KAIP NEREIKIA RENGTI VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS Spausdinti
Parašė V. Utenis   
Mūsų spauda ir radijas nuolat primena, kad dalyvauti Vasario šešioliktosios minėjimuose yra kiekvieno lietuvio pareiga. Tačiau kažkodėl vis nutylima, jog yra šventa pareiga minėjimus žmoniškai surengti ir juos tinkamai pravesti.

Mūsų dėmesį atkreipė Vasario 16 minėjimai New Yorke. Jeigu pereitais metais apsikentę tylėjome, tai šiais metais yra gyvas reikalas prabilti, juo labiau, kad pernykščių metų tyla tiktai padrąsino organizatorius padaryti dar vieną žingsnį atgal.

Yra aišku, kad lietuviai, eidami į šios rūšies parengimus, ypatingų reikalavimų nestato. Jie ateina dar kartą draugėj išgyventi tą didžiąją mūsų tautos dieną ir nors savo dalyvavimu, kuklia auka ir nauju pasiryžimu atduoti savo dalį, kurios iš mūsų, laisvųjų žmonių, reikalauja Tėvynė.

Deja, rengėjai dažnai, gal per dažnai, šį pagrindinį uždavinį išleidžia iš akių.
Ką galima tarti apie tokius minėjimus, kur žmonės be reikalo ilgiausiai laikomi salėse, kur sakomos ilgiausios kalbos, ir kartais tik tuo sumetimu, kad kuris asmuo galėtų "pasirodyti"; kur meninės pajėgos duoda šiai progai tolimus veikalus, kiti bi-suoja su kaukių baliui, o ne Vasario šešioliktajai tinkančiomis arijomis, treti daugiau rūpinasi šokiais?...
Grįžkime prie Lietuvos Nepriklausomybės šventės paminėjimo New Yorke. Tai pavyzdys, kaip negalima minėjimo pravesti.

Ir štai kodėl.
1.    Minėjimas per ilgai užsitęsė. Pirmiausia pažymėsime, kad ketvirtai valandai skelbtas minėjimas prasidėjo pagal visas "lietuviško punktualumo" taisykles, taigi su geru pavėlavimu ir nusitraukė iki devintos vaka~ o.
2.    Minėjime nesijuto stiprios vadovaujančios rankos. Didesniems susirinkimams ar minėjimams pravesti reikia ir sugebėjimo, ir sklandesnio sakinio, ir pakenčiamo lietuvių ka'-bos vartojimo. O to dažnai trūko.
3.    Per ilgos kalbos. Rengėjai nesilaikė taisyklės, kad tokios rūšies minėjime pilnai užtenka vieno pagrindinio kalbėtojo, šiame minėjime buvo du valandiniai kalbėtojai.
Geriausiai šia prasme orientavosi svečiai, kurie žinojo ir saiką ir laiką.
4.    Netinkama meninė programa.
Nežiūrint, kad meninės pajėgos buvo
tvirtos — jokiu būdu to paties negalima pasakyti apie programos pasirinkimą (minėjime dalyvavusio aktoriaus ši pastaba neliečia).
Kodėl choras pasirinko religinį muzikos veikalą, ir dar lotynišką, kur Vasario 16 proga girdėjosi ne Lietuvos, o Jeruzalės vardas?

Kur buvo populiariosios liaudies dainos? O jų tiek daug ir tiek gražių!
Dar blogiau buvo su solistu, kuris, be poros lietuviškų, pasirinko tėvo ariją iš "Traviatos" (Užmiršai tėvų namus) ir. . . Maksimo ariją apie Fru Fru ir kitas penkias meilužes (iš "Linksmosios našlės"). Horribile dietų atque auditu!
Gal ir šią ariją solistas pasirinko dėl "patriotinės" tematikos ? Mat, ji baigiasi žodžiais — "savąją tėvynę lengvai aš pamirštu"?. . .

5. Šokiai, kurių nereikia, nes Lietuvos didybę ir garbę prisimindami mes negalime užmiršti, ką jaučia ir ką išgyvena Vasario 16 Lietuva šiandien.
Tai tiktai kelios pastabos. O jų būtų ir daugiau. . .

žinom, kad buvo minėjimų, kurie puikiai pasisekė. Toki susilauks dar didesnio pasisekimo ir kitais metais. Gi tokiam New Yorkui, kuris turėtų vadovauti, nes turi rimtų pajėgų, tenka susirūpinti ir, organizuojant sekančius minėjimus, nebedaryti klaidų, kurios metėsi į akį eiliniam minėjimo dalyviui.

Šias pastabas laikome ne tik vietinio pobūdžio dalyku. Matome, kad ir kitur, kaip Bostone, šiemet Vasario šešioliktąją būta nuslūgimo. Į tokius reiškinius reikia atkreipti padvigubintą dėmesį — ne tik atitinkamiems skyriams, bet ir Amerikos Lietuvių Tarybos vadovybei. Vasario šešioliktoji yra Lietuvos laisvės ir kovos šventė. Tokia dvasia ir pasiryžimu turi praeiti ir minėjimai.
V. Utenis.