FRANZ KAFKA Spausdinti
Parašė VINCAS KAZOKAS   
Yra vaisių, kuriais mes naudojamės ir gar-džiuojamės be jokių pastangų: užtenka tik ištiesti ranką, nusiraškyti nuo šakos ir čia pat jais skonėtis. Tačiau yra vaisių, įvilktų į kietus kevalus, arba tokių, kuriuos, prieš vartojant, reikia atitinkamai paruošti, norint pajusti jų tikrąjį skonį. Panašiai yra ir su kūryba. Yra veikalų, kuriuose viskas iš karto atskleista: skaitytojui arba žiūrovui belieka tomis meninėmis vertybėmis pasinaudoti ir jomis gėrėtis. Bet yra veikalų su giliai paslėpta mintimi, kurią skaitytojas patsai turi atkasti, kur jis drauge su autorium turi išmąstyti smulkiąsias detales, išsiaiškinti jų simbolinę prasmę, ir tik po didelio pasirengimo ir įdėtų pastangų prieš jį atsiskleidžia veikalo visas grožis ir prasmė. Prie šios pastarosios meno kategorijos priklauso beveik be išimties visi didieji menininkai.

Prie, jų priskirtinas ir Franz Kafka, tasai mums beveik nepažįstamas vokiečių rašytojas, kuris šiandien po Nietzsches Vakarų pasaulyje yra laikytinas vienu iš giliausių ir įtakingiausių. Kaip Friedrich Nietzsche savo neramia dvasia ir sugestyviu žodžiu sukėlė revoliuciją mąstymo pasaulyje, naujomis idėjomis apvaisindamas poetus ir tebeįtakodamas ligi šiandien filosofus, lygiai ir Franz Kafka, stovįs Nietzsches priešingame poliuje ir teigiąs, kad ne Dievas, bet žmogus miršta, miršta prasilenkęs su Įstatymu, ir to paties Įstatymo sprendimu, literatūros pasaulyje šiandien neabejotinai sukėlė nemažesnę už Nietzsche revoliuciją, atskleisdamas ligi jo neliestus ir nežinomus pasaulius.

Pirmą kartą skaitančiam jo raštus, Kafka pasivaidena kaip absurdiškas, nežinia ką norįs pasakyti rašytojas. Ir tik kelintą kartą įsiskai-čius ir įsigilinus į asmenų, scenų bei atskirų žodžių simbolinę prasmę, pamažu prieš skaitytojo akis išsiritulioja gigantiškas pasaulis, apipintas metafizinėmis idėjomis ir savyje laikąs paslėpęs žmogaus ir visų daiktų prasmės raktą. Tačiau to rakto niekam nepavyks iškasti, nes kiekvienas simbolis turi begalybę prasmių įr kiekvienas jo aiškinimas atidengs tik dalį tiesos, ir niekados tasai aiškinimas nebus pilnutinis. Sulaikęs kvapą skaitytojas įtemptai tikisi iš Kafkos išgirsti paskutinį žodį, paskutini, kuris jam galiotų kaip Ariadnės siūlas, vedąs ii iš begalinio idėių bei problemų labirinto į nedviprasmę realybę ir amžinąją tiesą. Tačiau jis niekados nebus ištartas, nes jis, kaip anoje to paties Kafkos legendoie imperatoriaus pasiuntinvs. neįstengs nugalėti kelyje begalvbės kliūčių ir taves niekados nepasieks, ir "tu sėdėsi prie lango ir sapnuosi jį, kai vakaras ateis" ("Die kaiserliche Botschaft").
 Skaitydamas jo veikalus neišvengiamai vaizduojiesi, lyg patsai Kafka būtų anas mirštančio imperatoriaus pasiuntinys, skinas sau kelią į tave, skaitytoją, o kada užverti paskutinį puslapį, pamatai, kad ne tu, o Kafka buvo tasai, kuris laukė ano dieviškojo pasiuntinio su jam skirta žinia. Būdamas, anot paties Kafkos, šiame didžiuliame pasaulio kalėjime, jis klausėsi .sutemose stuksenimo, kuris į jį veržėsi per sienas. Tačiau jį tepasiekė tiktai surizgę garsai.

Franz Kafka gimė 1883 m. Prahoje, mieste, kuris aštuoneriais metais anksčiau pasauliui davė kitą didelį poetą, būtent, R. M. Rilkę. Kurį laiką dirbęs savo gimtajame mieste draudimo įstaigoje, Kafka vėliau ją meta ir, persikėlęs į Berlyną, pasišvenčia vien tik kūrybai. Susirgęs džiova, jis atsigula Vienos Kierling sanatorijoje, kurioje jis ir miršta 1924 m., sulaukęs vos 41 metų amžiaus. Ir keista, beveik visą savo gyvenimą iš Vokietijos neiškėlęs kojos (išskyrus trumpas vasaros iškylas po Italiją) ir rašęs vokiškai, Kafka su savo kūryba atėjo į Vokietiją iš svetur (Prancūzijos, Anglijos, Amerikos) jau po to, kai jo raštai Vakarų pasaulyje pasidarė dienos tema. Be abejo, klaidinga būtų teigti, kad patys vokiečiai nebūtų mokėję jo įvertinti. Ne. Tačiau lemiančios reikšmės čia turėjo politinės aplinkybės, kurios privertė prieglaudos svetur j ieškotis tokias figūras kaip Stefan Zweig, Franz Werfel ir visą eilę kitų. Neabejotinai to paties būtų susilaukęs ir Franz Kafka, čia paminėtųjų tremtinių kraujo brolis, jeigu ankstyva mirtis nebūtų jo išvedusi iš gyvųjų tarpo. Gyvas būdamas jis dar nebuvo spėjęs sulaukti visuotinio pripažinimo ir garbės ir tebuvo žinomas tik siaurame draugų ratelyje, kur jam bene lemiančios reikšmės turėjo Franz Werfel, paskatinęs mesti nuobodų valdininko gyvenimą ir atsiduoti vien menui. Tačiau negalėtume tvirtinti, kad kas nors iš jo meto rašytojų būtų jį stipriau įtakojęs, išskyrus Šventraštį ir Kierkegaardą. Tai gal todėl ir šiandien Kafka yra vienišas savo kely, kaip kad vieniši savu laiku buvo H. Kleistas arba Fr. Hölder-linas, per didelis, kad duotųsi įrikiuojamas į kokią nors literatūrinę srovę, ir per sunkus, kad tekėdamas laikas jį nuplautų.

Materialiai imant, kūrybinis Kafkos palikimas nėra labai didelis: jo intymusis draugas Max Brod visus jo raštus surinko ir išleido dešimtyje tomų, iš kurių keturis sudaro jo laiškai ir dienoraščiai. Dar Kafkai gyvam tebesant, kai kurie jo smulkūs dalykėliai su jo žinia buvo išspausdinti ano meto kaikuriuose Berlyne leidžiamuose literatūriniuose žurnaluose, tačiau tai buvo tik mažytės nuotrupos, gi visa kita mirdamas paliko rankraščiuose, kuriuos jis prašė po mirties sunaikinti. Vis dėlto jo testamento vykdytojas, minėtasis Max Brod, pasielgė priešingai jo valiai, tuo pačiu patvirtindamas paties Kafkos prielaidą, kad žmogaus pastangos santvkyje su tomis nesuvokiamomis ir nežinomomis jėgomis, kurios, būdamos šalia žmogaus, veikia ir apsprendžia jį, prilygsta nuliui.

Tokiu būdu Kafka prieš savo valią paliko gyvųjų tarpe, nors ir kaip norėjo savo buvimo pėdsakus ištrinti. Kas vertė Kafką padaryti tokį sprendimą? Max Brod Kafkos biografijoje šito dalyko nekomentuoja. Gal Kafka juos norėjo dėl to sunaikinti, kad visi jo kūriniai tėra tik fragmentiniai, nė vieno galutinai išbaigto, o gal jį vertė tai padaryti baimė, tasai charakteringas jam ir jo kūrybai bruožas, baimė pasaulio ir gyvenimo (Weltangst), baimė paties didžiojo Įstatymo, kurio akivaizdoje žmogaus susikurtoji reliatyvi tiesa vistiek liks klaidinga ir neteisi. Todėl visai nenuostabu, kad Kafkos idėjinė giminystė su Pascaliu ir Kierkegaardu yra daugiau negu artima: juos visus tris jungia bendras religinis leitmotyvas, kad žmogus visados liks neteisus prieš Dievą, net jeigu ir Dievas žmogaus atžvilgiu nebūtų teisus. Kafka visai nekelia klausimo, ar yra Dievas, dėl kurio taip baisiai kankinosi Dostojevskis, taip pat jo ir neneigia, kaip Nietzsche. Priešingai, Kafka Dievo buvimą priima, kaip savaime suprantamą ir aiškų dalyką, kaip aksiominę tiesą.

Tačiau, nežiūrint šito aiškumo, palieka vienas visais laikais atviras klausimas — žmogaus santykio su Dievu klausimas. Šita problema — žmogaus santykio su Dievu problema — yra pridengta neperskrodžiama paslaptim, kuri Kafką masino ir drauge gąsdino. Dar ryškiau šitoji baimė atsistoja prieš akis atsimenant, kad Kafka buvo žydas, atstovas tos tautos, kurios esmė, kaip taikliai charakterizuoja S. Kierkegaardas, glūdi baimėje. Šį bruožą dar labiau papildo kaltės jausmas, ką ypač pabrėžia Kafka savo raštuose. Žmogus jos nežino, tik jaučia ją, ir tasai nežinojimas jį tik dar labiau apkaltina. Ir čia Kafka neranda jokio iš kaltės išsivadavimo, jokio atpirkimo. Ji veda žmogų į desperatišką galą be jokio vilties pragiedrulio. "Kaip šunį" ištaria beviltiškai ir tačiau be jokio priekaišto Josef K., nežinomo teisėjo ir nežinia už ką pasmerktasis, kritęs nuo peilio dūrio į nugarą (žiūr. "Der Prozess ). Kaltė, arba tai, ką Kierkegaardas vadina "Krankheit zum Tode", žmogaus pastangomis neatperkama.

Kaip žmogaus pastangos dūžta j ieškant išsi-teisinimo, Kafka gana ryškiai atvaizdavo savo romane "Der Prozess". Tačiau tegu romano herojus pasmerkiamas ir galop nužudomas, Kafka vistiek nepadaro išvados, kad žmogaus pastangos šitame reikale yra visiškai tuščios. Gal žmogus ir galėtų išsiteisinti, jeigu jis žinotų, už ką yra kaltinamas, ir taip pat žinotų kelius į teisėją. Ir čia vėl, apsukus plačiu ratu, sugrįžtama prie išeities taško, kad tikrasis santykis tarp Dievo ir žmogaus nesusekamas ir kad žmogus visados Dievo akivaizdoje liks kaltas. Dar lieka viena išeitis, kurios Senasis Įstatymas nežinojo ir kurią Kristus paskelbė Naujajame Įstatyme, būtent, malonės kelias, tačiau ir šis kelias nepriartina žmogaus prie Dievo, nes niekas nežino, kaip tą malonę pasiekti. Lygiai kaip kaltė Kafkos akimis nėra fikcija, bet realybė, nes rezultate žmogus nužudomas, taip ir malonė yra konkreti realybė, tačiau kas ją laimi?

Malonės problemą Kafka kelia savo romane "Das Schloss". Bet ir čia, kaip ir knygoje "Der Prozess", motyvas pasikartoja — žmogaus pastangos eiti malonės keliu lieka bevaisės.

Šiuose savo stambiausiuose veikaluose Kafka bando atsakyti, kad nėra jokių tiltų tarp dieviško ir žmogiško ir kad žmogaus gyvenimą apsprendžia dvi jėgos: aukštesnioji, galiojanti malonės vardu, kuri tačiau lieka nerealizuota, nes žmogus nežino, kaip prie jos prieiti ir kokiu būdu ją laimėti, ir žemesnioji, nežinanti jokio pasigailėjimo ir pasmerkianti.

"Der Prozess" pradedamas banko tarnautojo Josef K. suėmimu, tačiau jam neaišku, nei kieno vardu jis suimamas, nei už ką, ir baigiamas suimtojo nužudymu. Nors Josef K. ir suimamas, tačiau jo gyvenime niekas nepasikeičia: jis kaip ir anksčiau palieka savo namuose, kaip niekur nieko eina tas pačias pareigas savo tarnyboje, jieško būdų susisiekti su teismo įstaigomis, ten išsiaiškinti savo kaltę ir be abejonės išsiteisinti. Daug kalbama apie paslaptingą teismą, kuris prieblandoje arba naktimis posėdžiauja beveik kiekvienoje miestelio namų palėpėje, bet veltui K. bando susirišti nors su vienu asmeniu, kuris turėtų bent tiesioginius ryšius su pačiu teismu. Ir pagaliau, kai jis vedamas nužudyti, sužino, kad teismo sprendimas įvykęs jo nenaudai. Ir šitoje vietoje niekas neabejoja, kad Josef K. jau buvo pasmerktas dar prieš jį suimant, gal net anksčiau, negu jo motina buvo jį pagimdžiusi. Kafkai pasaulis galioja kaip milžiniškas kalėjimas (Weltkerker), iš kurio niekas negali pabėgti nei pasislėpti. Štai dėl ko Josef K., nors ir suimtas, vistiek jis paliekamas namuose.

Kai kas norėtų aiškinti, kad šisai Kafkos veikalas yra moderniosios biurokratijos kritika, biurokratijos, kuri supančioja žmogų savo milžiniškame voratinklyje, tačiau šitoks aiškinimas galiotų tik tuo atveju, jeigu Kafkos veikalai būtų palaidi, atseit, neturėtų jokio vidinio ryšio. Gi iš tikrųjų visi Kafkos veikalai, pradedant stambiaisiais ir baigiant pačia smulkiąja proza, idėjiniu atžvilgiu sudaro vieną organišką visumą, ir atskirų dalykų prasmė ir jų aiškinimas galioja tik visumoje. Savo veikalų pagrindinę mintį Kafka yra išreiškęs savo dviejose legendose ("Vor dem Gesetz" ir "Die kaiserliche Bot-schaft"), gi visi kiti veikalai yra ne kas kita, kaip tose legendose keltų minčių plėtojimas ir komentavimas. Tokiu būdu ir "Der Prozess" kelia vieną iš didžiausių klausimų: kiek mano tiesa sutinka su amžinuoju Įstatymu, arba kitais žodžiais, ar nežinant paties Įstatymo, tavo padarytoji klaida galioja kaip kaltė? Josef K. apkaltinamas ir jo pasmerkimas į šiuos klausimus atsako visai nedviprasmiškai. Kafka nevaizduoja paties teismo, bet tik patį kaltinamąjį, nes kad įvyktų teismo sprendimas, kaltinamojo dalyvavimas teisme yra visai nereikalingas. Tą kaip tik aiškiai pabrėžia ir kalėjimo kapelionas, Josef K. atsakydamas: "Teismas iš tavęs nieko nenori. Jis tave priima, kada tu ateini, ir tave atleidžia, kai išeini". Tasai pats kalėjimo kapelionas jam papasakoja ir aną garsiąją legendą "Prie Įstatymo durų", kuri galioja kaip raktas į visą Kafkos kūrinį. Žmogus siekia tiesos, ano didžiojo Įstatymo, tačiau jam niekados nepavyks prie jo prieiti, nes jo kelias, Įstatymo akimis, tėra tik tariamas, vedąs ne artyn, bet dar labiau atitolinąs. Pagaliau, kaip ir anoje legendoje, žmogus net gali pasiekti įstatymo rūmus, bet jis neturi drąsos peržengti įu .clenksti. Durų sargas jam nedraudžia eiti gilyn, tik j į gąsdina, jį atkalbinėja, aplinkiniais keliais pavaizduodamas paties įstatymo baisumą. Vadinasi, žmogus surado kelią į Įstatymą, bet pasidavė kitu tiesų gundymams. Ir tik mirštant jam atsiskleidžia visoje tragikoje jo siekimo ir laukimo beprasmybė, kai sargas, jo klausiamas — kodėl čia. prie tų vartų nepasirodė joks kitas žmogus, o tik jis vienas — sargas jam atsakė, esą. tos durys yra skirtos tik tau vienam. Ir jeigu jis nebūtų paklausęs sargo ir būtu ėjęs vidun, greičiausiai jam nieko nebūtų atsitikę, gal anie kiti sargai, kurie D;rmajam pasirodė tokie baisūs, anam žmogui būtų žemai nusilenkę ir patys atidarinėję sekančias duris, tačiau jis pakluso pirmajam sargui, kuris jam kalbėjo ne savo tiesą, ir vis dėlto tai buvo jo tiesa. Jeigu bandžiusiam eiti sargui tasai kelias buvo nepakeliamas ir baisus, tai be abejonės tik todėl, kad jis bandė eiti ne jam skirtu keliu, bet keliu ano žmogaus, kuriuo tik tas vienas ir tegalėjo eiti. Štai dėl ko sargui ši tiesa buvo nepakeliama. Dėl to jis suklaidino ir atėjusįjį Įstatymo j ieškoti, nors jis ir nemelavo.

Šitoje vietoje kai kas gali palaikyti Kafką fatalistu, teigiančiu žmogaus predestinacija, tačiau šitokia pažiūra būtų aiškiai klaidinga, nes Kafka ypatingai pabrėžia ir iškelia žmogaus individualumą, kuris pasireiškia jo laisvu apsisprendimu. Ir čia kaip tik autorius pabrėžia šito individualumo tragiškąją pusę, nes žmogus apsisprendžia už tam tikrą tiesą, jo akimis tikrą, ir vis dėlto toji tiesa tėra tik tariama, nes kiekviena tiesa savyje slepia ir didelę dozę klaidos, kuri Įstatymo akivaizdoje jau pasidaro kaltė. Kiekvienas iš mūsų gyvena kokia nors tiesa (gyvenimas nėra įmanomas, jei jis nėra pagrįstas tiesa); asmeniškai mūsų susikurtoji tiesa galioja mums kaip absoliuti, kurios vardan mes laikome kitų tiesas klaidomis, su ja ir už ją mes ir mirštame, ir vis dėlto toji be atodairos teigtoji tiesa, užstodama arba pavaduodama įstatymą, to paties Įstatymo akyse mus ir apkaltina.

Tokį tariamos tiesos suabsoliutinimą atskleidžia ir jį karčiai išjuokia Kafka kitame savo veikale "In der Strafkolonie", parodydamas, kokių drastiškų priemonių griebiasi tariamų tiesų autoriai ir jų pasekėjai, nukrypusius nuo jų susikurtų įstatymų guldydami į tam tikrą kankinimo mašiną, kuri aštriomis vinimis mirštančiojo kūne išrašo sarkastišką Kafkos pajuokos žodį "Sei gerecht". Atvykusiam į tą koloniją mokslininkui — tyrinėtojui tos tiesos atstovas neriasi iš kailio, aiškindamas tos mašinos užduotis ir svarbą, tuo pačiu pabrėždamas, kad tik jo tiesa yra vienintelė, ir prašo mokslininko, kad jis jam pritartų būsimajame kolonijos posėdyje, kur dalyvaus naujas tos kolonijos komendantas su savo pasekėjais, nusistatęs prieš buvusio komendanto tiesą; kad nors mažiausią ženklą duotų, jog mokslas sutinka su senojo komendanto tiesa. Tačiau mokslininkas tyli ir po to išplaukia, dar pagrasindamas virvagaliu tiems, kurie bandė su juo drauge išvykti. Vadinasi, individualumas veda Kafkos žmogų i baisią desperaciią. Jis j ieško tiesos, kuria jis išsiteisintų prieš Įstatymą, ir jos neranda: jis s;ekia malonės, bet ir ši jam nepasiekiama, ir Kafkos herojus miršta, nepasiekęs savo tikslo nei įvykdęs savo pašaukimo.

Romane "Das Schloss" Kafka vaizduoja į kaimą atvykusi žmogų, kuris nori įsikurti tame kaime ir vykdvti savo uždavinius, kuriems jis buvo pačios Pilies i kaimą pašauktas. Kaimas yra tiesioginėje Pilies žinioie. ir niekas negali į ji patekti nei apsigyventi be Pilies žinios. K. praleidžia ten visą savo gyvenimą, nelaimėdamas nei
 

ALBERTAS VESČIŪNAS     PONIOS G. E. PORTRETAS
 
Pilies pritarimo, negalėdamas galutinai pasilikti kaime nei pagaliau pradėti savo pareigų, kurioms jis buvo į ten pakviestas. Ateivis J. K. po ilgų pastangų ir patyrimų pagaliau įsitikina, kad visi tie kaimo su Pilim santykiai, visa toji kaimiečių susikurtoji biurokratija bei socialinis gyvenimas tėra tik tariami, ir vis dėlto, jų akimis, tai galioja kaip neatšaukiama realybė. Epizodas apie Amaliją, kuri, gindama savo garbę, pasipriešino Pilies tarnautojui ir kuri yra pačių kaimo gyventojų, pataikaujant Pilies ponams, išskiriama iš bendruomenės tarpo, — ne tik ji, bet ir visa jos giminė, — yra raktinis punktas į pačią knygą. Ir todėl teisingai Albert Camus iš to padaro išvadą, kad kas nėra pajėgus atsisakyti savo garbės dėl Dievo, tasai pasidaro nevertas jo malonės. Ir čia Kafka iškelia nesuderinamus ir vis dėlto iš žmogaus reikalaujamus baisius kontrastus: dorybė yra laidas pasiekti malonei ir tačiau tos dorybės besąlyginis gynimas žmogų ir pražudo. Čia Kafka iš priešingos pusės pavaizduoja Biblijos Abraomo atvejį, kada Dievas iš jo pareikalauja savo sūnaus aukos. Abraomas pakluso, Amalija pasipriešino. Abraomas liko teisus, Amalija pasmerkiama. Šisai Amalijos epizodas primena Kierkegaardo veikalą "Furcht und Zittern", veikalą, kurį, kaip sako Max Brod, pats Kafka buvo labai pamėgęs ir kuriame nagrinėjamas Abraomo atvejis, kaip Dievas, reikalaudamas iš Abraomo jo sūnaus aukos, reikalavo tuo pačiu iš jo nusikaltimo. Abraomo pergalė (o tuo pačiu ir Bernabé šeimos nupuolimas) tik patvirtina tai, kad ne visada moralinės ir religinės kategorijos viena kitą grindžia.

Šisai dieviškųjų ir žemiškųjų kategorijų ne-suderinimas ir vienų kitoms prieštaravimas eina per visą Kafkos veikalą. Knygos herojus K. ligi paskutinio atodūsio stengiasi savo gyvenimą derinti su Pilies, atseit dieviškaisiais nuostatais, ir vis dėl to jam nepavyksta.   "Wie man's macht, immer ist's falsch", beviltiškai atsiliepia K. ir vis dėlto rankų nenuleidžia. Kafka veikalo nepabaigė, tačiau, kaip Max Brod teigia, autorius buvo suplanavęs maždaug tokią pabaigą: herojus neatsisako tolimesnes kovos, bet miršta išsisėmęs, vistik dalinai laimėdamas — kada prie mirštančiojo lovos susirenka visa kaimo bendruomenė, iš Pilies ateina pranešimas, kad K. galutinai apsigyventi kaime negalįs, tačiau, remiantis tam tikrais nuostatais, jam leidžiama čia palikti ir dirbti. Šitokia knygos pabaiga priartėtų prie Goethes minties iš Fausto: "Wer immer strebend sich bemüht, den dürfen wir erlösen". Ir šituo atveju Kafka nenuslepia savo ironiško žvilgsnio: išsikovota malonė atsiunčiama tada, kada žmogus jos jau nebereikalingas.

Ir vistik turėtų būti kokių nors kelių, kuriais žmogus galėtų išeiti iš Kafkos pavaizduotojo košmariško pasaulio. Kafka šito kelio j ieško ir gal atsakymą būtų davęs trečiajame savo didumu veikale "Amerika", žinoma, jeigu jis būtų jį baigęs. Ypatingą čia dėmesį reikėtų atkreipti į tos knygos skyrelį "Das grosse Naturtheater von Oklahoma", į kurį patenka į Ameriką atvykęs Kafkos herojus Karl Rossmann. Čia Kafka siekė sukurti naują tikrovę, kurioje žmogus būtų laisvas nuo problemų ir tuo pačiu laimingas. Iš augščiau paminėtų veikalų galime padaryti išvadą, kad realusis žmogaus gyvenimas nėra tikras, kaip kad jis pats tiki, bet tiktai tariamas. Tikras jis būtų tik tada, jeigu jis sutiktų taškas taškan su Įstatymu. Tačiau taip nėra: žmogus manosi esąs teisus, ir vis dėlto pasmerkiamas. Vadinasi, jis tik vaidina, patsai to nežinodamas, arba kitaip sakant, žaidimas norima surealinti. Šičia greičiausia ir glūdi toji žmogaus klaida, kuri Įstatymo akyse jį ir apkaltina. Belieka pasirinkti tik du keliai: gyventi arba žaisti. Tačiau kas yra tikras, kaip iš tikrųjų gyventi? Net ir šventasis neišvengia abejonių, net ir jis, Dievo nešėjas ir jo kūrybos bendrininkas, ir jis nėra absoliučiai tikras, kad jo gyvenimas sutinka su Dievo valia. Gi žaidimas visados bus tikras, jeigu bus žaidžiama sąmoningai. Viena iš žaidimo formų yra vaidyba, kurios pagrindinis bruožas yra ne gyventi, bet tik vaidinti gyvenimą. Tačiau iš kitos pusės būtų galima klausti, kaipgi įmanoma gyvenimą vaidinti, nežinant paties gyvenimo? Betgi šitas klausimas nesukelia jokios problemos, kadangi vaidyba neišeina iš žaidimo ribų: kaip bežaistum, vistiek tai lieka žaidimas, kuriame nieko nėra tikro, ir nieko meluoto. Gyvenimas vyksta kaltės ženkle, gi žaidimas, kaip ir prof. A. Maceina sako, savo esme yra nekaltas. Šita prasme Kafka ir nuveda savo "Amerikos" herojų Kari Rossmaną į didįjį gamtos teatrą Oklahomoje, kuris yra ne kas kita, kaip naujas Amerikos atradimas Amerikoje. Žodis Amerika mums tebegalioja kaip naujo pasaulio simbcl's, bet praktikoje taip nėra, nes gi Ameriką apgyveno senojo pasaulio žmonės, atseit, užvaldė nsu-ją pasaulį, bet gyvena senuoju stilium. Štai dėl ko autorius savo personažą veda nuo New Yor-ko pakrančių ligi pat Oklahomos teatro, tuo norėdamas parodyti, kad naujajame pasaulyje nieko nėra naujo. Naujas pasaulis prasideda, kai Rossmannas peržengia Oklahomos teatro vartus, būtent, kada jis patenka į naują tikrovę, kur nėra melo nei tiesos, kur nėra kaltės nei nuopelnų ir kur Kari Rossmanas turėjo tapti laimingu.

Kaip būtų rutuliojęsis tolimesnis minėtojo herojaus gyvenimas, mums nežinoma, nes kaip sakiau, Kafka šio skyrelio (o tuo pačiu ir viso veikalo) nepabaigė. Vien tik Kafka privačiai buvo prasitaręs, kad Rossmannas turėjo būti tenai laimingas, tačiau jau ne Rossmannas, bet tas pats kitu vardu. Šitas savo vardo išsigynimas reiškia ne ką kita, kaip savo asmens išsižadėjimą. Tik asmuo gyvena ir kenčia, tik asmuo neša atsakomybę. Žaidime asmuo nereikalingas. Tu gali žaisti pats, lygiai ir kitas tavo vietoje gali žaisti. Tuo tarpu gyvenime niekas kitas už tave negali gyventi nei mirti. Reikia spėti, kad Kafka ir buvo užsimojęs duoti atsakymą į ankstyvesniuose veikaluose sau iškeltus klausimus, tačiau ir čia skaitytojui palieka tik nuojautos ir spėjimo galimybė, nes autorius galutinio žodžio nespėjo pasakyti.

Šalia čia suminėtųjų, būtų galima dar iškelti ir paanalizuoti kitus Kafkos veikalus, kaip Die Verwandlung, Die Beschreibung eines Kampfes, Die Chinesische Mauer, Das Urteil, ein Hungerkünstler, Ein Landarzt ir visą eilę kitų, kuriuose įvairiomis vari j aci jomis atsikartoja tie patys klausimai ir motyvai, jau minėti, augščiau, liečiant stambiuosius jo veikalus. Jų nagrinėjimas būtų ne kas kita, kaip tik niuansų jieškojimas, o tai išeina iš šito straipsnio rėmų.

Kafka yra giliausia prasme mistikas. Jo vaizduojamasis pasaulis neturi ryškių dienos spalvų arba nepermatomos nakties tamsos. Viskas vyksta kažkokioje neperžengiamoje prieblandoje, kur daiktai ir žmonės neturi aiškių apibraižų, bet tik kontūrus. Kafka neriasi į žmogaus galutiniuosius klausimus, jieško santykio tarp Dievo ir žmogaus ir šita prasme jis yra religinis tipas, religinis, nors jis tik religijos jieš-kojo, bet prie jokios nepritapo. Jeigu Dostojevskis buvo kovotojas už tam tikrą religiją, jeigu Nietzsche buvo religijos priešas, tai Kafka, jieš-kodamas atitinkančios religijos, esamas (konkrečiau sakant, žydų ir krikščionių) aštriai kritikavo. Religija Kafkai buvo toji neišsprendžiamoji problema, kuriai galutinio atsakymo nesą, ir tačiau be kurios gyvenimas palieka beviltiškai absurdiškas. Ji — lyg žibintas žmogaus rankose. Kaikam — paties žmogaus uždegtas, bet vis dėlto ginklas kovai su tamsa, tačiau Kafka nė vienu iš jų nepasitikėjo ir grūmėsi pats vienas su tamsa, akis nukreipęs į žvaigždes, kurios nekalba, bet ir niekad neapvilia.