LEONARDO ŠIMUČIO VAIDMUO VISUOMENĖJE Spausdinti
Parašė Kun. V. Bagdanavičius, MIC   

Šiemet Leonardui Šimučiui sukako 60 metų amžiaus. Taip pat suėjo 25 metai, kai jis dienrašty "Drauge" yra vyriausio redaktoriaus pareigose. Ta proga jis ir jo ilgametis bendradarbis Ignas Sakalas buvo šv. Tėvo apdovanoti ordinu "Pro Ecclesia et Pontífice".

Šalia to, reikia pastebėti, kad L. Šimutis yra ilgametis visus Am. lietuvius katalikus apimančios savišalpi-nės organizacijos, A. L. R. K. Susivienijimo pirmininkas. Jis taip pat yra ilgus metus buvęs pirmininku, vicepirmininku ir sekretorium bendrinės lietuvių katalikų veikimo orgaL. šimučio veiklos įtaka išeina ir anapus katalikiškos organizuotos visuomenės ribų. Jis yra Amerikos Lietuvių Tarybos steigėjas. Ten, bendradarbiaudamas su kitų grupių atstovais, jis gina lietuvių tautos reikalus ir dirba jos valstybei atstatyti.

Vienu laiku L. Šimutis buvo aktyviai įsijungęs ir į Lietuvos valstybės politinį darbą. Jo kandidatūra buvo pastatyta į trečiąjį Lietuvos seimą, ir jis buvo išrinktas. Tačiau netrukus, šių pareigų atsisakęs, jis grįžo į Ameriką.

Būdamas įtakingų Amerikos lietuvių organizacijų priešakyje, jis sugebėjo su jomis įsijungti į bendrąją Amerikos katalikų veiklą, kurioje lietuviai yra deramai reprezentuojami. Leonardas Šimutis yra vienas iš septynių centrinių direktorių Amerikos Kat. Vyrų Sąjungoje (NCCM).

Turėdama prieš akis šias Šimučio einamas pareigas, lietuviška visuomenė džiaugiasi jo sukaktuvėmis ir jo gautu iš šv. Tėvo atžymėjimu. Ji linki jam visokios sėkmės. Žiūrėdama į jį kaip į viešą asmenį, ji jo veikla domisi ir nori ją teisingai suprasti ir įvertinti.

Šimučio problema

Nėra lengva L. šimučio veiklą teisingai įvertinti dėl daugelio priežasčių. Jų tarpe galima paminėti pora. Visų pirma, jis dar labai gyvai reiškiasi mūsų visuomeniniame gyvenime. Jis užima tam tikrą poziciją įvairiais klausimais, ir dėl to tie, kuriems tai patinka, jį giria; tie, kuriems nepatinka, nuo jo vertinimo susilaiko, šitoks, vertinimas, žinoma, irgi nemai-žai pasako apie kalbamąjį asmenį.

Kita sunkenybė apibūdinti L. Šimutį kyla iš to, kad jo veikla, nors ir labai lietuviška, reiškiasi daugiausia ne Lietuvoje. Jis, veikdamas svetur, yra tikra prasme pasaulio lietuvis. Tačiau mes turime prisipažinti, kad daugelio mūsų galvose dar nėra jokio vaizdo, nei jokios sąvokos, kas yra ir kas turėtų būti pasaulio lietuvis. Kas šiandien mums galėtų atsakyti į klausimą, kaip lietuvis, gyvenąs ne Lietuvoje, turi išbalansuoti savo pareigas savo kilmės valstybės atžvilgiu, savo tautos atžvilgiu ir atžvilgiu tos valstybės, kurioje gyvena? Nors mes šiandien kalbame apie PLB, bet apie ją mes kalbame tik kaip apie bėdos reikalą, kuris, atgavus Lietuvos nepriklausomybę, neteks tos reikšmės, kurios mes jai dabar skiriame. L. šimutis tuo tarpu net nepriklausomąja! Lietuvai egzistuojant, gyveno ne Lietuvoje, bet Amerikoje ir čia dirbo visuomeninį darbą lietuvių tarpe. Kaip mes šį jo pasirinkimą turime vertinti? Ir jeigu už šį pasirinkimų, mes jo nepasmerksime, kokius uždavinius jo gyvenimui mes turime statyti ?

Dėl to, norint įvertinti L. Šimučio veiklą, reikia turėti sąmonėje pirmavaizdi lietuvio, gyvenančio ne Lietuvoje. Reikia turėti idealą, pagal kurį mes šitokio pobūdžio veiklą galėtume vertinti. Mes ne tik tokio pirmavaizdžio neturime, bet ne kartą net abejojame, ar toks pirmavaizdis iš viso yra galimas: ar galimas lietuvis, pastoviai gyvenąs ne Lietuvoje. Dideli mūsų tautos nuostoliai žmonėmis, per ketvertą paskutinių šimtmečių, mus tiesiog atgrasina net nuo tokio klausimo svarstymo.

Visuomenininkas iš šeimos

L. Šimutis yra gimęs 1892 m. lapkričio 6 d. šėrikų kaime, Šilalės parapijoj, Tauragės apskr. pasiturinčio ūkininko, vyriausio valsčiaus teisėjo, šeimoje. Jei kas stebisi, iš kur Leonardas turi tą lengvumą posėdžiauti ir nepavargti ilguose susirinkimuose, tai tos paslapties gal reikia jieškoti jo šeimos tradicijose. Mūsų tautoje neperdaug yra tokių apsigimusių parlamentarų, kurie visada pakęstų savo pokalbininką, neįsižeistų jo nuomonėmis bei jo menkystėmis ir užtrenkę durų neišeitų iš posėdžio.

Baigęs pradžios mokyklą Šilalėje, aukštesniojo mokslo Leonardas siekė Kaune ir 1911-12 m. Maskvoje. Amerikon atvyko 1913 metais. 1916-17 m. mokėsi anglų kalbos ir pats mokė kitus lietuvių kalbos Šv. Bėdos benediktinų kolegijoje, netoli Chicagos. Ten tuo metu mokėsi keletas dešimčių liet. jaunuolių, kurie šiandien yra klebonai ar užima kitas garbingas vietas Amerikos lietuvių gyvenime. Teisės, žurnalistikos ir literatūros Leonardas studijavo De Paul ir Lojolos universitetuose, o sociologijos klausė Fordhamo universitete.

Laikraštininkas

Laikraštinį darbą L. šimutis pradėjo 1911 metais Lietuvoje, rašydamas kauniškėn "Vienybėn". Atvykęs Amerikon jis taip pat rašė korespondencijas įvairiems laikraščiams. Vėliau jis buvo įtrauktas trumpaamžio dienraščio "Kataliko" redakcijon. 1915 m. Kartu su A. Račkum ir K. Pakštu įsteigė "Vytį". 1918 m. buvo pakviestas redaguoti "Garsą". O grįžęs iš Lietuvos 1927 m. pradėjo redaguoti "Draugą", šiame darbe sulaukė 25 metų sukakties ir jį sėkmingai tęsia toliau.

Laikraštinis Šimučio stilius yra lengvas ir aiškus. Politinius ar visuomeninius faktus jis atpasakoja ryškiai ir drąsiai, bet kartu ir paprastai. Jeigu naujiems ateiviams L. šimučio kalba kurį laiką atrodė kiek atsilikusi, tai šiandien to atsilikimo jau beveik negalima pastebėti. Tarptautinius politinius faktus jis vertina, paprastai laikydamasis saikingos amerikietiškos linijos, neperdaug nutolusios nuo demokratų pažiūrų. Klausimais, kurie liečia Lietuvos laisvinimo bylą, jis visuomet yra labai aktyvus ir jokioms svetimųjų sugestijoms nepasiduoda. Lietuvos išlaisvinimas jam rūpi ne mažiau, negu kokiam Nepr. Lietuvos valstybininkui.
Kalbėtojas

Reikia iškelti L. Šimučio, kaip kalbėtojo veiklą. Daugumoje Amerikos liet. organizacijų centrinių seimų ar suvažiavimų jis yra arba pirmininkavęs, arba kalbų pasakęs. Organizacinis Amerikos lietuvių gyvenimas, galima sakyti, beveik yra neįsivaizduojamas be L. Šimučio. Kiekviename dideliame suvažiavime jis jaučiasi kaip namie.

Naujieji ateiviai, kurie, apskritai imant, yra girdėję gerų kalbėtojų ir kurie stato gana aukštų reikalavimų laikraštininkams, L. Šimutį kaip kalbėtoją paprastai priima be jokių rezervų, visa širdimi. Vistiek, ar tai būtų .studentų suvažiavimas, ar koks labdarių seimas, visi jo kalbos klausosi noriai ir mielai. Naujųjų ateivių auditoriją jis laimi savo jautria tėvynės meile. Tačiau ir išorinė jo kalbos išraiška — tiek žodis, tiek mostas, — yra gyva ir plastiška. Jo retorika yra tiek išbalansuota, kad joje nesijaučia nei šalto rezervuotumo, nei dirbtinio gerinimosi klausytojui, norint laimėti jo dėmesį.

Pasaulio lietuvis

L. Šimutis nėra pagyrų žmogus. Gal jis kartais perdaug pagiria tą žmogų, kuris jam patinka, tačiau jis nemėgsta girtis ir reklamuotis savęs. Dėl to už tikrą dalyką reikia priimti tai, ką jis kartą yra prasitaręs apie save, būtent, kad savo gyvenime jis nei vienos dienos nėra pašventęs kitai tarnybai, išskyrus Lietuvių tautos.

Prie visuomeninių L. Šimučio sugebėjimų būtų buvę visai natūralu, kad jis būtų įsijungęs į politinį ar visuomeninį JAV gyvenimą ir padaręs neabejotinai pinigingesnę karjerą. Tačiau jis to nepadarė. Ar jis tekių pagundų neturėjo? Gal jis jų turėjo.

Apie vieną iš jų jis pats pasakoja. Tai buvo laikai, kai čekas Cermakas kandidavo į Chicagos burmistrus. Jo priešai puolė jį, sakydami, kad jis esąs atėjūnas, nei angliškai žmoniškai nemokąs, ir kad tokio nevykusio burmistro Chicaga dar nėra turėjusi. L. Šimutis, pasipiktinęs tokiomis kalbomis, parašęs "Drauge" karštą vedamąjį už Cermaką. Cermakas laimėjo rinkimus. Jis, patyręs apie L. šimučio straipsnį, pasiūlė jam Chicagos policijos inspektoriaus vietą. Tačiau kai Cermakas, lydėdamas Rooreveltą, neilgai trukus buvo nušautas, L. šimutis nepanorėjo toliau savo privilegija naudotis.

Dėl to, nepaisant šios savo "polici-ninkiškos" karjeros, kurią jis buvo apsiėmęs tik formaliai ir nesiliovė ėjęs savo pareigų "Drauge", D. šimutis gali sakyti, kad jis jokios dienos nedirbo kam kitam, kaip tik lietuvių tautai. Dėl tos priežasties jis yra toks pasaulio lietuvis, kuriam lietuvių tautos reikalai nei vienai dienai nebuvo nustoję rūpėti.

Amerikos lietuvis

Norint trumpai suimti L. šimučio veikli; Amerikos lietuvių tarpe, reikėtų aukščiausiai įvertinti jo pastangas, Amerikos lietuvių katalikų veiklą, centralizuojant. Jis daug prisidėjo, kad ši veikla buvo sujungta ir išliko iki šiai dienai sutelkta į du dideliu centru: Susivienijimo ir Federacijos, šių centralizavimo pastangų sunkenybes gali įvertinti tik tas, kas žino, kokios stiprios tendencijos buvo ir tebėra Amerikos lietuvių veikloje pasitenkinti šiauresniais horizontais ir neišeiti iš parapijos ribų. Nesuburta į centrus, ši veikla nebūtų turėjusi tokios didelės įtakos nei Amerikos nei Lietuvos gyvenimui.

Amerikos katalikų gyvenimui ši veikla turėjo tos reikšmės, kad ji buvo pirmutinė visą Ameriką apimanti organizacija, kurią kaip gyvą organizmą buvo galima įjungti į visos Amerikos katalikų organizacijų sąjungą. (Lenkų panašios organizacijos yra dar iki šiol neįsijungusios į visuotinę Am. katalikų organizaciją).
Lietuvai ši organizacija turėjo tos reikšmės, kad per ją Lietuvai įvairiomis progomis buvo surinkta žymios sumoF aukų. Į Lietuvą atvežtos, jos dėl valiutos skirtumų atrodė dar didesnė? ir reikšmingesnės. Atsistatančiam savarankiškam visuomeniniam Lietuvos gyvenimui jos buvo labai reikalingos. Reikia paminėti, kad nevienas tų aukų vajus buvo pravestas L. Šimučio pastangomis.

Apskritai visame L. Šimučio triūse žymu daug Dievo palaimos. Ne kiekvienas visuomenininkas gali pasigirti tokia turtinga, sėkminga ir visą gyvenimą apimančia veikla. Jo mokėjimas eiti pirmyn ten, kur galima, ir sugebėjimas sustoti ten, kur toliau eiti negalima, jo kantrybė laukti progos tolimesniems ėjimams, yra tos jo būdo savybės, kurios šiai veiklai buvo labai naudingos. Brangi šimučio savybė yra ne tik mokėjimas veikti laimėjimo metu, bet ypač mokėjimas veiksmingas išvadas padaryti ir tada, kai būva daugumos priimta ne ta nuomonė, kurią jis gynė ar atstovavo.

L. Šimutis yra laimingas ne tik visuomeninėje veikloje, bet ir šeimoje. Jis yra vedęs 1918 m. Angelę Eval-daite, biržietę, gimusią Chicagoje. Ji pirmoji ir vienintelė pirmosios Šv. Kazimiero akademijos laidos abiturientė, šimučiai yra užauginę tris sūnus; ir vieną dukterį. Jie visi jau 3'ra sukūrę savo šeimas ir garbingai sau skinasi kelią Amerikos valstybiniame ir kultūriniame gyvenime.

L. Šimutis visoje savo veikloje yra visuomenininkas politikas ir  pačia prakilniąja šio žodžio prasme. Nors administracinio arba valdančio darbo jis niekada nėra dirbęs, tačiau politiką, kaip tvarkingą visų jėgų derinimą bendram tikslui, jis supranta tiesiog instinktyviai. Lietuvių tautos atstovavimui ir gynimui Amerikos valdžios sluogsniuose jis yra padaręs tikrai nemažiau negu etatinis ambasadorius.
Dai reikėtų priminti, kad L. Šimutis dažnai įsileidžia ir į grožinę sritį— yra davęs nemaža lyrikos, bandęs dramoje.

Jeigu galima ko pageidauti L. Šimučio veikloje, tai tam tikro pedagoginio jausmo. Atsidėdamas visos tautos organizavimo darbui, jis ne tiek kreipė dėmesį į jos auklėjimą tų pačių idealų šilumoje, kuriuose jis pats buvo išaugęs. Tai, žinoma, yra toks sunkus ir didelis uždavinys, kuris būtu davęs progos pasireikšti kitam dideliam vyrui. Galbūt, kad šis darbas yra dar sunkesnis ir painesnis, nes reikalauja principinio ir teisingo susiorientavimo visoje painybėje tų uždavinių, kurie iškyla tautai, gyvenančiai išblaškytai visame pasaulyje.

Odisėjas ar Enėjas

Pasaulinėje literatūroje klasinę išraišką yra radę du emigranto tipai: vienas iš jų klajoja po pasaulį, kad rastų kelią namo, antrasis — kad duotų pradžią kažkam naujam, kad naujas imperijas kurtų. Pirmasis yra išreikštas Trojos nugalėtojo gudriojo Odisėjo asmenyje. Jis grįžta namon, nors ir elgeta būdamas, ir išlaisvina savo žmoną iš šimto įkyrių piršlių. Jo ištikimoji žmona yra gražus mūsų pavergtos tėvynės simbolis.

Antrasis emigrantas yra pamaldusis Enėjas, nugalėtos Trojos pabėgėlis. Jis keliauja iš sugriautos tėviškės su visais savo namais. Jis" nepasiduoda Kartagos karalienės vilionėms. Besimelsdamas, atidžiai Dievo valios beklausydamas ir kietas kovas bekovodamas, jis įsikuria toje vietoje, kurioje jam yra lemta padėti būsimosios Romos imperijos religinius, dorinius ir politinius pagrindus.

Ir Odisėjas ir Enėjas alsuoja gilia tėvynės meile, tačiau gyvenimo apsisprendimą jie padaro visai skirtingą. Lietuvos šviesuomenė yra gerai susipažinusi su Odisėjo ideologija iš puikaus Dr. J. Ralio vertimo. "Enėjida" tačiau iki šiol dar lietuviškai nėra išspausdinta. "Enėjidos" vertimais ypač domisi tos tautos, kurios keliauja po pasaulį, ten nešdamos savo dvasios tvarką, sakysim, nors ir anglai.

Tam tikra prasme gal galima sakyti, kad senieji Am. lietuviai yra daugiau Enėjo dvasios atstovai, o naujieji — Odisėjo. Tačiau toks sugretinimas galėtų būti  greičiau  tik akstinas šį klausimą giliau pastudijuoti  o ne koks tvirtas teigimas.

Taip pat ir L. Šimutis, nepaisant jo rūpesčio Lietuvos atstatymu, nepaisant jo trumpo grįžimo į Lietuvos seimą, savo apsisprendimu už gyvenimą Amerikoje, yra "Enėjidos" dvasios žmogus. Jo grįžimas į Lietuvą yra tik tarsi Enėjo susitikimas su tėvo dvasia, iš kurios jis patiria naujas savo ateities gaires.
Kun. V. Bagdanavičius, MIC.