BENEDETTO CROCE Spausdinti
Parašė J. JAKŠTAS   
Benedetto Croce (1866. II. 25 - 1952. XI. 20), žymiausias šio šimtmečio pirmosios pusės italų liberalinis filosofas, buvo kilęs iš konservatyvios stambių žemvaldžių šeimos Pietų Italijoje (Neapolio apylinkėje). Romos universitete klausė marksisto A. Labriolos paskaitų. Nepasidavė marksistinei pasaulėžiūrai, nors nebe šios įtakos kreipė didelį dėmesį ekonominei veiklai. Paveldėjęs stambų ūkį, jis galėjo ramiai atsidėti kūrybos darbui. Neapoly jis leido nuo 1903 dvimėnesinį žurnalą La Critica, per kurį praleido visus savo vėliau atskirai paskelbtus veikalus, didžiai veikdamas italų visuomenę liberalistine linkme. Sulaukęs pasaulinio garso, buvo paskirtas karališkuoju, atseit amžinu senatoriumi. 1920 m. kurį laiką buvo švietimo ministeriu, o po Badoglio perversmo (1943) mi-nisteriu be portfelio. Iš pradžių jis nebuvo tiesiog fašizmui priešingas, bet brutali šio politika vėliau jį nustūmė į opoziciją. Savo pagrinduose jo filosofija visą laiką likusi Hėgelio panteistinio idealizmo ženklu pažymėta. Nesiimant kritinio svarstymo, sekančiame straipsnyje supažindinama su jo filosofijos pagrindinėmis mintimis, būdingomis tai epochai, kuri jau žengia į istorinę praeitį.
 
I.
Iš esmės Crocės filosofija yra idealistinės filosofijos tradicijų tęsimas. Ji nukreipta pirmiausia prieš pozityvizmą, kurį Croce kritikavo jau ryšium su marksizmo neigiamu vertinimu. Tuo būdu Crocės filosofiniam galvojimui patarnavo akstinu tas pats motyvas, kaip ir Kantui, būtent — pozityvistinė bei materialistinė srovė. Kaip Humės pozityvizmas paskatino Karaliaučiaus filosofą j ieškoti pažinimo pagrindų, taip tas pats pozityvizmas, Crocės išgvildentas ryšium su ekonominėmis studijomis, pastūmėjo jį gilintis į pačios tikrovės pažinimo būdą.

Šiuo atveju jam daug reiškė Hėgelio filosofija, kurios tradicijos buvo itin stiprios jo šeimoj. Jo vienas dėdė Bertrando Spaventa, buvo žymus hegelininkas. Kaip Hėgelis kūrė savo sistemą, tirdamas mastymo pagrindus, taip Croce kūrė savo filosofiją, j ieškodamas meno esmės. Į meną jį bus pirmiausia pastūmėję du neapoliečiai: jo pirmatakas De Sanctis (1818-83) ir J. B. Vico (1668- 1744). Jų skatinamas, Croce pirmiausia ryžosi suprasti estetinio pažinimo esmę, ir tų pastangų vaisius buvo veikalas: "Estetika — išraiškos mokslas ir bendroji kalbotyra". Jame jis jieško estetinio pažinimo pagrindų.

Eidamas anų savo pirmatakų keliu, Croce įrodinėja esant dvejopą žmogaus pažinimą. Pirma, žmogus pažįsta jį pažadinančius įspūdžius betarpiškai, atseit, intuityviškai. Savo intuity-viniu pažinimu arti susijęs su jį apsupančiu pasauliu, žmogus yra, taip sakant, jo neatskiriama dalis, narys didžiojo Universumo arba, kaip Croce dažnai vadina, Realybės. Iš realybės kylančius įspūdžius žmogus pagauna ne tik penkiais savo pojūčiais, bet dar sąmone bei protu ir juos pasisavina, paversdamas juos savo asmenybės dalimi. Taigi asmuo ir pasaulis, subjektas ir objektas yra esmingai sužiesti dalykai ir gali būti atskiriami tik ideališkai, bet ne reališkai. Iš tikrųjų, kiekvienas individas arba jo dvasia yra dalis visuotinės Dvasios, kuri yra sąlygota tam tikro istorinio momento. Vyraujanti laiko dvasia palenkia sau kiekvieną individą ir rikiuoja jo galvoseną bei veiklą. Štai ši pasaulinė Dvasia, istorinio proceso sudaroma, ir yra Crocės filosofijos pagrindas. Iš čia ir jos pavadinimas — Dvasios filosofija (Filosofía dello Spirito).

Bet žmogus nėra vien pasyvus jį apsupančio pasaulio įspūdžių priėmėjas. Jis, būdamas aktyvi asmenybė, į juos reaguoja, kitaip sakant, juos išreiškia. Vadinasi, intuicijos keliu gauti įspūdžiai, arba, kaip mūsų filosofas sako, impresija, gimdo žmoguje jų išraišką, arba ekspresiją. Abu aktai vyksta greta ir vienas be kito negalimi. "Intuityvus pažinimas yra ekspresyvus pažinimas". Kur nėra ekspresijos, nėra ir intuicijos. Jeigu žmogus kartais sakytų, kad jis turi minčių, bet neranda žodžių joms išreikšti, jis klystų. Iš tikrųjų toks žmogus minčių neturi. Tikros mintys visados turi būti ir gali būti išreikštos žodžiais (nors ir vidaus kalba). Iš čia išvada: impresiją turi sekti ekspresija.

Tuo Croce ir grindžia savo estetikos mokslą. Kiekvienas estetinis pažinimas yra intuityvus. Intuityviškai mes suvokiame meno paveikslus, muzikos bei dainos garsus, literatūrinius kūrinius. O kai mes, tuos kūrinius suvokdami, jais gėrimės, tas mūsų gėrėjimasis ir yra ekspresija. Tuo būdu meno kūrinio žiūrovas, klausytojas ar skaitytojas turi savo dvasia lyg atkurti tą kūrinį, lyg atkurti tą aktą, kurį atliko pats meno kūrinio kūrėjas. Tad jis turi būti daugiau ar mažiau kongenialus tam genijui, kurio kūrinius jis suvokia. Tik bet kiek prilygdami Dantei, mes tegalime suvokti "Dieviškąją Komediją". Tik būdami bent maža dalimi Goethėmis, mes galime suprasti, justi (intuicija) ir tuo pačiu pareikšti tuos vaizdus ir jausmus, kuriuos turėjo autorius, kurdamas "Faustą".

Iš Crocės suprastos meno esmės seka, kad tarp menininko kūrėjo ir eilinio žmogaus, suvokiančio meno kūrinius, nėra esmingo skirtumo. Kiekvienas asmuo yra šioks ar toks kūrėjas. Jo bet koks kasdieninis veiksmas, žodžiai, jausmai jau yra kūryba. Neilstanti žmogaus dvasia, reaguojanti į apsupantį pasaulį, reiškiasi daugiau ar mažiau kūrybiškai. Tad būdamas kūrybiškas, žmogus suvokia meno kūrinius, juos savy atkuria ir lyg įdeda į juos savo "aš". Iš čia suprantama, kad meno kūriniai tik tiems gali daryti įspūdį, kurių sielos paruoštos jiems priimti, kurie gali paversti juos savo sielos dalimi, juos iš naujo savy atkurdami. Šiame sąryšy verta priminti Crocės duodamą gan taiklų meno kritiko apibūdinimą: "Kritikas turi būti mažas genijus, menininkas — didelis genijus, pirmojo pajėgumas bus kokia dešimtinė, antrojo — šimtinė. Tad pirmasis, kad jis pasikeltų iki antrojo augštybių, reikalingas paramos, bet prigimtys abiejų turi būti tos pačios (Aesthetic as science of expression, London 1909, p. 199).

Laikydamas meną vizija arba intuicija. Croce griežtai pasisako prieš vadinamąjį fizinį (daiktinį) meną: kad esama kūrinių, kurie savy slepia objektyvų grožį, atseit, yra meniški nepriklausomai nuo stebėtojo. Senovės graikai, pvz., stengėsi sudaryti net grožio kanonus, t. y. iš daiktų padėties bei jų kombinacijos išvesti patį grožį. Čia kaikas itin iškelia gamtos grožį, kraštovaizdžius ir sako, jog jie savaimingai, iš savo prigimties gali veikti stebėtoją ir žadinti jame grožio jausmus. Croce paneigia šį, taip sakant, objektyvų grožio supratimą, net ir gamtos atžvilgiu, ir įrodinėja, kad ir gamtos grožio menininko ar šiaip stebėtojo nekoreguoto nėra. Estetinis procesas kyla žmogaus sieloj, kai gamtos objektai suidealinami, Crocės žodžiais tariant, "kai jie rikiuojami su idealiniais santykiais". Tad ir gamtos grožio pajutimas vyksta intuicijos — ekspresijos keliu, kaip ir kiekvieno meniško objekto.

Croce itin iškelia šalia intuicijos mene dar jausmą, kuris pagyvina pačią intuiciją. Jis nuskaidrina patį meno simbolį (objektą) ir sužadina asmens aspiracijas, kylančias iš meno objekto. Jausmas yra kiekvienos meniškos percepcijos palydovas: jis yra esmingai sužiestas su ja. Iš to autorius veda, kad kiekvienas menas yra lyriškas, t. y. žadinantis žmogaus jausmus.

Menas, kaip ir kiekviena žmogaus kūryba, turi tikslą, kuriam jis tarnauja. Tačiau jis nėra priemonė kokiam praktiškam reikalui. Vienintelis meno tikslas, plaukiąs iš jo esmės (impresijos — ekspresijos) yra grožis. Grožis yra ima-nentus pačiam meno kūriniui ir nėra į jį iš šalies interpretuojamas. Jis yra pati meno kūrinio prasmė ir vertė. Tačiau ne kiekviena meniška ekspresija jau turi būti grožis. Juk gali būti ir grožio priešybė — negrožis. Vienoj savo "Estetikos" vietoj Croce apie grožį ir negrožį šiaip kalba: "Kiekvienas ekspresyvaus aktyvumo vyksmas, kuris aiškiai realus, bus pripažintas gražiu, ir kiekvienas vyksmas, kuriame ekspresyvus aktyvumas ir pasyvumas yra nebaigiamose tarpusavio rungtynėse, bus pripažintas negražiu". Vadinasi, meno kūrinio grožis yra jį suvokiančio asmens ekspresyvumo būdas: vieninga, ryški ekspresija, pagaunanti asmenybę, ir yra kūrinio grožis. Tad grožis glūdi pačiame meno kūriny ir yra pačios aiškios, prasmingos ekspresijos palydovas.

2.
Estetikos mokslas yra originaliausias dalykas visoj B. Crocės filosofinėj kūryboj. Kaip matėme, čia Croce kalba apie individualinių reiškinių pažinimą. Tai yra betarpiškai, taip sakant, savaimingai ateinąs pažinimas, be jokių pastangų. Visuomet veikli, budri žmogaus dvasia kiekviename savo būties kely suvokia bei pažįsta įvairius reiškinius ir į juos reaguoja (impresija-ekspresija). Tuo ir reiškiasi žmogaus gyvenimas. Tačiau žmogus ne tik priima įspūdžius ir juos išreiškia, bet dar juos sužiedžia su savo asmenybe, sukuria bendresnes sąvokas, padaro savaimingas išvadas. Šiuo atveju jau reiškiasi žmogaus augštesnis pažinimas, būtent pažinimas ne paskirų (individualinių) , bet bendrų (universalinių) reiškinių. "Ši upė, šis ežeras, šis upokšnis, ši vandens stiklinė, šis lietus yra intuityvus pažinimas; bet sąvoka (universalus pažinimas) yra vanduo, ne šis ar tas pavidalas ar ypatinga būklė, bet vanduo, aplamai". Šis augštesnis universalinių dalykų pažinimas yra logiškas pažinimas. Apie ji autorius kalba antrame filosofiniame veikale: "Logika — grynos sąvokos mokslas". Crocės logika yra mokslas apie mąstymą bendrinėmis sąvokomis, kaip jas autorius supranta. Crocės logika yra, kaip vienas tyrinėtojas išsireiškė, jo filosofijos filosofija.

Svarbiausia ir pagrindinė jo logikos dalis yra grynųjų sąvokų (il concetto puro) mokslas, frynosios sąvokos yra atitrauktos nuo konkrečių daiktų, tačiau imanenčios jiems. Tokios sąvokos yra, pvz., kokybė, kiekybė, grožis, gėris, dorybė ir kitos. Jos yra paskiruose reiškiniuose bei daiktuose, bet nė viename konkrečiame daikte jos netelpa, nes jos yra universalinės, pranokstančios kiekvieną individualinį dalyką. Grynosios sąvokos, nors ir yra įsiterpusios į kiekvieną dalyką ir tuo konkrečios, bet drauge — kadangi jos neišsemiamos atskiro dalyko — yra ir abstrakčios. Tik žmogaus protas, turįs atitraukto mąstymo galios, sugeba tokias sąvokas sudaryti.

Grynosios sąvokos turi tris esmines žymes: išraišką (ekspresyvumą), konkretumą ir universalumą. Kiekviena sąvoka turi būti ne tik galvojama, bet dar formuluojama ir išreiškiama žodžiais. Kaip intuityvinis galvojimas negalimas be žodžių, taip negalimas ir sąvokinis. Kas sakytų turįs sąmonėj įvairias sąvokas, bet negalįs jų išreikšti (jam trūksta žodžių), tas klystų. Iš tikrųjų, tas žmogus sąvokų neturi. Antra sąvokų žymė — konkretumas — yra ne kas kita, kaip sąvokų pritaikymas konkretiems dalykams. Pvz., kalbėdami apie daiktų vienetus, mes taikome jiems kiekio sąvoką; kalbėdami apie gerus ir blogus žmones, mes taikome jiems gėrio sąvoką ir t.t. Pagaliau sąvokų visuotinumas yra jų neribotas taikymas visiems daiktams bei reiškiniams. Atseit, tokios sąvokos, kaip gėris, grožis, dorybė, kiekis ir kitos, neturi ribų konkrečiame pasauly; jos yra visur ir visuomet.

Čia apibūdintas grynas sąvokas Croce atskiria nuo empirinių ir abstrakčių sąvokų. Empirinės sąvokos yra taikomos visiems vienos grupės daiktams, pvz., katė, namas, rožė. Šios sąvokos yra ne teoretiško, bet praktiško galvojimo padariniai, atseit, kilusios iš mąstymo ekonomikos. Joms trūksta vienos trijų grynųjų sąvokų žymės, būtent — universalumo, nes jos apribotos eile konkrečių daiktų. Praktiškam reikalui jos būtinos, nes be klasifikavimo bei grupavimo joks mokslas neišsiverčia. Priešingos empirinėms yra abstrakčios sąvokos, esančios grynai minties padaras ir kurių tikrovėj nėra. Tokios sąvokos yra, pvz., geometrinis trikampis, amžinas judesys ir kitos. Į šias įeina matematiniai skaičiai bei formulės. Todėl autorius jas viena proga ir pavadino numeralinėmis sąvokomis. Priešingai tik ką minėtoms empirinėms sąvokoms, abstrakčios sąvokos turi trečią požymį — universalumą, bet joms trūksta antrosios žymės — konkretumo. Tuo jos skiriasi nuo grynųjų sąvokų.
Kai Croce kalba apie sąvokų sudarymą žmogaus galvosenoj, jis iš arti seka Hėgelio dialektika, tačiau ją žymiai pataiso pagal savo filosofiją. Jis revidavo Hėgelio dialektiką, įvesdamas į grynąsias sąvokas distinkcijos  (skirtingumo) momentą, kuris glūdi sąvokos universalume. Juk galvodami apie kokią universalinę sąvoką, sakysime, gėrį, mes vaizduojamės jį įvairiais konkrečiais pasireiškimais. Antai, mes kalbame apie konkretų gerą žmogų, gerą darbą, gerą veikalą, gerą namą, gerą elgesį ir t.t. Kiekvienu šiuo atveju mes turime prieš akis bendrą (universalinę) gėrio sąvoką, besireiškiančią paskiruose dalykuose. Iš čia Crocės reikšmingas teigimas: kiekvienos sąvokos universalumas suponuoja jos distinkciją. Mes negalime galvoti apie vieną, negalvodami tuo pačiu apie kitą.
Empirinėse sąvokose mes ir turime kaip ir universalumą, atseit giminę ir skirtingumą (distinkciją)—rūšį. Antai, mes skirstome šunis į medžioklinius, buldogus, aviganius, bernardinus ir kitus. Kiekvienoj šioj rūšy glūdi bendra (universalinė) šuns sąvoka, kurios ji yra dalis. Bet ši dalis neatskiriama nuo giminės.

Priešingos sąvokos nėra distinkcinės. Juk niekas negali sakyti, kad, pvz., gėris yra pikto momentas arba skurdas — prabangos. Iš tikrųjų, sąvokos, kaip gėris, grožis, dora, prabanga, meilė ir jų priešybės — piktas, negrožis, nedorybė, skurdas, neapykanta nėra lygiagrečios ir netelpa vienoj visumoj. Jos išskiria viena kitą savo priešingumu. Kur yra viena, kita negali būti: kur yra prabanga (turtas), ten nėra skurdo, kur viešpatauja meilė, ten nėra neapykantos. Atrodytų, kad priešingos sąvokos turėtų savaimingą būtį. Tačiau Croce tam tikra dialektika sužie-džia priešingas ir distinktyvines sąvokas, sujungia jas vieningos realybės plotmėj. Jis išvedžio-ja, kad pati tikrovė, iš kurios sąvokos sudaromos, nėra pastovi, sustyrusi, be pasikeitimų. Ji be perstogės banguojanti, judanti, amžinai besikeičianti. Šiame nuolatiniame bangavime, kur vienas nyksta, kitas randasi (tame goethiškame "Stirb und werde) ir glūdi paties gyvenimo esmė. Kur nėra priešingumo (opozicijos), ten nėra ir gyvenimo, o yra sustingimas, mirtis. Iš čia išvada: priešingos sąvokos neišskiria viena kitos, bet greičiau suponuoja viena kitą. Pvz., gėris iš tikrųjų suprantamas tik ryšium su piktu. Jei nebūtų pikto, kaip galima būtų vaizduotis gėrį? Jei nebūtų neapykantos, kokią prasmę turėtų meilė? Juk meilė įgyja prasmę, kai ji nugali neapykantą. Taigi visų priešingų sąvokų prasmė darosi aiški tik abiejų tarpusaviuose santykiuose. Tik abi draugėn paimtos, jos išreiškia vieningą tikrovę. Jos yra du neatskiriami aspektai vienos ir tos pačios tikrovės.
Pati gyvenamoji tikrovė, iš kurios žmogus sudarinėja sąvokas, pilna priešingumų, ir be jų pati būtis neįmanoma. Be priešingumų būt's būtų tuščia abstrakcija. Tik per prieštaravimus žmogaus dvasia suvokia vieningą tikrovę. Iš čia Croce išveda vienovės įstatymą kontradikcijoj.

Be savosios priešvbės— šėtono — ir Dievas nebūtų tuo, kuo jis vra. Jis būtų — Crocės žodžiais tariant — valgis be druskos, atitrauktas idealas, kažkas, kas turėtų būti, bet ko iš tikrųjų nėra, ir todėl kažkas bejėgiška. Tad ir Dievybės, tos augščiausio gėrio nešėjo prasmė aiškėja tik ryšium su visuotiniu piktu, kurį ji turinti nugalėti. Taigi šėtonas yra būtinas Dievo antipodas.
Tuo būdu Croce vietoj Hėgelio dialektinės tri-jados sukūrė opozicijos mokslą, kuris yra, pagal jį, logiško galvojimo ramstis.

Taip galvojimo procese einama nuo paprastesnių sąvokų prie bendresnių ir tuo būdu turimas faktas bei vaizdas įjungiamas į universalinę sąvoką. Galvojimo keliu pasiektos bendresnės sąvokos savo rėžtu gali būti paskirais vaizdais, siekiant dar bendresnių sąvokų. Ir taip žmogaus protas, pradėjęs nuo paskirų vaizdų, gali siekti vis bendresnių sąvokų ad infinitum. Tuo reiškiasi dvasios (individualinės ir universalinės) nesiliaujamas progresas, kūryba, pagaliau pats gyvenimas.

Tuo būdu Crocės filosofija, kurios logika yra pati svarbioji dalis, yra, gali sakyti, optimistinio pobūdžio. Su ja gražiai derinasi Goethės duotas žmogaus apibūdinimas: "Wir gehoren zu dem Geschlecht, das aus dem dunklen ins Heile strebt". Crocės logika yra savotiška enciklopedija, kur dėstomi įvairių disciplinų logiški pagrindai. Ypač įžymūs jo išvedžiojimai apie istoriją, kuri glūdi jo visos sistemos pagrinde ir net identifikuojama su pačia filosofija. Jam filosofijos istorija ir istorijos filosofija yra neatskiriami dalykai ir jis nepripažįsta filosofijos sistemos šalia filosofijos istorijos. Apskritai, visa Crocės galvosena paremta istorija ir kiekvienai svarbesnei išvadai jis vis stengėsi nurodyti istorinį pagrindą. Neveltui jis visą savo Dvasios filosofijos mokslą vainikavo istorinio turinio veikalu, kuris sudaro jo visos sistemos ketvirtą ir paskutinį tomą. Dėl istorijai duodamos pagrindinės svarbos ir dėl itin originalaus jos apibendrinimo, Crocės istori-josofija verta būtų skyrium nagrinėti. O tuo tarpu paliesime jo vadinamąją praktiškąją filosofiją.

Antanas Mončys                      Kariatidė  (akmuo)

3.
Kaip matome, estetika ir logika yra pažinimo mokslai, kaip žmogus suvokia pasaulį. Tuo žmogaus dvasinė veikla dar nesibaigia.   Žmogus yra ne tik pažįstanti, bet dar praktiškai veikianti būtybė, siekianti pakeisti pasaulį. Jei pirmoji, atseit estetinė ir loginė žmogaus veikla gali būti pavadinta teoretine, tai antroji — praktine. Jei teoretinėj daly Croce aiškina žmogaus galvoseną, tai šioj antroj — praktinėj daly — jo veiklą.

Ši paskutinioji dėstoma trečiame jo Dvasios filosofijos tome, pavadintame: "Praktikos filosofija: ekonomika ir etika". Kaip pažinime pirmauja protas, taip praktiškame veikime — valia. Valios aktas yra reagavimas į žmogų apsupančią istorinę tikrovę, stengiantis pakeisti ją, pritaikant pasirinktiems tikslams. Tad praktiškame arba valingame veikime siekiama ne pačių daiktų (kaip teoretiškame pažinime), bet pakeitimo juose. Šioje žmogaus pasaulį keičiančioje veikloj galima įžiūrėti 3 elementus, kurie nors gali būti skiriami kits nuo kito, tačiau neišjungiami, būtent: valią, istorinę tikrovę ir siekiamą tikslą. Croce itin pabrėžia antrąjį elementą — istorinę tikrovę arba situacija, kuriai turi derintis žmogaus tikslingai veikianti valia. Istorinei tikrovei yra palenkta žmogaus dvasia, net daugiau: ji yra jos produktas, kūrinys. Istorinė tikrovė jam yra kažkas antasmeniško, ką žmogus priima per būtina ir racionalią. Parafrazuodamas garsųjį Hėgelio posakį,1) jis sako: "Tai, kas buvo, turėjo būti, ir kas yra tikrai realu, yra tikrai racionalu" (Philosophy of the Practical, London 1913, p. 96).
Pagal valios santykius su tikrove Croce savaip sprendžia ir nuo senų laikų ginčijamą valios laisvės klausimą. Jam valia yra laisva, kiek ji reiškia žmogaus ryžtą arba intenciją. Kadangi ryžtantis veikti valia neišvengiamai susiduria su istorine tikrove, — kuri yra nepriklausoma nuo jos, — tai ji turi prie jos derintis. O priversta derintis, ji netenka laisvės. Iš čia valios ribotumas (determinizmas). Tad Crocės išvada: valia yra laisva, bet drauge ir nelaisva.

Praktiškas valios pasireiškimas yra žmogaus veikla. Veikla Crocės praktiškoj filosofijoj atitinka ekspresiją jo estetikos moksle. Kaip estetikoj impresiją seka ekspresija, taip čia valios ryžtą (intenciją) seka veikla. Kaip negalima impresija be ekspresijos, taip negalimas realus valios ryžtas be veiklos. Kur nėra kūno, ten nėra ir tikro valios ryžto. Kas kalbėtų apie visokius pasiryžimus be veiksmų, tas kalbėtų apie fikcijas, bet ne apie realius dalykus.

Itin svarbią vietą Crocės praktiškoj filosofijoj užima veiklos tikslų mokslas. Jis skiria dvejopus tikslus: ekonominius ir etinius. Ekonominis tikslas yra ten, kur siekiama naudos. Jis nukreiptas į paskirus reiškinius bei dalykus ir todėl yra individualinio pobūdžio. Žmogus, apsuptas ir veikiamas įvairių gyvenimo reiškinių, turi iš savo pusės veikti, pasirinkdamas tinkamas priemones. Priemonės rikiuojamos pagal pasirinktąjį tikslą ir derinamos su juo. Reliatyviniuose bei paskiruose gyvenimo reiškiniuose tikslo kriterijus yra naudingumas, kuriam pasirinktos priemonės turi tarnauti. Nors priemonės suderintos su tikslu, tačiau iš to neseka išvada, kad tikslas pateisintų priemones, kaip jau perdėm nuvalkiotas posakis skelbia. Absurdiškas posakis, kad tikslas pateisina priemones, dažnai naudojamas pateisinti veiksmams, kurie klaidingai laikomi šiaip nepateisinami. Kokios priemonės, toks ir tikslas. Iš tikrųjų, priemonės, būdamos duotoji situacija, nė nereikalingos pateisinimo. (Philosophy of The Practical, psl. 49).

Žmogus, būdama dvasinė būtybė, nesitenkina vien paskirais veiksmais, siekdamas naudingumo. Jis lyg stengiasi peržengti reliatyvios realybės ribas ir siekti, kas yra universalu. Ši žmogaus veikla, kur siekiama universalumo, ir yra, pagal Crocę, moralinė arba etinė veikla. Kaip ekonominėj veikloj galutinis tikslas yra naudingumas, taip moralinėj veikloj — gėris. Jei ekonominis veikimas, kur siekiama kokio riboto tikslo, yra autonomiškas, tai etinis veikimas yra pagrįstas pirmuoju ir todėl nėra savaimingas. Etinis veikimas rymo ant ekonominio, yra lyg šio paskutiniojo praplėtimas, jojo sublimacija. Etiškai veikdama, asmenybė jau siekia ne savo naudos, o naudos universalinės, kas ir yra visuotinis gėris. Kaip estetiškame pažinime tikslas yra grožis, logiškame — tiesa, taip etiškoj veikloj— gėris. Tiesa, Gėris ir Grožis yra Crocės laikomos augščiausiomis žmogaus dvasios kategorijomis. Bet jis prie jų priduria ketvirtą, naują — Naudos kategoriją. Naudos principas daugeliui atrodo esąs perdėm egoistinis, asmeninis, net smerktinas ir todėl negali derėti dvasinės veiklos pagrindu. Croce, lyg užbėgdamas už akių, šiaip nuskaidrina jo egoistiškumą.

"Ekonominis žmogus gali geisti ne tik individualizuoto savęs paties, bet to paties, kuris, būdamas visuose pačiuose, yra visų bendras Tėvas" (Philosophy of the Practical, psl. 446). Vadinasi, naudos siekianti valia gali atitikti kitų valias ir tuo būdu jos naudos tikslas jau gali išeiti iš asmeninių ribų.

Nors etinio aktyvumo pagrindas yra naudos siekianti veikla, tačiau Crocės etika toli gražu nėra utilistaristinė. Jis griežtai atriboja etiką nuo naudos, kur visuomet siekiama kokio partikuliarinio tikslo. Priešingai, etinė veikla visuomet palenkta universaliniam tikslui — gėriui. Tiek ekonominės, tiek moralinės veikios sritys yra tos pačios: jos abi yra žmogaus reakcijos į jį apsupančią tikrove. Bet visą skirtumą tarp jų lemia pasirinktas tikslas. Kas savo tuo pažiūrėjimu paprasčiausioj kasdieninėj veikloj tarnau-ia universaliniam tikslui, tas jau atlieka moralini aktą. Šventieji, pamokslininkai, aplamai, žmonijos geradariai tokiais todėl vadinami, kad jie veikė ne pagal kokius ribotus, bet pagal universalinius tikslus, kurie pranoko jų paprasčiau-s'us kasdieninius žygius. Kaip Croce supranta universalini veiklos tikslą, eražiai paaiškina jo duodamas karitatyvinės veiklos tikslo apibūdinimas: "Kodėl mes garbinam karitatyvų žmogų? Gal todėl, kad jis pasiduoda jausmams, pažadintiems kančios vaizdo. Bet savaime jausmas nėra nei moralus nei nemoralus ir pasiduoti jam yra silpnybė, atseit, nemoralumas. Karitatyvinės veiklos žmogus, kai jis pašalina ar sušvelnina kančias, iš naujo nušviečia gyvenimą ir atgauna jėga bendram darbui, kuriam abu, jis ir asmuo, kuriam jis padėjo, turi tarnauti" (Philosophy of the Practical, p. 448). Čia "bendras darbas" imamas universaliniu tikslu, kuriam tarnauja kari-tatyvus žmogus.

Etinės veiklos tikslas iš esmės prašoksta empirinės tikrovės ribas ir pakyla į universalinę sritį, kas yra Crocės suprasta Dvasia. Croce savo universaliniais siekimais pagrįstos etikos nelaiko priešinga religinei, ypač krikščioniškai, etikai. Jis griežtai pasisako prieš visokius intelektualis-ius laisvamanius ir masonus, prikišdamas jiems "protinio subtilumo stoką", kai jie smerkia krikščionišką moralę. Iš tikrųjų, tikintis krikščionis, atlikdamas savo žygdarbius "dėl Dievo meilės", tarnauja tam pačiam universaliniam tikslui, Dvasiai, suprantamai asmeninio Dievo prasme. Vienoj savo įžymaus etinio traktato vietoj Croce įspūdingai atžymi skirtumą tarp naudingo ir dorovinio elgesio, pasekdamas žinomais Evangelijos žodžiais: "Moralė geidžia mus būti pasirengusius atsiskirti nuo kitų, kaip ir nuo savęs paties, kai proga iškyla, palikti moteris, vaikus ir brolius ir sekti pareigą, kuri viršija juos visus. O jūs idealai, tik jūs esate ištikimi". Geriau pasakius, tik per universalybes visi daiktai yra tikri. Be idealų nėra nė vieno jų, kurie nepasidarytų klaidūs, kaip nėra organizmo, kuris nepasidarytų pigus molis, kai gyvybė jį palieka (Philosophy of the Practical, p. 431).

Universalumas, Dvasia (rašoma autoriaus didžiąja raide), glūdinti moralės pagrinde, yra Crocės etikos kvintesencija. Apie ją jis įvairiomis progomis kalba, visokiuose sąryšiuose ją brėžte pabrėžia. Dvasia yra pagrindinė koncepcija ne tik etikoj, bet ir visoj filosofijoj. Tačiau veltui j ieškotume jo veikaluose artimesnio Dvasios apibrėžimo, kaip gal skaitytojas pageidautų. Tačiau vienoj veikalo vietoj jis vis dėlto kiek arčiau paliečia pačios Dvasios esmę, šiaip apie ją kalbėdamas: "Kas yra univers'ališka? Tai yra Dvasia, tai yra Realybė, kiek ji yra iš tikrųjų reali; atseit, kiek yra vienybė tarp valios ir minties. Tai yra Gyvenimas, kiek jis savo gilumoj toj vienybėj realizuotas. Dvasia yra Laisvė, kur realybė yra amžinas vystymasis, kūryba, progresas. Niekas negali būti mąstomas šalia Dvasios tikra universaline forma" (Philosophy of the Practical, p. 444).

Vadinasi, Dvasia persunkia visą realybę, visus reiškinius ir jie gali būti suprantami tik santyky su universalumu. Kaip medžio šakos prasmė aiškėja tik ryšium su pačiu medžiu, kurio ji yra neatskiriama dalis, taip paskirų reiškinių prasmė aiškėja, susijus juos su universalybe ir traktuojant jos dalimi. Taigi gyva žmogaus dvasia visoj savo moralinėj veikloj visad siekia to visuotinumo, kuris, nors ir persunkia kasdieninius reiškinius, yra vis dėlto augščiau jų, taip sakant, idėjų pasauly.

Ypatingas dalykas Crocės etikoj ir, aplamai, visoj praktinėj filosofijoj yra jausmo vaidmens sumenkinimas. Jausmas jam yra kur kas mažiau reiškiąs dalykas nei protas ir valia. Tuo būdu Croce nukrypsta nuo klasinės psichologijos, kuri skiria žmogaus sieloj tris galias: protą, valią ir jausmą ir jas lygiomis laiko. Crocės praktinėj filosofijoj pirmaeilę rolę vaidina valia (geismas), o jausmas siejamas tik su pasirinktu tikslu, kur vertinama bet ką esant naudinga arba gera. Jausmas prikergiamas čia prie vertinimo kriterijaus lyg jo palydovas. Bet visur pirmaujanti valia.

4.
Crocės pripažįstamos dvi dvasinės veiklos sritys — teoretinė ir praktinė — tikrovėj nėra skirtinos viena nuo kitos. Iš tikrųjų antroji, praktinė veikla, suponuoja pirmosios, teoretinės veiklos, buvimą. Juk prieš geisdami ko nors (valios aktas), mes turime pažinti geidžiamą dalyką. Vadinasi, valios aktas turi sekti pažinimą pagal klasinę taisyklę: Nil volitum nisi cognitum. Jei šias dvi dvasinės veiklos sritis laipsniuosime, tai teoretinė veikla bus pirmasis laipsnis, o praktinė — antrasis. Kiekviena ši veikla savo rėžtu dar skiriasi į du momentus arba laipsnius. Antai teore-tinėj veikloj pirmasis laipsnis bus individualinis arba estetinis pažinimas, o antrasis — universalinis arba logiškas pažinimas. Praktinėj srity pirmuoju laipsniu eina ekonominis (naudos siekiąs) aktyvumas ir antruoju etinis (gėrio siekiąs) aktyvumas. Kiekviena žemesnioji veikla, tiek teoretinė, tiek praktinė gali savaimingai reikštis, o tuo tarpu tiek viena, tiek kita augštesnioji jau suponuoja žemesniosios buvimą. Tad ant individualinio galvojimo pagrindo galimas logiškas galvojimas ir ant ekonominės veiklos —- etinė veikla.

Keturi momentai arba laipsniai, pasak mūsų filosofo, išsemia visą žmogaus dvasios aktyvumą. Šalia jų nėra kitų veiklos sričių ir kiekvieną žmogiškąją veiklą galima suvesti į vieną iš šių keturių (arba ir į ne vieną drauge). Jei vienas kuris aktyvumas bei sugebėjimas pasireiškia žmoguje augščiau šiame laipsny — mes turime genijų. Pagal keturis momentus gali būti ir ketveriopi genijai: meno, mokslo, dorovės (moralinės valios) ir pagaliau grynai ekonominės veiklos. Moralinės veiklos genijams autorius prikergia dar didvyrių vardą.

Paliečiant pagaliau Crocės galvoseną tikėjimo klausimais, tenka pažymėti jo įsitikinimas, kad Dvasios filosofija, kaip jis ją supranta, yra pakankamas pakaitas religijai ir šia j ai nėra vietos šalia jos. Religija jam yra praeities, jau atgyventas fenomenas, ir dabar nebeišlaikanti proto kritikos. Tokia pažiūra į religiją plaukia iš jo filosofijos, kurią galima apibūdinti imanentizmo vardu. Crocės Dvasios filosofijos imanentizmas, kuris rymo ant realios tikrovės pagrindų, išskiria bet kokią religinę prielaidą, kuri neįmanoma be transcendentinio pasaulio. Nors Croce išskiria religiją iš savo filosofijos, tačiau ją, pirmoj eilėj krikščionybę, laiko pozityvia jėga etiniu ir istoriniu požiūriu. Čia būdingas jo vienas paskutiniais (rodos, 1945) metais padarytas pareiškimas apie krikščionybę: "Nors yra tiesa, kad mes esame vaikai visos istorijos ir jos kraujas teka mūsų venomis, bet senoji (klasikinė) etika ir religija ėmė viršų. Jos abi perdirbtos krikščioniškoje sąžinės idėjoj, moralėj ir naujoje Dievo idėjoje, kurioje mes gyvename, judame ir turime būti. Tikrai dėl šios priežasties mes savo moraliniame gyvenime ir mintyse jaučiamės, tikrąja to žodžio prasme, krikščionybės vaikai." (My Phylosophy and other essays, London 1951, p. 46). Tame pačiame straipsny jis net sieja savo filosofiją su krikščioniškąja Dievo idėja, šiaip išvedžiodamas: "Krikščioniškas Dievas yra taip pat mūsų Dievas, ir filosofija, prie kurios mes prisipažįstame, vadina jį Dvasia, kuri yra visuomet už mūsų ir vis dėlto visuomet mūsų pačių" (Ibid. p. 47). Pabrėždamas kartą etinę krikščionybės reikšmę, jis įspūdingai išvedžioja, kad tikras filosofas turi matyti religiniame žmoguje savo jaunesnįjį brolį, net save patį iš praslinkusiųjų dienų (Philosophy of the Practical, p. 450). Atrodo, autorius čia kalba apie save patį ir tuo gretina savo etiką su krikščioniškąja ir griežtai atsiriboja nuo vadinamosios racionalistinės etikos. Aplamai, visa Crocės praktinė filosofija, kuri yra iš esmės ne kas kita, kaip etinis traktatas, alsuoja tauriu idealizmu. Ji yra lyg autoriaus išpažintis, nors ir įvilkta į tam tikras didaktines formas.

Turint galvoj autoriaus, nors ir nukrikščionėjusio, vis dėlto krikščioniškojo pobūdžio idealizmą, galima taikyti jam žinomus Tertulijono žodžius: "Anima humana naturaliter christiana est".
 
Antanas Mončys   Piemenukas (švinas)