SPAUDOS ETIKOS REIKALU Spausdinti
Parašė L. Dambriūnas   
Sekdamas mūsų spaudą, didelis optimistas būti negali. Spaudos etika neabejotinai smunka. Mano įspūdis yra, kad prieš ketvertą metų, kai dipukai tik tesirinko į Ameriką, mūsų spaudos lygis buvo augštesnis.

Spaudos etikos smukimas reiškia ne ką kita, kaip pačios visuomenės moralės smukimą, ir tai ne bet kokios visuomenės, o pačios rinktinės. Jei atsiranda spaudos bendradarbių, kurie nesivaržydami jokiomis padorumo taisyklėmis rašo, jei redakcijos tokius rašinius deda kad ir "laisvos tribūnos" skyriun, jei visuomenė dėl nepadorių rašinių neprotestuoja, tai visa tai rodo, kad autoriai, redaktoriai ir pati visuomenė nepadoriems dalykams yra jau nebejautrūs.

Būdinga mūsų spaudai yra ir tai, kad jos bendradarbiai dažnai skelbia augštus idealus, skelbia krikščioniškos ar kitokios etikos būtinumą, bet patys jos nesilaiko ir aiškiai ne tų skelbiamų idealų link žygiuoja. Per dažnai matom, ypač iš poleminių straipsnių, kad autoriui ne tiek rūpi tiesa ir teisingumas, visuomenės ar lietuvybės reikalai bei kiti svarbūs dalykai, bet, pirmiausia, asmeninė garbė, asmeninis ar grupinis reikalas, "priešo" parbloškimas ir panašūs dalykai. Jeigu publicistui tikrai rūpėtų demokratija, kaip jis skelbiasi, tai vakar buvęs vadizmo šalininku šiandien neprikaišiotų totalizmo siekimų tiems, kurie niekad nėra valdę. Nuoširdus tolerancijos šalininkas nereikalautų, kad tik jo pažiūra būtų pripažinta teisinga. Dievo ir krikščioniškos etikos gynėjas, jei šie dalykai jam tikrai rūpėtų, neniekintų ir nešmeižtų kitų pažiūrų žmonių, nes Dievas ir krikščioniška etika tai daryti draudžia.

Kad neatrodyčiau tuščiažodžiauto-jas, štai keletas būdingų faktelių, tik vienos savaitės laikotarpyje pastebėtų, ir tai tik keliuose laikraščiuose, štai skautas rašo apie kitą skautą: "Vyr. sktn. A. Saulaitis, krikdemas. Siekia valdžios, ordinų, Augsburgo suvažiavimo "Višinskis", dabar žemina Tarybos autoritetą, velka iš savo galvos ir partijos padiktuotas intrigas. Pretenduoja į Pirmijos pirmininko postą. Jam nerūpi lietuviška skautija, bet partine karjera", štai krikščioniškas ir demokratiškas žurnalas kovoja su savo "priešu": "Tačiau neišmanėliu apsimetęs, labai netauriais argumentais "apsiginklavęs", lyg ans Cervanteso didvyris - baidykle, p. J. Katilius - V. Vaitiekūnas nori pats save įtikinti bei pasižvejoti didesnių už save patį neišmanėlių". Štai ir dar vienas pavyzdėlis: "Joks Maskvos pasamdytas agentas negebėtų pravesti tokios pražūtingos destruktyvinės akcijos, kaip ją pravedė "tautinės minties" vyras tautininkų Dirvoje". Jeigu prisiminsime, kad jau anksčiau vienas katalikiškas laikraštis kitų katalikų politines pažiūras lygino su Stalino pažiūromis, tai gauname vaizdą, kuris labai optimistiškai nenuteikia.

Jei kas pasakytų, kad spaudoj tokie žodžiai kaip karjeristas, Višinskis, baidyklė, neišmanėlis, Maskvos agentas, stalinistas ir panašūs nėra labai blogi, nėra užgaulūs, kad tai yra natūralus ir normalus dalykas, tai aš atsakyčiau, kad su tokiu ginčytis nėra ko, nes tai būtų ginčas dėl skonio. Aš tik konstatuoju, kad mūsų tėvai, paprasti kaimiečiai, nuo tokio "mandagumo" labai draudė. Jiems tai buvo negražu ir nepadoru. Šiandien šitaip "kovoja" skautas prieš skautą, katalikas prieš kataliką, lietuvis prieš lietuvį, ir visi jie pretenduoja į padoraus lietuvio ir inteligento vardą.

Kai šitaip yra, kai publicistai, užuot rimtai kritikavę kitų idėjas ar veiksmus, ima niekinti pačius asmenis, ima plūsti užgauliausiais žodžiais, tai moralinio jautrumo nenustojusios visuomenės pareiga yra į tai reaguoti. Priėjau išvadą, kad atskirų asmenų reagavimas tokiu atveju nėra labai efektyvus. Kova su nepadorumu spaudoj turėtų būti organizuota. Amerikoj kovai su nepadorumu yra organizacija, vadinama Padorumo Legionu (Legion of Decency). Siūlyčiau kovai su nepadorumu spaudoj orgnizuoti lietuvišką Padorumo Legioną. Jam turėtų priklausyti visokių organizacijų, visokių pažiūrų žmonės, kurie nuoširdžiai nori tarnauti tiesai ir teisingumui, kuriems rūpi spaudos ir apskritai visuomeninių santykių etika ir kurie turėtų pakankamai pilietinės drąsos vienodu mastu vertinti visų žmonių žodžius bei darbus — tiek savųjų, savos ideologijos ar grupės, tiek ir kitų.
Tikiu, kad dar mūsų visuomenėje tiesą ir padorumą mylinčių žmonių yra,  kad jie  nebus abejingi  mūsų spaudos ir apskritai visuomeninių santykių etikos reikalui ir kad į šį mano kvietimą organizuotis atsilieps.
L. Dambriūnas