ARCHEOLOGIJOS DAVINIAI ŠV. RAŠTO STUDIJOSE Spausdinti
Parašė T. DR. KLEMENSAS ŽALALIS, O.F.M   
Protestantai, modernistai ir racionalistai Šv. Raštą sulygino su kitomis knygomis, "surado" jame net istorinių klaidų, legendų, mitų. Istoriniai faktai jiems nėra įvykę, patriarkai nėra gyvenę; tai esą sužmoginti dievaičiai, suasmenintos gentys.

Bažnyčia pasipriešino šiam klaidingam mokslui, iškeldama principą, kad Šv. Rašte nėra nė vienos istorinės ar kitokios klaidos ne tik dogmatiniuose ir dorovės mokslo dalykuose, bet ir visame, kas šventosiose knygose parašyta. Dar daugiau! Teigiama, kad ten de jure (ne tik de f acto) negali būti jokių klaidų, nes autorius yra Dievas, augščiausia Išmintis ir Teisybė. Jis negali pats klysti nei kitų klaidinti.

Toks katalikų principas. Bet ką daryti su tais, kurie jo nenori pripažinti? Ką atsakyti tiems, kurie, skaitydami Šv. Raštą, suranda "prasilenkimų" su istorijos ir kitais mokslais? Čia daug padeda geras tų laikų dvasios, kai knygos buvo rašomos, supratimas, paties autoriaus rašymo tikslų supratimas. O šie dalykai tegalimi atpažinti, atėjus į pagalbą archeologijos mokslo daviniams.

1.   Archeologiniai kasinėjimai.

Archeologijos mokslas nelabai senas. Dar prieš šimtą metų visai mažai buvo ja domėtasi. Tik pereito šimtmečio gale, atradus Romos Forumo, Pompėjos, Herkulano ir Ostijos miestus, Graikijos Olimpiją ir Troją (prie jų atkasimo daug prisidėjo Pijus IX), atsivėrė senovės romėnų ir graikų gyvenimas, kilo susidomėjimas ir pamažu išaugo archeologijos mokslas: išaiškinti tautos kultūrą, remiantis vien paminklais ir iškasenomis.

Archeologija išsiplėtė ne tik Italijoje, Graikijoje, Mažojoje Azijoje, bet paslinko ir toliau į Rytus: į Palestiną, Egiptą, Mezopotamiją. Tiesa, Egipte šis tas jau buvo atkasta Napoleono laikais, ir atrastieji daiktai puošia didžiuosius Europos muziejus. Dabar visos iškasenos paliekamos arba vietoje, arba Kairo muziejuje. Egipto kasinėjimai turi didelės svarbos ir Šv. Rašto mokslui bei chronologiniam istorinių faktų atpažinimui, nes, sužinojus visų faraonų dinastijų metus, lengviau susigaudyti ir Juozapo istorijoj, žydų gyvenime Egipte ar jų išėjime į žadėtąją žemę.

Dar didesnės reikšmės Šv. Rašto studijoms turi Mezopotamijos kasinėjimai, nes šis Rytų kraštas daug kuo susiliečia su Senojo Testamento istorija, pradedant jau nuo Abraomo laikų. Iš kasinėjimų tarp Tigro ir Eufrato upių paaiškėjo septyni didieii kultūros periodai: priešdinastinė kultūra tarp 5000 - 3009 metų prieš Kristų, pirmoji dinastinė (3000-2550), šumerų kultūra (2300-2183) senojo Babilono kultūra (2050-1750), kasitų ir pajūrio tautų (1750-1100), asyrų (1100-626) ir naujoji babiloniečių kultūra (625-538). Kasinėjimuose pasižymėjo įvairių tautų archeologai. Rezultatai aiškūs: dabar pažįstama tos šalies kultūra, pradedant jau nuo penkto ar šešto tūkstančio metų prieš Kristaus gimimą. Kasinėjimuose rasta daug lentelių su užrašais. Deja, kaikurie jų dar ir dabar neįskaityti, o jie daug ką mums pasakytų.

Sirijoje irgi eina kasinėjimai, j ieškant senovės paminklų ir dokumentų. Darbas čia nuodugniai pradėtas vos po Didžiojo karo. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į Ras-Šamros kasinėjimus. Ten rastos kapinės iš trečiojo tūkstančio metų prieš Kristų, didžiuliai pastatai, šventykla ir šalia jos — biblioteka, kurioje, tarp kitko, aptikti du svarbūs Šventraščiui laiškai: el-Amarna ir karaliaus Nikmerz.

Jeigu daug vargo ir išlaidų pareikalauja, kad būtų galima prakalbinti Rytų šalies griuvėsių akmenis, nemažiau prakaito išliejama ir Palestinoje. Čia iš paviršiaus viskas sunaikinta. Išskyrus "raudų mūrą" Jeruzalėje ir kelių miestų iš Aleksandro Didžiojo laikų griuvėsius, Palestinoje nėra senesnių miestų griuvėsių. Tai atsitiko dėl karų, ypač dėl asirų (721) ir kaldėjų (586) niokojimų. 538 metais prieš Kristų žydai, sugrįžę iš nelaisvės, šiek tiek atsistatė, bet po Kristaus mirties Titas sugriovė Jeruzalę (67-70). Ką jis dar paliko, 130 metais Adrianas sulygino su žeme. Taip įvyko Kristaus pranašystė: Jeruzalėje neliko akmens ant akmens. Vėliau susikūrusią bizantinų kultūrą sunaikino mahometų ir kryžiaus karas. Tokiu būdu sunkiau ir su kasinėjimais, kada viskas nušluota nuo žemės.

Negeriau ir po žeme. Reikia prisiminti, kad senovės laikais Palestinoje miestus statydavosi ant kalvų ar kalno pašlaitėse. Namai buvo iš molinių, saulėje degintų plytų. Užėjus karui ir sugriovus tokius namus, plytos subyrėdavo į smulkius gabaliukus, susimaišydavo su sudužusiais namų indais ir rakandais. 1) Paskui lietus dar labiau viską sumaišydavo su pelenais, pasilikusiais nuo gaisrų. Taip miestas pranykdavo.

Praslinkus dešimtims metų, ateidavo kiti gyventojai ir statydavosi miestą. Jie nenuvalydavo pirmojo miesto griuvėsių, kaip kad dabar po bombardavimų. Šiek tiek palyginę žemę jie ant viršaus statydavosi tokius pat namus. Žiūrėk, praeis koks šimtmetis, ištiks karas — ir vėl ta pati istorija su miestu. Tokiu būdu po kelių šimtmečių toje pačioje vietoje buvo pastatyti keli miestai — vienas po kito ir vienas ant k'.to. Pvz., senasis Skitopolis turi net 20 tokių sluogsnių iš dvidešimties sugriautų miestų.

Esant tokiai padėčiai, labai sunku daryti kasinėjimus: reikia atsargiai atversti kiekvienas sluogsnis, surinkti jame susimaišiusias rakandų ar indų šukes, paskui prieiti prie kito. Tiek gera, kad kiekviename klode indai skiriasi savo tobulumu, o molis kartais esti kitokios spalvos. Kiek tai liečia indus, visuose atkastuose miestuose sutinkamas toks pat reiškinys: viršutiniai klodai juos turi puikesnius, pagražintus, o senesnieji — vis mažiau ir mažiau tobulus, be pagražinimų, paprastesnius. Iš to galima susidaryti vaizdas, kokioje kultūros augštumoje žmonės gyveno. Be indų, esti rakandų ir įrankių. Iš šių dabar jau galima nustatyti kultūros pažangą ir pačioje Palestinoje. Pasirodo, kad jau maždaug nuo 3209 m. pr. Kr. tenai buvo žalvario kultūra, o nuo 1200 iki 300 — geležies, kurią pakeitė graikų kultūra iki 50 m. pr. Kr. Vėliau gi, per 400 metų, vyravo romėnų kultūra.

Palestinoje kasinėjimus atlieka katalikų ir kitų tikėjimų draugijos. Jų yra dešimt su viršum. Kiekviena turi savo leidinius, kuriuose smulkiai aprašo darbų eigą, iškasenas, jų vertę. Be draugijų, kasinėjimus vykdo ir atskiri universitetai ar muziejai, daugiausia amerikiečių. Šiuo metu atkasta maždaug 110 vietų. Archeologai studijuoja radinius.

2. Archeologijos įnašas Šv. Rašto tiesai atpažinti

Visi kasinėjimai Palestinoje ir kituose Rytų kraštuose siekia ne vien pažinti senųjų tautų kultūrą, bet ypač palengvinti kaikurias Šv. Rašto istorines ir sociologines problemas išspręsti. Senasis Testamentas, rašytas visai kitokioje atmosferoje, kartais yra sunkiai suprantamas. Skaitytojas net gali kai kada savęs pasiklausti: ar iš tiesų taip galėjo įvykti?
Dabar, po archeologinių tyrinėjimų, daugelis neaiškių vietų yra išryškintos ir suprantamos. Dar daugiau: kas pirmiau buvo keista ar nuostabu, dabar, atrastų dokumentų šviesoje, išaiškėjo. Todėl šis grynai pasaulinis mokslas ištiesia rankas Šv. Rašto mokslui.

Tai nušvies keletas pavyzdžių.
Jozuės knygoje (2, 4-7) skaitome apie vienus Jeriko miesto vartus. Paprastai miesto mūras turėdavo keletą vartų. Iki šiol nebuvo rasta jokio miesto su vienais vartais. Šv. Rašto priešai pradėjo teigti: esą, autorius klydo, aprašydamas Jeriko miestą. Pagaliau buvo atrastas ir Jeriko miestas su mūro griuvėsiais. Ir iš tiesų, būta tik vienos angos — vienų vartų. Archeologai dar nenustato tikslaus laiko, kada tas mūras buvo nugriautas, kitais žodžiais tariant, kada Jozuė užėmė miestą, t. y. kada žydų tauta įžengė į Palestiną. Garstingas tvirtina, kad mūras buvo nugriautas 1400 metais pr. Kr., o Vincent — 1200. Skirtumas tik 200 metų. Paskutiniu laiku surastos kapinės, atrodo, padės nustatyti datą.

Garstingo nuopelnu Jeriko miestas jau galutinai atkastas. Dabar visai tikra, kad pirmasis miestas toje vietoje buvęs pastatytas prieš 6000 m. prieš Kristaus gimimą, arba beveik 5000 metų prieš Jozuės užėmimą.

Kitas svarbus kasinėjimas buvo atliktas prie Jordano, Teleilat Ghassul kalvos. Atrastieji namų likučiai rodo, kad ten namai buvo statomi gana erdvūs, pilni įrankių, o sienos papuoštos paveikslais. Niekur nerasta ginklų. Tai reiškia, kad miestas buvo gyvenamas žmonių, kurie vertėsi žemės darbu, žūkle ir medžiokle. Tai buvo maždaug 3500 metų prieš Kristų. Iš čia daroma išvada, kad iki trečio tūkstantmečio Palestinoje gyventojai gyveno ramiai ir niekas jų netrukdė. Iš istorijos žinoma, kad šiek tiek vėliau Egiptas pradėjo savo ekspedicijas į Aziją. Norint ją pasiekti, reikėjo pereiti Palestiną. Tas "Drang nach Osten" aiškiai pastebimas Hai (et-Tell) miesto iškasenose. Šis miestas buvo įkurtas ap e 3000 m. pr. Kr. Jis jau sustiprintas. Išvada — šiuo metu buvo statomi tvirtesni miestai, kad galėtų apsiginti nuo egiptiečių.

Atkasinėjimai taip pat parodė, kad Palestinoje 2000 m. pr. Kr. (Abraomo laikais) turėjo įtaką Mezopotamijos kultūra: atrasta mezopota-miškų daiktų. Tačiau politiškai Palestina tuo metu priklausė Egiptui. Archeologai paskutiniais dešimtmečiais prie tos išvados priėjo pagal dokumentus, kur.ų vienas rastas Egipto sostinėje Tėbuose 1926 metais ir dabar yra Berlyne, o antrasis yra Briuselio muziejuje (iš 1900 m. pr. Kristų). Jie svarbūs Palestinos istorijai, nes juose yra Egipto priešų sąrašas. Miestams ir jų vadams yra duodamos sankcijos: "NN žemės vadas NN ir visi jo valdiniai su juo ... jei sukils . . ." Vadinasi, šie vadai buvo Egipto valdžioje, viso 31 miestas, o pagal antrą dokumentą — jau 63. Kasinėjimai labiau patvirtino dokumentų žinias: tuo metu miestai buvo statomi su gana stipriais mūrais, kad galėtų apsiginti nuo priešų. Tai rodo Eethe-lio, Sikemo, Tell Beit Mirsim ir Jeriko (paskutiniųjų sluogsnių) miestų mūrai.
Dar vienas įdomus dalykas paaiškėjo. Tuose dviejuose dokumentuose minimi vadai, kuriems priklausė net 3 ar 4 miestai. Antrame dokumente mažiau tų vadų. Tai parodo, kad m'es-tus buvo užėmę keletas genčių iš Įvairių tautelių. Jos tarp savęs kovojo. Tos vidujinės suirutės kaip tik sudarė sąlygas įsikurti ir Abraomui, kuris atėjo iš Mezopotamijos. Be to, Judėjos, Sa-marijos ir Galilėjos kalnuotos vietos buvo "nie-keno žemė". Jose galėjo apsigyventi kiekvienas atėjūnas. Čia ir įsikūrė Abraomas su Lotu. Jie vėliau, lyg savo žemę, pasidalino ganyklas, kad piemenys nebesimuštų ir nebesiginčytų dėl vietų. Tiesa, jie laisvai įėjo į "niekeno žemę", bet buvo neaiškus dalykas, kodėl pirko žemę žmonos kapui. Tas pats ir su Jokūbo istorija. Dabar išaiškinta, kad žemės, priklausančios prie miestų, buvo vado nuosavybėje, todėl patriarkai negalėjo ten laisvai palaidoti savo žmonų. Štai
 
 
V.K. Jonynas ŠV. ANTANAS ATSISKYRĖLIS (medžio raižinys)
 
kodėl jie pirko kapui vietas, nes norėjo palaidoti miesto srityje.
Taigi, tiek Berlyno, tiek Briuselio dokumentai, kurie turi tik Egipto priešų sąrašą — rodos, menkas dalykėlis, — duoda progą Šv. Rašto tyrinėtojams atkurti politinę Abraomo laikų Palestinos situaciją ir dar padeda išaiškinti socialinę jo padėtį naujoje žemėje.

Iškilo nauja kliūtis: tai 1902 metais prancūzų rastas Hamurabio kodeksas. Jame esama daug panašių įstatymų, kaip ir Mozės Pradžios knygoje. Racionalistai pradėjo teigti, kad Mozė nebuvęs įstatymdavys, bet viską nurašęs iš šio kodekso, todėl jo įstatymai nesą Dievo duotieji, bet jie jau buvę pasaulyje, o jų laikėsi ir patriar-kai. Kad patriarkai laikėsi tų įstatymų, nėra abejonės. Kitaip nebūtų galima pateisinti jų gyvenimo veiksmų, ypatingai liečiančių moterystę ar konkubinatą.

Egzegetus išgelbėjo iškasenos. Pirmiau niekas nežinojo tikslios datos apie Hamurabį, dabar gi jau aišku, kad jis gyveno maždaug 1700 m. pr. Kr. Nippur kasinėjimuose rastos lentelės su įstatymais. Prologe minimas karalius Lipit-Ištar, kuris buvo penktasis Isin dinastijos karalius, t. y. maždaug 150 metų prieš Hamurabį. Vadinasi, jau prieš Hamurabį buvo įstatymai. Irake gi atkasti akadiečių įstatymai, bent 40 metų senesni už Hamurabio įstatymus. Kas iš to išeina? Ar Mozė nurašė iš Hamurabio? Įkvėpimo sąvoka tai nedraustų. Jei jisai būtų nurašęs, tie įstatymai būtų ir Dievo įkvėpti. Tačiau iš archeologijos duomenų reikia priimti, kad tokie įstatymai buvo ne tik Egipte, bet ir visoje Mezo-potamijoje. Patriarkai buvo kilę iš Mezopotami-jos, todėl jų gyvenimas kaip tik buvo tvarkomas pagal Mezopotamijos įstatymus. Gi Mozė, duodamas įstatymus, pasirodė tobulas įstatymdavys. Tiesa, yra daug panašumų, bet daug ir nepanašumų. Panašumai lengvai išaiškinami, nes ir žydai buvo tokie patys žmonės, kaip ir kiti. Todėl nuostatų panašumas visai pateisinamas: rytiečiai turėjo panašų gyvenimo būdą. Jų gyvenimas turėjo būti tvarkomas beveik tais pačiais nuostatais, išskyrus moralinius bei liturginius, kurių kilmė yra dieviška.

Aiškumo dėliai paimkime porą pavyzdžių iš patriarkų gyvenimo. Abraomas pasiuntė savo tarną j ieškoti žmonos sūnui Izaokui. Nuvykęs į Me-zopotamiją, tarnas derėjosi su Rebekos broliu Labanu ir su motina. Tėvas buvo miręs. Viskas buvo sutarta, tik reikėjo Rebekos sutikimo (Gen. 24, 57ss). Bet klausti sutikimo rytiečiams buvo neįprasta: viską nutardavo tėvas. Tai matome iš to paties Labano elgesio, kada vėliau jis atiduoda Izaoko ir Rebekos sūnui Jokūbui abi savo dukteris — Leją ir Rachelę (Gen. 29). Gi Laba-nas buvo Rebekos brolis, kuris, tėvui mirus, valdo turtą ir šeimą. Labano elgesys nebuvo aiškus, ligi buvo rastas Nuzu dokumentas, kuriame pasakyta, kad brolis, atiduodamas seserį, turėjo gauti jos leidimą (ko tėvui nereikia): "Su mano sutikimu, mano brolis mane atidavė už žmoną tokiam ir tokiam" (iš Nuzu kontraktų). Taigi ir Rebekos sutikimas buvo reikalingas pagal tų laikų mezopotamiečių įstatymus.

Kiekvienam gerai pažįstama Ezavo istorija, kada jis išalkęs pardavė savo pirmgimystės teisę broliui Jokūbui. Šv. Rašte pasakyta, kad pirm-gimis gauna dvigubą tėvo dalį, bet Hamurabio kodeksas nieko apie tai nekalba. Mezopotamijoje atrasti dokumentai rodo, jog pirmgimis gaudavo didesnę dalį. Iš to sektų, kad Mozė nusirašė nuo mezopotamiečių, o ne nuo Hamurabio, bet ir tai netiksliai. Ir vėl iškasenos ateina į pagalbą. Atrasti asirų įstatymai ir Nuzu praktika įrodė, kad Rytuose buvo paprotys duoti dvigubą dalį pirmgimiui. Mozė tą nuostatą pritaikė ir žydams.

Iš šių pavyzdžių jau galima matyti, kad patriarkai laikėsi tuometinių Mezopotamijos įstatymų, ir taip išryškėja visi jų veiksmai. Tuo atkrinta racionalistų teigimas, kad jų gyvenimas buvo apipintas mitų. Iš tiesų patriarkai gyveno taip, kaip ir kiti rytiečiai. Tą šiandien tvirtiname, pasiremdami archeologijos duomenimis.
Istorikams, be to, neišaiškinamas dalykas, kaip galėjo užimti Palestiną mažas būrelis žydų, perkeliavusių per dykumas, beginklių, nemokančių karo taktikos. Iš tiesų, nepriimant augštes-nės galios ir stebuklų, tai atrodo visai negalima. Išvada: žydų istorija esanti pasaka, mitai, legendos. Betgi nieko panašaus nebūta. Reikia pažvelgti į paskutinius archeologijos duomenis. Jie mums sako, kad tuo metu Palestinoje laisvieji miestų vadai tarp savęs kariavo ir taip silpnėjo. Juk jei jie vieningai būtų ėję prieš Egiptą, Egiptas irgi nebūtų jų suvaldęs. Ką bekalbėti apie saujelę atsikrausčiusių žydų! Taigi, dabar ne-paslaptis, kad žydai pirmiau užėmė kalnuotas vietas, kurios nebuvo ginamos. Vėliau jie likvidavo mažesnes dinastijas ir užėmė miestus. Bet jie nepajėgė užimti stipresnių, kaip Gezero, Doro, Meggido, Tanacho, Bethsano, jau neminint Jeruzalės. Gi Jeriko ir Hai miestai krito vien dėl Juzuės gudrumo ir Dievui padedant. Bethelis buvo paimtas išdavimu, o Sikemas, kiek atrodo, ramiai pasidavė. Kitus jie nukariavo tik tada, kada žydai buvo sustiprėję, o Jeruzalę paėmė Dovydas maždaug 200 metų po žydų įžengimo į Palestiną. Žinant apie tokį kariavimą, neturėtų stebėtis ir pasauliniai istorikai.

Taip pat nebuvo aišku; kodėl Dievas buvo uždraudęs žydams turėti bet kokį santykį su vietiniais gyventojais. Iškasenos tai paaiškina. Kapuose ir sugriautuose namuose bei šventyklose esama dievaičių statulėlių, pagoniškos kultūros įrankių. Jeigu žydų tauta, kuri ir taip nebuvo stipri tikėjime, būtų pradėjusi bendrauti su čionykščiais žmonėmis, būtų greit atsisakiusi nuo tikrojo Dievo tikėjimo. Todėl tas draudimas nebuvo prieš svetimos kultūros pasisavinimą, bet tik apsisaugoti nuo pagonybės pavojaus.

Ir kitose Šv. Rašto vietose yra neaiškumų, kurie tačiau išryškinami archeologijos dėka. Pavyzdžiui, Amos ir Karalių knygose kalbama apie Akabo rūmus, kurie turėję dramblio kaulų papuošalus. Netikėtinas dalykas, kad tuo laiku būtų buvę tokių papuošalų. Iškasenos įrodo, jog Sa-marijos karaliaus rūmai turėjo dramblio kaulo papuošalus, — jie buvo atrasti. Tai mažytė smulkmena, bet ir ją akmenys patvirtina.
Pirmoje Karalių knygoje (10, 28) eina kalba apie Saliamono arklides. Keista, bet Meggido kasinėjimai atvėrė ir patvirtino tiesą. Iš tikrųjų ten buvo atrastos arklidės.

Lachišo (el-Duvver) mieste rastuose laiškuose rašoma apie "tenatan", kuris išvyko, kaip pasiuntinys, į Egiptą tartis, kai Jeruzalė buvusi apsupta. Atrodo, kad jis turėjęs būti iš diplomatinės šeimos ir kartu geruose santykiuose su Egiptu, jei ėjo prašyti pagalbos prieš priešą. Nuostabu tai, kad tame pačiame Lachišo mieste rastas asmeninis to pasiuntinio antspaudas "Seb-na". Jis parodė, kad pasiuntinys kaip tik buvo pirmasis Judos karaliaus ministeris, kai Sena-keribas puolė Jeruzalę.

Iš Šv. Rašto žinome, kad po Jeruzalės užėmimo Godolijas buvęs išaugštintas. Tai patvirtino ir iškasenas (Tell-el-Maspha), kur irgi rastas antspaudas su Godalijo vardu. Jis buvo karaliaus rūmų ministeris. Toje pačioje vietoje rastas ir kitas antspaudas: generolo Jaazanjah, Maa-chathi sūnaus, kuris vadinamas ebed-melech, t. y. karaliaus ministeriu.

Šie du Masfos griuvėsių antspaudai iki smulkmenų patvirtino Karalių knygos pažymėtą įvykį, kad Nabukodono-Babilono karalius, gubernatorium paliko Godoliją ir kad pas jį buvę atėję tartis keletas kariuomenės vadų. Jų tarpe buvęs ir Jezonijas, Maachathi sūnus. Tiesiog nuostabiai patvirtintas istorinis faktas, užrašytas Šv. Rašte.

Tai tiek iš Senojo Testamento pavyzdžių. Bet nemažiau akmenys kalba apie Naujojo Testamento teisumą. Paimkime pora pavyzdžių.

Evangelistas, kalbėdamas apie Kristaus gimimą, parašė, kad Marija pagimdžiusi pirmgimį sūnų. Kai kam peršasi išvada: toks evangelisto pasisakymas reiškia, kad Marija yra turėjusi ir daugiau kūdikių, jei Jėzus yra pirmgimis. Kitu atveju turėtų būti: viengimis sūnus.

Daug būta ginčų dėl to mažo žodelio, kol pagaliau 1922 metais C. Edgardas atrado Tell el Yehoudieh kapinėse užrašą. Ten kalbama apie Arsinoję, jauną moteriškę, kuri mirė begimdy-dama savo pirmgimį sūnų. Čia jau negali būti abejonės, kad ši moteriškė teturėjo vos vieną kūdikį, o vis dėlto jis vadinamas pirmgimiu. Paminklas yra iš Kristaus laikų, nes moteriškė mirė 5 m. pr. Kr. gimimą, arba, teisingiau kalbant, maždaug tais pačiais metais, kada Kristus gimė. Taigi, išvada aiški: Kristaus laikais graikų kalboje buvo vartojamas žodis pirmgimis kiekvienam pirmam gimusiam, nesvarbu ar jis viengimis ar ne. O tai vartojama vien dėl to, kad pirmgimis turėjo ypatingas privilegijas į paveldėjimą. Todėl evangelistas neklydo, bet panaudojo klasinį graikų žodį pirmgimį, o ne viengimį, nors ir jis žinojo, kad Marija neturėjo kitų vaikų.

Kritikai norėtų, kad šv. Jono evangelija būtų parašyta antrojo šimtmečio gale, kitaip sakant, nori neigti, kad šis evangelistas yra parašęs ketvirtąją evangeliją. Pirmiau sunku buvo net atsispirti protiniais argumentais, nes Bažnyčios autoritetas jiems nėra argumentas. Laimei, jie atrado papyrą iš pirmosios antrojo šimtmečio pusės. Jis dabar vadinamas Papyrus Rylands, nes yra John Rylands knygyne Manchesteryje. Šis mažas lapelis yra šv. Jono evangelijos nuorašo liekana. Vienoje pusėje įskaitomi 18, 31-33 žodžiai, o kitoje 18, 37-38. Ką šis nuorašas mums sako? Jis daug pasako apie evangelijos amžių. Juk jis rastas Egipte. Vadinasi, antrojo šimtmečio pradžioje jau ten buvo nuorašas. O juk reikėjo eilės metų, kol tokis nuorašas nusikraustė iš Mažosios Azijos į Egiptą. Tai reiškia, kad evangelija buvo parašyta anksčiau, t. y. maždaug pirmojo šimtmečio gale, o tuo laiku dar gyveno šv. Jonas. Taigi, kritikų tvirtinimas ir argumentai dabar nebeturi reikšmės. Pasitvirtino tiesa: šv. Jonas parašė ketvirtąją evangeliją.

Iš viso, kas pasakyta, peršasi išvada, kad griuvėsių akmenys slepia daug tiesos ir kad jie prabyla kaip tik naudingu laiku. Archeologijos mokslas nėra vien tik katalikų monopolis. Jo daugiausia imasi protestantai ir kritikai. Tuo daugiau patvirtinama Šv. Rašto tiesa, nes jie patys, radę tokius dokumentus, prisipažįsta klydę ir keičia savo nuomonę. Baltimores universiteto profesorius Albright, kuris šiuo metu laikomas visų archeologų tėvu, visai teisingai pasakė, kad Wellhauseno kritikų mokyklos netikslumai ir klaidos buvo padarytos vien dėl to, kad jie nepažino Rytų šalių istorijos, kai archeologija patvirtinanti net smulkiausius dalykus.

Neveltui Pijus XII savo garsioje enciklikoje "Divino afflante Spiritu" (1943 m.) priminė, kad Šv. Rašto pažinimui daug padėjo archeologija. Jis kartu ragino tuos, kurie yra atsidavę Šv. Rašto studijoms, kad jie nuodugniai studijuotų iškasenų davinius, patvirtinančius šventųjų knygų autorių teisumą.

Paskutinieji 50 metų davė daug šviesos, nors kasinėjimams buvo daug sunkumų dėl praėjusių dviejų didžiųjų karų. Ateityje prabils ir tie griuvėsiai, prakajbės tie akmenys, kurie dabar glūdi po žeme, ir įrodys tiesą, ypač tiems, kurie nenori pripažinti autoritetingo Bažnyčios žodžio.