ANTANO MONČIO "KRYŽIAUS KELIAI" LAONO MIESTE, PRANCŪZIJOJE Spausdinti
Parašė Vytautas Kasiulis   


Jauno žmogaus kūnas ir veidas yra įdomus tik tiek, kiek raumenys, aptempti oda, duoda tam tikras formas. Suaugusio žmogaus veidas ir kūnas įgauna tam tikrų raukšlių, pagal kurias, kaip iš knygos, galima skaityti jo pergyvenimus. Daug kentėjusio žmogaus veidas ir šypsnis išreiškia skausmą. Tokiame daug ken-tėjusiame veide atsispindįs liūdesys yra ilgų metų padarinys ir yra įbrėžtas ne tik į odą ir raumenis, bet ir i sielą. Todėl jis yra gilus — darąs didelį įspūdį, stipriai veikia. Ir geriausias artistas nesugebės atvaizduoti tokio liūdno veido, nors ir žinodamas visas taisykles, kaip reikia tai techniškai atlikti.

Dar sunkiau tai padaryti skulptoriui ar tapytojui su negyva medžiaga. Reikia būti liūdnam pačiam. Reikia tikrai giliai pergyventi. Reikia pažinti skausmą, liūdesį ir vargą. Mūsų tauta tai pažino. Įrodymas — mūsų rūpintojėliai. Tai —    liaudies kūriniai, primityviai atlikti, be jokių proporcijų ar anatomijos dėsnių. Mus žavi vien tik jų nedirbtinis ir neteatrališkas jausmas —    liūdnumas ir kančia. Kančia be išverstų akių, be išsižiojusios burnos, be išsukinėtų rankų ar kojų. Tai dvasinė kančia, išreikšta neįgudusios rankos. Tai kūrinys žmogaus, kuris nežinojo, kas yra skulptūra ir net neturėjo uždavinio tai padaryti. Jis norėjo padaryti Dievo "mūką" — tai yra — Dievo Kančią, ir net tuos kūrinius vadindavo "mūkelėmis" arba "Dievo Kančiomis". Liaudies kūrėjas nežinojo net ir paprasčiausių taisyklių, kaip iškreipti veido muskulus, kad jie išreikštų skausmą. Be jokių žinių, be mokyklos, paimdavo peilį ir medį ir droždavo skausmą. Ne skulptūrą, o skausmą ir liūdesį. Lietuvis moka tyliai ir vienišas verkti. Taip ir drožėjas, prisiminęs savo vargus, droždavo skausmą, įsigyvendamas į savo kūrinį — ir verkdamas. Todėl tas skausmas išeidavo toks gilus ir todėl jį suprasdavo ne tik jis pats, bet ir kiti žmonės ir visa tauta, net ir kitos tautos.

Vėliau atsirado pas mus tikrų dailininkų ir skulptorių, kurie, išėję meno akademijas tėvynėje ir svetimuose kraštuose, kūrė mums naujas "Dievo Kančias". Buvo sukurti gražūs darbai, puikiai sukomponuoti, gražiai techniškai atlikti. Dievo Motinos su pervertomis krūtinėmis, Kristus ant kryžiaus su iškraipytomis rankomis ir kojomis ir su didžiausiais erškėčių vainikais ant galvos, žmonės stebėjosi puikia technika, spauda kėlė dailininkų vardus, visi džiaugėsi jaunąja karta, naująja kultūra ir meno renesansu. Visi džiaugėsi, visi buvo patenkinti ir niekas neverkė; nei žmonės žiūrėdami, nei dailininkai "kurdami".

Dailininkai buvo išmokyti "kurti", o žmones buvo auklėjami žiūrėti ir suprasti. Turėjome daug išmokytų dailininkų, buvo daug parodų, visi tuo gėrėjosi, bet, tik grįždami iš parodų pro tą pačią pakrypusią pakelės koplytėlę, nusiimdavome kepurę prieš paprastutį, apipuvusį smūtkelj. Tik čia suprasdavom, kas yra skausmas ir kas yra Dievas, ir čia pra-virkdavom. Ir kryžkelėje, prie pakrypusios koplytėlės, supratom, kad tik čia yra mūsų tikras skausmas, tikras pergyvenimas ir mūsų tautos lobis. Mes, mokyti žmonės, staiga supratome tai, ką paprasti mūsų tėvai buvo padarę. Iš džiaugsmo drebančiomis rankomis rinkome iš pakelių ir pastogių apibyrėjusius ir apipuvusius, bet dar pilnus jėgos ir skausmo mūsų tautos meno turtus — mūsų praeitį ir mūsų ateitį į geriausius rūmus — muziejus. Deja — nespėjome. Daug nelaimių užgriuvo mūsų šalį, viskam kilo pavojus pražūti liepsnose ir griuvėsiuose. Supratome, kad viską reikia gelbėti, bet jau buvo per vėlu. Arba jau viskas buvo sunaikinta, arba jau mums nepasiekiama, ir svetimi viską niekino, kas mums buvo šventa.

Vienas iš mūsų buvo laimingesnis už kitus. Tai Antanas Mončys, kurio skulptūra puošia bažnyčią žymiam Laono miesto. Jam pasisekė išgelbėti daug mūsų meno turtų ir įamžinti juos akmenyje, patalpinti tokiame krašte, kur jau stovi nuo seniausių laikų graikų ir romėnų, Egipto ir viso pasaulio meno turtai.

Prancūzų tauta priėmė mūsų tikrąjį meną, net ir visą savo šventovę jam paaukojo, išmesdama iš jos viską, kas buvo padaryta, bet nesukurta. Išmetė tuos Prancūzijos žmonių pagamintus darbus, už kuriuos savo laiku turėjo brangiai sumokėti Priėmė lietuvio akmenis todėl, kad tie šalti prancūzų akmenys įgijo karštą lietuvio dievdarbio širdį, kad iš jų skausmas ir ašaros varvėjo. Iš j'į veržėsi ašaros ne vieno, bet daugelio žmonių — visų lietuvių dievdarbių ir paprastų žmonių liūdesys, kančia ir Dievo meilė.

Suprato ir džiaugiasi prancūzai, gavę mūsų tautos turtą. O mes esame nuskriausti, nes grįžę Lietuvon, pasiilgsime mūsų Dievo, nerasime mūsų "smūtkelio" ir galvosime, kad sudegė, ar priešai sunaikino. Tačiau apsiriksime, nes Dievo niekas negali nei sunaikinti nei pavogti. Dievas visados liks mūsų širdyse.
Nekaltas Mončys, kad jis išnešė iš Lietuvos koplytėles tuos didžiulius akmenis, kurie gulėjo ant jo širdies. Nekaltas jis, kad, toliau nebepajėgdamas nešti tokios didžios naštos savo krūtinėje, paliko ją. pakeliui. Daugelį metų jis ją nešiojo ir pavargo, o mums reikia džiaugtis, kad nesutrupino to lobio po gabaliuką, o padėjo į geriausią ant žemės muziejų — į Dievo namus Prancūzijoje, pasaulio meno centre.

Nesvarbu, kad tie namai ne Lietuvoje. Kaip Dievas mūsų visų, taip ir Jo Namai visiems atdari. Nors mums truputį liūdna, bet mes galime džiaugtis, kad svetimieji melsis prie mūsų smūtkelio. Ir tik dabar, praradę mūsų smūtkelį, mes suprasime, koks paprastas, koks didelis ir koks brangus Jis buvo. Prancūzai tą taip pat suprato. Jų spauda per savo meno kritikus tai įvertino. Daugelyje laikraščių buvo įdėti Mončio atvaizdai, jo darbų nuotraukos, o bažnyčios atidarymo proga — jo kūrinių įvertinimai.

Štai  1952  m.  gruodžio   16  dieną
"Union" rašo: "Jis išpildo akmenyje įvairias figūras Kryžiaus Kelių, kurie daro nepaprastai didelį įspūdį ir kurie su didele jėga traukia į save dėmesį. .. Kristaus galva, įvairiose padėtyse Kryžiaus Kelių kūrinyje, išreikšta paprastomis, bet giliai jaudinančiomis priemonėmis.

"Mončys taip pat sukūrė Marijos ir šv. Juozapo skulptūras, kurios yra pastatytos iš abiejų navos pusių. Linijos yra nepaprastai originalios, bet tai nė kiek nėra bažnyčios išniekinimas, kaip tai yra buvę kai kurios moderniose Belgijos ar kitų kraštų bažnyčiose. Ne — tai visai atvirkščiai. Ir mūsų geras Laono miestas tikrai gali didžiuotis, gal pirmas padaręs tai, ko kiti nedrįsta".

Tos pačios datos "La Depeche" rašo: "Mes matėme šį veikalą visumoje, kartu su daugeliu žiūrovų, ir kartu gėrėjomės. Mončys sumažino savo siužetą ligi minimumo ir paliko tik Kristaus veidą ir kryžių, ir tik kai kur palydėjo jį su Švč. Marija ar simboliniais daiktais. Neįmanoma išreikšti įspūdžio, suprasti, kas įgalino gimti šiuos įvairius paveikslus, tokius paprastus, tokius tyrus ir tokius nuoširdžius. Kristaus veidas, nepaprastai nuliūdęs, skausmo pilnas, vėliau verkiantis ir pilnas jėgos, nukankintas, pagaliau romus ir triumfuojantis, išreiškia visus Kryžiaus Kelių jausmus ir pergyvenimus. Visa tai atlikta nepaprastai nuostabiai, beveik pritrenkiančiai. Kryžius kartais atitolintas į antrąjį planą, kartais pastatytas su latrais ir Dievo Sūnumi, kartais gi vienas — sunkus ir masyvus užpildo šiuos vaizdus ir duoda dar gilesnį įspūdį.

"Tai yra neginčijamas šedevras. Mončys tikra to žodžio prasme liepė prakalbėti šiai negyvai medžiagai — akmeniui.

"Švč. Marijos ir šv. Juozapo statulos paprastomis ir tyromis linijomis primena kūrinius, kuriuos mes pratę vadinti "primityviais", čia taip pat randame šiaurės krašto bruožų, krašto, iš kurio kilęs autorius. Iš jų sklinda ramumo įspūdis, nepaprastas švelnumas ir kartu drąsa bei pasiryžimas, ir tai jaudina visus. Mončys mums parodo (zakristijos rėmuose) dar visą eilę statulų, projektų molyje ar akvarelių. Ir čia viskas spinduliuoja giliu menininko temperamentu, kuris be jokių pastangų viską padaro "tikra", nes jis yra nuoširdus visoje savo kūryboje".
Baigsiu šį straipsnelį dažnai vartojamu posakiu: tai tik keletas ištraukų apie Mončio kūrybą iš daugelio prancūzų spaudos atsiliepimų.
Taip. Bet ir šie Kryžiaus Keliai yra tik keletas skulptūrų iš Mončio daugelio kūrinių.

Antanas Mončys gimė 1921 m. birželio 8 d. Žemaitijoje, Kretingos aps. Kretingos Pranciškonų Gimnaziją baigė 1941 metais. Studijavo architektūrą, kol vokiečiai uždarė universitetą, t. y. iki 1943 metų. Vokietijoje studijavo skulptūrą Meno Institute Freiburge. Jį baigė 1950 metais ir, gavęs prancūzų valdžios stipendiją, atvyko į Paryžių, kur vienus metus gilino studijas pas skulptorių O. Zadkine. Dabar, atsidavęs skulptūrai, vykdo užsakymus ir laisvai kuria.
Vytautas Kasiulis.
Paryžius, 1953


• šią vasarą Argentinoje, Buenos Aires mieste įvykusioje bažnytinės grafikos parodoje buvo išstatyti ir du Telesforo Valiaus darbai, kuriuos ten pasiuntė Kanados Grafikų Sąjunga. Dabar dailininkas piešia viršelį spausdinamam Antano Maceinos veikalui "Saulės Giesmė".