MEDICINOS ISTORIJOS LIETUVOJE SOVIETINĖ APYBRAIŽA Spausdinti
Parašė Domas Jasaitis   
Prieš mane guli Leningrade 1967 m. išleista rusų kalba knyga: Očerki po istorii mediciny v Lit-ve. Antrame jos puslapyje randame lietuvių kalba įrašą: "Medicinos istorijos Lietuvoje apybraižos". Knygą parašė Viktoras Micelma-cheris, gimęs 1904 Šiauliuose, 1931 baigęs Vytauto D. universitetą, dabar Vilniaus universiteto profesorius.

Dr. V. Micelmacheris (toliau santrumpa — V. M.) savo veikalą suskirsto į keturius nelygios apimties skyrius, būtent: I. Medicina pirmykštės visuomeninės buities ir ankstyvo feodalizmo laikais (iki XIV a.), II. Medicina ir sveikatos apsauga Lietuvoje feodalinės santvarkos metu (XIV - XVIII a. III. Medicina ir sveikatos apsauga Lietuvoje, feodalinei - baudžiavinei santvarkai baigiantis ir kapitalizmui įsigalint, IV Medicina laikotarpyje lietuvių tautos kovų už įvedimą sovietinės valdžios, už socializmo ir komunizmo pergalę. Tokia savotiška Lietuvos medicinos periodizacija, matyti, nėra ir pačiam autoriui visai prie širdies.

Ji nesutinkama kitų kraštų medicinos istorijos veikaluose. Tačiau V. M. stengėsi vadovautis Lenino nurodymais nesitenkinti paprastu visuomeniškai istorinio vyksmo aprašymu, bet bandyti ištirti, kokia būtent visuomeninė - ūkinė santvarka suteikia tam vyksmui turinį ir jį apsprendžia. Čia yra užuomazga visokių veikale randamų keistenybių ir nereikalingų svarstymų, neturinčių ryšio su medicinos istorija.

Pirmoje veikalo dalyje autorius, remdamasis iškasenomis (kaulų, chirurginių įrankių liekanomis, gintariniais amuletais ir 1.1.), bando nupiešti lietuvių senovinę mediciną. Iki šiolei tokių iškasenų surasta ne daug. Tad ir apybraiža lieka šykšti savo turiniu. Tačiau jų pakanka bendram vaizdui sudaryti. Archeologai, darydami kasinėjimus senovinių prūsų žemėje, surado kelių rūšių chirurginius įrankius: zondus su bukais ir smailais galais, ylas su riesta plokščia rankena, įvairių formų kableliais ir kt. Manoma, kad jie padaryti I-III amžiuje pr. Kr. Prie Veršvų, netoli Kauno, surasta tre-panuota kaukuolė ir taisyklingai sutvarstytas ir gerai suaugęs lūžęs rankos kaulas. Ir tie radiniai priskiriami II-IV a. Prileidžiama, kad jau tais laikais lietuvių liaudies medicina buvo sukaupusi daug žinių apie įvairias vaistažoles ir kai kurių mineralų ir gyvulinės kilmės medžiagų gydomąsias savybes. Tokioj padėty ji pasiliko iki artimesnio taikaus susidūrimo su Vakarų Europa, tiksliau tariant, iki Lietuvos apsikrikštijimo.

Čia prasideda feodalinės santvarkos laikotarpis, Lietuvoje užsitęsęs iki 1772. Krikščionybė atidarė vartus Europos mokslui ir mokslininkams į Lietuvą, o lietuviams į Europos mokslo židinius. Yra patikimų duomenų, kad jau XV a. Europos gydytojai pradėjo vykti į Lietuvą ir bandė joje įsikurti. Juos kviesdavo didysis kunigaikštis, vyskupai ar kiti didikai, o vėliau ir praturtėję pirkliai. XVI a. Lietuvoje buvo nemažiau 25 Europoje išmokslintų gydytojų.
XVI a. atsiranda ir lietuvių medicinos daktarų, baigusių Vakarų Europos universitetus. Pirmas toksai, tur būt, buvo Francišek Skorina iš Polocko, kuris 1512 Paduvos un-te įsigijo medicinos ir filosofijos daktaro laipsnius. Kiek vėliau medicinos ir filosofijos doktoratus iš Europos parsivežė Tomas iš Kauno, Vaitiekus Grabauskas, Jurgis Petkūnas, Simonas Butrimas ir Vosylius Hiacintas. Europoje išmokslintų medicinos daktarų anų laikų Lietuvoje buvo ne daug. Be to, jie buvo susitelkę Vilniuje, Kaune arba provincijoje didikų rūmuose. Tad jie negalėjo pakelti bendro šalies gyventojų sveikatingumo ir sveikatos apsaugos lygio. Vis dėlto jų esimas turėjo didelės reikšmės kraštui. Jų įtakoje empirinė liaudies medicina praturtėjo ir teorinėmis žiniomis, ir praktiškom priemonėm. Tikriausiai jų įtakoje įsisteigė pirmosios vaistinės Lietuvoje — Vilniuje 1506, Kaune 1540-45. Kiek vėliau susiformavo vaistininkų gildija. O 1509 Vilniuje įsikūrė cirulninkų (barzdaskučių - chirurgų) brolija.

Gyventojų masių sveikatingumui didesnės reikšmės turėjo atsiradę špitolės, iš kurių ilgainiui išaugo ligoninės. Pirma Šv. Jobo ir šv. Magdalenos vardo špitolė įsteigta Vilniuj 1514-18. Jos pradininku buvo dr. Martynas iš Dušniko. 1635 Vilniuje įkurta antra špitolė - ligoninė, kurią valdė ir aptarnavo vienuoliai bonifratrai. 1750 buvo įsteigta Šv. Gertrūdos ligoninė Kaune.

Sveikatingumo veiklai vadovauti 1775 organizuota Vilniuje Špitolių komisija, tais pačiais metais Gardine atidaryta medicinos mokykla, o Vilniaus akademijoje į-steigta anatomijos katedra. Pagaliau 1781 Vyriausia medicinos kolegija tapo medicinos fakultetu. 1785 jis suteikė pirmą medicinos doktoratą.

Nors V. M. paprastai vadovaujasi aprioriniu marksistiniu nusistatymu ir pasmerkiančiai vertina feodalinę santvarką, tačiau randa reikalo pasakyti ir kai ką gero anų laikų Lietuvos medicinai ir sveikatos apsaugai. "Reikia visgi priminti, kad sanitarinė feodalinės Lietuvos padėtis mažai kuo skyrėsi nuo kitų Europos valstybių".

Jau XVI - XVII a. Vilniuje buvo viešosios pirtys, vandentiekis, šaligatviai. Veikė mėsos kontrolė. Už pardavinėjimą nesveikos mėsos grėsė didelės bausmės. Namų statyba irgi buvo vykdoma atsižvelgiant į anų laikų urbanistinius reikalavimus.

Ir kitose veikalo vietose iškeliamas Lietuvos medicinos pažangumas. Visi svarbesni medicininiai atradimai Europoje tuojau buvo perkeliami į Lietuvą. Priešraupinis (Jenner) skiepijimas pradėtas Lietuvoj 1802. Vakcinai gaminti institutas įsteigtas Vilniuje 1808, Motinystės globos institutas 1809, Vilniaus Medicinos draugija 1805. Visoje Rusijoje buvo viena tokia draugija Maskvoje, įsikūrusi keliais mėnesiais anksčiau. Auskultacija ir perkursija įsitvirtino Vilniaus un-to klinikoje 1823. Eterinė narkozė pradėta vartoti 1847 (atrasta JAV 1846). Cheminė - bakteriologinė laboratorija Vilniuje į-steigta 1867. Pirmas rentgeno spindulių kabinetas įkurtas Vilniuje 1896 (rentgeno spinduliai atrasti 1895). Tai visa rodo, kad medicinos mokslas ir sveikatos apsauga istorinėje Lietuvoje skleidėsi normaliai. 1781 pradėjus veikti Vyr. medicinos kolegijai, ji tvirtai atsistojo ant mokslinių pagrindų.

Tačiau XVIII a. gale Lietuvos -Lenkijos valstybei likimas kirto 1772, 1793 ir 1795 mirtingus smūgius. Okupantai pradžioje nesikišo į mokslo ir švietimo reikalus. Lietuvos vyriausia medicinos mokykla 1803 tapo Vilniaus imperatorišku universitetu. Medicinos studentų skaičius sparčiai augo: 1801 m. buvo 82 studentai, 1830 m. — 400. Tačiau po 1831 Lietuvos sukilimo, kuriame studentai masiškai dalyvavo, Vilniaus un-tas buvo uždarytas. Tik didelė gydytojų stoka Lietuvoje ir visoje Rusijos imperijoje išgelbėjo medicinos fakultetą: jis buvo pertvarkytas ir pavadintas nauju vardu: Imperatorinė Vilniaus medikochirurginė akademija. Joje buvo trys skyriai: medicinos, farmacijos ir veterinarijos. Jau 1839 ji turėjo 865 studentus. Tačiau 1842 ir ji buvo uždaryta. Profesoriai ir studentai, kurie nebuvo suimti, buvo išskirstyti į kitus Rusijos universitetus, o mokslo priemonės ir knygynas pervežtas į Kijevą ir atiduotas naujai įsteigtam Šv. Vladimiro universiteto medicinos fakultetui. Vilniaus universitetas jau plačiu mastu ugdė mokslą ir taikė jį gyvenime. Per paskutinius savo veikimo 38 metus jis išdavė per 240 medicinos mokslo daktarų diplomų ir paruošė per 1,500 gydytojų. Tai milžiniškas skaičius, nes tuomet (1846) visa Rusijos imperija turėjo tik 7500 gydytojų. Rusiški okupantai užgesino seniausią Rytų Europos mokslo židinį, kuris per 263 m. švietė ne tik Lietuvos - Lenkijos žemėms, bet ir tolimoms Rusijos sritims.

Rusijos okupacinis režimas pradėjo švelnėti tik pačiame XIX a. gale. 1885 buvo leista įkurti Gydytojų draugiją Kaune. 1913 pasirodė pirmas medicinos žurnalas lietuvių kalba "Medicina ir gamta" (dr. St. Matulaitis).
Okupantų kariuomenė atnešė Lietuvon choleros epidemijas 1831 ir 1848. Be to, choleros epidemija buvo atnešta iš Rusijos 1852-56, 1866-67, 1871, 1893-94. Rusijoje visuomet buvo įvairių šiltinių ir kitų infekcijų židiniai. Rusų kariai ir sentikiai kolonistai importavo sifilį. Auganti pramonė, nekontroliuojama higienos taisyklių, sudarė palankią dirvą plėstis džiovai. Trachoma tapo didžioji tautos nelaimė. Tik spaudai išsilaisvinus (1904), atsirado galimybė laikraščiais ar atskiromis knygutėmis perteikti tautos masėms sveikatos žinias ir pagrindinius higienos nuostatus. Nenusikalsime tiesai teigdami, kad Rusijos okupacija (1795-1914) buvo didžiausias stabdys lietuvių tautos kultūrinei pažangai ir ūkiniam turtėjimui.

Nepriklausomos Lietuvos medicinos ir sveikatingumo problemas V. M. svarsto savo veikalo ketvirtosios dalies dviejuose skyriuose. Pirmasis taip užvardintas: Medicina ir sveikatos apsauga pirmosios proletarinės revoliucijos Lietuvoje (1918 - 19) laiku, o antrasis — Medicina ir sveikatos apsauga Lietuvos buržuazinėje valstybėje (1919 - 40). Tad sovietinė istoriografija klastoja įvykius, kai teigia, kad vykusi Lietuvoje proletarinė revoliucija ir 1918-19 buvusi įsigalėjusi sovietinė santvarka, kad "buržuazinė" Lietuvos valstybė susikūrusi, tik "proletarinę revoliuciją" paskandinus "darbininkų ir valstiečių kraujuje". Tai realybės klastojimas.

Mūsų vyresnieji dar gyvi amžininkai gerai atsimena, kad iš tiesų 1919 m. proletarinės revoliucijos nebuvo. Tiesa, Maskvos inter-ventai turėjo ją suplanavę, ją skelbė ir bandė įvykdyti.

Kipras Bielinis, žymus socialdemokratų lyderis, Kapsuko įsibrovimą su svetima kariuomene teisingai kvalifikuoja dvejopu nusikaltimu: savo krašto ir Lietuvos darbo žmonių išdavyste (Gana to jungo, p. 414, rankraštis). Kad sovietinė santvarka Lietuvoje buvo bandoma įkurti smurtu ir teroru, patvirtina ir pats Kapsukas. "O ten, kur nebuvo komunistinių organizacijų, gana buvo pasirodyti dešimčiai kitai raudonarmiečių, kad be jokio pasipriešinimo būtų buvus pašalinta senoji buržuazinė ir įvesta revoliucinė darbininkų ir valstiečių valdžia" (Pirmoji proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia, 188). K. Bielinis čia taikliai pastebi: "Caro valdžiai užtekdavo vieno urėdniko arba zemskio, o bolševikams įsigalėti reikėjo 'vienos -kitos dešimties raudonarmiečių'" <op. cit., 415).

Dabar grįžkim prie veikalo. "Pir mos proletarinės revoliucijos Lietuvoje 1918 - 1919 m." skyriuje "V. M. teigia, kad sovietinė sveikatingumo apsauga gimė Lietuvoje drauge su sovietine valdžia. Tačiau gi sovietinės vyriausybės, kontroliavusios Lietuvą 1918-19, nebuvo. Tad nebuvo ir sovietinės gydymo ir sveikatingumo apsaugos. Per pusketvirto mėn. užtrukusią kai kurių šalies sričių okupaciją nieko didesnio ir nebuvo galima padaryt

Buvusioje caro imperijoje viešpatavo chaosas. Net Lenino-Dzeržinskio neribotas teroras dar nebuvo jo suvaldęs. Raudonarmiečių gaujos atnešė jį ir Lietuvon. Kvislingiška Kapsuko "vyriausybė", saugoma čekistų, bijodama pasirodyti tautai, tupėjo Vilniuje. Ji buvo susirgusi Lenino dekretomanija, leido įvairius, dažnai tarp savęs nesuderintus potvarkius, kurie ne tik negerino žmonių gyvenimo, bet dar labiau jį ardė ir sunkino.
V. M. juodžiausiomis spalvomis piešia to laiko sveikatingumą Lietuvoje. Tuomet mūsų šalyje siautė įvairios epidemijos. Gydytojų buvo didelė stoka. Ligoninėse neužteko lovų, baltinių, vaistų. Vaizdas makabriškas, bet teisingas. Bet ar geresnė padėtis buvo tuometinėje Sovietijoje? Man buvo lemta 1917-20 laikotarpį praleisti Pietų Rusijoje ir stebėti bolševizmo gimimą. Lenino Utopijoje utėlė viešpatavo, dėmėtosios ir kitų šiltinių epidemijos siautė, žodis "sypniak" (dėmėtoji šiltinė) buvo baisesnis už čeką. 1918-21 Rusijoje buvo apie 20 milijonų tifinių susirgimų ir apie 4-5 mil. mirčių. Buvo sekvestruotos mokyklos, įvairios erdvesnės patalpos. Jose buvo įrengtos laikinos ligoninės. Ant grindų buvo priversta šiaudų, o ant jų suguldyti tūkstančiai ligonių. Jų nelankė gydytojai, nes jų nebuvo. Tai buvo to meto force majeure apraiška. Tuomet aš supratau, kas yra apokalipsiniai raiteliai!...

V.M. teigia, kad sveikatingumo reikalus pradėjo tvarkyti vietos valdžia ("vlast na miestaeh"). Tačiau čia negalėjo pagelbėti išleidžiami vietinio pobūdžio ir nerealūs potvarkiai. Panevėžio miesto taryba nutarė, kad gydytojai nemokamai gydys beturčius. Įtakojami miesto tarybos narių gydytojų Pr. Mažylio ir V. Kuzmos, gydytojai sutiko tą nutarimą vykdyti. (Beje V. Kuzma 1918 buvo dar medicinos studentas, gydytojo diplomą jis gavo tik 1923. Tačiau vėliau jis buvo vienas iš populiariausių Lietuvos gydytojų, ne tik aukšto lygio chirurgas specialistas, bet ir taurus humanistas ir visuomenininkas. Bolševikams pabėgus iš Lietuvos, niekas jo nedergliojo ir neniekino, kaip V. M. tvirtina. Visai kitoks buvo dr. Pr. Mažylis. Jis vertinamas kaip gydytojas ir profesorius, bet buvo pamiršęs jo paties skelbtą nemokamą, visiem prieinamą mediciną"). Joniškėlio apskrities darbininkų taryba nusprendė visus pacientus suskirstyti į tris rūšis. Pirmoji rūšis moka gydytojui tris rublius, antra — pusantro, o trečia rūšis gauna nemokamą gydymą. Buvo ir daugiau panašių bandymų. Tačiau jie visi pasiliko popieriniais nutarimais.

Žinoma, okupantai greitai išleido įsakus suregistruoti ligonines, sanatorijas, kitokias gydymo įstaigas ir medicininį personalą. O vėliau nusavino vaistų sandėlius ir perdavė vaistines savivaldybėms.

V. M. iškelia faktą, kad R.S.F.T. Respublika, pati stokodama vaistų, atsiuntė sovietinei Lietuvai du vagonu tvarsliavos ir vaistų. Už tokią "dovaną" Kapsuko "vyriausybė" leido okupantams supirkinėti Lietuvoje vaistus, kurių trūko Rusijoje. Nėra abejonės, kad tas leidimas buvo su kaupu ir pelnu išnaudotas.

Galop 1919 kovo 1 buvo įkurtas Liaudies sveikatos komisiariatas. Komisaru paskirtas dr. P. Avižonis, o pavaduotoju dr. A. Domaševičius. Bet pirmasis neskubėjo vykti iš Šiaulių į Vilnių, o ir nuvykęs ten nepasiliko, bet grįžo atgal. Tad ko misaro pareigas ėjo dr. A. Domaševičius. Iš tikro jį valdė iš Minsko atsiųstas J. Puzyrevas. "Tai jis suvaidino svarbų vaidmenį, įvedant sovietišką mediciną Lietuvoje". Panašiai ir dabar okupuotoj Lietuvoj: lietuvius pastato priešakyje, o už jų budi ir veikia nelietuviai.

Rašydamas apie A. Domaševičių (1865 - 1935), V. M. padaro keletą pastabų apie L. S. D. Partiją. Joje nuo pat įsteigimo pasireiškė stiprios tautinės nepriklausomybės nuotaikos. Dėl to nuo jos atskilo F. Dzeržinskio sukurta Lietuvos -Lsnkijos socialdemokratų partija. "Likusi dalis LSDP vis aiškiau slinko į nacionalizmo ir oportunizmo liūną", dėl to ir A. Domaševičius dažnai nesusiorientuodavęs ir atsidurdavęs vienoj stovykooj su "oportunistais". Tik 1918 jis galutinai nutraukęs su L. S. D. partija visokius ryšius (p. 173). Ar iš tikrųjų taip buvo? Sovietinė enciklopedija teigia, kad "buržuazijos metais" Domaševičius nepriklausė kompartijai, nors ir "ėjo kartu". Jis buvo areštuotas keletą kartų: 1923 kuopininkų byloje ir po 1926. XII.17 perversmo. Bet abiem atvejais kariuomenės teismo buvo išteisintas. Man nežinomos tų bylų smulkmenos, tačiau, matyti, komunistinė jo veikla nebuvo Įrodyta. Aš Domaševičių pažinojau 1925-35, kai teko su juo dirbti įvairiose medicininėse ir visuomeninėse organizacijose. Per tą dešimtmetį neseko girdėti, kad jis šlovintų komunistinį režimą.

Atrodo, kad iš pirminio socialdemokratų branduolio, 1896 sukūrusio L S.D.P., į bolševikus perėjo ZLS. vienas kitas. Kiti L.S.D.P. pirmūnai paliko ištikimi ir savo idealamss. ir Lietuvai. Lietuvos socialdemokratija, kaip ir Vakarų Europos, pasirinko demokratišką kelią į socializmą. Tai istoriškos reikšmės faktas.
V.M. iškelia dar vieną "žymų" proletarinės revoliucijos Lietuvos kultūrai faktą: 1919 kovo 13 komisarų taryba dekretu atgaivino Vilniaus universitetą. Tačiau tai buvo nereikalingas žygis, nes Lietuvos Valstybės Taryba tai buvo parosi anksčiau, 1918.XII.5.

Priėjęs 22 metų nepriklausomybės laikotarpį, V. M. su "širdgėla" rašo, tuo metu "sugriautos kovinės, profesinės sąjungos, panaikintas socialinis draudimas, 8 vai. darbo dienos įstatymas, moterų ir paauglių darbo apsaugos įstatymas, ir t. t. Sveikatos reikalų tvarkymas pasidarė toks, koks buvo carų laikais". Ir vėl tenka gaišti, atitaisant realybės iškraipymą. Lietuvoje profesinės sąjungos laisvai veikė. Jos turėjo žymiai daugiau laisvės, nei Sovietų Sąjungoje, kur jos šiol yra komunistų partijos įrankis, padedantis išnaudoti darbininkus. Ir kiti V. M. pakaltinimai nėra teisingi.

V. M. nemini Steigiamojo Seimo ar kitų trijų demokratinių seimų, į kuriuos kandidatus išstatydavo patys piliečiai. V. M. jau turėjo 14 metų ir galėtų gerai tuos įvykius atsiminti. V. M. nesumini Aukštųjų mokslų kursų Vilniuje, kurie buvo įsteigti atskirų mokslininkų ir Lietuvių mokslo draugijos iniciatyva. Jis neteisingai nušviečia ir Aukštąją kursų gimimą Kaune. Jo tvirtas, kad prez. A. Smetona ir Švietimo ministras esą pasakę, kad
Lietuvai universitetas nereikalingas, yra nerimtas ir nevertas atsakymo. Karo naštai palengvėjus, tuoj buvo įsteigtas Kauno un-tas ir keletas kitų aukštųjų mokyklų. Universiteto fakultetų branduolius tvirtino švietimo ministerija. O Steigiamajame seime buvo krikščionių demokratų dauguma, švietimo ministeris irgi buvo krikščionis demokratas. Tik tokių "klerikalų" (kuriuos V. M. kandžiai smerkia) dėka ir pritarimu "atsirado ir susitelkė stiprus mokslininkų - materialistų branduolys, duodąs toną visam medicinos fakultetui". Kai kuriais atvejais tasai "tonas" buvo ne visiems vienodai palankus ir tolerantiškas.

Medicinos ir sveikatingumo reikalai nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo niekinami, užleisti, kaip vaizduoja V. M. Greitai didėjo medicinos personalo skaičius. Gydytojų 1922 buvo 401, 1939 — 915, o 1940 (Vilnių atgavus) — 1370. 1920 vienam gydytojui atiteko 5000 gyventojų, 1938 — 4251, 1940 (Vilnių atgavus) — 2100. Lovų skaičius ligoninėse 1920 buvo 1185, o 1940 daugiau kaip 5000. 1928 buvo įvestos ligonių kasos ir draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. 1938 pradėjo veikti kaimo gyventojams sveikatos reikalams rūpinti įstatymas. V. M. bando tai visa nuvertinti, bet pačių sovietų duomenys ("Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra", 1967, p. 29) rodo ką kita.
Skaičiai rodo, kad RTFSR (Rusija), kurioje sovietinė medicina ir sveikatingumo apsauga veikė nuo 1917, nebuvo pasiekusi geresnių rezultatų už Lietuvą. Nepriklausomos Lietuvos ekonomiška santvarka patenkindavo jos gyventojų mitybos poreikius. Kiekvienam lietuviui tekdavo per metus 160 kg. duonos, 52 kg. mėsos, 14.6 kg. sviesto, taukų bei augalinių riebalų, arba šiek tiek daugiau 3000 kalorijų dienai, augiau kalorijų sunaudodavo skandinavai ir olandai (3200), britai — 3100. Sovietinė santvarka iki šiol nepajėgia to pasiekti. Dar ir šiandien ne viena iš jų sėja grūdus Kazachstane, Kinijoje, Lenkijoje, o piauna Kanadoje ar JAV.

Sveikatingumui ugdyti didelės reikšmės turėjo gydytojų draugijos. V. M. tvirtina, kad administracija savavališkai kišosi į jų veiklą. Aš daug metų buvau Lietuvos gydytojų sąjungos vicepirmininkas ir 14 metų Šiaulių miesto gydytojų draugijos pirmininkas, tai turėjau progos tą reikalą gerai pažinti. Šiaulių gydytojų draugijos, gindamos savo teises nuo ligonių kasos, paskelbė streiką, kuris užtruko virš 3 savaičių. Administracija nedarė jokio spaudimo ir į tą reikalą nesikišo.

V. M. labai puola gydytojų draugiją Fraternitas Lituanica, kuri Įsisteigusi 1922. Iš tikrųjų ji įsikūrė 1908.XI.15 Petrapilyje. Į ją buvo priimami įvairių pasaulėžiūrų lietuviai gydytojai. Jos veikla nebuvo reakcionieriška. Vokiečių okupacijos metais fraternitietis dr. B. Matulionis, vyr. sveikatos valdybos direktorius, išgelbėjo nuo sunaikinimo psichinius nepagydomus ligonius. O sovietinės Lietuvos sveikatos apsaugos komisariatas nebandė gelbėti išvežamų į Sovietų Rusiją tūkstančių lietuvių. Taip pat be pagrindo V. M. skelbia, kad tarp Lietuvos gydytojų buvo paplitusi pikta konkurencija ir pan. Nepriklausomybės laikais gydytojų, kaip matėme, buvo per maža. Darbo visiems užteko. Gydytojai buvo gerbiami. Jie buvo ištikimi istorinei tradicijai: tarnauti tautos sveikatingumui ir dirbti visuomenei. Jų iniciatyva buvo įkurtas LRK, Draugija kovai su džiova, Draugija kovai su vėžiu, žydų sveikatos draugija (Oze), Pieno lašo ir kt.

Bergždžiai V. M. keliose savo veikalo vietose išskaičiuoja gydytojus "revoliucionierius", žinoma, nėra šeimos be išgamos! Tačiau jų skaičius labai menkas. Jis tik parodo, kad komunizmas buvo svetimkūnis Lietuvos gyventojuose. Ir prieš nepriklausomybės atstatymą, ir nepriklausomybės dešimtmečiais susiformavo plejada lietuvių gydytojų politikų, visuomenininkų. Tačiau V. M. jų pavardžių nemini. Nebuvo Lietuvoje ir komunistinių gydytojų prieauglio. Studentų marksistinėje draugijoje "Aurora" (1930-32), kuri turėjo apie 60 narių, sovietinė enciklopedija sumini tik du mediku — V. M. ir J. Parnarauską-Man teko abu juos pažinti. Dr. J. Parnarauską pažinau Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Tik po didelių ginčų jis prirašė man 25 g. lašinių, kurie man buvo labai reikalingi, kalėjime paaštrėjus mano senam tbc artritui. Dr. V. Micel-macheris, būdamas sveikatos komisaro pavaduotoju ir atvykęs į Šiaulius, kur buvau sveikatos skyriaus viršininkas, mokė mane komunistiškos savikritikos. Malonu buvo su juo dirbti, nes svarstė reikalą iš esmės, bet ne pagal partinę schemą.

Ir štai ką V. M. rašo apie sovietinę mediciną pirmos (1940-41) ir antros okupacijos (1944-?) metais: 1940 "buržuazinė diktatūra buvo sulaužyta. Valdžia atiteko laikinai antifašistiškai vyriausybei". Nė žodžio neprasitarta, kad Lietuvą okupavo Sovietų Rusija, sulaužydama visą virtinę tarptautinių sutarčių. Pats V. M. prisipažįsta, kad nebuvo paruošto plano ir lėšų, bet vis tiek netrukus buvo pradėtas Lietuvos medicinos ir sveikatingumo įstaigų susovietini-mas. 1940.X.28 buvo nacionalizuotos visos privatinės ligoninės, sanatorijos, vaistinės, laboratorijos ir vaistų sandėliai. 1940.XI.23 įstatymu ir X1.30 instrukcija buvo paskelbtas nemokamas gydymas darbininkams ir jų šeimoms, darbo valstiečiams (gyvenantiems iš savo darbo), visų mokyklų mokiniams. Piliečiai ir asmenys, neišvardinti aukščiau, pragyvenantys ne savo darbu, samdą daugiau 2 darbininkų, turėjo mokėti už gydymą. Argi tai buvo nemokamas gydymas?

Objektyviai galvojant, galima tvirtinti, kad neapmokamo gydymo negali būti. Kas nors turi jo išlaidas padengti. Vyriausybė savo pinigų neturi. Ji savo veiklą finansuoja surinktais mokesčiais. Sovietinėje santvarkoje vyriausybė yra ir darbdavys. Ji nustato mokesčių dydį ir darbininkams mokamą atlyginimą. Jei sovietinėse šalyse gydymas yra tariamai nemokamas, jei nuoma už butą ir mokestis už kitus buitinius patarnavimus yra mažesnis nei demokratinėse valstybėse, tai tik del to, kad sovietinė valdžia nustato dirbančiųjų atlyginimą savo nuožiūra. Tokios autokratijos negali būti ten, kur ekonominiame gyvenime yra privatinis sektorius.

Sumažinant atlyginimą už darbą, galima sumažinti mokesčių dydį, buto nuomą, teikti nemokamą gydymą ir t.t. Bet iš tikro čia yra dirbančiųjų apgaudinėjimas. Tasai Buhalterinis veiksmas išaiškina, kodėl dirbančiųjų atlyginimai Sovietų Sąjungoje, tariamame darbininkų rojuje, yra toki elgetiški. Kaip 1940-41 buvo sovietinama okupuotos Lietuvos medicina ir sveikatingumo įstaigos, V. M. gerai žino. Tuo laiku jis buvo dr. V. Girdzijausko pavaduotojas. Ir aš tai žinau, nes buvau Šiaulių miesto sveikatos viršininkas. Visi darbai buvo vykdomi "stachanovietiškais" tempais. Milijonines sąmatas reikėdavo paruošti per 24 vai. Reikėjo sekvestruoti patalpas ligoninei praplėsti, poliklinikai, ambulatorijoms. Trūko gydytojų. Spragą užpildė atvykę iš kitų sovietinių respublikų sovietinės formacijos gydytojai, dažniausiai raudonųjų komandierių žmonos. Jie negalėjo susikalbėti su lietuviais ligoniais. Vežikai buvo vertėjais. Nebuvo vaistų. Pradėjo trūkti eterio operacijoms, žmonės pradėjo skųstis. Reikia tikėti, kad dabar taip nėra.
žinoma, žmogui sveikata yra brangiausias turtas. Susirgusiam negalėjimas gydytis yra skaudi nelaimė. Bet nejaugi V. M. tiki, kad sovietiška socialinio draudimo sistema yra geriausia? Socialinis draudimas veikia dabar visame kultūriniame pasaulyje. Bet tokio suvaržyto tipo, koks yra sovietuose, niekur nėra. Socialinis draudimas valstybiniu mastu buvo įvestas Vokietijoje jau 1881, Sovietų Rusijoje 1917-18. Visos kitos valstybės sekė vokiečių draudimo schemą. Sovietiško draudimo sistema visiškai nuasmenina ir apdraustuosius, ir gydytojus. Joje nėra laisvo gydytojo pasirinkimo. Dėl to nėra psichologinių ryšių tarp paciento ir gydytojo, kuris būtinas sėkmingam gydymui. Ta sistema gali egzistuoti tik ten, kur neveikia pilietinės laisvės. Demokratiškų šalių socialinis draudimas išvengia daugelio tų minusų, o praktiškos pasekmės yra irgi geresnės. Tad kuriam galui viską daryti kitoniškai? Demokratinis pasaulis pasiekė žymiai aukštesnės gerovės.

V. M. rašo, kad Lietuvos dirbantieji, vedami savo kompartijos, pradėjo pertvarkyti gyvenimą socialistiniais pagrindais: " liaudies entuziazmas, iniciatyva ir kūrybiškumas buvo tokios apimties, kuri nebuvo žinoma jos istorijoje". Tai dorinio cinizmo padarinys!... Ar galėjo lietuvis džiaugtis, kuomet buvo įvedama neribota baudžiava, atimamos visos pilietinės ir politinės laisvės? Ar galėjo džiaugtis lietuvis tuo, kad jo žemėje buvo statomos ligoninės, dispanseriai, sveikatos punktai, o šimtai tūkstančių tautiečių buvo gabenami į NKVD "sanatorijas - ligonines" — priverčiamojo darbo stovyklas. Ten nugabenti buvo gydomi NKVD far-mokopėjos vaistais — šalčiu, karščiu, badu, lazdiniu masažu ir kitomis genocidinėmis priemonėmis. Už "palaimingą" susovietinimą lietuvių tauta buvo priversta sumokėti 30 metų biologiniu prieaugliu! Ir už tai reikalaujama savęs išniekinimo ir budelių šlovinimo!

Baigdamas noriu pabrėžti, kad dr. V. Micelmacherio veikalas šiaip yra turtingas lietuvių tautos medicinos ir sveikatos apsaugos istorijos duomenimis. Jis kruopščiai paruoštas. Jis nėra nė toks nutautintas, nuasmenintas, kaip Lietuvos istorija rusų kalba "Litva". Dr. V. M. apybraižos turtingos istoriškomis asmenų ir įstaigų nuotraukomis. Jose nemaža žinių ir iš lietuvių tautos kultūrinio ir mokslinio gyvenimo. Tačiau jo mokslišką reikšmę nuvertina be atvangos kemšama į skaitytojo sąmonę archaiška komunistų doktrina ir jos įtakoje daromi faktų iškraipymai. Atrodo, kad tai yra lietuviškos medicinos istorija, parašyta ant rusiško komunistiško kurpalio. Tenka apgailestauti, kad tai turėjo padaryti gydytojas, kuriam savas yra tarnavimas mokslinei tiesai. Noriu tikėti, kad antroje veikalo laidoje tie minusai bus pašalinti.
Veikalo gale yra turtinga bibliografija Lietuvos medicinos istorijos klausimais.
Domas Jasaitis, M.D.