Eilėraščiai |
Parašė KL. JURGELIONIS |
VILTIS GYVENIMO ŽMONIŠKO Gal dar atitiksiu aš žodžius aidėjančius, Gal dar atitiksiu gaidą naują, Paleisiu širdies šaltinius vandenėjančius, Ir tau atiduosiu tyrą kraują. Gal dainomis dar niekuomet nedainotomis Pratiesiu nušvintantį aidui taką, Gyvųjų pakalnėj maldomis dejuotomis Į medį įgydysiu sausą šaką. Gal taip susilauksiu rytojaus kitoniško, Pradžios pasiruošusios giedrai laimės Ir džiaugsmo linsksmybės gyvenimo žmoniško Su užkasta požemin šmėkla baimės. PAVYDAS Pavydėti — žmogaus ir žmonijos baisioji yda, Ir yda, ir žala nepapsakoma. Pavydėjimu gaišta žmogus ir visa jo nauda, Ir nauda ir prasmė jo gyvenimo. Man reikėjo išrauti pavydą iš mano širdies, Iš širdies, iš jausmų, iš galvojimų, Man reikėjo iškilti į dvasią iš prado lyties, Iš lyties, iš godumo, iš nerimo. Man reikėjo pažint, kad jos meilė, kol jauna, Kol jauna, kol laisva, neužtvarstoma. Man reikėjo matyt, kad ji buvo kaip upė srauna, Ir srauna, ir pilna, išsiliejanti. Nešykštėjo ji man ir kitiems jos meiliųjų godų, Ir godų ir veidų raudonuojančių, Taip pražydusi liepa nešykšti bitelėms žiedų, Nei žiedų, nei medaus iš jų čiulpiamo. Man reikėjo tik maudytis upėj, tik plaukt su tvanu, Su tvanu, su žiedais, su gausėjimais. Man reikėjo suprast, kad jos meilę nuo savęs genu, Ir genu ir žudau pavydėjimais. Pavydėti -— žmogaus ir žmonijos baisioji yda, Ir yda, ir žala neapsakoma. Pavydėjimu gaišta žmogus ir visa jo nauda, Ir nauda ir prasmė jo gyvenimo. Jau išroviau tą baisiąją ydą iš savo širdies, Iš širdies, iš jausmų, iš galvojimų. SAPFOS STANCOS Tas tikrai didesnis už dievaitį, Kurs prisėst ties tavim gali Ir girdėti tavo skambią kalbą Su meiliu juoku. Man krūtinėj šokteri širdis Ir mane apleidžia sąmonė, Kai pasigrožėt tavim galiu Nors tik valandėlę. Žodžių netenku, ugnies liepsna Piliasi per mano kūną, anka akys, Mano ausys kiaurai prisipildo Dideliu jausmu. Krečiamas esu kaip drugio Ir drebu, ir bąlu, kaip žolė, Pus-pamišęs ir pusiau numiręs Iš to džiaugsmo. Vertimas artimiausias originalo turiniui, gan artimas stancų sudėčiai, bet nutolęs nuo "sapciško" metro, kurs, žinoma, remiasi ilgųjų ir trumpųjų balsių atstumu viena nuo kitos, ko negalima atsiekti lietuvių kalboje. |