ŽEMAIČIŲ KULTŪRINIS GYVENIMAS PRAEITOJO KARO METU

Parašė K. Mockus

Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, Lietuva dar devynis mėnesius gyveno nepriklausomą gyvenimą. Nors politinė situacija nebuvo normali, tačiau kultūrinis gyvenimas vyko įprastu keliu. Pirmaisiais bolševikinės okupacijos metais viskas skubiai buvo verčiama aukštyn kojomis ir todėl sunku būtų kalbėti apie to meto normalesnį darbą betkurioje gyvenimo srityje. 1941 metais bolševikų okupaciją pakeitusi vokiečių okupacija truko trejus su viršum metų, ir kultūrinėje srityje tame laikotarpy būta regimų laimėjimų. Okupantai vokiečiai savo konkretesnių planų platesnį vykdymą buvo atidėję pokario metams, o karo metu rūpinosi pirmoj eilėj išnaudoti mūsų kraštą ūkiniu bei kariniu atžvilgiais, o kultūrinėje srityje ne iš karto uždėjo ant mūsų krašto visu svoriu savo okupacinį režimą. Kadangi patys lietuviai labai vykusiai šį momentą išnaudojo, todėl kaikurio-se gyvenimo srityse galime iš to meto fiksuoti ir regimus laimėjimus, kultūrinėj ypač. Sakysime, mokyklų tinklas, ne tik nesumažėjo, bet kurį laiką buvo net ir smarkiai pakilęs. Nežiūrint to, kad daug kur mokyklų patalpos buvo paimtos karo reikalams, sugebėta susispausti ir darbas nebuvo nutraukiamas. Tik 1943 m. dėl atsisakymo orga-zuoti karinį legijoną vokiečių karo mašinos reikalams ir stiprokai padidėjus įtempimui tarp vokiečių okupacinės administracijos ir mūsų visuomenės, dalis mokyklų, pirmoj eilėj aukštosios mokyklos, pateko į sunkesnę padėtį — viešas jų veikimas buvo uždraustas. Centralizuotas lietuvių visuomeninis veikimas viso krašto mastu galėjo reikštis tik per Savitarpinę Pagalbą, o kultūriniam gyvenimui dar turėjo didelės reikšmės oficialios savivaldos įstaigos — švietimo Vadyba ir švietimo skyrius prie Vid. Reik. Vadybos. Šiaip kokių kitų platesnių viešų kultūrinių organizacijų nebuvo. Tik bažnytinė hierarchinė administracija funkcijonavo gana gyvai ir, be abejo, turėjo teigiamos įtakos to meto kultūriniam bei visuomeniniam gyvenimui. Tačiau visame krašte vyravo tos pačios patriotinės nuotaikos ir didelių kultūrinių centrų turėjimas nebuvo jau toks esminis dalykas. Kiekvienoje vietoje savarankiškai organizavosi įvairūs kultūriniai kolektyvai ir labai sėkmingai laikėsi. Krašte vyravo pakili patrijotinė nuotaika ir kultūrininkai puikiai derino savo pastangas su to meto krašto politiniais interesais. Buvo svarbu išlaikyti tvirtą tautinio savarankiškumo pajautimą ir jis buvo išlaikytas. Šių eilučių autoriui teko vadovauji lietuvių kultūriniam sąjūdžiui žemaičių krašte. Nuo to sąjūdžio pradžios šiemet sueina dešimt metų. Ta proga norisi atsiminti ano meto žygius, kurie turės savo vietą mūsų kovos už tautinę kultūrą istorijoje. Gana gyvas kultūrinis gyvenimas pradėjo reikštis nuo pirmos dienos, bolševikus išvijus. Pradžioje, kol naujojo okupanto civilinė administracija nebuvo įsitvirtinusi, jis vyko visai laisvai. Vėliau teko skaitytis su okupanto reikalavimais ir siekti teisinio pripažinimo. Visas Žemaičių kraštas buvo Šiaulių sritinio vokiečių komisaro Gevvecke žinioje, šis komisaras, palyginant, buvo vienas labiau prasilavinusių nacių pareigūnų, lyginant jį su kitų sričių komisarais, jis nebuvo jau toks kietas — buvo galima dažnai rasti kelių prie jo prieiti ir šio to laimėti. Pirmieji paties Šiaulių miesto kultūrininkai gavo teisę toje srityje organizuoti kultūrinį gyvenimą. Lietuvių Meno ir Mokslo Centro vardu, šis centras turėjo teisę steigti skyrius. Tokių skyrių greitai buvo pristeigta daugely vietų. Žemaičių sostinės Telšių kultūrininkai panorėjo prie to paties Meno ir Mokslo Centro vardo prijungti dar ir žemaičių vardą. Tokiu būdu 1942 m. jau minėto komisaro įstaigoje buvo oficialiai įregistruotas ir pripažintas Liet. Žemaičių Meno ir Mokslo Centras su būstine Telšiuose ir su teise turėti skyrius įvairiose vietose. Tų skyrių jsisteigė nemažai. Praktiškai Šiaulių, Raseinių ir Tauragės apskritims buvo patogiau palaikyti ryšį s a Šiauliuose buvusiu centru, o Teisi'-;, Mažeikių ir Kretingos — su Telšių centru. Atskirose kultūrinio gyvenimo srityse pasiekta labai konkrečių rezultatų, kuriuos šia proga ir norisi trumpai atsiminti. Smulkesnis vardų skaičiavimas dėl savaime suprantamų priežasčių dar nėra galimas. Nuotaikos ir asmenys Visą vokiečių okupacijos metą laimingu būdu žemaičių kultūriniame centre Telšiuose vyravo realios vienybės nuotaikos. Tokias nuotaika:, naudingas lietuvybei visais atžvilgiais, įgalino vadovybėje buvusių žmonių vengimas grupinės diferenciacijos ir asmeninis taktas bei gera valia. Centro stiprių šulų tarpe pirmoj eilėj tenka minėti dvi Ramanauskų pavardes. Vienas jų to laikotarpio pradžioje buvo prelatas ir kunigų seminarijos rektorius, vėliau įšventintas į vyskupus. Visokių pasaulėžiūrų žmonių pelnyta pagarba naudodamasis, šis aukštas Katalikų Bažnyčios dignitorius savo aktyviu dalyvavimu teikė didesnio svorio pačiai organizacijai ir užtikrino vyskupijos dvasininkų aktyvų bendradarbiavimą. Kitas Ramanauskas buvo atsakingose administracijos pareigose pirma Telšiuose, paskui Kaune. Jo sugebėjimas palankiai nuteikti vokiečių administraciją iš vienos pusės ir jo nuoširdus domėjimasis bei reali parama lietuvių kultūriniam gyvenimui iš kitos pusės darė patį darbą lengviau įmanomą okupacinėse sąlygose. Tame darbe reikšmingą vietą dar turėjo žemaitis ekonomistas Domas Jurkus, klaipėdiškis lietuvių darbuotojas Martynas Purvinas, prelatas R. Kuodis ir eilė kitų. Patį kultūrinį darbą lengvino ir toji aplinkybė, kad karo meto sąlygos iškėlė iš Kauno bei Vilniaus į periferiją daug rimtų kultūrininkų. Šitokiu būdu Telšiuose atsirado dailininkai P. Augius ir T. Valius, tada dar visai jauni vos universitetą baigę rašytojai P. Jurkus ir V. Mačernis, keletas profesionalų žinomų dramos aktorių bei režisierių ir t. t. Spauda Vos tik bolševikus išvijus, buvo skubus reikalas išleisti laikraštį. Nepriklausomybės laikais čia buvo spausdinami du laikraščiai — vyskupijos "žemaičių Prietelius" ir dabartinio bolševikinio ministerio pirmininko Mečio Gedvilo "žemaitis". Bolševikai visas rastąsias spaustuves suvežė j vieną vietą ir ten spausdino "Tarybų Žemaitiją" bei įvairius jiems charakteringus pamfletus. Pati spaustuvė nebuvo tobula, neturėjo linotipo, buvo renkama rankomis. Tačiau ir tokiose sąlygose Rainių kankinių laidojimo dieną buvo išspausdintas pirmas naujo lietuviško laikraščio "Žemaičių Žemės" numeris. Apie porą mėnesių ėjęs be jokios cenzūros, šis laikraštis vėliau gavo pripažinimą iš vokiečių administracijos, buvo jų cenzūruojamas, turėjo įvairių sunkumų, tačiau ėjo ligi 1944 m. liepos mėn. ir atliko žemaičių kultūrinio bei visuomeninio centro organo pareigas, nes centro pirmininkas buvo ir savaitraščio redaktorius. Teko rūpintis ir kitų leidinių spausdinimu. Kol atsirado įvairios cenzūros bei leidimai, spėta išspausdinti vieno poeto patriotinių eilėraščių rinkinį. Vėliau kasmet leisti kalendoriai "žemaičių Kalendoriaus" vardu. Parengta ir išleista dideliu tiražu knygelė "žemaičių Kankiniai" ir atiduota kaip auka komitetui, kuris rengėsi statyti Rainių kankiniams paminklą Telšių kapuose. Buvo surinktos didelės sumos ir pradėti darbai, kuriuos nutraukė antroji bolševikų okupacija. Toji knygelė yra naujai atspausdinta Amerikoje "Telšių kankinių" vardu. Padarius mažų pakeitimų, po ja yra pasirašęs kitas autorius. Visi minėti leidiniai buvo redaguoti ten ėjusio savaitraščio redaktoriaus ir jo bendradarbių. Buvo pradėta rengti medžiaga žemaičių literatūros almanachui, tačiau nebespėta jį išleisti, ir medžiaga liko krašte. šalia kitų dalykų "žemaičių Žemėje" ir jos leistuose kalendoriuose būdavo duodama šiek tiek kūrybos ar tautosakos žemaičių tarme. Kaiku-riems aukštaičiams tai nepatiko ir norėjo tame įžiūrėti nesamą separatizmą. Literatūros vakarai žemaičių rašytojų literatūros vakarai buvo labai populiarūs. Juose dalyvaudavo daug iš Žemaičių krašto kilusių rašytojų. Tokių vakarų buvo surengta apie 30; didesnė jų dalis įvyko kaip tik minimu laikotarpiu ir įvairiose vietose sutraukė pilnutėles sales žmonių. Telšiai, Plungė, Šiauliai, Palanga, Mažeikiai ir eilė kit ¡ dar mažesnių vietovių yra tuo metu turėjusios savo literatūros šventę. Anuo laiko teko nugalėti nemažus susisiekimo sunkumus ir neteko laukti efektingesnio honoraro, tačiau tai nekliudė vykdyti šią svarbią kultūrinę misiją. Rašytojai savo gyva jų pačių perduodama kūryba jungėsi su tautos masėmis tautinei gyvybei bei vienybei išlaikyti. Iš tų vakarų dalyvių emigracijoje turime St. Santvarą, St. Būdavą, P. Jurkų. Nors skaitydavo sunkokai parašytus dalykus, tačiau audras ovacijų sukeldavo a. a. Vyt. Mačernis. Rašytojų kolektyvas buvo mišrus pasaulėžiūrų atžvilgiu. Jų tarpe buvo ir prieš penkerius metus, 1947 m. balandžio 22 d. Telšiuose miręs Butkų Juzė (Juozas Butkus). Dėl suardytos sveikatos šis rašytojas nebeįstengė reikiamai pareikšti savo talento, tačiau turėjo savo vietą mūsų literatūroje ir buvo originalus žemaitis, dalį kūrinių visada skaitydavęs žemaičių tarme. Dėl savo ne visada deramai kantroliuojamos laikysenos, iš šalies žiūrint daug kam jis atrodė esąs komunistas. Todėl kartais daryta priekaištų dėl jo dalyvavimo patriotinių rašytojų tarpe. Kas jį arčiau pažino, tas matė, kad jo būta bolševikams visai svetimo, tiesa, kairesnio sparno, bet ne bolševiko. Atrodė jis kairesnis, negu iš tikrųjų buvo. Teatras Iš seno Telšiuose veikė gana stipri teatro mėgėjų grupė, turėjusi savo tarpe tikrų scenos talentų, tik neturėjusių progos išeiti reikiamą mokyklą. Okupacinėse sąlygose sunkiau begalėjo nuošalesnius miestus aplankyti ligi tol veikę trys profesiniai teatrai. Todėl savaime gyvenimas ugdė naujus. Tokiu būdu atsirado profesinio teatro kolektyvai Panevėžy, Marijampolėje, Ukmergėje. Gana pajėgus susidarė dramos kolektyvas ir Telšiuose, atvykus dėl karo sąlygų eilei pastiprinimų iš didesnių centrų. Žem. Meno ir Mokslo Centro pastangomis buvo įkurtas pastovus žemaičių Teatras, įregistruotas Vid. Reik. Vadyboj ir gavęs savus etatus. Teatras pastatė eilę tikrai meniškų vaidinimų, kaip Binkio "Atžalyną", "Pūkio pinigus", "Brandos Atestatą", "Svetimas plunksnas" (dekoracijos— A. C-aldikio) ir kt. Buvo visai paruoštas "žmogus po tiltu", tik premjera įvyko bolševikų II okupacijos metu. Teatras tebeveikia ir dabar bolševikinėje tarnyboje. Jo buvęs direktorius dail. T. Valius, pats piešęs dekoracijas visiems pastatymams, dabar yra Kanadoje. Teatras aptarnavo artimesnės apylinkės miestus bei miestelius ir turėjo daug publikos. Nesinori abejoti, kad jis gyvens ir atgimusioje nepriklausomoje Lietuvoje. Muzika Žem. Meno ir Mokslo Centras turėjo savo žinioje energingo ir gabaus muziko Jasenausko vedamą "Šatrijos" chorą,  šis choras ne tik vietoje rengė koncertus, bet yra aplankęs daugybę kaimyninių ir tolimesnių vietų. Veikė dar kanklių studija, tačiau didesnių laimėjimų bei platesnio garso nespėjo pasiekti. Muziejus ir dailė Vienas didžiųjų žem. Meno ir Mokslo Centro rūpesčių buvo išlaikyti Pr. Genio rūpestingai organizuotą, didžiulį, labai turtingą žemaičių "Alkos" muziejų Telšiuose. Buvo gauti atitinkami etatai ir muziejus galėjo veikti. To muziejaus patalpose 1943 m. buvo suorganizuota didelė žemaičių dailininkų paroda. Zem. Meno ir Mokslo Centro kviečiami, šiai parodai eksponatus surinko mūsų žinomieji dailininkai T. Valius ir P. Augius, tada ten pat gyvenę. Paroda buvo tikrai vertinga ir sutraukė daug lankytojų iš tolimų apylinkių. Parodos atidarymui skyrė dėmesio Kauno ra-dijofonas. To meto radijofono pranešėjas J. Stonys, pats žemaitis, buvo atvykęs su reikiamais aparatais ir vėliau perdavė per radiją atidarymo programą. švietimas Anksčiau Telšiuose ilgą laiką buvo veikusi šalia normalios gimnazijos ir suaugusiųjų gimnazija, tačiau bolševikams išėjus, ji nebuvo atgaivinta. 1942 m. žem. Meno ir Mokslo Centras, matydamas, kad esama daugiau kaip šimto žmonių, norinčių vakarais siekti mokslo, išrūpino leidimą veikti suaugusiųjų gimnazijai ir pats tą gimnaziją išlaikė, nes Švt. Vadyba jai neskyrė lėšų. Po metų laiko vokiečių administracija, uždarinėdama daugelį kitų mokyklų, uždarė ir šią gimnaziją. Būta ir smulkesnių organizacinių reikalų, tačiau bent šie stambieji tegu atžymi ne taip seniai buvusį savame krašte gyvą gyvenimą ir tegu atnaujina mūsų pasiryžimą grįžti ir tęsti jį toliau. K. Mockus