eufoninė pusė meistriška. Vaikai jau vien dėl paties skambumo jomis taip susižavi, kad negali atsigėrėti, ir išmoksta palyginti gana ilgą poemėlę.

Čia reiktų užsiminti apie Vytės Nemunėlio pažiūrą į vaikus ir į vaikų literatūrą. Autorius, atrodo, yra atidžiai stebėjęs ir studijavęs vaikų psichiką. Ta jojo pažiūra yra taikli ir originali. Jo manymu, vaikams reikia kalbėti vaikiškus dalykus suaugusių žmonių tonu. Vaikai, pasirodo, nemėgsta, kai suaugusieji su jais kalba vaikiška kalba: švepluodami ir vartodami vaikų žodyną.
Vienas dalykas yra kalbėti vaikų žodynu, o visai kas kita kalbėti suaugusių kalba apie vaikams suprantamus dalykus. Vaikų kalbos žodyną Vytė Nemunėlis ima tik kaip komišką efektą,   štai pavyzdys:
Pažadėjo Rudnosiukui
Kartą grybų košės duot.
"Eik", jis prašo Rudnosienę,
"Eik, mamyt, man pagrybuot".
Ir atsakė jam mamyte:
— Vaike, niekų neplepėk
Ne "grybuoja", bet "grybauja",
Taip, kaip reikia, taip kalbėk!"

Vaikai tuo efektu džiaugiasi, kaip geležėlę radę. Viso pasaulio vaikai daro kalbos klaidų, ir daro kaip tik dėl to, kad jie kai kurių gramatikos formų nepasisavinę, o vis dėlto stengiasi kalbėti taisyklingai. Jieškoda-mi bendrų taisyklių, jie dažnai maišo linksniuotes, ypač retesnes ir sudėtingesnes. Vaikas, pvz., sako: "Man užaugo dantai". Čia greičiausiai jis daro klaidą, kad girdi tariant "dantų", kaip "vaikų", dėl to jis tokias linksnių galūnes taiko prie dažniausiai girdimų pirmos linksniuotės formų. Jis vartoja tinkamą linksnį, tik netinkamą jo formą. Dėl to raštuose tinkamai pavartoti tokie efektai, kurių pirmasis tikslas yra tik komiškumas, pasiekia daugiau — juose glūdi didelė auklėjimo pusė — vaikas pradeda pradžioje juoktis, kad štai yra vaikų, ir net knygose, kurie blogai kalba, bet tai daro kiti, o ne jis. Ir štai jis, pasijuokęs iš "kvailesnio", ima save kontroliuoti ir stengias vartoti, jo išmanymu, taisyklingas formas.

Visa poemėlė nepameta to auklėjančio siūlo, ir čia yra vertinga tos knygos pusė. Ji sukurta grakščia ir meniška forma, todėl ja gali grožėtis ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

Vytė Nemunėlis paskelbė ir jauniams skirtą eilių knygelę, pavadintą "Piety vėjelis". Joje yra dvidešimt vienas eilėraštis.
Temos atžvilgiu "Pietų vėjelis" įvairus. Eilėraščių, kuriuose diegiama vaikams tėvynės meilė, yra daugiau nei trečdalis. Ir norėtųsi tvirtinti, kad tai ar nebus pagrindinis autoriaus užsibrėžtasis tikslas, nes net ir tuose dalykuose, kur tiesiogiai vaikams tėvynės meilė ir jos pasiilgimas neskiepijamas, randame dažnai tautinių vardų. Vytautukai, Vidmantėliai, Jūratės, Dalės, Vyteny-čiai knibždėte knibžda jo eilėse. Tuo Vytė Nemunėlis nori sužadinti viso, kas lietuviška, meilę, pagarbą ir pasididžiavimą.

Vienas gal tėra mūsų vaikų literatūros trūkumas, bet čia gal daugiau pačios mūsų buities padiktuota sąlyga, kad knygelėse nepažymima, kurio amžiaus vaikams ji skirta. Tiesa, mums dar tai yra labai didelė prabanga: mes negalime fiziškai nei sukurti, nei išleisti tiek vaikų literatūros, kiek jos reikėtų, nei taip, kaip reikėtų. Kai dalykas yra vientisas, kaip "Meškiukas Rudnosiukas", pačių vaikų skonis gali nulemti: jie pasirenka ir pamėgsta tai, kas jiems patinka. Kas kita su eilių rinkiniais, čia gal autorius tyčia norėjo patenkinti įvairaus amžiaus vaikus. Bet tada mums atrodo, kad kai kurie dalykai "Pietų vėjelyje" mažesnio amžiaus vaikams neįkandami.

Šiaip rinkinėlis gražus, vietomis paįvairintas cncmatopėjiniais žodžiais, kurių taip gausu mūsų tautosakoje ir kuriuos ypač mėgsta vaikai:
šuldu-buldu — kalakatas,
Kakaryko — jam gaidys.
17 psl.

Arba eufoniškai tirštos eilių priemonės, kaip:
Dangerutis kala vinį,
Kala vinį geležini.
23 psl.

Ir šios knygelės, P. Osmolskio atliktos, iliustracijos yra gražios. Tik gal iliustracijų nereikėtų taip spausti ant tek3to, kaip tai padaryta 12 puslapyje. Tamsios paveikslo spalvos beveik uždengia tekstą ir sunkina skaitymą,. Vaikams visa turėtų būti aišku ir lengvai paskaitoma.
Knyga visais atžvilgiais graži. Tai malonus įnašas mūsų vaikų literatūrom
Jonas Aistis