LAISVINIMO POLITIKA IR AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBA

Parašė Juozas Kojelis

Pavergtųjų Europos Tautų sei­mas, posėdžiavęs New Yorke 1970 rugsėjo 15, priėmė eilę nutarimų, kurie turėtų būti įdomūs lietuviš­kos politikos vairuotojams ir pa­čiai visuomenei. Pagrindiniai ir tie­sioginiai pavergtųjų Europos tau­tų išlaisvinimo reikalą liečia nuta­rimai buvo šie: a. Reikalauti Sovietų Sąjungą iš pavergtųjų tautų atitraukti karines pajėgas ir agentus; b. Prašyti laisvųjų valstybių vyriausybes pavergtųjų klausimą įtraukti į Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių suvažiavimų darbotvarkes; c. Siekti pavergtose tautose laisvų rinkimų tarptautinėje priežiūroje. Kas nors kiek stebėjo lietuviškos laisvinimo politikos vystymąsi pa­starųjų 10 metų laikotarpyje, ne­sunkiai atpažins, kad visi šie pa­grindiniai elementai buvo integruo­ti JAV Kongreso vadinamoje Ku-chel - Lipscomb rezoliucijoje 1962 vasario mėnesį. Kiek susilpnintą tos rezoliucijos versiją (H. Con. Res. 416) atstovų rūmai priėmė 1965, o senatas — 1966. Negrįžtant prie pakankamai daug diskutuoto Lietuvos bylos kė­limo Jungtinėse Tautose klausimo, reikia pastebėti, kad Pavergtųjų Europos Tautų pastarojo seimo nu­tarimai yra labai artimi Rezoliu­cijoms remti komiteto pasirink­toms laisvinimo veiklos priemo­nėms, o gal ir identiški. Tuos nu­tarimus padariusių PET delegaci­jų sąstatuose randame labai paty­rusių politikų, o jų tarpe stiprią lietuvių delegaciją su pirmininku V. Sidzikausku. Šie seimo nutari­mai jau svarbūs ir tuo, kad turė­tų užbaigti mūsų tarpusavį ginčą dėl Lietuvos bylos kėlimo Jungti­nėse Tautose. Juk atskirų tautinių grupių pagrindinės politinės linijos neturėtų kirstis su pavergtųjų tau­tų kolektyvo keliu. Tačiau Lietuvos laisvinimo poli­tikos gravitavimą Jungtinių Tau­tų kryptimi rodo ir kiti ženklai-štai, Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis, minint Jungti­nių Tautų 25 m. gyvavimo sukak­tį, generalinio susirinkimo pirmi­ninkui Edward Hambro pasiuntė raštą, protestuodamas prieš "bru­talų jėgos pavartojimą, kuriuo So­vietų Sąjunga yra nusikaltusi Lie­tuvos atžvilgiu ir taip pat pažei­dusi tiek Jungtinių Tautų statu­tą, tiek tarptautinę teisę". Toliau savo rašte St. Lozoraitis primena, kad "lietuvių tauta, būdama di­džioje nelaimėje, laukia, kad Jung­tinės Tautos, atsižvelgdamos jos teisių, sugebėtų padėti jai atgauti nepriklausomybę". Šiuo metu judriai besireiškiąs partizaninis veiksnys" BATUNas pagrindiniu, o gal ir vieninteliu veiklos tikslu yra pasirinkęs Bal­tijos valstybių bylos iškėlimą Jung­tinėse Tautose. 1970 spalio 18 ma­nifestacijoje visų trijų tautinių grupių kalbėtojai iš Jungtinių Tautų nieko kito nereikalavo, o tik laisvės Baltijos valstybėms. Kategoriškai prieš ėjimą su Lie­tuvos byla į Jungtines Tautas pa­sisako Amerikos Lietuvių Taryba, pasišovusi atstovauti ir vadovauti visais atžvilgiais pajėgiausiai lietu­vių išeivijos daliai pasaulyje. To­kia ALT-os pozicija Lietuvos lais­vės kovoje galėtų būti supranta­ma ir pateisinama, jei pati taryba patikrintų pasitikėjimo klausimą lietuvių visuomenėje, jei savajame seime ir tarpveiksninėje konferen­cijoje tą klausimą nors kartą bū­tų svarsčiusi ir svarstymo išvadas pateikusi visuomenei. ALT-a gyvy­biškai reikšmingu klausimu neofi­cialiai užėmė poziciją, jo visiškai nesvarsčiusi. Dar blogiau, kad per keliolika pastarųjų metų ALTa. lietuvių visuomenei nėra pasiūliusi jokios kitos alternatyvos, ne­vykdžiusi jokio ilgalaikio plano ir, kas visai nepateisinama, nepaisiu­si Amerikos lietuvių nuotaikų. Gy­voms, pusgyvėms ir mirusioms or­ganizacijoms ALT-oje atstovauja dažniausiai amžinai galiojančiais mandatais apsirūpinę žmonės, ku­rių niekas atšaukti ar pakeisti ne­gali. Iš "kovos" rikiuotės juos pa­prastai išveda gili senatvė, nepa­gydoma liga ar mirtis. Prieita prie tokių kuriozų, kad vienam katali­kų vienetui taryboje atstovauja jo­kiai katalikiškai organizacijai ne­priklausąs atstovas, o kairėn pasvi­rusiai grupei — krikščionių demo­kratų centro komiteto žmogus, švelniai kalbant, tokios situacijos sukūrimas yra grubus pasišaipy­mas iš laisvės kovos pastangų. Metinėje ALTos konferencijoje 1970 tarybos pirmininku išrinktas naujas žmogus (dr. K. Bobelis). Bandymas nauju pirmininku pa­judinti beviltiškai įklimpusį AL­Tos vežimą primena sceną iš ame­rikiečio rašytojo F. Scott Fitzgerald romano "The Great Gatsby". Iš šaunių vaišių išvykę svečiai užtin­ka griovin įvirtusį automobilį. Bū­relis apstoja nelaimės ištiktuosius. Iš apdaužytos mašinos išlipa pilie­tis ir ramiai kalba: — Kas gi čia atsitiko? Ar pri­trūko benzino? žiūrėk! — pustuzinis pirštų rodė į nukritusį ratą. Jis valandė­lę įsmeigė akis, o paskui žvilgterė­jo į viršų, tarsi įtardamas, kad ra­tas galėjęs nukristi iš debesų. — Ratas nukrito, — kažkas pa­aiškino. Jis galvos linktelėjimu pritarė. Bet po valandėlės giliai įkvėpė oro, patempė pečius ir apsisprendusiu halsu paklausė: — Ar kas galėtų pasakyti, kur yra benzino stotis? Bent tuzinas žmonių aiškino jam, kad ratas ir automobilis ne­beturi fiziško ryšio. — Įjunk atbulinį bėgį. Pavaryk atbulą, — po valandėlės paragino automobilyje sėdintį draugą. — Bet rato nėra! — tvirtino ap­link stovintieji. Jis valandėlę padvejojo ir pra­tarė: — Nieko nepakenks, jei paban­dysim. Naujas šoferis prie vairo nieko nepadės ir Amerikos Lietuvių Ta­rybai. Ne naujo šoferio reikia, bet motorui kapitalinio remonto. Tai supranta dalis ir tų, kurie už da­bartinę padėtį vyriausioje Ameri­kos lietuvių politinėje vadovybėje neša atsakomybę. Tačiau ir jie nuo bet kokių reformų kratosi, nes Va­sario 16 proga visuomenė iš iner­cijos dar vis sumeta vieną antrą dešimtį tūkstančių dolerių. O kai pinigų yra, tai ir snaudžiant "veiks­nio" rolę galima lošti. Amerikos Lietuvių Taryba turi reikšti Amerikos lietuvių valią. Ant sveikų struktūrinių pagrindų pa­statyta ir reflektuodama lietuviš­kos visuomenės diferenciaciją, AL-Ta būtų faktiškas visos JAV lie­tuvių bendruomenės balsas. Tad nebūtų jokių kliūčių jai tapti inte­gralia organizuotos Lietuvių Bend­ruomenės dalimi. Tačiau jei jau būtų stiprus noras ALTą išlaikyti savarankia organizacija, tai kodėl ji negalėtų būti sudaroma visuoti­nių rinkimų keliu? Tiesiog gaila tų gerų žmonių, kurie su gerais norais ateina ALTos vairuoti. Da­bartinėje struktūroje ji yra nebe­pagydoma. Mat, bijodama visuo­menėje patikrinti pasitikėjimo klausimą, tvarkosi oligarchiškai. Ji bijo ir savo skyrių, todėl jau dau-iau negu 20 metų nekviečia sky­rių atstovų konferencijos. Reikia manyti, dėl tos pačios priežasties neplečia ir skyrių tinklo. Forma­lūs skyriai visoje Amerikoje veikia tik keli, tad remiasi neaptartomis "bendradarbiaujančiomis" organi­zacijomis. šitokioje padėtyje Amerikos Liet. Taryba neturi jokio moralinio ir teisinio pagrindo į visas laisvės kovai skiriamas visuomenės aukas. Aukos pirmiausia turėtų būti krei­piamos į gyvuosius centrus su idė­jomis, planais ir darbininkais. Jei kas nori finansuoti neveikią — te­gu; bet jei kas apsisprendžia ki­taip, be triukšmo ir protestų turė­tų būti pagerbta aukotojo valia. Juozas Kojelis Redakcijos prierašas: Opus yra klausimas, kuris keltas šiame straips­nyje. Tačiau tyla neišsprendžia klau­simų. Yra atėjęs laikas nebe tuščiai erzintis dėl šių klausimų, o ieškoti susitarimo, juos blaiviai sprendžiant. Todėl JAV LB taryba 1971.1.16-17 sesijoj ir nutarė "pradėti pasitarimus JAV LB ir ALTai susijungti į vieną organizaciją." O dėl vasario 16 aukų nutarta, jog "pats aukotojas apsi­sprendžia, kuriai Lietuvos laisvinimo institucijai jis auką skiria".