KAIP JONUKAS ANT AVINO JODINĖJO Spausdinti
Parašė A. VAIČIULAITIS   
Vieną karštą vasaros dieną Jonukas stovėjo pūdyme prie kaiminės. Vyrai po pietų dar buvo neišėję į darbą. Kiek tik akys užmato, laukai buvo tušti ir nuobodūs. Niekur nei žmogus keliavo, nei vanagas skrido. Net ir avys, priėdusios, nebėgo į avižas. Tik javai, pūstelėti vėjelio, suliūliuodavo. Tuomet visa miežių dirva sužvilgėdavo saulėje, lyg būtų sidabrinė. Paskui būdavo dar didesnė tyla, kurioje protarpiais girdėdavai iš toli atneštą dalgio plakimą.

Jonukas jau buvo visa ko prasimanęs: ir akmenėlius laidė, ir botagu pliauškino, ir dainavo "Garny, garny, ga-ga-ga — tavo pati ragana". Jis ir per griovį šoko, ir iš pienių bei sidabražolių vainiką pynė, ir žvalgėsi, ar kuris kaimynų berniukas neatbėgs su juo pažaisti.

Niekas nepasirodė. Jis žiūrėjo į laukus, į tolumoje dunksančią girią, sukdamas galvelę, ko čia nusigriebus. Taip besirūpindamas, jis pasi-griozdė kišeniuje ir rado kriaukšlį, tokį kietą, kad jau nė pakrimsti negalėjai.

Jonukas atsigręžė į kaiminę. Priekin buvo išėjęs žebrius avinas ir, dėl drąsos atstatęs vieną koją, įdėmiai stebėjo vaiką. Drauge jis atrajojo, tarpais krestelėdamas galvą ir sudrebindamas savo sruogas. Arba vėl jis palenkdavo storus, išrantytus ragus, lyg ketindamas muštis.
Ūmai piemeniuką nuplieskė mintis — o kad taip pasigavus aviną ir pajodinėjus!
Jis, pritūpęs, prašneko meilingu balseliu:
— Bure, bure, buriukas!
Avinas treptelėjo koja, bet bėgti nebėgo. Jis jau neatrajojo, tik atsargiai stebėjo vaiką. Šisai gi, kiek bevaliodamas, kišo kriauklį tolyn ir viliojo.

Žebriui duona, matyti, jau buvo pakvipusi: jis apsilaižė ir sudrebino savo vilnas, lyg kam ryždamasis.
Ir kitos avys pakėlė nuo žemės snukius, nu-busdamos iš savo sapnų.
Jonukas net žadą prikando. Pritūpęs jis žirgčiojo į aviną, kuris štai jau prasišiepė — duonos laižyti! Jis tiek įsidrąsino, kad net bandė išplėšti kriaukšlį iš rankų.

Čia berniukas tik suvinguriavo, įsikirto žebriui į ragus ir užsirito jam ant nugaros. Paskui, įsikibęs į tirštą vilną, jis, lyg pentinais, suspaudė avinui šonus, o šis, nusigandęs, metėsi į kaiminę. Avys spruko šalin. Raitelis lumpsėjo per pūdymą, krykštaudamas iš džiaugsmo. Jam buvo linksma ir gera — nerūpėjo nei kaitra, nei vieniši ir tylūs laukai, net nei jo tėtis, kuris dideliais žingsniais ėjo per pievą ir kažką šaukė.
Pro savo lelionę mažytis visai negirdėjo to balso.

Tik nukrėstas nuo žebriaus ir atsitrenkęs į grumstą, jisai atitoko iš savo klykavimo ir išvydo tėtį.
Jonukas pašoko ant kojų, iškaitęs nuo jojimo ir gėdos: jis buvo geras bernelis, ir jam buvo labai koktu, kad ėmė ir užklupo jį taip be-siaučiant.
Jisai stūksojo vidury pūdymo ir laukė.
Už jo susimetusios, stovėjo avys.
Staiga piemenėlį nusmelkė mintis: "Tai jau lups mane tėtušis".. . .
Jo beveik niekad nekuldavo, nes jis buvo lipšnus ir klusnus. Tiesa, aną dieną mama jam užgręžė ausį, kam jis į kišenių įsidėjo ką tik išperėtą viščiuką — tokį dailų, geltoną, visą pūkuotą ir meiliai čipsintį. Žinoma, dabar jisai galėtų pasprukti, nes jo kojytės buvo greitos. Jis net smiliausią kuilį prisivydavo ir botagu sušer-davo. Bet jis buvo geras vaikas, klausė tėčio ir mamos — ir kaip čia jam beskriejus per pūdymą! Jeigu jau duos kuprinę — tegul duoda . . . Ir jam buvo ne tiek baisu, kiek gėda, kad jį, gerą ir klusnų, turės vanoti, ir dar vidury laukų — juk ir kaimynai gali paregėti!

Kai jis taip graužėsi, nejudėdamas iš vietos, priėjo tėvas ir valandėlę žiūrėjo tylėdamas.
Berniukas net girdėjo, kaip plaka maža jo širdelė, vis greičiau ir greičiau tuksėdama. Ir jis dar girdėjo, kai viršum tos tylos skambėjo giedri giesmelė: kažkur padangėse plasdėdamas, čireno vyturėlis.
Galop iš aukšto, lyg iš pačių padebesių, atsiliepė kiek gailingas tėtušio balsas:
—    Vaikeli, ką darai.. .

Jonukas tylėjo, lyg žado netekęs. Ant kaktos jam nutūpė musė — jis nedrįso pajudėti ir ją nuvyti.
Tėtis vėl prašneko:
—    Ar nežinai, sūneli, kad tai nuodėmė . ..
Sulig tais žodžiais mažytis net knystelėjo.
Tėtušis daugiau nieko nesakė. Dar kiek pastovėjęs, jisai lėtai apsisuko ir nugūrino pasižiūrėti avižų, ar jau nemetas jas kirsti.
Jonukas vėl pasiliko vienas su savo kaimine.

Jam buvo taip graudu ir negera, kad nors imk ir prasmek. Lyg įkaltas stulpelis, jis ten stovėjo vienišas, mažas ir nelaimingas: taip sunku, taip sunku jam buvo, kad nė žodžiu neapsakysi.
Bernelis regėjo, kokia didelė nelaimė jį ištiko. Jei tėtis būtų jį apkūlęs, visa bėda būtų taip ir pasibaigusi. O dabar pasakė, kad tai nuodėmė! Nūn Jonukas turės su savo nauja niekšybe eiti į bažnyčią ir kunigui pasisakyti, kad jodinėjo ant avino. Jis niekada nesitikėjo, kad tokia nelaimė jį ištiks . . .
Ir jam buvo taip liūdna, kad jis nieko nematė ir negirdėjo: nei kaip vyrai, užsidėję dalgius, išėjo ir stojo į barą prie kviečių, nei kaip putpelė savo vaikus šaukė, nei kaip toli, labai toli mėlyna giria niūksojo, tokia rami, lyg užmigusi popietės kaitroje ir savo slėpininguose sapnuose.
Jis, pūdyme pasisėdęs kojytes, mažas ir nusiminęs, galvojo apie savo nelaimę, o už jo tyliai rupšnojo avys, prisiglaudusios viena prie kitos.

—o—

Jonukas išėjo sekmadienį anksti rytą. Ligi vartų jį palydėjo mama ir tarė:
—    Neužmiršk, kad atvažiavę sustosim Irš-kučio kieme.
—    Ne.
—    Ar turi rožančių ir maldaknyges?
—    Turiu.
Jinai kiekvieną kartą, kai jis eidavo į bažnyčią, klausdavo tų pačių dalykų.
Štai berniukas jau kiepsi ežia pro miežių lauką. Švelniai čėžėdamos, jam lenkėsi varpos. Aure, stryktelėjo kiškis ir, varsną pabėgėjęs, atsitūpė, stebėdamas.
Aplinkui buvo linksma ir gražu. Ir saulė švietė tokia skaidri, ir pempės skraidė laukuose, ir griežlė nesiliovė šaukusi dobiluose.

Jonukas skubėjo, nuleidęs akis. Jo širdelė tukseno taip nerami. Ne, jam tikrai nerūpėjo nei tasai bulius, kuris ragu vertė kupstą, nei tos laukinės aguonos, kurios žydėjo tokios raudonos ir skaisčios.
Žydrios ir geltonos gėlės kėlė savo galvas, o jisai jų nei regėti neregėjo.
Pasiekęs bažnyčią, Jonukas stojo į eilę pas jaunuką kunigėlį. Klebono jisai vengė, nes tas buvo senas, ilgai kamantinėdavo ir paskui dar bardavosi.

Vaikiukas pateko tarp vyrų, drūtų kaip ąžuolai. Prie klausyklos žmonių vis tirštėjo, galop ėmė ir spausti. Žiūrėk, žaliūkai ima ir ištrina berniuką iš eilės. Tada jis vėl įsispraudžia atgal, sukdamas galvą, kodėl nusidėjėliai šiandien taip ilgai užkliūva pas vikarą. Kartais gal koks užkietėjęs ėmė ir įstrigo . . .
Tuo tarpu vienas bernas atsisuko ir pro berniuko galvą tarė nusmėlusiu balsu kitam:
—    Klebonas!
—    Ką?
—    Jis vikaro klausykloj!
—    Eik jau nešnekėjęs . . .
—    Žinią perdavė Jurgis Gervelė, kuris jau visai arti...
Ir pirmas vyras numojo galva į klausyklos šoną.

Tuos žodžius išgirdus, Jonukui tik iškaito žandai, o širdelė, rodos, liovėsi tvaksėjusi.
Pirmas bernas vėl atsigręžė su nauju gandu:
—    Jurgis Gervele sako, kad vikaras nupuolė nuo motociklo ir atsitrenkė kepenis. Dabar ligoninėj.
Antrasis tylėjo.
Ir taip abu jie murksojo, lyg ką apmąstydami.
Po kiek laiko pirmasis klupštelėjo ir išskuo-dė iš bažnyčios, dar spėjęs sukuždėti savo bičiuliui:
—    Man reikia susitikti su pusbroliu . . . Pasaugok mano vietą . . .
Likęs be draugo, antras ėmė gniaužyti skrybėlę ir žvilgčioti pro langą — už jo dvelkė malonūs vasaros vėjai.
Staiga jis susitraukė į kuprą ir, lyg ką nedoro padaręs, movė pro duris.
Čia vienas, čia antras nusidėjėlis iškrito, ir virtinė praretėjo. Juo arčiau klausyklos, juo neramiau darėsi Jonukui. Pora kartų jo ausį jau pasiekė rūstūs klebono graudenimai.

Kai jau tik viena moterėlė buvo likusi prieš berniuką, klebonas ūmai subrazdėjo, atsistojo — ir išėjo, visas šlamėdamas. Jisai dingo zakristijoje, iš kur po valandžiukės pasirodė sumos giedoti. Po sumos jisai sakė pamokslą — ilgą ir graudų, net žmones pravirkdė. Paskui buvo mišparai — ir regėkite, visas tas šventas darbas gulė ant vieno klebono pečių.

Nutilus vargonų dūdoms, žmonės pradėjo skirstytis. Pirmieji išgarmėjo vyrai, paskui sklaidėsi ir moterys.
Aplinkui buvo tylu. Tylėjo vargonai, kurie taip dailiai grojo, tylėjo ir didysis varpas bokšte. Net ir kregždės nutilo, pirmiau čiauškėjusios už lango. Tylėjo ir Jonukas, alkanas ir mieguistas pasitursinęs prie klausyklos. Jis buvo vienas. Prieš jį laukusi moteriškė jau buvo išdūlinusi — dūsaudama ir kažką viena sau pasakodama.

Berneliui jau ir baimė kažkur žuvo. Jis tik jautė, kad akelės jam vis labiau ir labiau merkiasi.
Po kiek laiko štai kažkas jį pakrutino už peties. Prie jo buvo pasilenkęs žmogus ir kalbėjo ramiu balsu:
—    Vos neuždariau tavęs. Bėk namo.
Buvo tai zakristijonas, kuris, išvaręs paskutinę bobulę, rengėsi užrakinti bažnyčią.
—    O klebonas? Ar neateis? — paklausė vaikiukas.
—    Gana jau, sūneli, gana! — sužvangino žmogus raktais. — Dvasiškas tėvelis jau seniai papietujęs ir arbatą išgėręs. O po arbatytės jisai visados snustelia. Na . . .

Tai bylodamas, jis atkišo ranką, norėdamas padėti berniukui. Šisai pats atsikėlė ir tyliai kiūtino laukan.
Eidamas jis girdėjo, kaip didelėje ir tuščioje bažnyčioje kaukši jo batai ir kaip skamba sunkūs zakristijono raktai.
O lauke vaikiukui susyk pasidarė šviesu ir gera: juk jisai kantriai išlaukė ligi galo, ir vis dėlto buvo lengva širdyje, kad klebonas, pagėręs arbatos, jau negrįžo.
—o—
Jonukas sėdėjo už stalo, tarp berno Petro ir davatkėlės Barboros, kuri vaikščiodavo po žmones ir dabar gyveno Vabaluose.
Jinai ir užvedė šneką, pamaldžiai tardama:
—    Tik pagalvok — tokia nuodėmė!

Tai buvo taikoma ne bernui Petrui, ne tarnaitei Tekliutei, o mažam ir geram vaikeliui Jonukui.
Jisai jautė, kad prasidės ilga, kebli ir pamokanti kalba. Jei būtų galėjęs, jisai būtų šmurkštelėjęs į sodą — ir tegul jie sau stygavoja, kiek tinkamai. Nūn jis buvo paspęstas tarp didelių žmonių, ir nieko nepadarysi.
Taip jis kiurksojo už stalo, lyg nudiegtas, o Barborėlė išvedžiojo:
—    Ar bulius užpuolęs tave užtrintų, ar pasiutęs šuva aprietų, ar bėris įspirtų į smilkinį — kur tu eitum, tokis nedoras miręs?
Pirkioj buvo didelė tyla. Tik musės zurzė po tuščius dubenis. Lauke kudakino višta.
Jonukui buvo negera. Jis nenorėjo mirti, ir dar taip baisiai — jaučių subadytas! Jis bemaž regėjo save, ragu pervertą ir paskui seklyčioje ant lentos begulintį, kaip jo mažytė seserėlė Katriutė, kuri aną pavasarį ėmė ir išėjo pas Dievulį.

Atsiminęs Katriutę, jis staiga, nė patsai to nesitikėdamas, pravirko ant visos pirkios.
Visi sužiuro į jį.
Petras apglėbė berniuką, prisispaudė jį prie savęs drūta ranka ir pagrasino:
—    Nebijok, svambaliuk! Aš tave apginsiu — ir nuo buliaus, ir nuo šunų, ir nuo Barborė-lės.
Bernas jį visados pravardžiodavo svambaliuku.

Vaikas nusišnirpštė nosytę — ir nūn, Petro glėbyje, jam jau buvo ne taip baisu. Čia sučirškė Barborėlė:
—    Tai ką! Šiuose namuose jau negalėsiu nė bernelio pamokyti, šventos priedermės priminti.. . O maža kas gali ištikti! Jei ne bulius ar šuva, tai juk gali ar iš obelies išsiristi, ar po vežimu patekti. Neatsimenate, kaip Skelčio Leva-nardas nukrito nuo šalinės ant grendimo — ir po vaikino . . .
Barborėlė gebėdavo vis naujų pavojų išrasti, juos paremdama apylinkės pavyzdžiais. Atsiliepė Tekliutė:
—    Negi su botagu šmigodama ginsi pas kleboną, jeigu Jonukas jo bijosi.
—    Teisingai, — prabilo ir tėtis. — O jaunukas dar ligoninėj. Šneka, jog turės jam ir akląją žarną pjauti.
Tekliutė nebuvo baigusi savo dvylekio. Ji vėl įsiterpė:
—    Ir aš pernai buvau nuėjusi pas klebonėlį. Nieko svarbaus aš ten jam tada neturėjau pasakyti, bet aure — kad ims jis mane iš panagių kedenti: ar tu šio nepadarei, ar tu ano nepadarei . . . Man net sarmata apie tai jums prasitarti.. .

Bernas Petras čia nuskvatojo iš visos gerklės ir paleido Jonuką.
Išgirdusi juoką, Barborėlė supyko. Ji barėsi:
—    Žvengs čia, kaip koks eržilas. Palauk, kai ims tave gelti sukatos, tai žinosi, kad nereikėjo trintis aplink klėčių sąsparas.
Petras pakilo, pasirąžė, kad net kaulai subraškėjo — ir paskui išstrigino pro duris. Dabar kalbėjo tėtis:
—    Žinai, mama! Sekmadienį Žvirgždaičiuose dideli švento Rokaus atlaidai. Kunigų ten privažiuoja marios. Duokim vaikui kumelę — tegul nujoja.
Jonukas pažinojo šventą Rokų. Seklyčioje buvo jo paveikslas: su ąsočiais, kuriuose skliun-duriavo vaistai, ir su šunimi, kuris laižė jo kojų žaizdas.
— Gerai sakai, tėvai, — pritarė motina. — Jonukas ir kelią žino. Pavasarį buvom nuvažiavę su juo pas dėdę, o gyvena jis anapus Žvirgždaičių, tiesiai ant Šešupės kranto.
Tai pasakius, ji plačiai persižegnojo ir pakilo nuo stalo.
Skirstėsi ir kiti.

Atlaidų dieną Jonukas sėdo ant bėrosios ir išjojo.
Kumelė buvo sena, šleiva ir prijunkusi prie vaikų: tu galėjai karstytis ant jos, ar po pilvu lįsti, ar į karčius įsikirsti — ji nei tau spyrė, nei kando, net nepyko. Bernelis, stipriai įsikibęs į pavadį, visą kelią, kaip koks žirnis, pūpsojo ant savo žirgo. Taip jis vartaliojosi į šonus, kol pasiekė Žvirgždaičius.
Čia jis kumelę pririšo prie tvoros ir nuėjo į šventorių, kur buvo pilna žmonių ir ubagų. Nusidėjėliai, kaip bitės šutrią dieną prie avilio, buvo aplipę klausyklas. Bet ir kunigėlių privažiavo — senų ir jaunų, drūtų ir visai laibų, nei kokia lendrelė. Prie vieno jų prisistūmė ir Jonukas su savo ožiais. Dvasiškas tėvelis buvo toks malonus, kad sykį net pasakė "gerai, gerai, sūneli", o bartis visai nesibarė.
Po sumos berniukas išsigrūdo iš bažnyčios.
Visą vakarų šoną buvo užėmę juodi audros debesys.

Niekur negaišdamas, jis nuskubėjo prie kumelės. Jau iš tolo jį nusmelkė: mato jis — pavadis nugraužtas, o pačios bėrės — nė dvasios. Ji buvo gudri ir sukta, ir dabar viena sau šleivojo namo, pakelėse pasiskabydama dobilų. Ne-sykį ji buvo jau taip ištrūkusi ir grįžusi.
Ką bedarysi: vargšelis nusiavė batus ir patraukė takeliu palei vieškelį. Debesys drumstėti vis didesni ir juodesni. Dundeno iš visų pusių, bet dar toli ir taip oriai, bemaž iškilmingai.

Pakilo vėjas. Kregždės klykaudamos narstė į padanges. Galop, per javų laukus šniokšdama, atėjo audra.
Prapliupus lyti, Jonukas įlindo į rikę, žeg-nodamasis ties kiekvienu žaibu, kurie plieskė ir plieskė. Jam buvo baisu, kad jo nenumuštų perkūnas, spyręs į gubą. Kartais vaidenas, kad visas vakarų dangus liepsnoja.
Kai jis taip kiūtojo, klausydamasis lietaus čiurkšlių ir trenksmų, rikėje kažkas lyg suunkštė ir sukrebždėjo. Vaikiukas pastatė ausis ir ėmė klausytis. Ne, nieko nebuvo girdėti, vien tik liūtys taškės į šiaudus ir į žemę . . . Vėl lyg sudejavo ir tylutėliai cyptelėjo. Nūn vaikeliui pasi-dingojo, kad ar koks žmogus, ar žvėris krapštosi po šiaudus, slinkdamasis artyn. Jonukui net plaukai pasišiaušė: jis atsiminė visus pasakojimus apie plėšikus ir žmogžudžius, kurie dieną slapstosi šieno kupetose, o sutemus išlenda ir eina vogti, subado žmones . . . Jam šmėstelėjo tarp dviejų žaibų: guboj tupi toks burliokas — su peiliu saujoj, su žėrinčiomis akimis . . .

Vėl sučežėjo . . . Berniukas būtų šokęs į lietų ir audrą, bet buvo lyg apkerėtas: nepajėgė nė krustelėti. Jis tik tupėjo ir laukė, ar štai nepuls ant jo plėšikas. O gal ten šliaužė gyvatė, rangydamosi ir šnarėdama per šiaudus. Jau arti, taip arti kažkas sucipo — ir šaltas daiktas, lyg angies snukis, palietė Jonuko ranką. Nesavu balsu suspigęs, jis išlėkė iš rikės.

Pro antrą jos galą, uraruodamas ir keterą pašiaušęs, išniro šuva, kuris, matyt, taip pat žaibų nugąsdintas, buvo bemėginąs prisimeilyti prie vaikelio.
Abu jie čia buvo sulindę nuo audros.

Praėjus lietui, berniukas vėl maknojo keliu. Jį ėmė rūpestis: jautė, kad mama nerimaus, jam taip ilgai negrįžtant. Drauge jis krimtosi ir dėl kumelės — o gal ją vagys pagavo ir nujojo kur į girias! Ar gal koks ūkininkas ją rado savo dobiluose ir laikys uždaręs, ligi kas atsišauks.

Taip bekulniuojant, Jonukui jau ir kojas pakirto, gi pažįstamų vietų kaip nematyti, taip nematyti.
Po geros valandos jį prisivijo kito kaimo ūkininkas, vardu Simanas Tarabočius.
Jis pristabdė arklius ir tarė:
— Lipk į ratus — pavėžinsiu!
Berniukas tuoj įsirito į šiaudus, kur jau pūpsojo dvi moterys.
Simanas Tarabočius buvo kauštelėjęs ir visą laiką šnekino ką nors: čia moteris, čia Jonuką, čia arklius. Jis šnekino net ir medžius pakelėse, tardamas jiems: "Va, gluosneli, ėmė vėjas ir nulaužė tau šaką".
Ir jis liūdnai kinkuodavo galva.

Namus Jonukas pasiekė tik vakarop. Bėroji snaudė pūdyme, jau pririšta, išsipūtusiais šonais ir dar su vienu dobilu lūpose. Pajutusi berniuką, ji draugiškai sužvingo, sumataškavo uodega ir vėl nukorę galvą.
Įžengęs į priemenę, jisai išgirdo pirkioje kalbant.
Šnekėjo mama:
—    Ir paleisk tu man, tėvai, vieną vaiką. Negalėjai patsai važiuoti. Būtum dar ir mane į atlaidus paėmęs.
Niekas jai neatsakė. Mama vėl kalbėjo:
—    Neduok, Dieve, ar kumelė galėjo įspirti, ar perkūnas nutrenkti, ar šunes aprieti. Atsimeni, kaip pernai uždraskė Siaurusaičių Klemenselį...

Dabar prabilo tėvas, ramindamas:
—    Nemažas gi jau bernelis ir nekvailas — nepražus kaip adata. Ir kelią gi žino . . . Neverk, motin . . .
—    Tu nė širdies neturi. Mažytis gal kur negyvas, tu gi — neverk. O vaikelis buvo toks geras — nei jis tau kada skersą žodį atvertė, nei su kitais mušėsi, nei landžiojo po svetimus sodus obuolių vogti. Dievulėliau tu mano!. . .
Ir mama balsu pravirko.

Graudu pasidarė ir Jonukui. Sykiu jam buvo gera, kad jinai tokiais meilingais žodžiais jį garbstė.
Kad pats nepražliumbtų, jisai, pasidrąsindamas, nusikrenkštė ir atsargiai sugirgždino duirs į pirkią.
—    Ogi va! — tėtis parodė savo sūnų, be-žergiantį per aukštą slenkstį. — Ar nesakiau, kad nepražus!
Mama nieko netarė, tik paglostė savo pupū-nėlio galvą ir sušnabždėjo:
—    Tu mano vabaliukas . . . Jonukui buvo taip šilta ir gera. Apsikuopęs ir pavalgęs, jisai krito į patalą
ir užmigo, kaip akmenukas.

Miegojo ilgai ir kietai. Visą naktį sapnavo, kad jis stovi dideliame pūdyme, kurio nei galo, nei krašto neužmato akis. Visa dirva buvo pilna bėrų kumelių, kurios vienok buvo ne kumelės, o toki stambūs avinai. Visi jie lenkė nugaras, lyg prašydami, kad berniukas sėstų ant jų ir jodinėtų. Jisai betgi nesėdo, nes anapus lauko buvo klebonas ir pirštu grūmojo. Tada vienas avinas supyko, ir paskui jį supyko visa avinų dirva. Tas pirmasis avinas pribėgo prie Jonuko, sukando jį dantimis už pakarpos ir ėmė purtyti, kaip kokį maišą. Jis kratė vis smarkiau ir smarkiau, kad vaikas pagaliau ėmė spurdėti kojomis ir rėkti, šaukdamasis pagalbos.

Nubudo jis nuo savo šauksmo. Prie lovos buvo pasilenkusi mama ir žadino jį, švelniai tardama:
—    Kelkis, Jonuk. Jau saulutė ties ąžuolo viršūne, o tu vis miegi ir miegi.
Jis pašoko iš patalo. Diena švietė giedri ir linksma. Aplinkui čia nieko nebuvo, ko jisai bijotų: nei anų didelių avinų, nei grasinančio klebono, nei perkūnijos, — visiškai nieko.
Guviai jis užsimovė kelnaites ir išbėgo į naują dieną.