ŽYMESNIEJI VOKIEČIŲ LITERATŪROS SUKAKTUVININKAI Spausdinti
Parašė A. Tyruolis   
Antrojo pokario vokiečių literatūra iš lengvo jau pradeda įgauti ryškesnes formas ir ryškesnį veidą. Kad ir neilgas, šis septynerių metų laikotarpis naujajai vokiečių literatūrai itin būdingas. Savo tragiškumu jis gal net būdingesnis už pirmojo pokario laikotarpį.

Dvasinis renesansas vokiečių literatūroj ėjo po abiejų karų. Tačiau šiuo metu jis, atrodo, įgauna net dar tvirtesnes formas, negu anksčiau. Juo didesnis dvasinis sukrėtimas, juo reikšmingesnis ir atgimimas.

Nenuostabu, kad pokario meto kūrybos sąlygos vokiečiuos, kaip aplamai visuos vakariečiuos, nėra palankios. Atsigavimas po didelių smūgių labai lėtas. Dėl to suprantami Fritz Martini žodžiai, kai jis sako, kad "mūsų fragmentiškiems laikams stinga rimties kūrybiniams polėkiams ir ant sukrėstų gyvenimo pagrindų net paprastų galimybių brandesnei kūrybai" (ct. jo "Deutsche Literaturgeschichte von den Anfangen bis zur Gegenwart, Krcener, 1951, p. 573).

Tačiau tie, kurių širdy teberusėjo šviesaus idealizmo kibirkštis, tuoj po pastarojo karo susibūrė į naują sąjūdį. Kūrybiniai jo balsai buvo sudėii į 1946 m. išleistą "De Profundis". Tame rinkiny randame visą eilę šių metų vokiečių literatūros sukaktuvininkų. Tai buvo šauksmas šviesos, vilties, išsigelbėjimo iš gresiančios dvasinės tuštumos ir katastrofos.

Patys jauniausieji minėtinieji šių dienų vokiečių literatūros sukaktuvininkai kūrė jau pirmajam karui pasibaigus, bet jų brandumas kaip tik ima reikštis dabar, po pastarojo karo. Šiuose, kaip ir kituose šių dienų vokiečių literatūros atstovuose, pastebim dvi sroves, kurių viena suka dešinėn, kita kairėn. Posūkis dešinėn darosi vis ryškesnis. Net ir patys aršieji kairiojo sparno atstovai ne vienu atveju iš lėto pradeda atsikvošėti. Sakysim, toks Plivier, gėrėjęsis bolševikine saule kur nors Kryme ar Kaukaze, pasirinko ramiąsias Bodeno ežero pakrantes palei Konstancą .. .

Miela mums čia atžymėti, kad vienas iš penkių dešimtų metų amžiaus sukaktuvininkų šių dienų vokiečių li-teratūroj. Gottfried Hasenkamp (g. 1902. 3. 12), yra katalikiškosios krypties atstovas. "Miela man būtų pažinti", rašo jis šių eilučių autoriui, "katalikiškosios minties raidą ir jūsų krašto žmonių kūryboje". Hasenkamp įnešė naują toną į vokiečių poeziją, jis atgaivino senųjų krikščionių him-ninę ir eleginę poeziją. Gimęs Bremene, jis Maria Laach perėjo į katalikybę ir jai uoliai tarnauja kūryba ir raštu (jis yra jau 30 metų "West-faelische Nachrichten" redaktorius). "Kaip Paul Claudel, jūs stovėjot kaip karys savo poste", rašo Robert Groschke laiške Hasenkampui minėtam laikrašty (III. 12). Jau 1924 m. Hasenkamp sukėlė dėmesio savo "Himnais". Į "Mirusiųjų auką" jis sudėjo žemiškumo atpirkimą dieviškąja būtim — malone. Tai malda už visus, kurie tėvynės nebeteko, nuo artimųjų buvo atskirti, kuriuos tik dieviškoji malonė galėjo išgelbėti. "Salzburgo elegijoj" Hasenkamp būdingai jungia žemiškumą su amžinumu:
Kai chore naktį šventųjų paveikslus [mes regim,
viršum laikų mus amžinybė ištinka.
("Romėnų freska vienam seserų chore")

Brandžiausioji G. Hasenkampo lyrika sudėta į jo "Jūrą" (1938). Čia šėlsta audra ir gresia sudužimas, čia jūra spindinti ir vieniša—viskas žmonijos kelio simbolika. Ramybėj slypi sudužimo pavojus, ir poetas jį vaizduoja "Mergaitėj prie jūros":
Dengia ją lino drabužis, supamas
[vėjo,
Lygiai ir tyrai alsuoja lieknoji
[mergaitė.
Lygiai iš rankų kūrėjo amžių
[apyaušry
Išlėkė grožis lyg paukštė — o, kad [nežūtų jis!
O, kad nereiktų, mergaite, tau
[apraudoti
žydinčio grožio, jeigu sumindžiotų [jį tau likimas.

Rinkiny "Carmina in nocte" poetas atvaizdavo 1942-45 m.m. pergyvenimus, čia jis išrenka iš nakties tai, kas išlieka, kas amžina. Po chaoso ateina didelė ramybė ir tvarka: Atrodo, didelė tvarka apgaubia Iš chaoso iškilusį pasaulį, Kai jau klaiki mirtis nutolo!
("Vakaras prie jūras")

Tik du Hasenkampo bendramečiai šių dienų vokiečių literatūroj —Ernst Glaeser ir Guenther Weisenborn — nuėjo skirtingais keliais. Glaeser (g. 1902. 6. 29), ekspresionizmo atstovas, savo raštuose, ypač "1902 metų ėmime" (1928), protestu stoja prieš tradiciją, skelbia jai revoliuciją, šiuo atžvilgiu jame žymu Wedekindo, kaip asmenybės skaldytojo, įtakos. Tačiau jį paveikė ne tik komunistinė 1918 m. revoliucija, bet ir Hitlerio režimas Glaeserio "Paskutinysis civilis" (1938) yra aštri nacionalsocializmo kilimo kritika. Dėl to hitlerininkai jo raštus sudegino. Buvęs emigracijoje, Glaeser vėl grįžo namo.

Antrojo, Weisenborno (g. 1902. 7. 10), literatūrinį kelią nusako su B. Brechtu pagal M. Gorkį parašyta drama "Motina". Jo antimilitarizmą rodo 1927 m. statytas "U-Boot S 4". Apstu K. Hamsuno patetinio stiliaus jo jaudinančių nuotykių beletristikoj. Patyręs kaceto žiaurumų už dalyvavimą rezistenciniame judėjime, Weisenborn juos atvaizdavo "Ilegaliųjų" dramoj, pilnoj tragikos, realumo, gilaus jausmo. Ji pasirodė 1946 m. Atsiskaitymą su nacionalsocializmu atvaizdavo savo "Memoriale" (1949 m.) Tuose raštuose daugiau šiurpo ir pagiežos kaip 1950 m. mirusio ryt-prūsio Ernst Wiechcrto "Mirusiųjų miške" arba "Missa sine nomine" (1950), kur vietos skirta aukštesniosios malonės veikimui.

Vaižgantiškų "kapininkų" tarpe šių dienų vokiečių literatūroj miela mums matyti mums artimą kaimyną, Werner Bergsnsru-n (g. 1892. 9. 16). Gimęs Rygoj, iš baltų vokiečių šeimos, Bergengruen kuri laika yra gyvenęs Klaipėdos krašte. "Miela man prisiminti skambiąją lietuvių kalbą", rašo jis laiške šių eilučių autoriui, "ir tai, kad savo metu susitikdavom lietuvių rašytoją Vydūną. 1946 metais buvau jūsų kaimynas Austrijoj". Iš tiesų, Bergengruen yra daug keliavęs ir kiaurai pažįsta Europą. Prieš dvejus metus, Šventųjų Metų proga, jis išleido "Atsiminimus iš Romos", kaip piligrimo ir ištikimybės katalikų tikėjimui įrodymą, šiandien Werner Bergengruen laikomas vadovaujančiu beletristu vokiečių literatūroj. Jis yra vienas žymiųjų minėtojo "De Profundis" dalyvių. Dalis jo romanų yra iš baltų tėviškės, kaip "Ugnies bandymas" (1933), "Storosta" (1938), "Talino mirtis" (1939), kiti liečia istoriją, kaip "Karalija griuvėsiuos" (1927), "Hercogas Karolis Narsusis" (1930) ir kt. Jo brandžiausiais veikalais reikia laikyti "Didįjį tironą ir teismą" (1935) ir "Danguj kaip ir žemėj" (1940), kuriuose pasiekia puikų pasakojimą, dvasinį aiškumą jungdamas su epiniu įtempimu. "Kai galingieji gundomi ir silpnieji suva-džiojami", sako Bergengruen "Tirone", "tikėjimas žmogaus tobulumu pakertamas. Gal geriau būtų, kad vietoj jo stotų tikėjimas žmogaus netobulumu, nes niekame kitame nebus mūsų tobulumo, kaip tik tame tikėjime". Krikščioniškosios etikos klausimas atspindi ir "Ugnies ženkle" (1949), kur kyla teisės ir teisybės klausimai. Tatai žymu ir Ber-gengrueno lyrikoj, kuri yra skaidriai permatoma, gili ir klasiška savo forma.

Būdinga, kad kai mūsų Bern. Brazdžionis dainavo apie Jerichono rožę, tuo pat metu (1936) pasirodė Bergen°rueno to pat vardo eilių rinkinys. Po to (1938) — "Uždraustas vaisius". Mums lemtingaisiais 1944 m. Bergengruen parašė "Dies Irae", kur vaizduoja vokiečių tautos laiko teismą ar jos tragedijos aiškinimą. Čia taip pat sunerta mintis, panaši į Franz Werfelio, kad "Dievas skyrė kiekvienam būti brolio sargu" ir kad karo naštą tenka nešti visiems:
Gal būt, jūs manėt, saugu bus už [marių, už sienų, Paslaptį šiąją užmiršus: kenčia
[visi, ką ir vienas. ("Pasaulio tautoms")

šiuo metu W. Bergengruen gyvena Šveicarijoj (Zueriche) ir vis dar tebėra kūrybingas, pasireikšdamas tiek lyrikoj, tiek beletristikoj.
Muenchene gyvenąs Ernst Penzoldt (g. 1892. 6. 14) yra ne tik rašytojas, bet ir dailininkas bei skulptorius, taigi tęsiąs Hessės, Kokoschkos, Mor-gensterno, Ruthos Schaumann tradiciją. Kilęs iš frankų Erlangeno, vysto epinį humorą savo raštuose. Juose daugiausia vaizduoja maža miestelių gyvenimą, kartais paliesdamas ir gilesnę problemą. Gausu humoro, groteskos "Powenzo gaujoj" (1930), "Dėkingam paciente" (1937), "Por-tugalezinėj kovoj" (1930). Humanistinio jausmo gausu "Korporale Mora-bour" (1941), kur pereitam kare visus kareivius šaukė į žmoniškumą ir broliškumą.

Be didesnio ženklo šiemet praėjo kito "kampininko", Theodor Plivier (g. 1892. 2. 12) sukaktis. Jis prie gražiojo Bodeno ežero greičiausia apmąsto šios žemės kelių niekingumą, kai jais vaikštinėjo Prancūzijoj, Švedijoj ir 1933-45 m.m. pas "tėvą" Staliną. Jo kūryba žymi Remarque'o natūralizmas, pvz., "Ciesoriaus dien-dirbiai", kur prislėgtas kūninis ir dvasinis gyvenimas toks tamsus. Vokiečių socialistų karo knyga yra "Kaizeris nuėjo, generolai liko" (1932). "Stalingradas" (1946) yra antrojo pasaulinio karo epas-reportažas apie šeštosios vokiečių armijos žlugimą. Įvykius aprašo su remarqueisku natūralizmu ir kaltinimo atvirumu.

Mažiau reikšmės bendrajai vokiečių šių dienų literatūrai teturi Heinrich Zerkaulen (g. 1892. 3. 2) su savo tėviškės lyrika ("Dainos nuo Reino" ir kt.) ir beletristika (romanas "Muzika ant Reino" ir kt.).
Will Vesper (g. 1882. 10. 11) yra ryškesnis atstovas tų, kuriuos žymi septynių dešimtų metų amžiaus skaičius. Gyvendamas Triangel (Hannover), Vesper yra kartu ūkininkas ir rašytojas, poetas ir beletristas. 1943 m. Lietuvos Valst. Leidykla išleido jo "Linksmąsias pasakas" lietuviškam vertime. Jo raštų esą išversta į nemaža kitų kalbų. Jo žymesni lyrikos rinkiniai yra "Meilės puota", "Graži yra vasara", "Motina ir kūdikis." šiais sukaktiniais metais Vesper išleido novelių ir pcezijos (rinktinės) rinkinį "Drąsus bukasnapifl", dedikuodamas šių eilučių autoriui mums, tremtiniams, būdingu įrašu iš to pat rinkinėlio:
Dievo bangos ir vėjas, bet vairą ir burę, kad krantą laimėjus, jūs turit.
Will Vesper ir tuo mielas skaitytojui, kad jis visur gyvenime jieško šviesiųjų pusių, prasmės:
Net tam, kas be prasmės, duok prasmę; taip griebk už pakarpos naujus metus.
("Naujieji Metai")

Nors daugiau pasireiškęs kaip katalikiškas meno rašytojas, Wilhelm Hausenstein (g. 1882. 6. 17), dabar gyvenąs Paryžiuj, minėtinas ir grožinėj literatūroj savo "Lux perpetua" (1947), vaikystės metų trilogija (išleido slapyvardžiu Johann Armbruster), taipgi Baudelaire'o poezijos vertimi} rinkiniu (1946). Jo "Giotto", "Rembrandtas" — puiki krikščioniškoji menininkų interpretacija.

Pastarųjų dviejų bendrametis Leonard Frank (g. 1882. 9. 4), gyvenęs New Yorke, dabar Holywoode, 1934 m. Hitlerio išpilietintas, yra ryškus ekspresionizmo atstovas vokiečių literatūroj. Psichoanalizė ir revoliucija — jo veikalų dvasia. "Pilietyje" (1924) Frank bandė sukurti bekla-sinę, socialinę bendruomenę — kolektyvą. Sunku patikrinti, kiek autorius tebesilaiko savo teorijos. Praktikoj ji gan liūdna. Ryškesnis jo veikalas yra "Karolis ir Ona" (1926), iš Rusijos grįžusio belaisvio tragedija, radus savo žmoną su kitu. Tik Frank čia išranda ne kaltės, bet likimo  (graikiško, aklo) atsakomybę.

Be didesnio atgarsio pernai praėjo ir vieno stambiausių naujosios vokiečių literatūros šulų, Herrmann H essės, 75 metų amžiaus sukaktis (g. 1877. 7. 2.). 1946 m. Nobelio ir Goethės premijų laureatas, Šveicarijos pilietis nuo 1921 m., Hesse negalėjo tapti visuotinai populiarus savo kūrybos idėjomis. Jis primena Scho-penhauerio, Nietzschės (kurių įtakoj jis stovi) figūras, ekskliuzyvias, nuošalias, iškilmingas. Hesse perėjo visą eilę literatinių evoliucijų, pradedant realizmu ("Mažasis pasaulis"), einant per neoromantiką ("Petras Camenrind", "Knult") iki ekspresionizmo ("Stepių vilkas", "Damijonas"), bet vėl grįždamas į paprastesnį stilių ("Po ratu", "Narcisas ir Golmund"). Paskutiniam didesniam savo veikale "Stiklo perlų žaidimas" (1943) Hesse jungia europinį devynioliktąjį dešimtmetį ir Rytų gyvenimo būdus.
Hessės lyrikoj esama vietų, primenančių Goethės lyriką.

Nedaug beliko šių dienų vokiečių literatūroj 80 ir 90 metų amžiaus sukaktuvininkų. Iš pirmųjų čia gal paminėtina Helene Christaller (g. 1872. 1. 31), kuri savo romanus ("Magda", "Rūtos vestuvės", "šventoji meilė", "Apie didelius ir mažus žmones" ir kt.) rašė. su giliu religiniu jausmu. Gimusi Darmstadte, gyvena Jugenheime ir yra gavusi Reino rašytojų premiją. Iš antrųjų yra primintinas Wilhelm Weigand (g. 1862. 3. 13), gyvenąs Muenchene kaip profesorius emeritas. Jo romanai ("Amžinoji žemė", "žiedas", "Dievo sodai" ir kt.) daugiausia sukasi apie žemę ir kolonijas. Jis dar buvo rašęs istorinių dramų ir kultūristorinių raštų, bet jie daugiau lokalinio pobūdžio.
A. Tyruolis