PERSONAŽO PROBLEMA MŪSŲ LITERATŪROJE Spausdinti
Parašė Vincas Kazokas   
1. Klausimo aktualumas 1)
Kelti literatūrinio personažo klausimą reiškia tuo pačiu paliesti literatūros idėjiškumo problemą, nes neįmanoma sukurti personažo be idėjos, lygiai kaip negalima idėjine literatūra be personažo. Kitų tautų literatūroje šios problemos arba visai nėra, arba ji jau nebeaktuali, kadangi tai yra savaime suprantamas dalykas, kurio nereikia iš naujo kelti ir nagrinėti. Jeigu mes paimsime ir pasklaidysime pasaulinio garso veikalus, arba tuos, kurie per šimtmečius ne tik kad nenubluko ir nepaskendo užmarštin, bet ir šiandien yra lygiai tiek aktualūs ir gaivūs, tai jų nemirtingumo pagrindą ir sudaro ne kas kita, kaip idėja, kuri nemiršta su autorium arba jo kartos skaitytojais, bet palieka visados. Gali keistis gyvenimo sąlygos, gali griūti ilgaamžės kultūros, religijos, išnykti tautos, tačiau žmogus vis-tiek palieka tas pats su savo problemomis, siekimais bei silpnybėmis. Taigi, grynai žmogiška idėja niekados nepraranda savo vertės, nesvarbu, kurioje epochoje bei tautoje ji būtų iškilusi.

Tačiau, jeigu literatūros veikalui taip svarbu pati idėja, tai tuo pačiu nemažesnės reikšmės turi ir pats asmuo, per kurį ta idėja išreiškiama ir kurį mes vadiname personažu. Pati idėja be asmens, be personažo būtų tas pats, kaip aidas be balso. Literatūros veikale idėja ir personažas sudaro vieną nedalomą visumą, kaip kad žmoguje kūnas ir dvasia. Tiesa, yra veikalų, kuriuose idėja savo svoriu nustelbia patį personažą. Tam ryškiausias pavyzdys būtų Franz Kafka. Iš kitos pusės yra labai plati literatūrinė skalė, kurios pagrindą sudaro tik būties vaizdavimas. Ir visai nenuostabu, kad šios rūšies literatūra yra labai paplitusi. Čia nebūtina, kad autorius būtų didelė asmenybė, savyje suimtų laiko dvasią ir savo vidine jėga bei intelektualiniu pasiruošimu veiktų patį gyvenimą. Ne, šitokiai literatūrai kurti užtenka minimalaus susipažinimo su rašymo technika ir krislelio talento. Todėl toks rašytojas nesukuria idėjinės literatūros bei personažų, todėl jo kūryboje įvedamas kitas atstovas, kurį mes pavadinsime tipu. Tipas visados palieka eilinio, kasdieniškojo, galima sakyti, minios žmogaus lygio, ir kaip toks, įvestas į literatūrą, net ir negali jos pakelti augs čiau už save. Tuo tarpu personažas gyvenime atitinka asmenybės sąvoką ir čia jam netaikytinas joks mastas, išskyrus idėjinį, nes kaip idėja savo atramą ir prasmę turi tik tiesoje ir tik tiesos bei prasmės kategorijomis ji tegali būti vertinama, lygiai toks vertinimo mastas taikytinas ir pačiam personažui. Jeigu būties vaizdavimo literatūra apsiriboja daugiau ar mažiau muziejiniu pačios būties užkonservavimu, nekeldama jokių kitų problemų, o tik rūpindamasi perkelti kasdieniškąjį gyvenimą į meninę tikrovę, tai idėjinė literatūra ne tik kad atlieka visa tai, bet dar siekia tiesos j ieškojimu arba jos atskleidimu pačią būtį įprasminti. Šita prasme idėjinė literatūra peržengia estetines ribas ir atsistoja paties gyvenimo vadovybėje, arba, kitais žodžiais, ji nėra tik pati sau (prisimenant senąjį teigimą l'art pour l'art), bet veda į pačią būtį, savy suimdama, aišku, ir pačias būties apraiškas. Štai dėl ko idėjinę literatūrą ir drįstume laikyti žmogiškosios kūrybos viršūne. Tokios literatūros mums kaip tik ir trūksta. Čia glūdi pačios problemos aktualumas, nes kol neturėsime stiprių ir ryškių literatūrinių personažų, tol mūsų literatūra liks beveidė ir sekli.

-----------
1)  Straipsnis diskusinis. — Red.

2. Tipas ir personažas.
Idėjiškumo klausimą mūsų literatūroje pirmasis bene bus iškėlęs J. Girnius (žiūr. poezijos antalogiją "Žemė"), tačiau jis apsiriboja pirmiausia mūsų poezija, visai neužkliudydamas prozos. Poezijoje personažo vaidmenį atlieka tiesiog pats autorius, gi prozoje juo yra patsai vaizduojamasis žmogus. Čia personažas stovi tarp autoriaus ir skaitytojo kaip tarpininkas, kaip laidas. Tačiau šalia personažo, kaip minėta, yra dar tipas, būtent, kasdieniškojo gyvenimo reiškėjas. Jis pirmiausiai sutinkamas jau nusakytoje būties vaizdavimo literatūroje. Būtį vaizduojanti literatūra neturi savy idėjinių gelmių; jos visa jėga ir grožis sukoncentruota išorėje ir stiliuje. Šios rūšies veikalai turi savyje užkonservavę tam tikros epochos apraiškas, tačiau jie neturi jėgos išjudinti gyvenimo, nekalbant apie vadovybę jam. Būtį vaizduojančioje literatūroje vyrauja tipas, kuris neturi vadovaujančio vaidmens, kuris nieko nekuria, bet tą pačią būtį tik reiškia. Čia ir glūdi pats pagrindinis skirtumas tarp personažo ir tipo.

Jeigu tipas tėra tik jo aplinkos išraiška arba, kitais žodžiais, pačios aplinkos neatskiriama dalis, tai personažas esama aplinka niekad nepasitenkina, bet siekia jos apvaldymo bei transformavimo. Vadinasi, personažas pats būtį kuria. Jis yra daugiau ar mažiau reformatorius. O tipas visados palieka konservatyvus. Tačiau būti kūrėju, būti reformatorium bei kovotoju tuo pačiu reiškia būti idėjos žmogum. Tokiu būdu personažas visados yra idėjinė figūra, nesvarbu, kokia gyvenimo sritis bebūtų: moralinė, socialinė, religinė ar kuri kita. Personažas patsai apsisprendžia, apvaldo aplinką ir ją kreipia norima linkme, uždedamas ir palikdamas savo žymę. Tipas visada lieka apspręstas, nes jis tik reiškia, jis tik būna, bet nekovoja ir nekuria.

Dar daugiau: būdamas tarpininku tarp autoriaus ir skaitytojo, personažas yra paties autoriaus minties reiškėjas arba net jam prieštaraująs (aišku, su autoriaus valia). Per jį autorius išsako save, atskleidžia savo vidų ir savas pažiūras. Personažas meno kūrinyje kalba ir veikia už patį autorių. Gi tipas nėra autoriaus minties reiškėjas. Jis visados palieka ištikimas savai aplinkai, o autoriaus minčiai — indiferentiškas. Pagaliau jis ir negali atstovauti autoriaus minties, nes šisai atstovavimas išeitų iš jo reiškimosi orbitos: autoriaus mintis jo aplinkai yra visai svetimas ir pašalinis dalykas. Todėl visai nenuostabu, kad, sakysim, skaitant mūsų rašytojų, kaip Krėvės, Borutos, Vaičiulaičio ar Jankaus kūrinius ir žvelgiant iš idėjinės pusės, tiesiog neįmanoma jų skirti, jeigu jų neišduotų stilistinės priemonės. Taip, stilius mūsų autoriams yra tie žirgai, iš kurių aprangos ir plaukų atpažįstame, kam jie priklauso, bet kas jais joja, mes niekados neįspėsime, nes tie raiteliai yra beveidžiai. Dar daugiau: jie joja rankose nelaikydami pavadžių ir nežiūrėdami į kelią, neklausdami, koks jų kelionės tikslas. Tai yra giliausia prasme tipai, kuriems idėja, prasmė ar kas nors panašaus yra ne tik svetima, bet net nežinoma. Jie prajoja, neatverdami savęs ir, aišku, neatskleisdami paties autoriaus. Būtį vaizduojančioje literatūroje autorius idėjiniu atžvilgiu visados yra neatpažįstamas: jis tarsi tasai nematomas ir neatspėjamas likimas, pro sceną pravarąs^ kaimenę tipų niekam nesuvokiama kryptimi. O šie pastarieji bėga klusniai, nesidairydami į šalis, ir ne vienam neateina į galvą: "O jeigu aš sustočiau? Bent sekundei stabtelėčiau, kas tada?" Bet šitoks klausimas tegali tilpti tik personažo galvoje. Personažas visados scenoje pasirodo atviru veidu su vėliava rankoje, kurioje išrašytas autoriaus vardas, ir ryžtingai deklaruoja: "Štai šitas mane siunčia. Savo ištikimybę jam įrodysiu veikdamas arba prieš jį kovosiu!"

Tačiau personažo kova nesibaigia su paskutiniuoju knygos puslapiu, kaip kad paprastai būna tipo atveju: dažniausiai personažas išeina iš knygos viršelių ir gyvena realiam gyvenime. Tokie gyvi ne vien tik knygose yra Faustas, Don Kichotas, Karamazovai, Hamletas ir daugybė kitų — jie gyvi savo dvasia ir idėja, kurios randa atgarsio (teigiamo ar neigiamo) kiekvieno širdyje. Tuo tarpu tipas niekados neperžengia knygos puslapių ir amžinai palieka tik estetinėje tikrovėje: nei jo žodžiai, nei laimėjimai, nei pagaliau jo kančia neranda atgarsio mumyse. Mes liekam jam abuojus ir kurtūs, nes nėra kitokio ryšio tarp jo ir skaitytojo, išskyrus estetinį. Galop ir patsai tipas tegali būti vertinamas tik estetiniu mastu. Tiesa, jis gali būti įdomus, patrauklus, net pasibaisėtinas, psichologiškai išbaigtas, net charakteringas (estetinio vertinimo kriterijai), tačiau niekados dramatiškas bei heroiškas. Tokiais (t. y. he-roiškais bei dramatiškais) žmones — o tuo pačiu ir veikėjus kūryboje — padaro ne taikus sugyvenimas su aplinka, ne nuolankus pasidavimas likimui bei gyvenimo tėkmei, bet visų pirma maištavimas. Maištas ir yra vienas iš pagrindinių kūrybos bruožų, kūrybos, kuri savo procese jei senojo pasaulio ir nesugriauna, tai bent mažiausiai jį žaloja. Todėl kūrėjas visados yra drauge ir maištininkas. Šita prasme maištininkas yra ir personažas. Būdamas toks jis, aišku, netelpa estetinėse kategorijose, ir todėl yra reikalingas, kaip minėta, idėjinio masto.

Taigi, gretindami tipą su personažu, pastebime, kad tipas yra daugiau ar mažiau savo esme aplinkos produktas; jis nėra tos aplinkos viešpats, transformatorius bei kūrėjas, kaip kad tokiuo yra personažas, bet priešingai — jis yra tik jos atstovas ir reiškėjas. Iš kitos pusės personažas yra idėjinė figūra ir dėl to heroiškas bei dramatiškas, kai tuo tarpu tipas klusniai pasiduoda aplinkos dvasiai, prieš kurią personažas paprastai kovoja, iškeldamas savo idėją augščiau už visa kita. Pagaliau tipui tiesos ir prasmės klausimai arba svetimi, arba visai jam neegzistuoja, nes jam galioja toji tiesa, kuri yra jam kitų arba laiko padiktuota, kai tuo tarpu personažas laužo konvencionalią tiesą, jieškodamas savos tiesos ir tik joje rasdamas savęs įprasminimą.

3. Personažas mūsų literatūroje

Taip suprantant tipo bei personažo sąvokas, atsigręžkime į savąją, atseit, lietuvių literatūrą ir bandykime atskleisti ryškesnių personažų, o jei tokių nerasime, tai bent paanalizuokime, kodėl jų neturime.
Be abejo, kiekvienam yra aksiominė tiesa, kad mūsų literatūros branduolį sudaro lyrika. Gi likusią dalį apima smulkūs vaizdeliai, apysakaitės, net pretenduojančios į meistriškas noveles. Šalia to, aišku, turime ir stambesnių apysakų, net romanų, tačiau jie skiriasi nuo smulkiosios beletristikos ne kuo kitu, kaip tik apimtimi.

Visa mūsų literatūra (neskaitant lyrikos) pagrįsta išimtinai būties vaizdavimu. Šiuo keliu pradėjo eiti pirmieji mūsų literatūros pradininkai — Biliūnas, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, Krėvė bei Vaižgantas, juo tebeinama ir dabar. Sakau, tebeinama, nes per pusšimtį metų nebuvo nukrypta nė žingsnio į šalį, nebuvo bandoma j ieškoti naujų erdvių arba bent tą pačią būtį matuoti kitokiu žvilgsniu. Kelias, žinoma, yra platus ir įvairus, kad iš viso neįmanoma išsisemti. Erdvus ir margas mūsosios būties gyvenimas, šimtmečiais nusistovėjęs savo stiliuje bei tradicijose, ir todėl visai nedyvas, kad ir mūsų rašytojas, šiuo keliu eidamas, tegu ir randa kokių naujų aspektų, arba tos pačios būties kitokių atošvaisčių, tačiau vistiek esmėje nieko naujo neatskleidžia. Tarp Krėvės, pavyzdžiui, "Šiaudinėj Pastogėj" ir A. Vaičiulaičio "Kur bakūžė samanota", nors abi knygas atidalo gera kapa metų, esminio skirtumo nėra, jeigu neskaityti grynai formalinių bei stilistinių bruožų. Toji pati tematika, ta pati kasdienybė, tas pats, tegu ir spalvingas, mūsų žmogaus gyvenimas. Net abiejų knygų vardai yra tiesiog identiški. Tad, kaip matyti, mūsų literatūroje penkiasdešimties metų tarpas nieko ne-įnešė.

Minint laiko tarpą, galvoje visai neturėtia pažangos sąvokos. Kūryba nėra technika, kuriai galiotų pažangos terminai. Tačiau mūsų gyvenime tasai laiko tarpas nėra visai tuščias. Tik prisiminkime: du didžiuliai karai, persiritę per mūsų kraštą, keleriopas vertybių perkainojimas, naujas, nepriklausomas gyvenimas, tiltų bei užtvarų išgriovimas tarp dvaro ir kaimo, to paties kaimo išdraskymas į viensėdžius — vis tai yra milžiniškos reikšmės įvykiai, kurie negalėjo praeiti negirdomis. Tačiau iš mūsų grožinės literatūros puslapių viso to nesimato, tarytum iš viso nieko nebūtų įvykę, kaip tam P. Andriušio Raisteliui — Ant Takų, kuris ramiai sau miegojo, kai Stasio Gojuj virė pragaras, ir tik ant rytojaus stebėdamasis pasakė: "Žiūrėkit tik, vakar būta audros!" Teisybė, per tą laiką daug padaryta, pasiekta stambių laimėjimų tiek stiliuje, tiek pačios medžiagos apipavidalinime, tačiau šie dalykai šiuo straipsneliu neliestini.

Su augščiau iškeltais išoriniais įvykiais ir mūsų žmogui turėjo kilti naujų problemų, naujų idėjų. Be abejonės, jų buvo, tik nežinia dėl ko mūsų rašytojas, įsibėgėjęs jau pramintu taku, su jomis apsilenkė. Todėl mūsų literatūra tokia plokščia bei sekli ir pasiliko, kaip ir pirmuosiuose žingsniuose. Andrė Rousseau sako, kad "poema ir romanas kristalizuoja idėjas, kritika jas išveda į gyvenimą". Tas tiesa. Bet ar yra pas mus tokių idėjinių veikalų? Jau minėjome, kad daugumoje mūsų dailiąją prozą sudaro novelės ir apysakaitės. Čia, aišku, nejieškotina personažo, o ypač pas mus, nors, iš tikrųjų, novelės ar apysakaitės rėmuose personažas net neįtalpinamas. Na, o jeigu kas nors ir bandytų riešuto kevale išauginti ąžuolą, tai toks bandymas būtų tik gyvas pasityčiojimas iš savęs ir iš paties objekto, kadangi personažui išaugti ir pilnai atsiskleisti neišvengiamai reikia ir erdvės.
Tiesa, mes turime taip pat romanų ir dramų, atseit, veikalų, kuriems personažas yra pagrindinis ramstis, ypač dramai. Tačiau iš kitos pusės
 

Antanas Mončys  Kristaus galvos eskizas (gipsas)
 
mes tų romanų turime nedaug, o ir turimieji vargiai ar atitinka romano sąvoką, būdami ne kuo kitu, kaip tik ligi romano dydžio praplėstos apysakaitės. Tad visai nenuostabu, kad be minėtojo būties vaizdavimo, kas sudaro mūsų beletristikai pagrindinę atramą, mūsų romanų autoriai neįveda jokių naujų elementų, kas, būtent, charakteringa tikram romanui. Netgi mūsų literatūros teoretikai (J. Ambrazevičius ir kt.) kažkodėl nerado reikalo paties romano, kaip specifinio literatūrinio žanro, savo literatūros teorijose (tegu tai buvo tik vadovėliai, skirti mokykloms) duoti griežtesnes ir esmines definicijas, o pasitenkino tik pasakymu, kad romanas nuo kitų beletristinių kūrinių (apysakos, novelės) tesiskiria tik savo apimtimi. Tuo tarpu, mano galva, romanas nuo smulkiosios beletristikos skiriasi ne vien tik formaliniu, bet taip pat ir turinio atžvilgiais, atseit, skirtumas yra esminis, koks yra tarp eilėraščio ir poemos, arba tapybos ir skulptūros. Nežinia, ar panašių teorijų įtakoje, ar patys nesigilindami į taip svarbų klausimą, mūsų autoriai, tardamiesi rašą romanus, teparašo tik išplėstus apsakymėlius. Taip, pavyzdžiui, L. Dovydėno "Broliai Domeikos," arba A. Vaičiulaičio "Valentina" neįeina į romano, kaip specifinio literatūrinio žanro, kategoriją. Romanui nugarkaulį sudaro personažas ir jo nešamoji idėja, visa kita gi, kaip epochinės apraiškos, vietos ir laiko koloritas, fcėra ir tegali būti tik scenarijus, turįs antraeilės arba net dešimtaeilės reikšmės. Taigi, personažas. Ar mes jį turime?
Kaip jau minėta, mūsų beletristika pagrįsta beveik išimtinai būties vaizdavimu. Vėliau priėjome išvados, kad tokios rūšies literatūroje reiškiasi ne personažas, bet tipas.

Ir iš tiesų, užtenka tik mesti žvilgsnį į mūsų prozininkus kaip Biliūną, Krėvę, Vienuolį, Vaižgantą, arba vėlesnės kartos Grušą, Dovydėną, Jankų ir kt., ir sutiksime, kad jų kūryboje personažo nėra. Ar imsime Vaižganto Šiukštų Myko-liuką bei Šešiavilkį, ar Dovydėno Domeikas, ar betkurį kitą, — visi jie yra gryni tipai, atstovai bei reiškėjai tam tikros epochos ar aplinkos, be didesnio polėkio,be idėjos, be nuobodžio, kuris, kaip sako Alain, yra būdingas kūrėjui bruožas ir akstinas. Visi jie kaip medžiai, giliai suleidę šaknis į tą šventą jų kasdienybę, nieko iš jos nereikalaują. O jeigu kuriam iš jų ir tenka išgyventi ką nors aiškesnio, jeigu ką užgriūva nelaimė, kurios pasėkos gali būti net tragiškos, tai čia toli gražu dar ne tragedija, nes konfliktas kyla ne iš paties asmens santykio su aplinka, ne veikėjo vidaus pasaulio susidūrimas su išore ir jo dūžis, bet viskas vyksta natūraliu keliu, pačių gyvenimo aplinkybių padiktuotais reikalavimais. Jie nekovoja. Jie neklausia, visa toji jų kančia, darbas ir pastangos (lyg taip klausti būtų kraštutinė beprotybė), kaip kad" tokius ar panašius klausimus kelia Faustas, Ivanas Karamazovas, jie neišgyvena kasdienybės nuobodžio ir nesiekia idealiųjų, išsvajotų pasaulių, kaip kad Peer Gyn-tas, Don Kichotas.

Ir mūsiškių savo charakteriu ir savarankiškumu išsiskiria Krėvės Šarūnas bei Skirgaila ir Mykolaičio Vasaris. Šarūnas būtų mūsuose pats pirmasis personažas, jeigu autorius jį būtų iškėlęs ir tinkamai išryškinęs. Skirgaila yra daugiau likimo rankose reikšminga šachmatų figūra, negu savarankiai veikiąs asmuo. Jis būtų taip pat išaugęs į personažus, jeigu būtų turėjęs aiškią idėją, kuri jam būtų tarnavusi kaip tiesa. Kova už savo teises ir poziciją neprilygsta idėjinei kovai, kokią veda personažas. Personažo kova visados yra idėjinė ir todėl ji yra grynai žmogiška, neturinti jokio ryšio nei panašumo su kova už būvį ir duoną, kuri yra tik gamtinė. Tokią kovą kovoja kiekvienas gyvis, vadovaudamasis vien tik išsilaikymo principu, ir todėl ji stovi šalia bet kokio prasmingumo, imant žmogiškąją prasme.

Panašiai yra ir su Vasariu, kuris, reikia pripažinti, mūsų mastu imant, literatūroje yra vienintelis personažo prototipas. Jeigu jis nekuria ir nesistengia transformuoti aplinkos, tai tuo ryškus, kad jis bent save sugeba apginti ir nepasiduoda tos pačios aplinkos ir tradicijos reikalavimams. Jo savarankiškas apsisprendimas ir vadovavimasis bet kokia kaina, jo besąlyginis gynimas savo paties asmens laisvės ir neliečiamumo tikrai tas jo pastangas ir kovą suidėjina, kas jį neabejotinai iškelia į personažų eiles. Ir vis dėlto jeigu mes jį tebelaikome tik personažo mūsų literatūroje pirmtaku, tai čia tektų padaryti priekaištų pačiam autoriui, kad jis savo herojaus neišbaigė. Didelis dalykas žmogui atgauti ar atkovoti laisvę, tačiau to dar neužtenka. Pati laisvė žmogui nieko neduoda ir neatskleidžia. Ji taip pat nėra idėja. Laisvė tik tada pasidaro prasminga, kada žmogus jos atsižada vardan laisvai ir sąmoningai pasirinktos tiesos. Tik tiesa žmogui neša prasmę ir išganymą. Gyvenančiam tiesoje žmogui laisvė nereikalinga. Laisvės jis pasiilgsta ir jos siekia, jeigu toji tiesa jam yra primestinė, prieštaraujanti jo valiai ir mąstymui arba jeigu ji pati pasidaro jam neprasminga. Ir žmogus, turįs savo laisvę ir nežinąs, ką su ja veik-ti.nėra išbaigta asmenybė. Toks yra Vasaris. Jis yra, sakytumei, naujas literatūroje įvestas veikėjas, stovįs ant ribos tarp tipo ir personažo. Jis išeina iš tipo kategorijos ir tačiau neiškyla visoj pilnumoj kaip personažas. Šitoje vietoje V. Mykolaitis savo romane "Altorių šešėly" sulaužo mūsų tradicijas ir atveria naują horizontą, tuo pačiu atidarydamas vartus į naują pasaulį, nors patsai į jį ir neįžengė.

Reikėjo laukti dar dešimties metų, kol pagaliau pasirodė V. Ramonas su savo "Kryžiais". V. Ramonas su minėtąja knyga pradeda mūsų literatūros pasaulyje naują etapą, idėjinės literatūros etapą, o drauge į scena įveda ir seniai mūsuose pasigestą literatūrinį personažą. Jo romano herojus Kreivėnas yra laikytinas pirmuoju personažu mūsų literatūroje. Jis turi beveik visas ypatybes, būdingas personažui: ir veržlumą, ir aiškų nusistatymą, t. y. savo tiesą, ir kovingumą. Jau vos knygai išėjus, mūsų spaudoje pasirodę aštrios polemikos knygos idėjiniu požiūriu aiškiai įrodė ankstyvesnį šiame rašinyje teigimą, kad personažas su savo idėja peržengia knygos rėmus ir eina į gyvenimą. Čia ne vieta iš naujo kelti bei atnaujinti anas polemikas ir aiškintis dėl paties personažo arba jo idėjos (o tuo pačiu ir autoriaus) teigiamumo arba neigiamumo, kadangi šie klausimai nei paties personažo, nei pačios knygos menines vertes nei pakelia, nei nuvertina. Mes turime apsčiai pavyzdžių ir pasaulinėje literatūroje, o ypač pas Dostojevskį, kur personažų reiškimasis yra ir dieviškas ir demoniškas. Grįžtant prie Kreivėno, reikia pasakyti, kad ir jis nėra pakankamai išryškintas, koks jis būtų galimumų ribose. Čia paties autoriaus neapdairumas, kad jis nepasirūpino pačia scena ir neparyškino atitinkamai kontrastų. Kreivėnas, sakytumei, blaškosi kaip apsėstas, nesurasdamas sau lygaus, ką jis galėtų iššaukti į kovą. Jis tokio kaip ir neturėjo. Grūžtas savo taikumu, nuolaidumu bei konservatyvumu neatsveria Kreivėno audringos prigimties ir todėl prapuola milžiniškame Kreivėno šešėlyje. Kreivėno sūnus? Tačiau jis romane beveik nefigūruoja. Tiesa, jis galėjo kontrastiniu būdu Kreivėno asmenį išryškinti, o tuo pačiu ir pats iškilti kaip kontrastinis personažas, tačiau jį autorius nežinia kokiais tikslais visą laiką nuslėpė ir tik į pabaigą išleido į sceną kaip kokį deum ex machina, nors ir be to įvykių eiga parode, koks bus finalas. Tokiu būdu Kreivėnas ir paliko vieniša figūra visoje knygoje. Tiesa, jis bandė sukelti dirbtinių konfliktų (Grūžto kluono uždegimas, kryžių kapinaitėse iškirtimas), tačiau ir tai nesukėlė trokštamos kovos. Pagaliau pati pabaiga—Grūžto ir Kreivėno nukryžiavimas—yra neįtikima ir dirbtine, neturinti tiesioginio ryšio su Kreivėno vidaus pasauliu. Tai nėra logine konsekvencija tarp jo idėjinio pasaulio ir mirties. Kreivėno mirtis yra daugiau nelaime negu tragiška situacija. Vienodai ir tuo pačiu metu numarindamas Kreivėną ir Grūžtą, autorius šitą prielaidą kaip tik patvirtina. Gi mirštančio Kreivėno ištarti žodžiai žmonai ("Tavo teisybė...") skaitytojo visai neįtikina, kad Kreivėno dvasioje būtų įvykęs lūžis ir kad savo idėjų būtų atsižadėjęs. Priešingai, tai tik paties autoriaus mintis, turėjusi intencijos logišku keliu užsklęsti pačią knygą ir parodyti savo nusistatymą. Nežiūrint to, Ramono Kreivėnas, tegu ir neišbaigtas, mūsų literatūroje galioja kaip personažas. Su šia knyga V. Ramonas įrodė, kad šalia Mykoliukų, Domeikų, Našliūnų (P. Andriušio) yra ir Kreivėnų. Ir tai mums yra labai reikšmingas dalykas.

Jeigu romane tik j ieškoti ni mūsų prasme personažai, tai dramai tokie yra būtini. Drama yra viena iš tų literatūros meno sričių, kuri išimtinai pagrįsta personažu augščiau minėta prasme. "Dramaturgas iš visų poetų yra labiausiai panašus į Dievą", sako Jean Hytier savo knygoje "Les Arts de Littérature" (55 psl.), pabrėždamas, kad jis (t. y. dramaturgas) "kuria būtybes pagal savo paveikslą, turinčias savus pasaulius ir savus likimus". Drama nėra tik veiksmo vaizdavimas, kaip gražiai išsireiškia tas pats Jean Hytier, bet pats veiksmas. Gi išvystyti veiksmą ir jį varyti tegali tik valingi ir apsisprendę žmonės. Stai dei ko jis ir pavadina dramą valios metafizika (jo žodžiais — poezija yra širdies metafizika, romanas — inteligencijos arba proto metafizika). Dramos personažai, būdami valios žmonėmis, drauge yra savo paties likimo šeimininkai. Jie nėra apspręsti, bet patys apsisprendę, ir tas juos padaro herojais bei dramatinėmis figūromis. Tokie yra Ibseno, Shakespeare'o arba Schillerio dramų personažai. Tokių jieškome ir kiekvienoje dramoje.

Atsigręžę į mūsų dramos pasaulį, mes tokių knygų pasigendame. Tiesa, mes turime visą eilę veikalų, parašytų dialogais ir suskirstytų veiksmais bei scenomis, pradedant Keturakių ir baigiant A. Rūku, tačiau būkime sau atviri, kad dramos tikrąja prasme neturime. Ar tai imtume Vaičiūną, ar Binkį, Grušą, ar visą eilę kitų, bandžiusių pralaužti lietuviškai dramai kelius, visi jie tačiau įklimpo į tą pačią kasdieniškąją mūsų būtį, ir jų pastangos nedavė jokių rezultatų. Nuo jų nesiskiria net B. Sruoga, kuris gal yra geras teatrologas, tačiau ne toks dramaturgas. Ir gal vienintelė priežastis, dėl ko mes nesukūrėme dramos, yra ta, kad dar pas mus nėra literatūrinio personažo. Teigimas nėra tuščias. Daugis prileidžia, kad drama yra savarankiškai išsivystęs menas, nieko bendra neturįs su literatūra. Tačiau į šį klausimą įsigilinus, gaunamas priešingas vaizdas: drama ne tik kad nėra atitrūkusi nuo literatūros, bet yra augščiausia jos išraiška. Pasakojamasis menas jai tik parengia dirvą ir duoda jai medžiagą, kurią ji atbaigia. Prisiminkime tik didžiuosius graikų dramaturgus. Visi jų dramų personažai pirmiau gyveno žmonių lūpose legendų, pasakojimų ar mitų formomis ir tik vėliau jie pateko į dramas, įgaudami naują misiją ir kartais net naują prasmę. Tas pats yra ir naujaisiais laikais, imant porenesansinį arba klasicizmo laikotarpį, europinės literatūros žydėjimo metą: drauge su Calderonu, Shakespeare'u, Lope de Vega, Corneille arba Goethe ir Schille-riu dramos menas vėl atgijo, kaip ir Sofoklio laikais. Panašiai yra ir dabar. Didieji šių dienų rašytojai tiktai išbandę visus kitus literatūrinius žanrus, tarsi laiptais kopdami, galiausiai pradeda kurti dramas. Ir visai nenuostabu, nes drama ne tik savy talpina visus kitus žanrus, bet taip pat ir stato jos kūrėjui didžiausius reikalavimus. Greičiausiai dėl to ir pačių dramaturgų, palyginus, yra labai nedaug.

4. Baigiamosios pastabos.

Beį ieškant literatūros personažo, palietėme mūsų literatūrą apskritai ir net atskirus jos žanrus specialiai. Tačiau šioje vietoje dar nereikia suprasti, kad neradus paties personažo, tuo pačiu šis straipsnis būtų neatlaidus kaltinimas pačiai mūsų literatūrai arba jos besąlyginis nuvertinimas. Priešingai, mes turime tikrai pasigėrėtinų dalykėlių, tegu ir toje pačioje prozoje. Klausdami personažo arba idėjinės literatūros, mes jieš-kojome tokių kūrinių, kurie ne tik kad savo dailiu išleidimu puoštų knygų lentynas arba būtų tiktai lektūra laisvalaikiui užimti, bet kad jie eitų drauge su gyvenimu arba net jam užbėgtų už akių. Tai gali tik idėjinė literatūra. Idėjinė literatūra ne tik prasilenkia su vieta ir laiku, bet ji nesensta ir nenusidėvi, kaip mados, ji yra šios dienos duona ir rytojaus atspindys. Šitokia kūryba nereikalinga metrikos, nes joje mes ne-j ieškome vietos ar laiko papročių aprašymo, bet visų pirma klausiame giliai žmogiškos minties, kuri nepraranda savo vertės, pasikeitus laikams ir kartoms. Užtenka, kaip minėjau,mesti žvilgsnį į literatūros istoriją, ir kiekvienam bus aišku, kad tik idėjinė literatūra galėjo išsilaikyti, o jos personažai pasiekė mus, išvirtę tų idėjų simboliais, kaip Jobas, Medėja, Ifigenija, Don Kichotas, Faustas ir t.t. Todėl keliant personažo problemą mūsų literatūroje bei tuo pačiu klausant idėjinės literatūros, norima drauge atkreipti rašančiųjų bei rašysiančiųjų dėmesį į šitą nepaprastai reikšmingą dalyką. Kasdienybė yra bedugnė: mes vistiek jos neišsemsim, nors ir čia kartas nuo karto pavyksta sužvejoti perliuką. Visai kitoj šviesoj atsistoja klausimas, kada kasdienybę imame ne kaip maitintoją, bet siekiame ją įprasminti. Pagaliau ta kasdieniškąja būtimi sotūs ne vien tik mes, bet ir visi kiti, kam tik bebandy-tumėm savąją įpiršti. Gal dėl to ir mūsų beletristika nesurado kelių į kitus kraštus. Čia negalioja pasiteisinimas, kad maža tauta, kalbos sunkumai ir kitokie panašūs motyvai užtveria kelius mūsų kūrybiniam žodžiui į platųjį pasaulį. Daug yra mažų tautų, kurių kūryba pasidarė pasaulinio masto. Užtenka tik čia paminėti norvegus, danus arba suomius. Kūryba nėra lygi prekei, kurią gali nukonkuruoti didesni ar turtingesni, jos vertė taip pat nematuojama laidom arba tiražais. Priežastis ta, kad mes neturime ko parodyti. Tokios knygos išleidimas į pasaulį, kaip Zobarsko "Dalgių daina", yra lygu vaikų laiveliui, išplukdytam į okeaną.

Tad ir klausiame: kodėl? Kodėl mūsų literatūra tokia sekli, kodėl pasigendame personažų, kodėl neišeiname į platesnes sferas? Tai būtų antrinis šio straipsnio rėmuose klausimas, nemažiau gilus ir aktualus, kaip ir personažo problema. Jo neliesdami, tepaminėsime tik tiek, kad mūsų rašytojų tarpe trūksta didelių ir gilių asmenybių, kurios ne tik kad gerai rašytų, bet ir kad turėtų ką rašyti. Čia ir reikėtų j ieškoti priežasčių ir atsakymo. Panašios išvados buvo prieita kitados ir su J. Keliuočiu, besvarstant klausimą, kodėl mūsų poetai po vienos ar kitos knygos tuoj pat išsisemia ir vėliau arba nustoja rašę arba ima apgailėtinai kartotis. Pagaliau šitoje vietoje prisimintinas rašytojo pasirengimo ir darbo klausimas. Nenaujiena, kad mūsiškiai, jausdami savy kibirkštėlę talento, kitus klausimus visiškai užmiršta. Tuo jie, be abejo, save ir pražudo. Pasiruošimas ir intesyvus darbas yra pagrindiniai menininko ramsčiai. Net graudu žiūrėti, kaip neatlyžtamai ir intensyviai dirba kiti menininkai, neišskiriant nė cirko artistų. Reikia manyti, kad visi didieji kūriniai yra milžiniškų pastangų ir darbo vaisius. Literatūra gi, jeigu ne didžiausias iš visų menų, tai bent visiems kitiems lygus. Jeigu mūsų rašytojai nors dešimtą dalį įdėtų tiek darbo ir taip ruoštųsi, kaip ruošiasi ir dirba geras skulptorius, smuikininkas ar šokėjas, galime būti tikri, kad ir pati mūsų literatūra šiandie turėtų visai kitokį veidą.

Jau vien tik paskaityti brandesnį veikalą, sakysim, "Faustas", būtina ir skaitytojui didesnio pasirengimo, kad jį suvoktų ir pajėgtų gėrėtis, tai ką jau bekalbėti apie tą, kuris tokį veikalą pats kuria! Šita prasme ir keltinas rašytojo pasiruošimo klausimas. Tiesa, nėra mokyklų nei akademijų, kurias baigęs jau taptum rašytoju. Tai jis atsiekia pats per save, lygiai kaip ir asmenybe žmogaus nepadaro nei diplomai, nei titulai.

Baigiant šias pastabas reikia pripažinti, kad mūsų literatūra dar toli gražu nėra išaugusi lš! vystyklų. Tiesa, ir vaikai savaip yra gražūs ir žavingi, tačiau nėra tokių tėvų, kurie trokštų, kad jų vaikai amžinai paliktų kūdikiais, ir nesirūpintų juos išauginti žmonėmis. Be abejo, kūrybos pasaulyje nėra ir negali būti kūrybinio tobulumo ribos. Todėl nesvarbu, kokius besukurtume šedevrus, visados yra atvira galimybė tobulėti, kilti, o drauge su tuo atsiranda ir reikalavimai. Taigi, klausdami personažo mūsų literatūroje ir keldami idėjinės literatūros klausimą, mes paties personažo pasirodant dar tebelaukiame.