LYTINE REVOLIUCIJA Spausdinti
Parašė ANTANAS PAŠKUS   
Pražūtis ar išsigelbėjimas

Daugiau nei prieš 300 metų Paskalis žmo­gų apibrėžė prieštaraujančia būtybe. Joje pran­cūzų mokslininkas įžiūrėjo pabaisą ir stebuklą, didybę ir menkystę, jėgą ir bejėgiškumą, tiesos skleidėją ir klaidos palaikytoją, visatos garbę ir jos gėdą.1 Tačiau šiandien, kai naujasis amžius pasibeldė į mūsų duris, paradoksiški žmogaus prigimties polėkiai dar labiau išryškė­jo Žmogaus proto ir sąžinės, smegenų ir širdies keliai pavojingai išsiskyrė. Pagarbiai lenkiasi visata prieš žmogaus sukurtą techniką, bet raus­ta iš gėdos prieš to paties protingojo gyvūno dvasinį skurdą. Net ir meilė, viena iš esminių žmogiškos prigimties savybių, pakliuvo biologi­niu verpetų sukūrin.


Tiesa, žmogus ne sykį bandė meilėj ieškoti nimo prasmės. Meilės šauksmas jam nėra svetimas. Prieš 20 šimtmečių Nazariečio už­kurta dieviškos meilės ugnis dar neišblėso. Bet ir vos prieš gerą pusšimtį metų Vienos psicho­logo iš pogrindžio išleista kūniška meilė įgyja vis daugiau pilietinių teisių. Dvasinės ir kūni­nes meilės poliai žmogui jau yra pažįstami. Daug kartų jis buvo bandęs mestis vienos prieglobstin ar kitos glėbin. Tačiau dabarties pa­stangas kūninę meilę paversti pagrindiniu laimės šaltiniu reikia laikyti nauja istorijos apraiška. Lytinės meilės sudemokratinimas ir yra lyti­nes revoliucijos ženklas.

Laisvės šaly, kur kiekvienas turi teisę į lai­mes siekimą, atrodo, beveik būtina lytinį malonumą padaryti prieinamą kiekvienam pilie2iui. Užtat, pvz., New Yorko psichologas Albert Ulis ir kalba senos utilitarinės tradicijos dvasia, siūlydamas "protingą, sveiką ir žmogiškai rimtą lytinės meilės įstatymą".2 Toks įstatymas padarysiąs lytinę meilę prieinamą kiekvienam bendruomenės nariui, o ne tik privilegijuotai mažumai. Jis garantuosiąs pilną ir lengvai pa­lekiamą biologinių potraukių patenkinimą be asmeninių, vedybinių, meilės ar šeimyninių įsi­pareigojimų.

Didžioji Britanija, laimės skaitiklio (felicifie calculus) tėvynė, "lytinio džiaugsmo" dainoj taip pat neatsilieka. Edinburgo universiteto profesorius G. M. Carstairs, pvz., priešvedybinį lytinį santykiavimą laiko asmenybės praturti­nimu.3 Gi kitas anglas E. Chesser vedusiems pataria gyventi trikampinėj situacijoj.4 Nepa­tenkintoji pusė turėtų susirasti draugą ar draugę.

Betgi šitokios lytinės teorijos kelia pagrįs­tų rūpesčių. Nejučiomis peršasi klausimas: ar iš tikrųjų laisva meilė žmogiškąją asmenybę labiau praturtins ar ją visai nuskurdins? Ar lytinė revoliucija virs pilnutinės meilės lopšiu ar jos karstu — žmogaus išsigelbėjimu ar jo pražūtimi? Norint į šį klausimą rasti atsakymą, privalu visų pirma pasvarstyti šiuos dalykus: meilės sampratą, jos šiandienines apraiškas ir galimas pasekmes. Kitaip tariant, reikia pažiū­rėti, kas ta meilė yra, kaip ji šiandien reiškiasi ir ko iš jos galima laukti.

1. Meilės samprata

Paprastai galvojant, atrodo, kad taikliausiai galėtų meilę nusakyti psichologai, sielos žinovai. Deja, jų pateiktu meilės aprašymu gerokai nu­siviltume. Dauguma Amerikos psichologų laiko save griežtųjų mokslų atstovais. Gi meilės iš­gyvenimų lyg vandens mokslinio metodo rėčiu neužgriebsi. Rėčio dugne paliks tik nuosėdos, fi­ziologiniai - biologiniai reiškiniai. Užtat daugu­ma psichologų vyro ir moters meilėje ir temato tik lytinį bendravimą — biologinę įtampą ir at­laidą. Tuo tarpu žmonių patirtis liudija meilę esant tokį šakotą, lapotą, įvairiaspalviais žiedais pasipuošusį medį, kurio šaknys įsiskverbia į pa­čias žmogiškos būties gelmes. Jei taip, tad kas gi yra ta meilė — vienastiebis kamienas ar pla­čiašakis medis, kūnų susijungimas ar asmenų atsivėrimas?

Tradicinė filosofija ir modernioji egzisten­cialistinės krypties psichologija meilėje įžvelgia tris pakopas: seksą (lytinę meilę), eros (eroti­nę meilę) ir agapę (dvasinę meilę).5

Lytinė meilė prasideda ir baigiasi biologi­nėj žmogaus egzistencijos plotmėj. Šioje meilėje susitinka kūnai, ne asmenys; susijungia lytiniai organai, ne "tu" ir "aš". Ji siekia savo malonu­mo, ne partnerio gerovės; išgeria vandenį, bet išmeta popierinį puoduką; džiaugiasi malonu­mu ir ignoruoja patį partnerį. Lytinėj meilėj asmuo lengvai iškeičiamas. Jis juk ir tarnauja tik lytinei įtampai, biologiniam potraukiui pa­tenkinti. Lytinėj meilėj žmogus yra savo po­traukių stumiamas, o ne mylimo asmens trau­kiamas. Jos bruožus gana ryškiai nupiešia ame­rikiečių filmas "The Graduate". Universitetą bai­gęs jaunuolis ir jauna ponia reguliariai susiti­kinėja moteliuose ir viešbučiuose. Jie nekalba, nesišypso, nesidalija mintimis ar jausmais. Ty­lomis "pasimylėję" išsiskiria. Jie vienas kito nemyli, vienas kitu nesidomi, nesirūpina. Jie pa­sąmonėje vienas antro net neapkenčia, nors ly­tinio potraukio verčiami ir "draugauja". To pa­ties vyruko santykiai su ponios dukterimi jau yra erotinės meilės apraiška. Čia atsiranda jėgos, valios, ugnies, ryžto ir veiksmo!

Eros maitinasi ne biologinėmis, bet psichi­nėmis žmogiškos prigimties versmėmis. Tiesa, ir ši meilės forma dar yra savanaudiška. Betgi ji reaguoja jau į sudvasinto kūno grožį. Ji susiža­vi mylimojo balsu, akimis, plaukais, tempera­mentu, visa kūno laikysena ir t.t. Eros prakalba jau ne fiziologine lytinių organų permaina, bet vaizduotės ir svajų sparnais. Jis kelia deginantį troškulį, gimdo ilgesį ir nerimą, iššaukia švel­numo bei ekstazės jausmus. Jis yra gyvybės šal­tinis. Pasak graikų mitologijos, Eros ir suteikė žemei gyvybę. Išvydęs pliką ir suakmenėjusią žemę, Eros griebęs gyvybę teikiančias strėles ir jomis pervėręs šaltą žemės krūtinę. Staiga kieta, išdžiūvusi lyg Saharos dykuma žemės plu­ta apsidengusi vešlia žaluma. Taip ir žmogus iš­siskleidžia, kai jo širdį perveria eros strėlės.

Įsidėmėtina, kad erotinė meilė be aistros ne­gyvena. Jųdviejų priklausomybę paprastai, bet įspūdingai pavaizduoja ta pati graikų mitologi­ja. Dievams Afroditei ir Ares gimę keletas gra­žių vaikučių. Kažkodėl jų mažasis sūnus, mei­lės dievas, kad ir švelnaus rūpestingumo supa­mas, vis tiek neaugo, kaip kiti vaikai. Jis pasi­liko mažu apskritaveidžiu berniuku su perma­tomais sparneliais ir duobutėmis skruostuose. Susirūpinusi motina kreipėsi į orakulą. Tas gi lakoniškai atsakęs: "meilė negali augti be ais­tros". Veltui stengusis Afroditė atspėti šio atsa­kymo slaptingą prasmę. Paslaptis paaiškėjusi, kai jai gimęs kitas sūnus — Anteros, aistros dievas. Su juo bendraudamas, Eros išaugęs į liekną, gražų jaunuolį. Vėliau nuo savo brolio, aistros dievo, atsiskyręs, Eros vėl grįžo prie vaikiško elgesio. Iš tikrųjų, be aistros erotinė meilė greit išblėsta.

Aistros maitinama erotinė meilė kaupia sa­vyje kūrybos ir sunaikinimo jėgas, gyvybės ir mirties sėklas, ekstazinį džiaugsmą ir nepasoti­namą troškulį, demonus ir dievus, velnius ir an­gelus. Šios priešiškos jėgos lyg magneto poliai viena be kitos neegzistuoja. "Jei išmesime vel­nius, būkime pasiruošę atsisveikinti ir su ange­lais" (Rilke). Erotinių polių sukūrin pakliuvę mylimieji praranda ir proto kontrolę, ir tikrovės jausmą. Erotinė aistra priverčia karalius išsiža­dėti sostų ir karžygius išduoti savo tėvynes. Ji turi jėgos mus supurtyti, sužavėti ir apakinti. Štai keletas erotinio - romantinio žavesio pa­vyzdžių.6

"Padariau savo nemirtingos meilės pareiš­kimą. Aš nemylėsiu ir negalėsiu nieko kito my­lėti, tik ją. Kitaip juk negalima, nepaleidžia­ma, nesuprantama. Meilė ši bus nemari". Vėl kitas įsimylėjusių prisipažinimas: "Abu žinome, kad mudviejų vedybos buvo mums visa mūsų gyvenimo prasmė". Šis "žinojimas" rodo tikro­vės jausmo stoką. Erdvinis atstumas įsimylė­jusių laimę paverčia kančia: "Be tavęs gyveni­mas neturi prasmės ... Be tavęs žvaigždės nu­stoja spindėję. Kai tu esi toli, mano širdis džiūs­ta ilgesiu". Vedybų forma laiduota mylimųjų artuma apsigaubia bevargės meilės iliuzija: "Vi­si mano meilės vargai pagaliau pasibaigė. Ga­vau vyrą, kurį labiausiai garbinu". Norėtųsi bet­gi paklausti, kaip ilgai tas vyro garbinimas tę­sis? Iš tiesų erotinės meilės "pamaldų" laikas ribotas. Jos ugnis gęsta. Įsimylėjimas praeina. Gal visą gyvenimą besitęsianti aistros įtampa ir pasidarytų žmogui nebepakeliama. Tokiu būdu erotinei meilei pasilieka tik dvi alternatyvos: perėjus į naują pakopą, išsiskleisti turtingesne žmogiškos meilės dimensija arba, grįžus į lytinę meilę, visai sunykti. Iš tikrųjų, apsaugojusi sek­są nuo nusivalkiojimo, pati erotinė meilė darosi reikalinga perkeitimo. Šį uždavinį gali atlikti tik kita, pati aukščiausia žmogiškos meilės ap­raiška agapė (graikų žodis).

Agapę būtų galima pavadinti draugystės, arba tarnaujančia, meile. Lotyniškas vertimas "caritas" nėra visai tikslus. Agapė yra jau nebe lyties, bet savita žmogiškos prigimties apraiška. Užtat ji savo esme ir nereikalauja priešingos lyties asmenų. Tačiau be jos vadinama autentiš­ka vyro ir moters meilė nėra galima. Jei am­žina meilė iš viso egzistuoja, tai ji egzistuoja tik agapės forma. Joje partneriai nori dalytis gyvenimo paslaptimis, keistis mintimis, vienas už antrą aukotis, vienas antrą apdovanoti. My­limasis ne tik priima meilės objektą kaip ne­lygstamą vertybę, bet ir nori, kad ta vertybė išsiskleistų visa pilnuma. Jis ryžtasi daryti visa, kad tik jo mylimasis partneris pasiektų kiek ga­lima aukštesnį žmogiško gyvenimo turinį. Aga-pinėj meilėj susitinka visų pirma ne kūnai, ne organai, ne meilės jausmai, bet vienkartinės ir nepakeičiamos protingos būtybės, asmenys. Agapė užburia žmones ne formų grakštumu, ne jausmų žavesiu, bet abipusiu asmenų atsisklei­dimu. Lengva kūnus pakeisti, nesunku jaus­mus į kitą objektą nukreipti, betgi neįmanoma vienkartinį asmenį kitu iškeisti. Todėl agapinė meilė ir tėra galima tik monogamijoje, tik tarp vieno vyro ir vienos moters. Šioje meilės for­moje ir neištikimybės pavojaus beveik nėra.

Erich Fromm šią agapinę meilę kiek kon­krečiau nusako, joje rasdamas keturis pagrin­dinius elementus: rūpestį, atsakomybę, pagarbą ir pažinimą.7 Be šių elementų, Frommo nuomo­se, negali būti kalbos apie tikrą meilę. Šitoji Tile atsigręžia į kitą, o ne į save atsisuka. Ji kitu domisi, rūpinasi. Ji dalijasi džiaugsmu, liū­desiu, humoru, įsitikinimais bei kitomis vertybėmis. Svarbiausia, ji priima partnerį tokį, koks jis yra, neišjuokdama, nepasmerkdama, neatmesdama. Ji leidžia ir padeda asmenybėms leistis turimo potencialo linkme. Tai realistiš-kiausia meilės forma, nes joje mylimieji vie­šas antrą geriausiai pažįsta, į vienas antrą žiūri atviromis tikrovės, ne aklomis sapnų ir svajonių akimis.
Tarnaujančioji meilė, kurioje apsireiškia autentiškas žmogiškumas, aplamai savaime ne­ateina. Ji reikalauja ilgų ir kietų pastangų, visą gyvenimą nusitęsiančio asmenų pasišventimo.

Nagrinėdami meilės sąvoką, suradome joje bert tris pagrindines formas: lytinę, erotinę ir tarr_aujančią (agapę). Jos visos ir kyla iš ati­tinkamų žmogaus prigimties dimensijų: biologi­nes, psichinės ir dvasinės. Tačiau kaip gyvo žmo­gaus negalima išdalyti į atskirus gabalus, taip lygiai ir meilė praktiškai lieka viena nedalijama visuma. Jos pavidalai vienas su kitu susipina. Tvenas kitą persunkia, vienas kitą papildo. Aga-pės prieglobsty kūninė ir erotinė meilė gali tap­ti dangiškos ekstazės atspindžiu. Tiesa, ne visi įmonės užkopia į dvasinės egzistencijos plotmę, ne visi sugeba patirti agapinės meilės svaigulį. Xe visi ir žmonijos istorijos laikotarpiai pajė­gia suprasti integruotos meilės idealą. Įdomu, kokia gi meilės vizija gyvena mūsų laiko žmogus?

2. Šiandieninės meilės apraiškos

Jei vienu metu istorijoje (ypač viduram­žiais i buvo ignoruojama lytinė meilė, tai šian­dien to paties likimo, atrodo, bus sulaukusi aga-pe Susidaro įspūdis, gal greičiausiai klaidingas, kad puritoniškas suvaržymas virto hedonistiniu palaidumu. Santūri lytinė tyla pasikeitė į iste­riškus šauksmus. Privačiuose namuose, gatvėj, mokyklų klasėse, paskaitų salėse, bažnyčiose, visur šiandien kalbama apie seksą. Sakoma, jei žmogus iš kitos planetos tiesiai nusileistų į New Yorko 42-ją gatvę (ir Time aikštę), susidary­tu Įspūdis, kad amerikiečiai niekuo kitu nesidomi. kaip seksu. Lyčių meilės klausimais spausdintų žodžių gausybė pralenkia net ir la­kiausią vaizduotę. Vieni raštais stengiasi žmo­nes informuoti (mokslinė sekso literatūra), ant­ri, sukeldami gašlumą, iš to pasipelnyti (porno­grafija), treti — sukurti laisvos meilės atmos­fera misijonieriška sekso literatūra).

Amerikoje plačiai skaitomas žurnalas "Play­boy" bene geriausiai atstovauja vadinamos iš­laisvintos meilės teorijai. Jo leidėjas H. Hefner, buvęs religijos mokytojas ir pamaldaus metodis­to sūnus, misijonieriška aistra skelbia nepriklau­somos, palaidos meilės evangeliją. Ne veltui kai kurie laikraščiai uždėjo jam kunigišką apykak­lę.8 Tačiau graži, vėjavaikiška ir nerūpestinga linksmuolio lytinė meilė, kokią skelbia vyriau­sias sekso kunigas, greičiausiai yra vaizduotės padarinys. Atlaužta nuo viso žmogaus ir pavers­ta tik žaidimo priemone, meilė greitai nusival­kioja. Užtat, norint palaikyti džiugios, šviežios, laisvos ir giliai patenkinančios lytinės meilės vaizdą, reikia jį perkelti į iliuzinę tikrovę. Iš tiesų, atidžiau įsižiūrėję į Hefnerio "zuikyčių" (bonnies) nuotraukas, pastebėsime, kad jos nė­ra realios. Linksmabernio (playboy) moterys nėra tikros žemės moterys. Vaksuotomis krūti­mis, be menkiausios raukšlelės kūnais jos labiau panašios į plastikines statulas nei į aistringas amazones. Jų laikysena atoki, mechaniška, tuš­čia. Jų veiduose nematyti individualumo. Jų žvilgsniai blankūs, banalūs, vienodi, nevilioj an­tys. Jų akys nežėri nei dvasios šviesa, nei aist­ros ugnimi. Playboy gražuolės nėra "sexy". Taik­liu psichologo Rollo May pastebėjimu, Hefnerio meilės filosofija nuėmė figos lapą nuo ten, kur jis visada būdavo, ir uždėjo ant veido. Atidengė lytinius organus ir uždengė veidą.8 Koks simbo­liškas mostas! Susitinka lytiniai organai, bet prasilenkia asmenys. Naudojamasi lytiniu malo­numu, bet ignoruojamas asmuo. Figos lapas ant veido ir yra išlaisvintos meilės simbolis. Meilės be angažavimosi, prisirišimo, atsakomybės, įsi­pareigojimų, be aistros, ir be meilės. Bet kad toks linksmuolių santykiavimas paliktų dar pa­trauklus, jis pridengiamas neriboto lytinio pa­jėgumo iliuzija.

Spėjama, kad "Playboy" turi virš 4 mili­jonų skaitytojų. Kiti milijonai žurnalų, knygų, laikraščių ir gausybė kitų priemonių (teatras, filmai, televizija ir t.t.) prisidėjo prie lytinės meilės (sekso) pripažinimo viešajame gyvenime. Prieš II pasaulinį karą, pvz., niekas padorioj draugijoj apie seksą nekalbėjo. Šiandien kai kurie net Kristų bando pavadinti "linksmaber-niu". Juk Kristus mylėjęs Magdaleną, gerą mais­tą gražią aprangą ir kritikavęs fariziejus! Anais laikais vyrai ir moterys bendravo, lyg jie būtų belyčiai. Šiandien jie mėgina santykiauti lyg sekso mašinos, ne žmonės. Viktorijos laikais bandyta mylėtis be lytinio santykiavimo. Šian­dien santykiaujama lytiškai be meilės. Jei prieš 1910 m. moterį būtum pavadinęs "sexy", ji būtų pasijutusi pažeminta ir įžeista. Šiandien už tokį komplimentą ji bus labai dėkinga. Anais laikais moteris jausdavosi kalta, jei, pasidavusi gundy­mams, nueidavo į lovą. Šiandien ji jaučiasi kal­ta, jei po keleto susitikimų vis dar susilaiko. Jos susivaldymo "nuodėmė" bus pavadinta liguista represija. Anuomet vyrai statydavo sau klausimą, ar mergina sutiks ar nesutiks.. . Šian­dien klausiama, ar ji gali ar negali išgyventi orgazmą. Jei praeina kiek laiko, nebandžius vy­rams ją "sugundyti", moteris išsigąsta, kad ne­būtų praradusi savo moteriško patrauklumo. Ka­daise mergaitės gėdindavosi prisipažinti, kad tu­rėjo su vyrais nuotykių. Šiandien jos gėdinasi pasisakyti, kad dar tebėra skaisčios. Seksuali­nis puritonizmas virto seksualinės laisvės (pa­laidumo) prievarta. Anuomet buvo bijomasi ap­linkos, gi dabar — savęs. Po vieno kito "mei­lės" nuotykio partneriai darosi nebetikri, ar vie­nas iš jų besugrįš. Mergaitė nuogąstauja, kad nepasirodytų nemokša meilės technikoje. Ji bi­jo, kad nusivylęs meilužis gali ją palikti. Nebe­galėdama kaltinti aplinkos, ji mes kaltę sau. Jos savi vertės jausmas sumažės. Taigi, išmesti nesu-brendusį individą į lytinės laisvės jūrą reiškia užkrauti ant jo pečių fizinę meilę be psichi­nio subrendimo, reikalauti apsisprendimo, kai as­muo dar nėra jam priaugęs. Suseksinta, biolo­ginių potraukių prisunkta aplinka nepalieka lai­ko meilei skleistis. Anais romantikos laikais pra­bėgdavo mėnesiai ir metai, kol vyro ir moters meilė pasiekdavo kūnų susijungimo. Šiandien, skubos amžiuje, technikos riteris nebeturi laiko trubadūrų ar minezingerių meilės dainoms po dulcinėjos langais. Jis nori merginą surasti sa­vaitgaliui, kad, atleidęs biologinę įtampą, būtų darbe našesnis. Ir čia pragmatizmas užgniaužia dvasią. Be to, kai lytinė meilė darosi lengvai pri­einama, kai studentai pradeda gyventi ne tik tuose pačiuose pastatuose, bet ir tuose pačiuose aukštuose, kai fiziologinė lytinės meilės infor­macija pralenkia dvasinę, tuomet poetų apdai­nuotoji meilė darosi visiškai nebesuprantama. Iš tiesų, literatūros mokytojai ir nusiskundžia, kad jų studentai į klasines meilės istorijas lite­ratūroje žiūri kaip į dinozaurų griaučius Britų muziejuje.

Pagaliau ir moksliniai meilės tyrinėjimai ak­centuoja tik biologinę lytinės meilės dimensiją. Kitokia meilė mokslui juk ir nėra prieinama. Zoologas Kinsey tyrinėjo lytinę meilę zoologi­niu, t. y. gyvuliams ir žmonėms bendru požiū­riu.10 Apklausinėjimais jis surado lytinių san­tykių matematinį vidurkį, kuris ne vienai po­rai tapo meilės mastu. Šitoks mastas ne tik ne­palieka individualios, asmeniškos meilės, bet pa­žeidžia net vyriškumo jausmą, sužadina nepa­grįstą menkavertiškumo jausmą, jei nepajėgia­ma laikytis Kinsey nustatyto tvarkaraščio. Gine­kologas Masters ir V. E. Johnson tyrinėjo lyti­nius organus ir jų manipuliaciją.11 Laboratorijo­je, filmų aparatams stebint, savanoriams pirš­tais ar elektrinėmis priemonėmis dirginant ly­ties organus, buvo atrasta objektyvi meilės iš­raiška — orgazmas. Orgazminis medus šiuo me­tu ir yra populiariausia prekė "meilės" rinko­je. Tai paskutinis mokslo žodis meilės srityje.

Saul Bellow savo naujausiame romane "Mr. Sammler's Planet" vaizduoja lytiškai pakvaišusį Vakarų pasaulį. Pensininkas Sammleris, buvęs rašytojas ir intelektualas, pakviečiamas kalbė­ti anglų literatūros seminare Kolumbijos uni­versitete. Atvykęs randa didžiulę universiteto salę prikimštą gauruotų klausytojų. Vienas iš jų rėkdamas šaukia, kad šis 70 metų senis jiems nieko negalįs pasakyti, kadangi jis jau nebepa­jėgiąs pasiekti orgazmo. Sammleris salę palie­ka, stebėdamasis nauja norma argumentų svo­riui apspręsti. Kur agapinė meilė pasišalina, iš ten pasišalina ir žmogus. Kur meilė suvedama į orgazmą, ten palieka tik spiegiančios beždžio­nės. Ar iš tiesų lytinė revoliucija ir pavers žemę Sammlerio planeta?

3. Galimos pasekmės

Niekas neabejoja, kad viešoji laikysena sek­so požiūriu yra gerokai pasikeitusi. Tačiau dau­gelis suabejoja to pasikeitimo padariniais. Vie­ni, kaip anglikonų bažnyčios atstovai Lambethe, įžiūri retą progą asmenybės brendimui, vyro ir moters santykių pagilinimui. Kiti, kaip Rollo May, Erich Fromm, mato joje meilės nužmogi­nimą. Iš tiesų, yra pagrindo ir džiaugsmui, ir nuogąsčiui. Didesnis lyties pažinimas ir atlaidi jai tolerancija yra būtina psichoseksualinės ta­patybės išsivystymo sąlyga. Žmogus juk pri­valo į save pažiūrėti tokį, koks jis yra: lytinė būtybė, vyras ir moteris. Trečiosios (bendrinės) lyties žmonija (ne gramatika) nežino. Netoli­ma praeitis mus, regis, užtenkamai pamokė, kad lytinių poveikių paniekinimas ar jų nepaisy­mas veda prie neurotinių asmenybės konfliktų ir net lytinių iškrypimų. Blaivi visuomenės pa­žiūra į seksą leis atitaisyti seksualiniams iškry­pėliams12 daromas skriaudas. Bet anaiptol ne­galima paneigti ir "lytinės demokratijos" pavo­jų. Yra ženklų, kad revoliucijos bangos gesina ne tik eros liepsnas, bet ir agapės kibirkštis.

Prieš 10 metų Prancūzijoje įvykusiame rimpoziume buvo svarstyta lytinės meilės pro­blema moderniame pasauly.13 Ten teologijos, fi­losofijos, medicinos, psichologijos, sociologijos, biologijos ir literatūros atstovai pastebėjo, kad meilėje įvyko tai, ko Freudo generacija nenu­matė. Tapusi familiariu, lengvai prieinamu da­lyku, lyčių meilė prarado savo vertę. Ji virto bereikšme biologine funkcija — bespalve, vul­garia lyčių santykiavimo forma. Modernaus žmogaus rankose meilė tapo pigiu laisvalaikio užsiėmimu. Į hedonistinius rėmus įsprausta mei­je nuskursta. Nebelieka joje švelnaus, jautraus partnerių susitikimo. Seksualinės mitologijos su­kurti herojai nuslysta į nykios vienatvės gel-z. Marilyn Monroe). Atskirtas nuo savo brolių (eros ir agapė), lytinės meilės dievas atsiduria neviltin. Išlaisvinta seksualinė meile, simpoziumo dalyvių nuomone, išvirto (bent Prancūzijoje) į bedžiaugsmį juslingumą. Palik­tas vienas, juslinis malonumas išsenka. Užtat jo intensyvumui palaikyti griebiamasi įvairių techniškų priemonių. Tačiau lytinių santykių tech­nika, atskirta nuo asmeninės bendrystės, paverčia žmogų tiksliai lovoje judančia mašina. Gi orgazminės meilės idealas dažnai baigiasi orgazmo tironija.14

Atrodo, kad ano prancūzų simpoziumo nuomonę patvirtina ir Amerikos psichiatrų ir psi­chologų klinikinė patirtis. Simptomai, kylą iš per didelio, liguisto lytinio susivaržymo, beveik pranyko. Jų vietoje pasirodė kiti subtilesni dva­sinės ligos požymiai: emocinio kontakto stoka, nepajėgumas nei mylėti, nei neapkęsti. Jų klientai labiau ir labiau nusiskundžia, kad jie nepajėgia seksualiniame akte patirti jausmingo vi­sos asmenybės angažavimosi. Dabar lytinių partnerių rūpestis jau nebėra aplinkos suvaržymai ar kaltės jausmai, bet jų pačių jausminis ir net fizinis išsekimas, impotencija. Labiausiai psichooterapijoje pasitaikanti sunkenybė yra tas fak­tas, kad daugeliui žmonių seksas pavirto mechanišku, tuščiu, be turinio pergyvenimu.15 Savo patirtį Rollo May pailiustruoja pavyzdžiais.10 Jo ligonė — išauklėta, inteligentiška, gerai apmokamą darbą turinti moteris. Palikusi vyrą, perėjo ne per vieno meilužio rankas. Nors ji puikiai žinojo, kaip nuo nėštumo apsisaugoti, bet vis tiek tapdavo nėščia. Paskutiniu metu laukė kūdikio nuo aklo vyro, kuriam ji skaitydavo Kodėl? May nuomone, ši moteris lytinėje meilėj ieškojo gilesnių žmogiškų santykių, aistros, jausmų, gyvybės. Vaikas jai turėjęs įrodyti kad yra kas nors. kas ja domisi, rūpi­me Nėštumas bent simboliškai turėjęs kompensuoti jos dvasinį skurdą, emocinę tuštumą. Jos gimda užpildoma. Jos gyvenimas nebetuščias. Tapti nėščia reiškia vėl susijungti su gamta, išvengus sausos, atplėštos, beprasmiškos egzistencijos. Pagaliau, prideda garsusis Amerikos psichologas, savo palaidumu ši jauna moteris keršijusi ir savo tėvams už griežtą, puritonišką vaikystę troškinusią aplinką.

Lengvai prieinamoj lytinėj meilėj dažnai bandoma ir pabėgti nuo nevilties ir vienatvės, pakelti savivertės jausmą, net kartais ir kitą asmenį pažeisti. Pvz., įvairios priežastys atveda vyrus į prostitucijos namus. Vieni nenori ar negali savo fizinių potraukių kontroliuoti.
Antri ieško nuotykių. Treti savo neištikimybe nori žmonoms atsikeršyti. Dauguma gi vyrų peržengia prostitutės slenkstį vienatvės kanki­nami. Jie viliasi, kad ten, palaidos moters glė­by, jie ras užuojautos, paguodos, supratimo ir švelnumo. Sielos vienatvė, dvasios tuštuma, apa­tijos grėsmė apgauna žmogų, kad jis net meilę bando rinkoje pirkti. Deja, užburtas vienumos ratas yra pralaužiamas ne kūnų, bet asmenų atsivėrimu.

Italų filmas "La dolce vita" gana taikliai iškelia lytinės meilės narkotinę funkciją. Visi to filmo veikėjai mirksta sekse, bet vis tiek jaučiasi vieniši. Jie vienas kito negirdi. Aplin­kos triukšmas paskandina jų balsus. Du to fil­mo personažai, pilyje komunikuodami aidų pa­galba, bando vienas kitam pareikšti autentišką meilę. Bet kai tik jų kalba nutrūksta, vyro bal­so nebegirdėdama, moteris griebiasi lytinio svai­gulio, atsiduoda atsitiktinai praeinančiam vy­rui. Seksualinė narkozė pašalina nužmogintos vienatvės baimę tik laikinai.

Taigi, išlaisvinta meilė virsta vertybių ir narkotikų pakaitalu. Bet meilės revoliucijos dai­na tuo dar nesibaigia. Laisvai, mokslų apšvies­tai meilei gresia pavojus sugrįžti į jos biolo­ginius pradmenis — orgazmą. Ta orgazminė "moksliškos" meilės nuotaika pagauna ir uni­versitetų studentus. Pvz., paskutinio kurso stu­dentas dejuoja, kad jau antra mergaitė nuo jo pabėgo. Jis visuomet dalijęsis meile, žiūrėjęs, kad susitikimai baigtųsi abipusiu orgazmu. Bet jo "bėglės" dar kažko kito meilėje ieškojusios. Šio vyruko galvoje netilpo mintis, kad be bio­loginio dirginimo, emocinio svaigulio ir visuo­meninių saistų (moterystės forma) meilėje ga­li būti kažkas daugiau. Jo meilės sąvoka tokia skurdi ir dėl to tokia moderni! Logiškai galvo­jant, orgazminei "meilei" ne tik tas "kažkas", bet ir pats partneris darosi nereikalingas. Soli-tarinis pasitenkinimas daug paprastesnis — už­tikrintas lyg cigaretės dūmas, higieniškas lyg dantų valymas, bereikšmis lyg nusižiovavimas.

V. Solanas šitokią meilę ir propaguoja.17 Ji pataria moterims pamiršti vyrus ir seksą. Juk moterys vis tiek miegančios su vyrais, kurių jos ne tik nemylinčios, negerbiančios, neverti­nančios, bet net nepakenčiančios. Reikalui esant, libidinę įtampą pašalinti moterys galinčios vie­nos, be vyrų pagalbos. Demokratinių instituci­jų centras Kalifornijoj nuogąstavo (1966), kaip triukšmingai lekiame į belytinę visuomenę.18 Ten romantika visiškai pradings. Vargu ar mo­terys benorės tekėti. Garantuotos pajamos, sėk­los apvaisinimas laboratorijose, vaikų augini­mas inkubatoriuose pašalins vedusiųjų vargus, pavydą ir meilę. Bet ar tuomet žmogus dar paliks žmogumi?

Pravedus apklausinėjimą trijuose New Yor-ko ir New Jersey apylinkių universitetuose, pa­stebėta, kad studentus labiau vilioja narkotikai negu seksas.19 Nebeliko jame uždrausto vai­siaus smalsos. Lytinę meilę apgaubė kasdienybės nuobodulys. Tuo tarpu narkotikai jaudina savo rizika, nuotykiais, nepatirtais išgyvenimais. Ko­mercinė aplinka šitokų jausmų alkį dar padi­dina. Reklama žada ne Apreiškimo, bet tech­nikos rojų, kuriame žalčių jau nebebūsią. Ja­me džiaugsis išmintimi be kovos ir pastangų, meile be atsakomybės ir rizikos, prabanga be vargo. Chemija pakels inteligencijos lygį, pa­lengvins žinių pasisavinimą, pakeis charakterį. Pagaliau chemija ir išganymą žmogui garantuos (T. Leary cheminė religija). Taip antrasis rojus dvasinį jautrumą pakeis juslingumu, erotinę eks­tazę — narkotiniu svaiguliu. Deja, šiuo keliu einant, meilės išlaisvinimas turės virsti meilės nužudymu.

Yra istorikų, antropologų, sociologų ir kt. (C. C. Zimmerman, Arnold J. Toynbee, Church Winick, Pitirim Sorokin, R. May etc), galvo­jančių, kad šitokia revoliucija gali susmukdyti ne tik individą, bet ir visą Vakarų civilizaciją. Psichoanalizės atstovai, pvz., tiki, kad civilizaci­jos šaknys minta libidine energija. Eros esąs kultūrinio gaivališkumo šaltinis, širdis ir siela. Jo sukaupta įtampa kuria techniką, mokslą, me­ną. Pakėlus gi libidinio pylimo užtvaras, eros iš­silieja lytiniu palaidumu. Tuomet civilizacijos žlugimas darosi nebeišvengiamas.20 Atėnai nu­silenkė primityviems makedoniečiams, makedo-niečiai — romėnams. Mes gi, gal būt, privalė­sime nusilenkti geltonajai ar juodajai rasei.

Savo laiku britų mokslininkas Unwin išty­rinėjo 80 primityvių bendrijų ir tam tikrą isto­riškai pažengusių tautų skaičių.2' Šiose studi­jose jis pastebėjo ryšį tarp lytinės laisvės ir kultūrinio primityvumo. Pirmykščių bendruome­nių civilizacijos lygis esąs' atvirkštinėj propor­cijoj su lytinės demokratijos apimtimi. Beveik visos Unwino tyrinėtos civilizuotos tautos savo istorines karjeras pradėjo absoliučia monogami­ja. "Kiekviena žmonių bendruomenė", Unwin rašo, "yra laisva pasirinkti tarp kūrybingos energijos ir lytinės laisvės. Yra įrodymų, kad negalima džiaugtis kūrybingumu ir naudotis ly­tiniu palaidumu ilgiau kaip vienos generacijos laikotarpy".22 Kažin kurią iš tų alternatyvų Vakarų pasaulis pasirinks — lytinį palaidumą ir sunykimą ar lytinę drausmę ir kūrybišką au­gimą?

Taip vėl sugrįžę prie pradinio klausimo, ar lytinė revoliucija žada mums palaimą ar pra­žūtį, nerasime aiškaus taip ar ne atsakymo. Mei­lės filosofija aiškiai sako, kad seksas, paliktas vienas be dvasinės agapės draugystės, suskurs­ta į biologinius podirgius. Dabartinių meilės apraiškų analizė leidžia spėti, kad lytinė revo liucija ir krypsta seksualinės meilės suabsoliu­tinimo kryptimi. Jei taip iš tikrųjų yra, tuo­met ši meilės revoliucija atneš žmogui ne gar­bę, bet gėdą; ne palaimą, bet pražūtį. Tačiau, jei išlaisvintoji meilė įsijungs į bendrą žmogaus dvasinės sklaidos srovę, tuomet ji protingojo gy­vūno būtį neabejojamai praturtins. Kuris iš tų "jei" virs tikrove, priklausys ne tik nuo griau­nančios aistros, bet ir nuo kuriančios vizijos. Senojo pasaulio griuvėsiai juk savaime nepa­virs naujais šviesesnio pasaulio pastatais. Tik­roji revoliucija reikalauja pasišventimo ir idea­lų. Be jų ir lytinė revoliucija sutrupės meilės griuvėsiais.

1. Pascal, Pensees VITI.

2. A. Ellis, The American Sexual Tragedy, New
York; Grove Press, 1962, 298-301.

3. žr. America, March 6,1965, 312-315.

4. E. Chesser, Unmarried Love, Mckey 1965.

5. Kai kas, pvz., R. May, meilėje randa keturias pakopas: seksą, eros, philia ir agape. Paskutinieji du laipsniai, nors kiek ir skirtingai, vis tiek apeliuoja į žmo­gų kaip asmenj. Užtat paprastumo dėliai galima pavadin­ti vienu agapes terminu. Be to, pirmąją meiles pakopą vadinsime lietuvišku terminu — lytimi ir anglišku (lo­tynišku) — seksu. Atrodo, kad lietuviška sąvoka lytis turi kiek platesnę reikšmę negu angliškasis seksas. Sia­me rašinyje lytinė meilė ir seksas reiškia lytinių san­tykių tik biologinį aspektą.

6. Citatos iš įvairių romanų, aprašančių meilės iš­gyvenimus. Jos duotos tik iliustracijai.

7. E. Fromm, The Art of Loving, Bantam Books: New York, 1967, 22.

8. žr. Look, January 10, 1967.

9. R. May, Love and Will, New York: Norton,
1969, 57.

10. A. C. Kinsey, Pomeroy, Martin, Sexual Behavior in the Human Male, Philadelphia: Saunders, 1948; Sexu-al Behavior in the Human Female, Philadelphia: Saun­ders, 1953.

11. W. H. Masters, and V. E. Johnson, Human Sexual Rerponse, Boston: Brown, 1966.

12. Ne visi seksualinį iškrypimą vienodai supranta. Homoseksualizmas ir lesbianizmas kai kieno nebelaiko­mi seksualiniu iškrypimu.

13. žr., Cross Currents, Spring 1964.

14. L. H. Farber, "I am Sorry Dear", Commentary, Nov., 1964.

15. R. May, Man's Search For Himself, New York: Signet Eooks: 1967, 15.

16. R. May, Love and Will, New York: Norton,
1969, 69.

17. žr., Harper, February 1970, 54-55.

18. R. May, op. cit., 62.

19. Dr. Sylvia Hertzo pranešimas, The New York Times, Nov. 26, 1967.

20. R. May, op. cit., 96.

21. J. D. Unwin, Sex and Culture, Oxford, Eng-
land: U. Press, 1934

22. Ibid., 113.