TEISUČIO ZIKARO SKULPTŪRA

Parašė A. Vaičaitis

T. Zikaras, kuris neseniai buvo Australijoje surengęs savo darbų parodą, priklauso prie mūsų tautos atžalyno. Jisai brendo dviejų stipriai besireiškiančių meno srovių įtakoje. Viena — akademine, kurią tvirtai palaike tėvas — skulptorius Juozas Zikaras, savo dirbtuvėje palaipsniui skiepydamas sūnui akademinės skulptūros pažinimo pagrindus ir energingai aiškindamas anatomijos reikalingumą bei natūralistinės skulptūros pritaikomumą gyvenime. Iš kitos gi pusės T. Zikarą veikė jaunieji dailės mokytojai, kurie buvo studijavę Vakarų Europoje ir kurie besimokančiai jaunajai menininkų kartai aiškino naujas meno tiesas ir pagrindus, nutolstančius nuo natūralistinio meno dėsnių. Taip Vakarų Europos meninis judėjimas nesulaikomai sunkėsi į Lietuvą ir greitai plėtėsi mūsų jaunųjų kūrėjų tarpe. Dabar, nutolus nuo ano aktyvo ir gyvo menininkų ginčo ir iš arti pažvelgus į kitų tautų kūrybinių asmenybių darbus, nebėra abejonės, kad to laiko mūsiškė jaunoji dailininkų karta neklydo, o tikrai jautė gyvenimo pulsą ir visai teisėtai pakrypo prie plataus ir įvairaus šių dienų meno, kuris turi daugybę priėjimo taškų ir yra išryškėjęs įvairiausiomis meno kryptimis, didelėmis ir originaliomis asmenybėmis, naujomis idėjomis, naujų formų jieškojimu ir atradimu. Mes esame per pasaulį keliaujantys žmonės, paliesti didžiojo likimo, kuris blaško mūsų giminę. Pastovumas, sėslumas, taip būdingos žymės mūsų krašto žmonėms, prasiskiedė svetimomis srovėmis, net priešingomis mūsų pačių prigimčiai. Tokia išviršinė tremtinių būsena yra giliai paveikusi ir daugumą mūsų jaunesniųjų plastinio meno kūrėjų, kurie, gyvendami taip pat nenormaliose sąlygose, nebegali pilnai susikoncentruoti. Neturėdami laiko, jie nesuspėja realizuoti išbrandintų ir sunoku-sų kūrybinių vaisių. Tai yra apčiuopiamas nuostolis ne tik mūsiškei, bet ir bendrai europietiškai kultūrai. Stebint Teisučio Zikaro paskutinių metų skulptūros darbus jaučiame dailininką besiblaškantį, bejieškantį naujų vaizdavimo formų, bestudijuojantį didžiųjų skulptorių pobūdį ir jų priėjimą prie skulptūros. Kai kuriuose T. Zikaro kūriniuose ("Sėdinti mergina" ar "Gulinti mergina") pastebime itin ryškią dar tebegyvenančių didžiųjų dabarties skulptorių įtaką: italo Marino Marini ar anglo Henri Moore. Pirmas įspūdis galėtų susidaryti net labai priekaištingas. Tačiau noriu tikėti, kad jaunas skulptorius sąmoningai studijuoja didžiųjų kūrėjų figūras, lygindamas savo pajėgumą su pripažintų meisterių galia ir paslaptimis skulptūroje. Teisutis Zikaras priklauso prie pačios jauniausios menininkų kartos, todėl svetimų įtakų,kurios yra įsisunkusios į jo kūrinius, nereikėtų laikyti skulptoriaus charakterio silpnumu, bet sąmoningu studijų vaisiumi. T. Zikaras nori giliai įsijausti ir įsisąmoninti šių dienų meno pobūdį, savo protu ir jausmais suvokti dvidešimtojo amžiaus meno esmę, susirasti ir nusistatyti tokias vaizdavimo formas, kokios, jo manymu, yra jam originaliausios ir būdingiausios. T. Zikaras jaučia tą šių dienų tempą bei meninį reikalavimą, jaučia originalumo būtinumą, kurį kiekvienas pripažintas menininkas turi: savitą formą, savitą liniją, savitas spalvas, savitus motyvus. Jis gerai supranta, kad aklas gamtos kopijavimas yra neesminis dalykas ir kad, siekiant perkurti gamtą, reikia turėti kūrybingą individualybę. Keliuose T. Zikaro darbuose (ypač "Belaukiant") pastebime lietuvišką jaunųjų skulptorių dvasią, kai evoliuciniu būdu buvo pereita nuo akademinės prie suprastintų formų sku'ptū-ros. Grubokas medžiagos pajautimas, sąmoningas proporcijų nesilaikymas, apgalvotų matomų ir įsivaizduojamų linijų ritmas jau liudija naujovės atsiradimą. T. Zikaras, įsijausdamas į naująjį judėjimą, studijuodamas lietuvių liaudies meną ir primityvių tautų skulptūras, visa tai paliečia atsargiai. Jis sąmoningai leidžiasi būti pavergiamas svetimųjų įtakų, kad praturtintų ir vėliau išryškintų savąjį charakterį. Greitas ir netikslus idėjos virškinimas  gali  būti  paviršutiniškumo  ir atsitiktinumo išdava. Šioje vietoje prisimenu, kaip savo laiku Paryžiaus meno parodon, reprezentuoti lietuvių meno, buvo siunčiama didžiule smūt-kelio kopija, kuri jau savo dydžiu užmušė subtilią, gilią lietuviško dievuko simboliką. Būtų buvę kurkas tiksliau, jei skulptorius būtų sugebėjęs suglausti pačias esmines lietuviškų smūtkelių žymes ir, perkošęs per savo ryškų meninį pajautimą, išlip-dęs visai naują ir originalią lietuviško smūtkelio simboliką, kurioje būtų atsispindėjus ta charakteringa lietuviško smūtkelio būsena. Tada buvo prasilenkta su pačia pagrindine moderniojo meno galvosena, kad gamta nemėgsta būti kopijuojama, bet reikia asmenybių, kurios gamtos motyvus sugebėtų pateikti žiūrovui naujus ir nematytus. Norim tikėti, kad Teisutis Zikaras aiškiai suvokia meno esmę ir daug tiksliau bando panaudoti liaudies meno formas, išgaunant naujus darbu?. Savitas priėjimo būdas juntamas nedidelėje "Kristaus" figūroje. "Kompozicija" ir "Modelis" yra jau išbran-dinti darbai, kurie nusako apie besikristalizuojančią T. Zikaro asmenybę. Realistinis gamtos vaizdavimas daugiau prilygsta protui bei išsilavinimui. Naujojo gi meno srovės yra fantazijos padarinys, įsiliejęs j naujų atradimų pasaulį, kuris nei paprasta akimi nei pojūčiais nebepajunta-mas. Todėl visų kontinentų menininkai yra labai susidomėję abstrak-čiąja forma. Ši kryptis nėra vienintelė ir pati vertingiausia, bet pažymėtina, kad abstrakčiojo meno pasekėjų yra daug. Teisutis Zikaras, parodydamas vieną konstruktyvų darbą, pavadintą "Kompozicija", bando priartėti prie abstrakčios skulptūros. Tai savotiškas žaismingas fantazijos padarinys, kur plonų ir .storų vielų kombinuote jis išgavo estetinę dekoratyvinę apybraižą. Šis darbas turi ir turinį ir mintį, todėl jo prijungti prie abstrakčios skulptūros negautume. Šis vaizdavimo būdas pasaulio menininkų praktikuojamas, ir kai kurie yra pasiekę labai įdomių rezultatų. Ar Teisutis Zikaras bandys nugalėti abstrakčiosios skulptūros paslaptis ir ar jam tai lengvai seksis, iš vieno darbo sunkoka nustatyti. Tik tenka pastebėti, kad šis kelias labai slidus ir galima greitai nukrypti j pigų žaidimą, šis T. Zikaro bandymas yra įdomus, tiksliai suvestas ir sudaro užbaigtą estetišką dekoratyvinę skulptūrą, turinčią giminingumo su šio laiko T. Zikaro vaizduojamuoju pasauliu, šioje skulptūroje linija panaudojama ne natūralistinės figūros apibrėžimui, bet suteikiama gyvybė pačiai linijai, o naujos medžiagos pavartojimas ir grafiškas sprendimo būdas šiame bandyme išlaiko gilią, savyje sukauptą uždarą jėgą. Paskutiniais darbais T. Zikaras paliečia "pikasiškąjį" vaizdavimo būdą ir iš ramios, svajingos, uždaros skulptūros persikelia į drastišką, grasinantį stilių. Skulptūroje "šauksmas" jaunas skulptorius aštria ir antihumanistiška forma bando prasikalti iš kasdienybės. Šiandien šis stilius yra labai populiarus. Kiek pasiseks Teisučiui Zikarui į jį įsigyventi, parodys ateities darbai. Tik būtų labai nemalonu numatyti, kad tos studijos priglušintų T. Zikaro kūrybiškąjį instinktą, o skulptoriaus asmenybė pasiklystų tarp įvairaus ir turtingo šių dienų meno ir nebesusirastų kelio į savąjį idealą.    A.  Vaičaitis