LIETUVIŲ MUZIKOS RAIDA Spausdinti
Parašė V. K. BANAITIS   
IR JUOZO ŽILEVIČIAUS VAIDMUO

Peržiūrint kurio nors nusipelniusio kultūros darbuotojo darbus, įdomu apžvelgti jo atstovaujamos srities nueitą kelią, atžymėti to asmens ryšius su tautos kultūra ir jo įnašą į tautos dvasinį lobyną. Kaip apskritai visa kultūra, taip ir meno kultūra neatsiranda pati savaime. Ji turi būti kuriama ir ugdoma. Bet meno kultūros kūrybines vertybes negali sukurti betkas — vien tik gerų norų vedamas. Jas gali kurti tik paskiros asmenybės, iškilusios iš tautos gelmių ir apdovanotos ryškesniais gabumais. Šalia įgimtų gabumų, arba talento, dar reikia ir didelio išmokslinimo vienoje ar kitoje srityje, kad lengviau sektųsi nugalėti techniškas kliūtis, vykdant savo kūrybinius užsimojimus. Gabumai be tinkamo išsimokslinimo veda į technišką nepajėgumą, o iš čia — tik vienas žingsnis į tamsų nemokšišką pigumą bei diletantizmą, kurio apraiškų ir mūsų kultūros įvairiose srityse galima net su kaupu pastebėti. Įdomu, kad ryškesnės asmenybės, apdovanotos gilesniu protu, jau pačioje jaunystėje jaučia būtiną platesnio išsimokslinimo reikalingumą. Būdami net nepalankiausiose gyvenimo aplinkybėse, jie veržiasi aukštyn, nors dažniausiai jiems tenka nugalėti nepaprastai dideles kliūtis. Tik tuo būdu ir galima suprasti, kaip galėjo iškilti įvairios kultūros srityse visa eilė stiprių asmenybių dar Rusijos carų viešpatavimo laikais, kai lietuvių tauta dar buvo beveik beraštė, anot poeto vysk. Baranausko — ir tamsi ir juoda — ir kai apie Lietuvos valstybės atstatymą vos drąsesnieji, ir tai tik mintyse, te-išdrįsdavo pasvajoti. Tais niūriais ir, daugeliui atrodžiusiais, beviltiškais laikais iškilo ir pirmieji lietuvių muzikos kūrėjai kompozitoriai bei kiti šios srities darbuotojai. Užtenka prisiminti Juozą Naujalį, Česlovą Sasnauską, Miką Petrauską, M. K. Čiurlionį, kun. Teod. Brazį.
Po 1905 metų revoliucijos, sąlygoms paleng-vėjus, įsijungia eilė kitų mūsų muzikos veikėjų. Dar kiek vėliau, būtent, pirmojo pasaulinio karo metu, į šią garbingą mūsų muzikos meno pradininkų eilę stoja ir kompozitorius Juozas Žilevičius.

Prieš kalbėdami apie komp. J. Žilevičiaus įnašą į mūsų kultūros gyvenimą, bent trumpai perbėkime mintimi lietuvių muzikos bei dainos meno nueitą kelią.

Apie senosios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikų kultūrą neturime pakankamai patikimų šaltinių, iš kurių galėtume susikurti bent apytikrį to meto kultūrinio gyvenimo vaizdą. Reikia manyti, kad ir anais laikais liaudis, kaimas turėjo savas dainas ir įvairius muzikos instrumentus, gi aukštuomenė, bajorija, kunigaikščių dvarai nebuvo aklinai atsitvėrę nuo kaimyninių svetimų kultūrinių įtakų. Mūsų Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo laikais Vakarų Europoje gimė naujos idėjos moksle, kūrėsi naujos kryptys įvairiose meno srityse. Muzikoje pribrendo ir ištobulėjo daugiabalsinis polifoniškas stilius, kuris savo viršūnės pasiekė vėliau didingoje Palestrinos ir Orlando di Lasso kūryboje. Netenka abejoti, kad, priėmus krikščionybę, atsidarė platesnis kelias į Lietuvą ir Vakarų Europos kultūrinėms įtakoms. Pirmon eilėn jos gal reiškėsi architektūroje — ypač maldos namų, bažnyčių statyboje ir religinėje bei liturginėje muzikoje. Tenka apgailestauti, kad Lietuvos bažnytinio giedojimo dėstytojai bei tyrinėtojai Nepriklausomybės laikais nepasirausė seniausių bažnyčių archyvuose, kur būtų galima buvę gal atrasti vertingos istorinės medžiagos tam klausimui nuodugniau nušviesti. Antrasis pasaulinis karas su jo baisiomis pasekmėmis Lietuvai, be abejonės, skaudžiai apnaikino ir mūsų praeities dokumentus, bei šiaip įvairią archyvinę medžiagą.

Vieną kitą žinutę galima užtikti pas kaimyninių tautų kronikininkus (pvz., 16 amž. lenkų Stryjkowskis) bei istorikus, kaip pvz., vokiečių prof. Mueller-Blattau veikale "Rytprūsių muzikos istorija". Įdomu yra prisiminti, kad kryžiuočių ordino magistras, siųsdamas Vytauto Didžiojo žmonai dovanų, nepamiršo įdėti ir muzikos instrumentą. Tai rodo, kad Trakų pilyje buvo pažįstama ir vakariečių muzikos kultūra.
Pati liaudis, žinoma, ėjo kitais keliais. Istorijos bėgyje kartų kartos kūrė dainas, kurios lydėjo mūsų tautą visose jos gyvenimo fazėse — nuo lopšio iki amžinosios kapų tylos. Dainos nešė paguodą lietuviui sunkiais laikais, stiprino jo dvasią nelaimėse, o lygiai teikė džiaugsmą šviesiomis gyvenimo valandomis. Amžių eigoje susikaupė stačiai milžiniškos apimties kultūrinis palikimas liaudies dainų pavidale. Jau vien melodijų iki šiol Įvairiais būdais yra užrašyta per dvidešimt tūkstančių! O dainų tekstų bent penkeriopai daugiau. Iš tų tūkstančių dainų mes girdime praėjusių šimtmečių balsą; dainose prakalba į mus senų laikų lietuvis su savo laimėjimais, džiaugsmais, vargais ir rūpesčiais. Tai yra lyg savotiškas mūsų tautos metraštis ar istorinė kronika. Liaudies daina ir tenkino per eiles šimtmečių lietuvių tautos muzikinio grožio pasiilgimą bei j ieškojimus.

Muzikiniu požiūriu mūsų liaudies melodijos slepia savyje daug įdomių savybių. Didelis dainų skaičius turi tą pačią tonų sistemą, kaip ir senosios Graikijos muzika. Tad mes lietuviai ne vien tik savo kalba, bet lygiai ir liaudies melodijų atžvilgiu priklausome seniausiai Europos kultūrai. Ne mažiau įdomios yra mūsų liaudies dainų melodijos ir savo ritmo bei metro įvairumu, o lygiai ir formos atžvilgiu. Gana daug dainų turi keistą, bet įdomų ir pastovų takto kaita-lioj imasi iš 5/4 ir 3/4 arba iš 5/4 ir 4/4.

Atskirą tipą sudaro vadinamosios "sutartinės". Jų svarbiausia ypatybė — tai balsų vedimas disonuojančiomis paralelėmis sekundomis. Pačios melodijos turi dažniausiai sinkopuotą ritmą. 'Sutartinės", deja, jau baigia nykti ir iki mūsų dienų yra išsilaikiusios tik šiaurės rytų aukštaičiuose. Tai, be abejonės, yra seniausiais ir įdomiausias bei originaliausias lietuvių folkloro turtas. Pas kitas tautas šio tipo dainų nepastebėta.

Lietuvių liaudies dainų poetinis, o lygiai ir muzikinis įdomumas jau seniai atkreipė žymių Vakarų Europos rašytojų, mokslininkų ir muzikų dėmesį. Užtenka prisiminti tokius vardus kaip didysis vokiečių poetas Goethe, Herderis, Lessingas, Nesselmannas, Tetzneris, Bezzenber-geris ir daugelis kitų. Apie mūsų dainas išaugo didžiulė literatūra — ypač vokiečių kalba. Tas susidomėjimas mūsų folkloru Vokietijoje prasidėjo dar 17-jo šimtmečio pabaigoje, kai Theod. Lepneris išleido savo knygą "Der Preussche Li-tauer" ("Prūsų lietuvis"), ir tęsiasi per visą 18-j į ir 19 šimtmetį, ir siekia net iki mūsų dienų. Toks aukštas mūsų dainų vertinimas turėjo didelės reikšmės anų laikų lietuvių šviesuomenei, kuri tuo pačiu buvo skatinama didžiuotis savo tautos kūryba ir rūpintis jos išlaikymu bei apsaugojimu nuo sunykimo. Vienas po kito pradeda atsirasti ir iš lietuvių tarpo dainos mylėtojų, kurie su nepaprastu uolumu ir kruopštumu pradeda rinkti liaudies dainų žodžius ir melodijas. Čia pirmiausia reikia paminėti L. Rėzą, kilusį iš Kuršių Neringos, išleidusį "Dainos oder litausche Volkslieder" (Karaliaučius 1825 ir žemaitį patriotą Sim. Stanevičių, kuris 1829 m. Vilniuje išleido "Daynas Žemaicziu" (su melodijomis). Dainų tekstus yra užrašinėj ęs ir mūsų senasis istorikas Simanas Daukantas, išleidęs "Daynes Žemaitiu" (Petrapilie 1846 m.).

Antroje 19 amž. pusėje iškyla tikras milžinas mūsų dainų rinkimo srityje — kun. Antanas Juškevičius, kuris vien melodijų yra surinkęs apie du tūkstančius, o tekstų — dar žymiai daugiau. Dainų žodžius atsidėjęs rinko ir mūsų tautinio atgimimo patriarkas Dr. Jonas Basanavičius, kurio įsteigtoji "Aušra" pradėjo naują erą lietuvių tautos gyvenime.

19 amž. atsiranda jau ir keletas poetų, kurie patys savo eilėraščiams melodijas pritaikydavo, kaip Vienažindys, Baranauskas ir kiti. Juos reikėtų gal pripažinti kaip ir pirmaisiais mūsų kompozitoriais-megėjais, kurie sudaro tartum priešaušrį žymiai vėliau atsiradusios individualinės arba rašytinės muzikinės kūrybos.

Tuo būdu turime padaryti išvadą, kad iki Basanavičiaus "Aušros" ir Vinco Kudirkos Tilžėje leidžiamo "Varpo" mes neturėjome savo muzikinės literatūros bei savito muzikinio gyvenimo. Mūsų muzikos istorija, siauresne prasme, faktiškai prasideda tik 19 amžiaus pabaigoje, kai pasirodė pirmieji lietuvių kompozitorių sukurti veikalai. Kitais žodžiais tariant — nuo Lietuvos karaliaus Mindaugo laikų iki Basanavičiaus ir Kudirkos, t. y. virš šešis šimtus metų nuo Lietuvos valstybės įsikūrimo — lietuvių tautos muzikos istoriją sudaro, galima sakyti, tik plačiai ai-dėjanti Lietuvos lygumomis, miškais ir kloniais liaudies daina.

Su "Aušros" ir "Varpo" gadyne pradėjo aušti nauji laikai lietuvių tautos kultūrai bei visam jos dvasiniam gyvenimui. Tas laikotarpis buvo reikšmingas ir mūsų muzikos meno tolimesnei raidai.
Pirmieji mūsų muzikinės kūrybos pradininkai — Kauno katedros vargonininkas Kalvaitis, Petrapilio Dvasinės Akademijos varg. Juozas Pranaitis, jo brolis kun. prof. Justinas Pranaitis ir didysis atgimimo veikėjas dr. Vincas Kudirka — tuo laiku išspausdino kai kuriuos savo muzikos darbus. Kalvaičio yra išlikusios mišios chorui, broliai Pranaičiai leido lengvus dalykėlius fortepijonui (Petrapily 1893 m.), V. Kudirka "Varpe" išspausdino savo paties sukurtą Lietuvos Himną, leido liaudies dainas chorams ir smulkius fortepijoninius kūrinius. Iš jų tarpo tik Juozas Pranaitis buvo mokęsis Petrapilio konservatorijoje, gi likusieji buvo, berods, savamoksliai.

Kiek vėliau pasirodo jau visa eilė muzikų profesionalų, išsimokslinusių žymesniuose Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos kultūros centruose. Čia minėtini Juozas Naujalis, Č. Sasnauskas, M. Petrauskas, M. K. Čiurlionis, kun. Brazys.

Naujalis, studijavęs Varšuvoje ir Regens-burge, pasireiškė gausia religinės muzikos kūryba (vien mišių yra parašęs 15), o taip pat gana daug paliko ir pasaulietiškos muzikos: originalių ir harmonizuotų dainų chorams, eilę solo dainų su piano pritarimu. Nokturnas fortepijonui, "Ruduo" simfon. orkestrui ir k.
Č. Sasnauskas pasireiškė daugiau vokalinės muzikos srityje (Requiem, kantata "Broliai" ir smulkesni dalykai mišram chorui). Muzikos mokslą ėjo Petrapilio konservatorijoje ir vėliau Italijoje.
Mikas Petrauskas, mokęsis Petrapilio konservatorijoje (dainavimo skyriuje) ir privačiai Paryžiuje, žymiausią savo veiklos dalį atidavė Jungt. Amerikos Valstybių lietuvių išeivijai, keldamas, kiek leido ano meto sąlygos, musų senųjų emigrantų kultūrinį lygį. Jo kūryba labai gausi, apimanti vokalinius darbus chorams, solistams, keliolika operečių ir didelę operą "Eglė Žalčių Karalienė". Nežiūrint gausumo, M. Petrausko kūryba neprilygsta nei Sasnausko nei Naujalio darbams. M. Petrausko kūriniams trūksta techniško išbaigtumo, didesnio įsigilinimo bei kūrybinio išradingumo. Jis visą savo gyvenimą paliko labai darbštus, daug rašantis diletantas su aiškia savikritikos stoka. Nežiūrint to, jo vaidmuo ir reikšmė, kaipo veikėjo kultūrininko, mūsų tautos istorijoje visuomet bus su pagarba minima.

Iš to mūsų muzikos stambiojo penketuko neabejotinai kūrybingiausias ir giliausias yra M. K. Čiurlionis, mokęsis Varšuvos ir Leipzigo konservatorijose. Jo simfoninės poemos — "Miškas" ir "Jūra", o ypač fortepijoniniai kūriniai rodo jį esant gilios mistinės nuotaikos kūrėją, gi muzikinių techninių priemonių atžvilgiu jis iškilo jau anuo metu iki europinio lygio. Pajutęs savyje dailininko tapytojo pašaukimą, deja, vėliau muzikos kūrybą apleido. Bet ir savo genialiuose paveiksluose jis paliko amžinai su muzika susijęs tiek kūrybinės nuotaikos, tiek kūrinių formos atžvilgiu. Nuostabiai gražiai charakterizavo jo paveikslus garsus rusų dailininkas Rerichas, sakydamas: "Ticho pojuščije kartiny Čiurlionisa", t. y. "Tyliai dainuojantys Čiurlionio paveikslai". Kas bent kiek jaučia muziką, turės pripažinti, žiūrėdamas į Čiurlionio paveikslus, nepaprastai gilų šių Rericho žodžių prasmingumą.

Pažymėtinas M. K. Čiurlionio rašinys "Apie muziką", įėjęs kaipo priedas Sof. Čiurlionienės knygoje "Lietuvoje" (Vilnius, 1908?). Neilgas tai raštas, bet įdomus savo mintimis apie mūsų liaudies dainas bei lietuvių muzikos meno ateities gaires.

Kun. Teod. Brazys, studijavęs Regensburge, darbavosi Vilniaus katedroje kaip choro vedėjas. Parašęs bažnytinių kompozicijų ir apsčiai suharmonizavęs liaudies dainų, vėliau pasižymėjo kaip uolus liaudies dainų užrašinėtojas ir mūsų liaudies melodijų bei jų ritmikos tyrinėtojas. Šiuo atžvilgiu jo nuopelnai mūsų tautinei kultūrai yra labai žymūs. Pažymėtinas jo veikalas vokiečių kalba: "Die Singweisen der litau-schen Lainos" (Stuttgart 1918).

Po spaudos atgavimo, 1904-1914 m. laikotarpyje, iškilo eilė naujų asmenybių, kurių veikla buvo reikšminga tolimesnei mūsų muzikinio gyvenimo raidai.

Iš jų minėtini Aleksandras Kačanauskas, Stasys Šimkus, Juozas Tallat Kelpša, Julius Štarka.
Dinamiškiausią šios grupės asmenybė Stasys Šimkus jau prieš pirmąjį pasaulinį karą plačiai pasireiškė kaip kompozitorius, chorų organizatorius ir liaudies melodijų užrašinėtojas. Karo metu atvyko į J. A. Valstybes rinkti aukų nukentėjusiai nuo karo Lietuvai. Šalia to jis veikė kaip chorų organizatorius ir sukūrė apsčiai naujų kompozicijų.

Kačanauskas, Tallat-Kelpša ir Štarka taip pat dar prieš 1914 m. karą išleido kai kurias savo kompozicijas, bet plačiau kaipo mūsų muzikos meno darbuotojai pasireiškė jau po karo, grįžę iš Rusijos gilumos į nepriklausomą Lietuvą.

Netikėtai užgriuvęs 1914 m. Rusijos ir Vokietijos karas sustabdė visą mūsų kultūrinį gyvenimą. Daug Lietuvos žmonių karo audros buvo nublokšti toli į rytus. Jų tarpe buvo ir du Lietuvos provincijos mažai kam žinomi vargonininkai, kurie vėliau pasireiškė, kaip pirmaeiliai darbuotojai mūsų muzikos meno srityje. Tai buvo du Juozai, abu kilę iš Lietuvos žaliojo kaimo. Vienas traukė į puošniąją Rusijos imperatorių sostinę, kitas gi į senąją carų sostinę. Tai buvo Juozas Žilevičius ir Juozas Gruodis. Žilevičius įstojo Petrapilio konservatorijon, Gruodis — Maskvos. Abu studijavo teoriją bei kompoziciją su visais šalutiniais privalomaisiais dalykais. Po dvejų metų J. Gruodis buvo mobilizuotas rusų kariuomenėn ir neturėjo galimybės išeiti viso konservatorijos kurso. Juozas Žilevičius buvo laimingesnis. Dundant anapus Vilniaus, Lietuvos rytuose, vokiečių ir rusų patrankoms, jam pavyko išeiti teoretinius muzikos dalykus Petrapilio konservatorijoje ir įsigyti laisvojo menininko laipsnį (rus. — svobodnyj chudožnik). Be to, jis dar lavinosi ir meno istorijos institute. Pergyvenę visą dviejų Rusijos revoliucijų sumaištį, abu mūsų Juozai — Žilevičius ir Gruodis — įvairiais keliais bei kryptimis, vienas iš šiaurietiškai niūraus Petrapilio, kitas iš saulėtojo Juodųjų marių supamo Krymo pusiausalio, grįžo į Nepriklausomą Lietuvą. J. Gruodis, pusantrų metų prieš tai išgulėjęs lietuvių sanatorijoje Jaltoje ir dėl karo meto sąlygų negalėjęs baigti Maskvos konservatorijoje kompozicijos klasės, nieko nelaukdamas patraukė Vakarų Europos link. Būdamas jau 36 metų amžiaus, gavo Lietuvos Švietimo Ministerijos stipendiją ir išvyko į Leipzigą toliau tęsti nutrauktų muzikos studijų, kurias po ketverių metų sėkmingai baigė. Tuomet jis turėjo jau 40 metų amžiaus!

Juozui Žilevičiui gi, jau baigusiam studijas Petrapilio konservatorijoje, grįžus Lietuvon atsivėrė naujos perspektyvos ir nauji uždaviniai.
Kaune koncertuose suskambėjo visa eilė jo dar negirdėtų Lietuvoje kūrinių: didelė sonata fortepijonui (vėliau perdirbta į simfoniją), dainos solistams, dainos chorams ir 1.1. Tie kūriniai žymiai praturtino ir atgaivino gana sušablonė-jusį ir sustingusį mūsų tuometinį koncertinį repertuarą. Tai nebuvo kokie labai drąsūs nauji užsimojimai, kaip seniau M. K. Čiurlionio ar vėliau J. Gruodžio kūryba. J. Žilevičius tuomet kūrė petraoiliškėje mokykloje įsigytomis muzikinės išraiškos priemonėmis; harmonija buvo gana paprasta, forma — tradicinė, bet viskas buvo, kaip sakoma, savo vietoje, tvarkingai, stilingai ir išbaigtai padaryta. Išsyk buvo jaučiama, kad turima reikalo ne tik su talentingu, bet ir išmokslintu muzikos menininku kūrėju. Iš senesnės lietuvių muzikos literatūros Juozo Žilevičiaus ano meto kūryba išsiskyrė palinkimu į kontrapunk-tines priemones, imitacijas bei vietomis gana ryškų dramatinį pakilimą ir dinamišką intensyvumą.

Plačiai teko Juozui Žilevičiui įsijungti į tuometinio Kauno visuomeninę bei kultūrinę veiklą. Meno Kūrėjų Draugija, operos ir dramos teatras, Švietimo Ministerijos meno departamentas — štai tie etapai, kuriuos jam teko praeiti, kaip darbuotojui, vadovui bei organizatoriui, visur paliekant ryškius ir vaisingus savo administracinio sugebėjimo pėdsakus.

Pirmą kartą man teko matyti Juozą Žilevičių, kai jis dar prieš 1914 m. karą Kauno rotušės salėje dalyvavo dramos artisto Juozo Vaičkaus ir jo žmonos solistės Mortos Vaičkienės koncerte kaip akompaniatorius. Aš tuo laiku Kaune lankiau rusų gimnaziją ir muzikos mokykloje fortepijono klasę. Mane, tuomet dar tik svajojusį apie platesnius kelius muzikos pasaulyje, naujų lietuviškų jėgų pasirodymas Kauno muzikos gyvenime labai sudomino. Tas koncertas, kuriame buvo išpildomi Č. Sasnausko ir J. Tallat-Kelpšos kūriniai, man dar ir šiandien prisimena, kaip vakar, rodos, tik buvęs, nors jau prabėgo gal 38 su viršum metų!
 
LIUDAS VILIAMAS   Pirmieji emigrantai (1760) (Dekoratyvinė tapyba)

Bet susipažinti mums teko jau Nepriklausomoje Lietuvoje, kai J. Žilevičius grįžo iš Rusijos. Aš tuomet tarnavau Lietuvos kariuomenėje ir buvau priskirtas į generalinio štabo literatūros skyrių, kuris leido kariuomenei "Kariškių Žodį" ir specialią karinę literatūrą. Laisvu tarnybos laiku rašinėjau koncertų recenzijas bei straipsnius iš muzikos srities tų laikų Kauno spaudai. Dalyvavau Lietuvių Meno Kūrėjų Draugijoje muzikos sekcijoje, kur ir teko susitikti pirmą kartą su naujai parvykusių kompozitorium laisvuoju menininku Juozu Žilevičium. Tuomet, 1920 m. pavasarį, Meno Kūrėjų draugija kaip tik organizavo pirmąją Meno Šventę, kurios pagrinde buvo didelė mūsų dailininkų paveikslų paroda ir koncertas miesto teatre. Koncerte žymią vietą užėmė Juozo Žilevičiaus kūriniai, išpildomi VI. Grigaitienės, smuikininko Leškevičiaus ir kitų. Chorui vadovavo Jul. Štarka.

Nors tarnybinės pareigos ir kliudė meno kūrybai, bet J. Žilevičius ir tuomet visiškai neuž-metė kompozicijos. Jis praturtino mūsų muzikos literatūrą naujais efektingais kūriniais, iš kurių gal populiariausias — "Anoj pusėj ežero", parašytas pagal to paties vardo liaudies dainą.
Tuo pačiu laiku jis uoliai dalyvavo mūsų periodinėje spaudoje, vėliau leido žurnalą, keldamas įvairias mūsų muzikinio gyvenimo problemas bei aiškindamas jas plačiajai visuomenei. Neliko nuošaliai ir nuo pedagoginio darbo.

Būdamas Švietimo Ministerijos meno reikalų tarėju, jis faktiškai vairavo visą tuometinį Lietuvos kultūros gyvenimą bei visas meno šakas, kiek tai surišta su administravimo pareigomis.
Iš to laikotarpio ypatingai du svarbūs įvykiai — M. K. Čiurlionio kūrinių išleidimas ir pirmosios dainų šventės suorganizavimas. Dėl Čiurlionio tenka truputį plačiau kalbėti.

Iniciatyva išleisti Čiurlionio kūrybą kilo 1923 m. Leipzige studijuojančių muzikų lietuvių būrelyje. 1921 m. rudenį atleistas iš Lietuvos kariuomenės, aš išvykau studijuoti į Čekoslovakijos sostinę Pragą, bet neradęs ten tinkamų sąlygų 1922 m. pavasarį persikėliau į Leipzigą, kur radau jau bestudijuojančius J. Gruodį, J. Bendo-rių, J. Kamiatį, VI. Motekaitį, Jadvygą Čiurlionytę, Gražiną Matulaitytę, Aleksandrą Dirvens-kaitę, Balį Dvarioną, Ant. Dvarioną. Vieną dieną didžiojo mūsų dailininko ir kompozitoriaus Čiurlionio sesuo pasikvietė pas save J. Gruodį ir mane. Nuvykę ten radome pianistą B. Dvarioną, kuris kartu su Čiurlionyte buvo sutarę pademonstruoti mums M. K. Čiurlionio fortepijoninius kūrinius, iš atsivežtų iš Lietuvos manuskriptų. Mes su Gruodžiu labai buvome sujaudinti gilia M. K. Čiurlionio kūryba, ir čia pat kilo sumanymas pradėti energingą akciją už Čiurlionio kūrybos išleidimą. Man tais laikais dažniausiai tekdavo, kaip ir "generalio literato muzikos klausimams" vaidmuo. Šį kartą turėjau parašyti labai ugningą bei įtikinantį memorandumą Lietuvos Švietimo ministeriui ir su Leip-zige studijavusių lietuvių muzikų parašais pasiųsti jį į Kauną tuometiniam meno reikalų tarėjui J. Žilevičiui. Po kiek laiko, grįžęs iš Leip-zigo į Lietuvą vasaros atostogoms, sužinojau, kad memorandumui duota pilna eiga: jis tuoj buvęs pristatytas švietimo ministeriui dr. L. Bistrui, kuris buvo įtikintas to reikalo svarbumu ir patvarkė skubiai jį vykdyti. Komp. St. Šimkui buvo pavesta suredaguoti tam tikrą Čiurlionio kūrinių dalį spaudai, ir jie greitu laiku išvydo pasaulį. Aš esu įsitikinęs, kad jei nebūtų buvę meno departamente komp. J. Žilevičiaus, tai dar ilgai gal būtų tekę laukti Čiurlionio kūrybos pasirodant.

J. Žilevičius yra ir pirmosios mūsų dainų šventės iniciatorius bei organizatorius. Mūsų šiaurės kaimynai — latviai ir estai — jau 19 amž. ruošė didingas dainų šventes, nes juos mažiau slėgė carinės Rusijos priespauda. Lietuva, deja, tik sulaukus nepriklausomybės galėjo ryžtis suruošti dainų šventę. Su ta pirmąja švente buvo susiję begalės rūpesčių ir sunkumų, kurie daugiausia gulė ant J. Žilevičiaus pečių. Nežiūrint mūsų nepatyrimo šioje srityje, betgi "Dainų Diena" 1924 m. VIII 23-24 d. praėjo sklandžiai ir paliko gražų įspūdį, paskatindama mūsų visuomenę dar daugiau pamilti lietuvišką dainą, o tūkstantines choro dalyvių minias — dar uoliau atsidėti jos ugdymui ir klestėjimui. Dirigentai buvo: Naujalis, Šimkus ir Štarka. Man teko tą dainų šventę recenzuoti oficioze "Lietuvoj", iškeliant ir kai kuriuos neigiamus momentus.

Reikšminga komp. J. Žilevičiaus veikla mūsų pajūrio uoste Klaipėdoje. Čia jis dirbo pedagogo darbą, profesoriaudamas bei auklėdamas jaunąją muzikų kartą St. Šimkaus suorganizuotoje muzikos mokykloje — konservatorijoje. Kurį laiką jam teko eiti ir šios įstaigos direktoriaus pareigas. Klaipėdoje būdamas rinko, kaip ir anksčiau, medžiagą Lietuvos muzikos istorijai ir senuosius lietuvių muzikos instrumentus. Iš jų ilgainiui sudaryta buvo reta ir įdomi kolekcija, apie kurios likimą šiuo tarpu nėra aiškių žinių.

1929 m. komp. Žilevičius išvyko, Švietimo Ministerijos komandiruojamas, į J. A. Valstybes ir iki šios dienos sėkmingai darbuojasi mūsų išeivijos tarpe. Čia jis toks pat šimtadarbis, kaip ir senojoj tėvynėje Lietuvoje: Elizabetho parapijos vargonininkas, dainų švenčių organizato-torius, "didžiulio lietuvių muzikos bei muzikolo-ginės medžiagos archyvo įsteigėjas, publicistas ir jautrus bei sugebantis įsigilinti į kūrinio savybes muzikos kritikas. Šalia to viso dar suranda laiko ir kūrybai. Apie tai liudija stambūs religinės muzikos kūriniai, didžiulė kantata Vytauto Didžiojo garbei ir eilė smulkesnių kompozicijų, kuriose jis naudoja jau žymiai sudėtingesnes, naujesnes harmonijos priemones, negu Lietuvoje rašytuose veikaluose.

Pažymėtina, kad mūsų išeivijoje daugumoje dar tebemėgiamos visokios "dzimdzi drimdzi Li u-lialiuškos," įvairios "Agnieškų ir storų bobų polkos", "mainierių" dainuškos bei Pupų Dėdės kupletai — nepaveikė komp. Žilevičiaus muzikinės kultūros neigiama prasme ir nepastūmėjo eiti mažiausio pasipriešinimo linkme. Jis nenuėjo pigaus pataikavimo keliu. Juo čia pasuko, deja, net ir daugelis naujai atvykusių iš tremties muzikų, kurių uždavinys kaip tik, man rodos, turėtų būti kelti mūsų išeivijos estetinį skonį, turtinti ir plėsti jos kultūrinius užsimojimus bei siekimus, o ne pataikauti vulgariškiems polinkiams. Tomis pigiomis balaganiškomis bei diletantiškomis įvairių parengimų programomis mes visiškai neparodome garbingos lietuvių tautos meno, o tik išsiduodame kaip be galo žemos kultūros tautelė, paskendusi, dažnai svetimos kilmės kabaretinių, lygiai ir savų karčiaminių nevertingų girtuokliškų dainuškų liūne. Klausant tokių programų koncertuose, radijo valandėlėse, niekas nepatikės, kad Lietuva kada nors buvo bei yra puikių originalių dainų šalis! Priešingai — tik pamanys, kad mes be svetimų polkų ir tuščių trivialių dainuškų nieko vertingo neturime! Kai tauta visko nustojo, tai bent jos kultūros veido neterškime pigiu šlamštu!
Juozo Žilevičiaus išsilaikymas rimtos muzikos idealo aukštumoje turėtų būti puikiu pavyzdžiu kitiems mūsų muzikos veikėjams!

Liūdna gal, kai žmogus mato, kad jo gyvenimo saulė jau svyra į vakarus, bet kartu ir pasigėrėti tenka žmogaus nueitu keliu, jei jo gyvenimas užpildytas vertingais žygiais ir kilniais darbais. Mūsų maestro Juozo Žilevičiaus darbai iškelia jį į pirmąsias lietuvių kultūros darbuotojų ir kūrėjų eiles. Žinoma, ties juo nesustojo mūsų muzikos meno raida. Kol tauta gyva ir kūrybinga — ji nuolat kuria naujas vertybes ir .v j-do naujus talentus. Tad ir Lietuvos meno pasaulin atėjo nauji vardai, naujos idėjos; gimė kiti kūriniai, vystėsi naujos išraiškos priemonės. Tik čia, deja, turiu statyti tašką, nes tolimesnio mūsų muzikos aug'mo aptarimas jau išeina už šios paskaitos ribų.

Šiuo ir baigiu trumpai suglaustą mūsų muzikom meno ra;dos apžvalgą iki Juozo Žilevičiaus imtinai. Palinkėkime jam dar ilgai darbuotis mūsų brangiosios Lietuvos ir jos kultūros garbei!