VERTIMŲ KLAUSIMAS Spausdinti
Parašė J. Varinis   
Prieš pora metų vienas pariotinis mūsų žurnalas išleido knygą, pavadintą "Medinis arklys", kurios pasirodymas iškėlė natūralų klausimą: kam mums reikalingi toki svetimi ir tikra to žodžio prasme mediniai "arkliai"? Be minėto žurnalo, ir kitos labai rimtos lietuviškos leidyklos ėmėsi leisti vertimus, kai tuo tarpu nekiekviena lietuviška knyga (aš nekalbu apie menkavertes) randa leidėją. "Terra" po.kartojo Axel Munthe "San Michèle knygą", Maupassant "Karolius", A. Gailit "Tomą Nipernadį" ir naujai "Gabija" pakartojo Romain Rolland "Petrą ir Liuciją" ir visai neseniai V. Mykolaičio - Putino versta "Konradą Valenrodą"; "Lietuviškos Knygos Klubas" išleido Lamos "Angelus" ir entuziastingai sutiktą ispaniškosios Pietų Amerikos prozos antologiją "Pietų Kryžiaus padangėje", verstą P. Gaučio.

Šitokia vertimų gausa dabartinėse mūsų sąlygose jokiu būdu nepateisinama. Tik vienas "Konradas Valenrodas" atrodytų savo vietoje. Mūsų išmanymu, būtų pateisinamas tik kapitalinių visuotines reikšmes veikalų vertimų leidimas (pvz., jei kas tobulai išverstų "Faustą", "Dieviškąją Komediją", "Hamletą" ir t. t.). Bet nei Axel Munthe "San Michèle knyga", nei Romain Rolland "Petras ir Liucija" nepriklauso visuotines reikšmės veikalų kategorijai.

Axel Munthe knyga šiandien jau gerokai atsiduoda anachronizmu, kaip ir kiekvienas iš mados išėjęs bestseller. Tas pat pasakytina ir apie Lotynų Amerikos noveles. Kažin ar būtina mums pažinti Gvatemalos, Hondūro ar Bolivijos literatūrą, kai mes dar nepažįstame žymiai reikšmingesnės jų mokytojos ispanų literatūros? Tai yra nerimą keliantis liuksusas. Kai kas šią knygą akcentavo kaip svarbų kontaktą su Pietų Amerika, iškeldami to kontakto politinę reikšmę.  Kažin ar tai tiesa? Man rodosi, kad tai tik lietuviškai spaudai būdinga hiperbolė. Naujai išleistas Vaižgantas, Krėvė ar Donelaitis savo reikšme gerokai prašoktų tikrus ar tariamus kontaktus su svetimais kraštais. Dabartinėse sąlygose palaikymas kontakto su savojo krašto kultūra pasidarė viena iš svarbiauių ir sunkiausiai sprendžiamų problemų, nes nebe visos pušys, ypač iš jaunesniųjų tarpo, nori ošti savam šilui.
J. Varinis