DAIL. V. K. JONYNO KELIAS Spausdinti
Parašė P. Jurkus   

V. K. Jonynas yra vienas iš veržliausių ir produktingiausių mūsų grafikų. Jo kūrybos randame tris tarpsnius: 1. nuo Meno Mokyklos iki Donelaičio "Metų", 2. nuo Donelaičio "Metų" iki Goethės "Mainzo apgulimo" ir 3. nuo Goethės "Mainzo apgulimo" iki dabar.

Visi šie tarpsniai turi savitą veidą ir rodo Jonyno nueitą kelią, jo nuolatini jieškojimą ir augimą.
Pirmąjį tarpsnj reiktų pavadinti liaudiniu. Čia priklauso kūriniai, sukurti tuoj mokslą baigus: Piemenėlis, Pasaka, Nuėmimas nuo kryžiaus, šv. Pranciškus.

Iš jo dar mokykloje padarytų iliustracijų, tilpusių bene daugiausia "švietimo Kelyje" (Švietimo Ministerijos leistame moksleivių laikraštyje), matyti, kaip V. K. Jonynas buvo pamėgęs lietuvių liaudies meną ir savo darbuose bandė atkurti liaudies raižinių stilių.

V. K. Jonyno sąlytis su liaudies menu nėra atsitiktinis. Tuo metu Kauno Meno Mokykla pergyveno savotišką sąjūdį, kuris norėjo atstatyti ryšį su liaudies menu. Ypatingas dėmesys kaip tik buvo skiriamas nežinomiems liaudies grafikos meistrams. Buvo susikūrę net du būreliai: 1932 m. — "Ars" ir 1933 m. — "Forma", ("Forma" dar 1947 m. Vokietijoje išleido P. Augiaus "Eglę žalčių karalienę"). Į abu būrelius susitelkė jaunieji dailininkai entuziastai, kurie norėjo V. Europos meno laimėjimus sujungti su liaudies meno palikimu ir tuo apsporinti mūsų meno tradicijas. V. Europos menas Paryžiuje, kur mūsų dailininkai, pabaigę Kaune, dažniausiai ir mokėsi, kulty-vavo primityvizmą, tad grįžimas prie senojo liaudies meno kartu buvo ir modernizmo apraiška. Šitoje dvas'o-je augo keletas naujosios kartos dailininkų.
Ir V. K. Jonynas pradėjo reikštis šito sąjūdžio dvasioje. Paveiktas liaudies meno dekoratyvinių bruožų savo graviūrose, jis sukūrė darnią dekoratyvinę harmoniją. Tačiau liaudies menui perprasti reikia stiprios vidinės emocijos, kuri intuityviai įspėtų liaudies kūrėjo dvasią, kuriai technika ir piešinys nevaidina pirmaeilio veidmens.

Jau mokyklos meto darbuose ryškėjo racionalus V. K. Jonyno pasaulio pajautimas, kuris ilgainiui dar labiau stiprėjo. Jonynas greit pamatė, kad jam, racionalistui, primityvizmas su savo emocijomis svetimas. Studijos Paryžiuje, susipažinimas su akademiniu primityvizmu nepastūmė o dailininko šia linkme. Studijos tik praplėtė jo akiratį ir kartu padėjo jam pažinti savo talentą. Retas kitas mūsų dailininkas taip puikiai jaučia, ką jis gali, kaip Jonynas. Retas kuris taip moka valdyti savo talentą ir jį išvystyti iki maksimumo, kaip Jonynas.

Liaudies meno klėtyje, lyg tarpinėje .stotyje, jis svečiavosi ne ilgai. Jis vėl toliau nukeliavo, jieškodamas tokių plotų, kur galėtų išsakyti savo racionalų pasaulį. Ir tai buvo Donelaičio "Metai".

Antrasis tarpsnis V. K. Jonyno kūryboje buvo pats vaisingiausias, davęs bent kelių knygų meniškus apipavidalinimus, kur dailininkas grafikas atsistoja greta knygos autoriaus, o kartais net jį nustelbia.
Šiam tarpsniui prik'auso: Donelaičio "Metai", Petro Cvirkos "žemė maitintoja", Goethės "Jaunojo Verterlo kančios", Prosper Merimee "Lokys".
Šio tarpsnio kūriniuose pastebime du sluogsnius, kurie šiek tiek skiriasi ir savo pasaulio pajautimu ir ypač technika. Bendra šiam periodui - plėtojamas jo racionalus ir skaidrus pasaulis, formoje - klasikinis meistriškumas.

Donelaičio "Metai" stovi šio tarpsnio pradžioje. Donelaičio realizmas kaip tik ir atliepė Jonyno racionaliam ir ramiam kūrybiniam nusiteikimui. Dailininką patraukė Donelaičio žmonės, jo daiktai, prie kurių pridėjo to laikotarpio etnografines studijas. Taip surinkęs medžiagą ir išryškinęs vaizduojamas   scenas, jis   matematiniu tikslumu apskaičiavo kompoziciją ir liniją, išryškindamas žmonių judesį.

Išėjęs iš pirmo dekoratyvinio tarpsnio, Jonynas čia stengiasi užkariauti kompozicijos gilumą, pasilikdamas realiame daiktų pasaulyje ir sutelkdamas dėmesį į liniją, čia prasideda Jonyno meisterio kelias. Tokią nelanksčią medžiagą, kaip medį jis apvaldo tiksliai. Su didele kantrybe jis dirba net penkeris metus, kol pasiekė technikos tobulumo. Pabrėždamas techniką, jis pasiliko kietas, bet vis dėlto naujas. Kaip darni visuma su puošniu, visas vedamąsias idėjas sutelkiančiu viršeliu, jis prisistato žiūrovui Gali šio pasaulio nemėgti, bet negali nuneigti jo vertės.

Jonynas čia imponuo'a stipriu piešiniu, darniu p'ėmų išdėstymu, technikiniu tikrumu. Jis yra disciplinuotas ir tvirtai stato savo kompoziciją. Jis žino, ką nori pasakyti, todėl nėra jokių neaiškumų, miglotų dėmių suskaldymo. Jis pasilieka skaidriai ramus realistas.

Po Donelaičio "Metų" Jonynas tolimesniuose darbuose vysto realistinį pasaulį, dar labiau tobulindamas techniką. Jis įveda smulkių linijų pluoštus; medžio graviūros pasidaro lyg tapybiniai paveikslai.
Taip prasideda antrojo tarpsnio antrasis sluogsnis. Pačioje pradžioje stovi atskiros kompozicijos "Zapyškis" ir "Saulėleidis Nemune". Ir per "žemę maitintoją", kuri savo interpretacija yra Donelaičio "Metams" artimiausia, jis pasiekia Goethės "Verterį".

Prie Goethės "Verterio" jis priėjo taip pat matematiniu tikslumu: pirma susipažinęs su veikalu, atrinkęs veikalo svarbiausias vietas ir vidinei įtampai būdingas situacijas, išstudijavęs pačią epochą. Savąjį pajautimą apvaldė labai saikingai ir stengėsi perduoti ne tįek Verterio skaudžiai jautrią nuotaiką, kiek romantiškai atitrauktą ir estetiškai elegantišką pasaulį. Taip aną rokoko epochą jis naujai prikėlė, Savičiau, moderniau. Kartu technika darosi rafinuotai meistriška, sumirga subtilios linijos, šešėliai, laisvėja kompozicija.

Iliustracijos Prosper Merimee "Lokiui" yra šio antrojo tarpsnio viršūnė. Išvystoma ypatingai moduliuota technika iki virtuoziškumo, tuo figūroms ir visai kompozicijai suteikiamas gyvybingumas ir plastiškumas. Forma praranda šaltą kietą pobūdį, gyvėja dėmių išdėstymas, linijos sutelkiamos į šešėlį ir pasidaro lyg nutapytos, bet kartu išlieka visi kontūrai, ateina nauji kompoziciniai deriniai. Jonynas atsipalaiduoja nuo formalistinio kelio ir išorinio pasaulio traktavimo, jies-kodamas laisvesnių, gilesnių nuotai-kinių elementų.
Sutelkus visą dėmesį į linijos išsprendimą, pasilieka tik mažas šuolis į abstraktųjų pasaulį, kur daiktai ir žmonės pasidaro jau antrinės kompozicijos dalys.

Trečiasis tarpsnis kaip tik čia ir prasideda. Su "Lokiu" jis pasijuto išsakęs savo elegantišką realistinį pasaulį. Jis pasuko nauju keliu. Piešinyje jau dominuoja laisva linija, kartais nervinga ir net laukinė. Drąsiai dėstomi plėmai, figūros jau traktuojamos laisvai, atsisakant klasikinės elegancijos, pabrėžiama linijų ritmika, visiškai išlaisvinama kompozici'a. Tokie yra "Hamleto piešiniai" ir Goethės "Mainzo apgulimas".

Kartu su šiuo nauju pasisakymo būdu Jonynas dažniau pradeda vartoti pieštuką ir plunksną. Jis studijuoja gamtą, jieškodamas jos ritmikos ir stengdamasis pagauti keliais brūkšniais. Kartu čia įveda ir spalvą. Pirmą kartą efektyviai ji pasirodo "Mainzo apgulime"; paskutiniuose darbuose iš dekoratyvinio plėmo ji išsivysto į spalvingą akvarelę, kur tarp įvairių moderniai suprastų piešinių   sutinkame ir ramų realizmą.
šiam naujam kūrybos tarpsnyj Jonynas yra darbo įkarštyje, pilnas nerimo ir jieškojimo.

V. K. Jonyno yra nueitas ilgas kelias: nuo liaudies dekoratyvinio charakterio, per realistini pasaulio interpretavimą, kur iki virtuoziškumo ištobulinama technika, iki abstraktinio meno. Tai liudija, kad V. K. Jonynas yra gyvas menininkas, aistringai dalyvaująs mūsų dailės augime, kad jis niekad nepasitenkina pasiektais laimėjimais.

V. K. Jonynas gimė 1907 m. kovo 16 d. Ūdrijoje, Dzūkijo'e. 1927 m. baigė Kauno Meno mokyklą, 1931 m. išvažiavo į Paryžių ir tenai ba'gė "Conservatoire National des Arts et Metiers" ir "Ecole Boulle". 1935 m. Zack galerija Paryžiuje surengė jo grafikos kūrinių parodą. Po to sugrįžęs į Kauną, Meno mokykloje dėstė grafiką ir medžio skulptūrą. Nuo 1941 m. jis buvo Taikomosios Dailės Instituto direktorius Kaune. 1946 m. Freiburge i. Br. įkūrė Taikomosios Dailės Institutą, kuriam vadovavo iki 1950 m. Vėliau buvo meno patarėjas prie Prancūzijos valdžios Vokietijoje, Mainze, ir tuo pačiu metu dėstė grafiką Mainzo meno mokykloje. 1951 m. atvyko į Ameriką ir nuo 1952 m. rudens dėsto meną Catan-rcse Institute of Pine Art New Yorke.

1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje jis gavo du auksinius medalius, vieną už grafikos darbus, antrą už plakatus. Už baldų projektus gavo garbės diplomą. Po metų jis gavo Prancūzų Garbės Legiono karininko titulą. 1940 m. laimėjo valstybinę premiją už Donelaičio "Metų" iliustracijas.
Vokietijoje jis padarė Saaro, Baden -Baden, Wuerttenbergo ir Rheinlandpfalz kraštų pašto ženklams piešinius.

V. K. Jonynas dalyvavo visose Te-tuvių meno parodose užsienyje. Savo parodas yra surengęs: 1944 m. Rygoje, 1946 m. Freiburge i. Br., 1947 m. Tuebingene, 1948 m. Baden-Baden, Frankfurt a. M., Constanzoje, 1948 m. Romoje ir Paryžiuje.

Amerikoje jau dalyvavo 5 Amerikos dailininkų parodose: grafikos parodoje Vašingtono kongreso bibliotekoje, grafikos parodoje Portlande, grafikos draugijos parodoje New Yorke, meno draugijos parodoje Portlande.

Jo kūrinių yra šiuose muziejuose: Vašingtono kongreso bibliotekoje, Grafikos departamente Vašingtone, Antverpeno muziejuje Belgijoje, Amsterdamo Meno muziejuje Olandijoje, Hamburgo ir Weimaro muziejurse Vokietijoje; taip pat Kauno, Vilniaus, Rygos ir Talino muziejuose.
P. Jurkus