DĖL "SPAUDOS BANDITŲ" Spausdinti
Parašė J. Alaušius   
Jau daug kartų buvo aštriai pasisakoma prieš "spaudos banditus", suprask: šmeižikus, prisidengusius slapyvardžiais ar slapyraidžiais. Neseniai vėl šiuo klausimu "Lietuvių Dienose" (šių metų trečiame numeryje) pasisakė prof. St. Kolupaila: "Slapukas spaudoje lygus ginkluotam banditui su kauke: ir pagautas meluojant jis neparodo veido, tik pakeičia kaukę. Nelygi kova su maskuotu priešu, kai tenka teisintis dėl nebūtų dalykų. Spauda yra viešoji tribūna: garbingas asmuo privalo turėti drąsos viešai pasirodyti, o nesislapstyti po redakcijos suolu. "Aušros" laikais autoriai turėjo racijos slėpti savo vardus nuo žiaurios policijos. Kokį moralinį pasiteisinimą turėtų spaudos slapukai laisvoje šalyje su standartine piliečių etika?".

Jei tenka vis iš naujo šį klausimą kelti, yra ženklas, jog jis vis nenustoja savo aktualumo. Todėl ryžtamės ir mes šiuo klausimu pasisakyti. Visai sutikdami su prof. St. Kolupailos pareikštų slapukų šmeižikų pasmerkimu, norime betgi keliomis distinkcijomis klausimą  platėliau   paryškinti.

1.    Kada iš viso norima pasisakyti prieš slapyvardžių naudojimą, yra pavojaus sudaryti įspūdžiui, jog principiškai slapyvardžiai yra smerktini. Tiksliau betgi būtų pasakyti: principiškai yra smerktinas kiekvienas netiesos skelbimas, nežiūrint, ar būtų prisidengiama slapyvardžiu ar būtų turima drąsos (lygu: neturima gėdos) sava pavarde pasirašyti. Pats slapyvardžių vartojimas savyje negali būti smerkiamas, nes gali būti slapyvardžiais naudojamasi įvairiais motyvais, morališkai neprikišamais. Jei yra žmonių, sergančių liga matyti savo pavardę atspaustą, tai lygiai yra žmonių, kurie panašiai viešumos nemėgsta.

2.    Atsimintina, kad netiesa gali būt! skelbiama ne tik atskiru žmonių, bet. ir pačių dalykų atžvilgiu. Kalbėdami apie šmeižimą, dažniausiai turimo mintyje netiesą to ar kito žmogaus atžvilgiu. Bet retai pakeliame baisa prieš netiesos skelbimą apskritai. Sakysime, kaip dažnai priešingų pasaulėžiūrų sąskaiton prikergiama dalykų, kurie pačių šių pasaulėžiūrų nėra Vi viso teigiami. Tegu šituo atveju būt'j šmeižiama ne būtinai tyčiomis, o tik iš tingios ignorancijos, vistiek netiesa nuodija mūsų gyvenimą. Jei nesi pakankamai kuriuo klausimu susipažinęs, jauski iš anksto savo kaltę, imdamasis tuo klausimu vienus klaidinti (savo bendraminčius), o kitus insi-nuuoti (savo "priešus").

3.    Nors ir laikant principiškai slapyvardžių naudojimą morališkai neutraliu dalyku (nes moralinę prasmę įgyjančiu tik iš motyvų), laikyti pareiga pasirašyti tikra pavarde visais tais atvejais, kai viešai metami kaltinimai kieno nors asmeniui. Viešai kaltinamasis turi žinoti savo kaltintoją. Bet būtų niekais šis principas paverstas, jei apkaltintasai manytų save išteisinęs tik viešu kaltintojo išplūdimu. Ar ne taip dėdavosi rinkiminėje polemikoje?

4.    Skirti asmens šmeižimą nuo kritinio jo kūrybos vertinimo, nes antraip bus pigu kiekvieną kritikos žodį laikyti šmeižtu. Jei principiškai pasmerkti slapyvardžių naudojimą, imantis viešų kaltinimų prieš kieno asmenį, tai kritinio kūrybos vertinimo atveju slapyvardžių naudojimą ar nenaudojimą laikyti tik skonio dalyku. Laikyčiau džentelmeniškumo pareiga viešai savo pavarde pasirašyti, vertinant veteraniškai vyresnio kūrybą, bet nereikalaučiau savos pavardės pasirašyti, kada ir kritikas ir kūrėjas priklausytų tai pačiai kartai.

5.    Skirti atsitiktinį slapyvardžiais naudojimąsi nuo pasirinkimo tam tikro vieno nuolatinio slapyvardžio arba apskritai spaudoje reiškimuisi arba tik vienos kurios srities raštams. Toks nuolatinis slapyvardis paprastai ir nėra slepiamas (ir, tarp kitko, negali būti ilgai nuslepiamas), bet jis gali būti neišvengiamas, leidžiantis į aktualius klausimus, galinčius atsidurti polemikos ugny. Kiekvieno pavardė priklauso ne tik jam pačiam, bet ir ištisai eilei jo artimųjų: tėvų ir brolių, žmonos ir vaikų. Nenorint sudaryti progą šią nevienam priklausančią pavardę valkioti po viešumą, nėra kitos išeities, kaip viešumos reikalui pasivadinti tik sau pačiam priklausančiu slapyvardžiu.

6.    Užuot abstrakčiai kalbėjus prie", slapyvardžius ar, tiksliau, prieš smeiiltinius slapyvardžius, apeliuoti į laikraščių redaktorius nesudaryti tokios aplinkos, kurioje iš viso negalėtų būti reikalaujama sava pavarde naudotis. Tebesu neužmiršęs, kaip vienas mūsų poetų, kažkuo užliuvęs savo "priešams", viename dienraštyje buvo bjauriai plūstamas kone ištisus metus. Nekaltinčiau plūdikų, nes iš viso nenorėčiau su jais susidurti. Bet kaltinu to dienraščio redakciją, kuri jiems tarnavo viešąja tribūna. Jei šioje šalyje iš tiesų yra, prof. St. Kolupailos žodžiais, "standartine piliečių etika", tai mūsų spaudos etikos standartas dažnai lieka toks neryškus, kad visada, prieš pasirašydamas, turi pagalvoti, ar nepasidarysi auka su savo pavarde. O išeitis būtų paprasta: laikraščių redaktoriai turėtų laikyti savo pareiga budėti, kad jų valdoma viešoji tribūna tebūtų atsakingai naudojama. Juk "spaudos banditai" savų laikraščių neleidžia. Visų laikraščių redakcijose sėdi garbingi žmonės. Tai kam nepadaryti galo "spaudos banditizmui" ?

Baigiu asmeniniu pasiaiškinimu prof. St. Kolupailai: Mielasis Profesoriau, nežinau, kiek manosios pastabos bus sutapę su Jūsų pagrindine mintimi. Bet jei jos daugiau ar mažiau skirtųsi, nesijaučiu niekam nusikaltęs. Ir vis dėlto, baimindamasis ne Jūsų, o ankstesnėje pastraipoje paliestųjų slapyvardininkų, nedrįsiu šių kelių savo pastabų pasirašyti tikrąja pavarde. Savo pavardę pranešiu Jums asmeniniu laišku, o man palikite teisę pasinaudoti slapyvardžiu. Jus, mielasis Profesoriau, dengia amžius ir autoritetas. Man noromis nenoromis atsargesne priemone atrodo slapyvardis.
J. Alaušius