KRITIKOS PAMOKA

Parašė L. M.

Stasys Santvaras savo straipsnyje "Dailusis žodis ir jo kritikai" ("Dirva", 1952 m., rugsėjo 4 d. nr.), išdėstęs tikrus ar tariamus mūsų nūdieninės kritikos nusikaltimus, duoda savo skaitytojams bei kolegoms rašytojams literatūrinės kritikos pamoką. Pamoka susideda iš dviejų dalių.: teoretinės ir praktinės. Teorinėje dalyje Stasys Santvaras nurodo kritikos iškrypimo priežastis: "Atrodo, priežasčių gali būti visa eilė. Bet svarbiausios, viešumoj regimos, yra dvi: a) kritikai, tardami savo sprendimus, prarado atsakingumo jausmą, b) kritikos straipsniai ir naujų veikalų aptarimai rašomi bendro pobūdžio sakiniais, vengiant gilesnių veikalo nagrinėjimų". Už poros skilčių straipsnio autorius, kaip neydingas kritikas, duoda keletą, jo manymu, atsakingos ir nebendro pobūdžio sakiniais rašomos kritikos pavyzdžių, kurie, kaip neatsargiai sviestas bumerangas, atsitrenkia į autorių, nes, mūsų supratimu, tai yra klasiškos bendrybės, štai viena iš jų skaitytojui susipažinti: "... tasai jo veikalas (Vytauto Alanto "Pragaro pošvaistės", L. M.) tikrai yra nedažna kregždė mūsų padangėje. Gal būtų galima su autorium pasikalbėti dėl veikalo kompozicijos, gal Berlyno įvykius reikėtų suveiksminti ir apvalyti nuo pamokslinių ginčų, o Gestapo pagrobtas merginas įjungti į veiksmą, tačiau tai yra tik maži nelygumai, kuriuos nustelbia puikiai apmesti veikėjų charakteriai, jautriai išgyvenama Lietuvos meilė, Vilniaus grožio aprašymai, ir platus mostas, (m. p. L. M.), kuriuo Vyt. Alantas aprėpia savo kūrinio medžiagą.". Gaila, kad autorius neperspėjo skaitytojų pastaba, reikalaujančia nežiūrėti, ką darome, bet klausyti, ką sakome.    L. M.