SENŲ LAIKŲ POETAI |
Parašė JONAS AISTIS |
JUS, kaip vos prasiskleidusi žiedą, Iš seniai nuskambėjusių amžių skinu: Man dar šiltos jūs ašaros rieda Ir dar skamba nemirę aidai ligi nū Jūsų gyvojo balso ir jūsų sapnų. . . Ir kinietis, ir indas, ir graikas Įstabiai artimi, giminingi, savi Ir jų žodžiuose toliai ir laikas Susilieja, ir plaukia nei upė žavi Jie visi — amžinybėj jauni ir gyvi. . Jų nostalgija, meilė, troškimai, Ir jų polėkiai, džiaugsmas, karti neviltis Tiktai nusmelkia visą, ir ima Spinduliuoti many jųjų žodžiai šilti, — Jais nušvinta manos kasdienybės naktis. . . Brooklyn, 1953. 7. 28 |