PETRO REGĖJIMAS arba BAŽNYČIA ir MODERNUSIS PASAULIS Spausdinti
Parašė ANTANAS MACEINA   
"Ar Dievas yra tiktai žydų Dievas? Ar ne taip pat ir pagonių? Taip, ir pagonių".
(Rom. 3, 29).

Bažnyčios ir moderniojo pasaulio santykiai darosi vis aštresni: ne tik todėl, kad pasaulis vis labiau tariasi prieš bažnyčią, telkdamas žemės karalius sąmokslui "prieš Viešpatį ir prieš Jo Kristų" (Ps 2, 2), bet ir todėl, kad pačios Bažnyčios nariai pradeda netekti krikščioniškojo visuotinumo sąmonės. Šalia antikristinių užmačių iš šalies, paverčiančių pasaulį Bažnyčios priešu, išnyra ir užkampio dvasia viduje, gresianti padaryti Bažnyčią krikščioniškojo ghetto įstaiga. Šiandien vis labiau susitaikoma su mintimi, kad naujosios kultūros pavidalai esą 'užrašyti velniui', todėl neverti apaštalinių pastangų. Pakanka esą tikinčiuosius nuo jų atgrėsus, atbaidžius, įspėjus, užuot į juos ėjus ir jiems nešus Linksmąją Naujieną. Ne be pagrindo tad šiandien krikščionims, pirmoje eilėje katalikams, daroma priekaištų, esą, šie netekę kovos dvasios, pasidavę neo-manichejizmui, palinkę į abstrakcijas, biją rizikos, nesugebą pergyventi Bažnyčios kaip visa apimančio Kristaus Kūno, kuriame jie patys yra narveliai ir kurio įvykiai turį atsiliepti kiekviename iš jų.1)  Štai kodėl mums reikia stabtelti ties šia skaudžia problema ir mėginti suvokti, koks gi iš tikrųjų yra santykis tarp Bažnyčios ir moderninio gyvenimo.
-------------
1). Plg. straipsni "Mokiniu miegas" austrų katalikų mėnraštyje 'Wort, und Wahrheit' (Jahrg. 7, Heft 4), kuriame pati redakcija į keliolika teiginiu suima dabarties katalikų negalias. Straipsnis sukėlė Vakarų Europoje didelio susidomėjimo ir diskusijų (plg. Herder—Korrespondenz Jhg. 6, H. 3).
I.
Šv. Dvasios stiprinama pirminė krikščionių bendruomenė Palestinoje buvo tiesiog nuostabi Viešpaties malonių gausa. "Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Lobį ir turtus jie parduodavo ir iš to dalino visiems, kaip kiekvienam privalu. Taip pat kasdien pasilikdavo vien-širdžiai šventykloje, laužydavo duoną tai vienuose, tai kituose namuose, imdavo valgio su džiaugsmu ir neklastinga širdimi. Jie garb'no Dievą ir turėjo malonės pas visus žmones" (ApD 2, 44-47). "Per apaštalus buvo daroma daug ženklų ir stebuklų" (5, 12). "Tikinčiųjų į Viešpatį vyrų ir moterų skaičius ėjo vis didyn ir didyn" (5, 14). Visi jie "buvo vienos širdies ir vienos sielos" (4, 32). Kristaus Bažnyčia Judėjoje, Galilėjoje ir Sa-marijoje "buvo pilna Šv. Dvasios paguodos" (9, 31).

Ir vis dėlto ji būtų pasilikusi tiktai žydiškoji sinagoga, jeigu ji būtų apsirėžusi Palestinos sienomis ir Izraelio tauta. Nėra abejonės, kad žydai buvo Viešpaties išrinkti sukurti Išganytojui žemiškąsias jo gimimo sąlygas, duoti jam žmogiškąją prigimtį ir tuo būdu tapti išganymo laidininku. "Jiems visų pirma buvo pavesti Dievo pažadai" (Rom. 3, 2). Net ir jų netikėjimas nepanaikino šio Viešpaties išrinkimo, nes Dievas yra ištikimas savam žodžiui (plg. Rom 3, 3). Todėl Izraelis turėjo pats pirmutinis patirti atpirkimo šviesos ir pats pirmutinis virsti Dievo Karalystės nariu: dar daugiau, jos skelbėju pagonims, jos vykdytoju visoje žemėje. Tačiau pats Kristaus išganymas buvo visuotinis. Kristus kentėjo ir mirė ne tik už žydų tautą, bet ir už visą žmoniją su visomis jos buvusiomis ir būsimomis kartomis, tautomis, kalbomis, kultūromis ir dvasiomis. Jeigu tad Jo įsteigtoji Bažnyčia būtų užsidariusi tiktai Palestinoje, ji būtų neišvengiamai susikirtusi su išganymo visuotinumu ir būtų neišreiškusi paties jos Steigėjo valios eiti į visą pasaulį ir mokyti bei krikštyti "visas tautas" (Mat 28, 19). Geografinis Bažnyčios užsisklendimas būtų iškreipęs pačią jos esmę.

Kas tačiau atidžiai skaito Apaštalų Darbus, šią tikrai Šv. Dvasios stebuklų knygą, gali lengvai pastebėti, kad Kristaus mokiniai patys savo noru nesirengė peržengti Palestinos sienų ir ne-s'ryžo nešti Evangelijos ligi žemės pakraščių. Tiesa, atsivertęs Saulius "kalbėjo taip pat pagonims ir ginčijosi su elenistais" (ApD 9, 29). Pilypas pakrikštijo Etijopijos iždo viršininką (plg. 8, 28). Tarp tų trijų tūkstančių sielų, kurias šv. Petras pakrikštijo pirmųjų Sekminių dieną, galimas daiktas, buvo ir vienas kitas nežydas ne tik savo tautybe, bet ir savo tikėjimu. Vis dėlto tai buvo tik atskiri atvejai, vykę ir pasilikę Palestinos erdvėje. Nukankinus šv. Steponą, Jeruzalėje "prasidėjo didelis Bažnyčios persekiojimas" (ApD 8, 1). Visi, "išskyrus apaštalus, išsiskirstė Judėjos ir Samarijos šalyje" (8, 1). Kai kurie "nuvyko iki Fenikijos, Kipro ir Antiochi-jos" (11, 19). Tačiau Šv. Raštas čia pat pastebi, kad "jie niekam daugiau neskelbė mokslo, kaip tiktai žydams" (11, 19). Vadinasi, net ir atsidūrę už Palestinos sienų, pirmieji krikščionys mėgino saugoti žydiškąjį Bažnyčios pobūdį ir teikti Kristaus Evangeliją tiktai Izraelio sūnums. "Tikintieji iš apipjaustytųjų" laikė atpirkimą žydiškąja privilegija, todėl stebėjosi, kad Cezarėjoje, šv. Petrui sakant pamokslą, "Šv. Dvasios malonė buvo išlieta ir ant pagonių" (10,45). O kai Petras po šio pamokslo, pakrikštijęs stabmeldį Kornelijų su jo giminėmis bei pažįstamais, grįžo Jeruzalėn, tai jo tautos broliai pasitiko jį priekaištu: "Kam įėjai pas žmones neapipjaustytus ir su jais valgei?" (11, 3).

Tai buvo pavojingas dalykas, kilęs ne iš Apreiškimo, bet iš vis dar žyduose tebesilaikančio slapto tikėjimo, jog Izraelis, priėmęs Evangeliją, iškilsiąs viršum visų kitų tautų žemiškąja savo galia ir tuo būdu atgausiąs tai, ko jis neteko, nužudęs "gyvenimo Davėją" (ApD 3, 15). Mesijas, kaip žinome, buvo žydų laukiamas žemiškojo karaliaus pavidalu. Jis turėjęs atnešti Izraeliui politinę laisvę ir ekonominę gerovę. O kai Kristus pasirodė tarno pavidalu, jie prikalė jį prie kryžiaus, kad jis nedrumstų tautos sąmonės ir neardytų jos žemiškųjų sapnų.
Krikščionys, nors ir žinojo, kad Kristus atėjo kurti ne žemiškosios, bet dangiškosios Karalystės, ne iš sykio išsilaisvino iš šių senųjų svajonių. Jiems vis dar atrodė, kad Evangelijos įvykdymas turėtų jas patenkinti ir Izraeliui grąžinti senovinę galią. Štai kodėl jie laikė Evangeliją žydų reikalu ir tiktai žydams duota dieviškąja malone.

Tačiau pats Viešpats atitiesė šias klaidingas pirmųjų Palestinos krikščionių pastangas ir parodė Bažnyčiai tikrąjį jos kelią. Šv. Petro regėjimas kaip tik ir buvo šis atitiesimas. Buvoda-mas sykį Jofėje, "Petras užkopė ant stogo melstis apie šeštą valandą. Jis jautėsi alkanas ir norėjo valgyti. Betaisant jam valgio, užėjo jam dvasios pagavimas. Jis matė atvirą dangų ir nusileidžiantį kažkokį indą, lyg didelę paklodę, už keturių kampų nuleidžiamą iš dangaus žemėn. Tenai buvo visokių keturkojų, žemės šliužų ir dangaus paukščių. Jam taip pat pasigirdo balsas: Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk. Bet Petras atsakė: Nieku būdu, Viešpatie, nes aš niekados nevalgau nieko paprasto ir sutepto. Balsas jam antrą kartą sakė: Ką Dievas apkuops, tu nevadink paprastu. Tai pasikartojo tris kartus, ir indas tuojau vėl buvo paimtas į dangų" (ApD 10, 9-16). Iš). Iš sykio Petras nesuvokė, ką šis regėjimas turįs reikšti. Bet jam bemąstant, atėjo du vyrai ir klausė, "ar čia vieši Simonas, vadinamas Petru" (10, 18). Jie esą pasiųsti šimtininko Kornelijaus surasti Petrą ir parkviesti į šioj o namus, kad išgirstų Kristaus Evangeliją ir priimtų krikštą. Tada Petrui pasidarė aiški regėjimo prasmė: pats Viešpats siuntė jį pas stabmeldžius. Nusileidęs iš dangaus indas buvo ne kas kita, kaip Kristaus įsteigtoji Bažnyčia, kurioje yra visokių keturkojų, žemės šliužų ir dangaus paukščių. Žydams tai atrodo esą sutepta, todėl jie nedrįsta prie jų artintis. Tačiau Dievas visa tai yra apkuopęs Kristaus krauju. Todėl Jo išganymo nešėjai turį nuo šių pradų nebėgti, jų neatstumti, bet jais sotintis ir tuo būdu juos pačius įjungti į atpirktąjį kosmą. Nieko nelaukdamas, šv. Petras iškeliavo su pasiuntiniais į Ce-zarėją pas šimtininką Kornelijų, kuris jo laukė, "susišaukęs savo gimines ir artimuosius priete-lius" (10, 24); skelbė jiems Viešpaties žodį; nu-žengdino ant jų Šv. Dvasią ir pakrikštijo juos vandenimi (plg. 10, 44-48). Tai buvo nuostabus įvykis, turėjęs lemiančios reikšmės visai tolimesnei krikščionybės istorijai. Juo buvo sulaužytas Bažnyčios užsisklendimas žydų tautoje ir atidarytas Evangelijai kelias į visą pasaulį.

2

Šiame šv. Petro regėjime mes randame du dalyku, vertu gilesnio mūsų susimąstymo, būtent: 1. Dievo norą Jo Sūnaus išganymą plėsti visoje kūrinijoje ir 2. žmogaus pastangas šį išganymą aprėžti jam artima aplinka — geografine ir dvasine.

Rašydamas laišką romėnams ir lygindamas juos su žydais, šv. Povilas klausia, "ar Dievas yra tiktai žydų Dievas? Ar ne taip pat ir pagonių", ir čia pat atsako: "taip, ir pagonių" (Rom 3, 29), nes "yra juk tik vienas Dievas" (3, 30), kuris išgano tiek apipjaustytuosius, tiek neapipjaustytuosius, tačiau ne formaliniais įstatymo darbais, o — tikėjimu. Tuo tarpu į tikėjimą yra atviras kelias kiekvienam. "Apipjaustymas neturi vertės, taip pat ir neapipjaustymas, tik Dievo įsakymų laikymas" (1 Kor 7, 19). Todėl Bažnyčioje "nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo nei laisvojo; nebėra vyriškio nei moteriškės", bet visa yra viena Jėzuje Kristuje (Gal 3, 28). Kitaip sakant, Bažnyčia jungia savyje žmones ne pagal jų tautines, socialines ar lytines žymes, bet pagal tai, kiek ir kaip jie yra apsisprendę už Kristų. Tuo šv. Povilas ir nurodo dieviškosios išganymo malonės visuotinumą. Viešpaties Dvasia dalina savo dovanas "kaip ji nori" (1 Kor 12, 11). Ji neapsirėžia vienu kuriuo luomu, viena kuria tauta ar viena kuria istorine epocha. Ji yra atsiųsta atnaujinti visos žemės veidą, todėl dvelkia visur ir visados. Stabmeldžiai jai yra toks pat mielas jos veiklos objektas, kaip ir žydai. Ji pripildė savimi ne tik Elzbietą, dar nemačiusią Kristaus, tik Jį jautusią savo giminaitės Marijos įsčiuje, bet ir stabmeldžius Cezarėjoje, besiklausančius Petro pamokslo; pripildė dar prieš Krikštą vandenimi ir tuo būdu parodė, kad iš Dievo Karalystės negalima nieko išjungti, ką Viešpats yra pažymėjęs savo atpirkimo ženklu (plg. ApD 10, 47).

Tačiau žmogus nesykį purtosi prieš šį paties Dievo duotą visuotinį ženklą: "Nieku būdu, Viešpatie, aš nevalgau ko nors sutepto". Šalia krikščionybės esantis gyvenimas nevienam atrodo suteptas, todėl nevertas Dievo Karalystės. Nevienam atrodo, kad krikščionybė vis dėlto esanti išrinktųjų religija, išrinktųjų ne tik asmenų bei tautų, bet ir kultūrų bei epochų prasme. Viduramžiai esą buvę krikščioniški, naujieji laikai esą stabmeldiški, taigi sutepti. Europos kultūra esanti krikščioniška, Azijos — stabmeldiška, vadinasi, sutepta, todėl nenaudotina. Italų tauta esanti krikščioniška, indų — stabmeldiška, vadinasi, sutepta ir tuo pačiu pastumtina į šalį. Šitokios kvalifikacijos ir diskvalifikacijos apsupa visą gyvenimą, pradedant istoriniais tarpsniais ir baigiant politinėmis partijomis. Atgimęs iš vandens ir Šv. Dvasios, žmogus linksta užsisklęsti savyje ir savotišku pavydu saugoti Viešpaties dovanas, tarsi jos jam vienam tepriklausytų. Visa, kas yra nepaliesta vandens lašo, atrodo jam sutepta, paprasta, neteisinga, nedora, negražu, todėl nedėtina ant agapės stalo. Krikščionis dažnai net pasipiktina, jeigu jam kas pasiūlo šiuos stabmeldiškuosius elementus, kaip pasipiktino šv. Petras, pamatęs visokių žemės šliužų pilną indą ir išgirdęs balsą "pjauk ir valgyk".

Bet prieš šitą žmogiškąjį nusigrįžimą ir net purtymąsi visados stovi Viešpaties įspėjimas: "Ką Dievas apkuopė, tu nevadink paprastu" (ApD 10, 15). Šv. Petro regėjime matyti šliužai, keturkojai ir dangaus paukščiai buvo pagal Mozės įstatymą nešvarūs, todėl nenaudotini: negyvo jų kūno prisilietimas sutepdavo žmogų ligi saulėlydžio (plg. 3 Moz. 11 sk.). Todėl apaštalas ir nusipurtė išgirdęs balsą, esą, jam reikią šių bjaurybių pjautis ir valgyti. Bet Viešpats aiškiai pastebi, kad Jis pats yra visa tai apkuopęs, todėl žmogui nevalia visu tuo bjaurėtis ir nuo viso to nusigrįžti. Be abejo, regėjimo šliužai, keturkojai ir paukščiai yra tiktai simboliai. Jie reiškia ne gamtoje esančią gyvūniją, bet istorijoje veikiančią daugialypę žmoniją. Pasiūlymas jų pjautis ir valgyti taip pat reiškia ne kūninį pasisotinimą, bet Evangelijos atvėrimą šalia Mozės įstatymo stovinčioms tautoms bei kultūroms, o iš kitos pusės — šių tautų bei kultūrų įėmimą į Dievo Karalystę. Evangelija turinti padaryti žemės gyventojus, šiuos šliužus ir keturkojus, švariais, o žemės gyventojai turį praturtinti Dievo Karalystę savos kūrybos laimėjimais. Žmogaus ir Dievo sutartinė išganymo vyksme yra tai, ką Viešpats norėjo šv. Petrui regėjimu apreikšti.

Vis dėlto Dievo Karalystėn negali įeiti niekas, kas yra suteptas. Žmogus negali čion atsinešti savo klaidų, savo nedorybių, savo negro-žio. Dievo Karalystė yra tiesos, gėrio ir grožio sritis. Todėl kas iškreipia ar subjauroja šiuos pagrindinius būties pradus, tas tuo pačiu kėsinasi prieš išganymą ir negali dalyvauti jo vaisiuose. Šv. Petras teisingai pasipurtė, regėdamas prieš savo akis indą, pilną nešvarių būtybių. Tiesa, jis klydo, laikydamas jas nešvariomis, nes Dievas jas buvo apkopęs, todėl ir siūlė jam kaip priemonę pasistiprinti. Vis dėlto šis šv. Petro pa-sipurtymas rodo, kad tam tikras pasaulio apkuo-pimas yra būtinas, jog jis galėtų būti įimtas į Bažnyčią. Dar prieš Krikštą ir Šv. Dvasios atėjimą pasaulis turi būti apvalytas prigimtu būdu.

Kas yra šis prigimtasis apvalymas? Kuo būdu Viešpats apkuopia anuos šliužus ir keturkojus, kurių žmogus nebegali vadinti suteptais?

Į tai atsako mums pats Šv. Raštas, nurodydamas, kodėl Cezare jos Kornelijus buvo Viešpaties paskatintas pasijieškodinti Petro ir pasi-krikštydinti. Apaštalų Darbai šitaip apibūdina aną itališkosios kuopos šimtininką: "Jis buvo pamaldus ir dievobaimingas su visais savo namais, duodavo žmonėms daug išmaldų ir nuolat melsdavosi Viešpačiui" (10, 2). Todėl jam pasirodęs angelas ir tarė: "Tavo maldos ir išmaldos stojo atmintin Viešpaties akivaizdoje. Dabar siųsk žmonių į Jofę ir parsikviesk tą Simoną, kuris vadinasi Petras" (10, 4-5). Kitaip sakant, Kornelijaus prigimtasis apkuopimas įvyko jo gyvenimu pagal sąžinę. Jis stovėjo šalia Mozės įstatymo. Tačiau savo širdyje jis nešiojo Viešpaties dėsnius, pagal juos elgėsi, todėl ir buvo Dievo išklausytas (plg. 10, 31). Sąžinė juk yra ne kas kita, kaip mumyse esančio imanentinio Dievo balsas. Kas tad jos klauso, tuo pačiu klauso Viešpaties ir yra apkuoptas, nepaisant, ar jis būtų žydas, stovįs po įstatymu, ar stabmeldis, stovįs šalia įstatymo. Žmonės, gyveną ir veikią pagal sąžinę, "yra patys sau įstatymas", įrašytas į jų širdis (Rom 2, 14-15). Todėl ir šv. Petras, regėjimui pasibaigus ir Kornelijaus vyrams jį šaukiant, suprato, "kad Dievas nežiūri asmens, kad kiekvienoje tautoje jam patinka tas, kas Jo bijo ir teisingai elgiasi" (ApD 10, 34-35). Asmeninis apkuopimas, kuris vyko ir tebevyksta stabmeldi-joje, yra sąžinės kaip imanentinio Dievo išsiskleidimas žmogaus buvime.

Prigimtuoju būdu apkuopto žmogaus kuriamas gyvenimas taip pat darosi apkuoptas. Ob-jektyviniai jo pavidalai, išreiškia savimi prigimtąsias tiesas, prigimtąją dorovę ir prigimtąjį grožį, taip pat randa malonės Viešpaties akivaizdoje ir yra tinkami Dievo Karalystės statybai. Štai kodėl Bažnyčia, peržengusi Palestinos sienas, krikštijo ne tik stabmeldiškuosius asmenis, bet apsivilko senovine filosofija savo moksle, senovinėmis normomis savo organizacijoje ir senovinėmis apeigomis savo kulte. Žmogiškoji kūryba, kilusi iš tiesios bei nuoširdžios dvasios, savaime yra švari, todėl neniekintina ir neatstum-tina, nors ji būtų ir stabmeldžio darbas. Viešpaties paliepimas Petrui "pjauk ir valgyk", tinka ne tik asmens, bet ir objektyvinio gyvenimo formų atžvilgiu. Gyvenimo apkuopimas, kuris taip pat stabmeldijoje yra aiškus, glūdi jo atitikime sąžinės normas.

Per sąžinę ir per jos išreiškimą viršiniame gyvenime Viešpats apkuopia tiek žmogų, tiek jo darbus, padarydamas juos vertus įeiti į dangaus Karalystę ne tik amžinojo buvimo, bet ir istorinės Bažnyčios prasme. Visa tad, kas yra sąžininga, teisinga, padoru, gražu — vistiek ar tai būtų moksle, ar mene, ar filosofijoje, ar net galop religijoje, — visa tai telpa į aną šv. Petro regėtą iš dangaus nuleidžiamą indą; visa tai turi būti Kristaus apaštalų imama, pjaunama ir valgoma. Tai yra pačios Šv. Dvasios parodytas kelias Bažnyčiai istoriniame jos skleidimesi.

ALGIRDAS KURAUSKAS  ŠVENTOSIOS MOTERYS (litografija)

3

Šv. Petro regėjime apreikšti dėsniai valdė ne tik Palestinos Bažnyčios santykius su stabmeldiškuoju pasauliu, bet jie valdo Bažnyčios nusistatymą kiekvienos naujos kultūros ar naujo istorinio tarpsnio atžvilgiu. Bažnyčia yra amžina, paties Kristaus ligi pasaulio pabaigos išlaikoma institucija. Savo esmėje yra antlaikinė ir anterdvinė. Tačiau skleisdama šią amžinąją savo esmę istorijoje, ji susiduria su įvairiomis tautomis, su įvairiomis kultūromis ir su įvairiomis epochomis. Todėl Bažnyčiai kiekvienas jos kelyje sutiktas kultūros tipas ir kiekviena išnyranti istorinė epocha yra "modernusis pasaulis". Ne Bažnyčia kinta istorijoje, bet pasaulis. Bažnyčia visados yra ta pati. Užtat ne tas pats yra žmogus ir jo sukurtas gyvenimas. Jis visą laiką kinta, visą laiką svyruoja, visą laiką jieško. Todėl Bažnyčia kaip tik ir turi reikalo su nuolatinėmis nedorybėmis. Ji visados gyvena tai vieno, tai kito moderninio pasaulio akivaizdoje. Palestinoje ji stojo prieš modernųjį pasaulį graikiškai romėnišku jo pavidalu. Įsitvirtinus Viduržemio jūros pakrantėmis, ji atsidūrė prieš modernųjį pasaulį į Vakarus besiveržiančios germaniškųjų tautų kultūros forma. Viduramžių metu. prieš Bažnyčią išniro modernusis pasaulis renesansiš-kuoju savo pobūdžiu. Šiandien toks pat modernusis pasaulis kyla Bažnyčios pašonėje komunistiniu pavidalu. Visi šie 'modernieji pasauliai' yra buvę stabmeldiški. Visi jie reikalavo atperkami ir pakrikštijami. Tačiau visuose juose yra buvę prigimtu būdu apkuoptų asmenų ir gyvenimo formų. Visuose juose yra buvę prigimtųjų tiesų, prigimtosios dorovės, prigimtojo grožio ir prigimtojo maldingumo. Todėl nors iš sykio visi jie Bažnyčiai atrodė esą sutepti, todėl nenaudotini, tačiau į visus juos Bažnyčia buvo galop Šv. Dvasios nuvesta. Visiems jiems ji paskelbė Evangeliją, juos pakrikštijo, o pati praturtėjo jų kultūriniais laimėjimais. Išbraukime iš Bažnyčios žmogiškąjį elementą, jos gautą iš graikų, romėnų, germanų, renesanso, baroko, ir gausime skurdžią pirmykštę Jeruzalės bendruomenę. Kristus juk neapreiškė ir neįsteigė dabartinio puikaus— kaikur net ir per puikaus — Bažnyčios apvalkalo: jį sukūrė ir Bažnyčiai padovanojo žmogus. Graikas atnešė jai savo sąvokų, romėnas — teisinių normų, germanas — veiklos būdų, rene-sansininkas su barokininku — meno. Pirminis garstyčios grūdelis, mažiausias iš visų sėklų, išaugo į pasaulinį medį Šv. Dvasios ir žmogiškojo genijaus sutartine.

Ar kitaip turėtų būti ir mūsų dienomis? Kad dabartinis 'modernusis pasaulis' yra stabmeldiškas, nereikia nė aiškinti: tai rodo kiekvienas žvilgterėjimas į žmogų ir į gyvenimą. Tačiau jis nėra blogesnis už visus kitus buvusius sTabmel-diškuosius "moderninius pasaulius" senovėje, viduramžiais ar renesanso metu. Jeigu vis dėlto kas nors suabejotų šiuo teigimu ir manytų, kad, sakysime, senovinis stabmeldis esąs buvęs švaresnis, negu dabartinis, tas tegu paskaito apibūdinimą, kurį mums yra palikęs pats šv. Povilas, geriausiai iš visų apaštalų stabmeldžius pažinęs: "Jų moterys pakeitė įgimtąjį lyčių santykiavimą prigimčiai priešingu santykiavimu. Taip pat ir vyrai, metę įgimtą santykiavimą su moterimi, užsidegė savo geiduliais vienas kito . . . Jie pilni visokios neteisybės, piktenybės, paleistuvystės, godulystės, nedorumo; pilni pavydo, žmogžudystės, barnių, vyliaus, nelabumo; slapti apkalbinė-tojai, garbės plėšikai, Dievo nekenčiami, įžeidėjai, puikūs, pasipūtę, pikto išradėjai, gimdytojams neklusnūs, bepročiai, neištikimi, be meilės, nesandoringi, be gailestingumo" (Rom 1, 26-31). Tai yra vaizdas žmogaus ir gyvenimo prieš du tūkstančiu metų. Jis nėra šviesesnis, negu dabartinis. O vis dėlto šv. Povilas ėjo pas šitokius stabmeldžius ir jiems nešė Evangelijos šviesą. Vis dėlto jis ginčijosi Atėnuose su epikūrininkais ir stoikais (plg. ApD 17, 18), o areopage citavo graikų poetus Aratą ir Kleantą (plg. ApD 17, 28). Šalia šių jo paties isšskaičiuotų ydų, nedorybių ir nuodėmių jis regėjo stabmeldijoje ir daug tikrų vertybių. Pamatęs Atėnų areopage aukurą 'nežinomam Dievui', jis neišgriovė jo, bet pasakė graikams: "Ką jūs nežinodami garbinate, tai aš jums skelbiu" (ApD 17, 23). Jis paliko jį, tik pakeitė jo užrašą.

Jeigu tad šv. Povilas šitaip santykiavo — leidosi į diskusijas, prisiėmė poezijos mintis ir religines apraiškas — su senovės "moderniuoju pasauliu", kodėl kitaip turėtų santykiuoti dabartiniai krikščionys su savu "moderniuoju pasauliu"? Kristaus Evangelija niekad nėra paskelbta, bet visados skelbiama kiekvieną sykį vis iš naujo ne tik atskiram asmeniui, bet ir kiekvienai tautai, kiekvienai kultūrai, kiekvienai istorinei epochai. Kaip asmuo yra reikalingas vandens krikšto, kad būtų įjungtas į išvaduotąją žmoniją, taip lygiai kiekvienas gyvenimo tarpsnis yra reikalingas ugnies ir net kraujo krikšto, kad galėtų būti įimtas į Dievo Karalystę. Prieš kiekvieną tad "modernųjį" kultūros ar istorijos pavidalą Bažnyčia stovi kaip kunigas prieš jam atneštąjį naujagimį. Nepaliaujamai krikštijamoji Bažnyčios pareiga sudaro istorinį jos pašaukimą. Ar tad šio pašaukimo šiandien krikščionys turėtų atsisakyti? Ar modernusis mūsų dienų pasaulis nesiunčia savo pasiuntinių ir ar šie neklabina Bažnyčios durų, klausdami: "Ar čia vieši Eugenijus Pacelli, vadinamas Pijumi"?

Šiuo atžvilgiu yra labai būdingi tėvo Lom-bardi, garsaus dabarties pamokslininko, žodžiai, kuriais jis kaip tik ir nori atkreipti dabartinių krikščionių dėmesį į reikalą pralaužti ankštas dabartinio užsisklendimo sienas. Kaip Palestinoje pirminė Bažnyčia nedrįso peržengti Izraelio erdvės, taip šių dienų Bažnyčia nedrįsta peržengti išgyvento laiko ribos. Kaip kiekvienas naujas kultūros pavidalas Bažnyčiai buvo ir tebėra "modernusis pasaulis", taip lygiai kiekvieną sykį ji atsiduria besiourtančiojo Petro rolėje. "Nieku būdu, Viešpatie!" yra kasdieninis krikščionių atsakymas į paties Dievo paliepimą pjauti ir valgyti. Šis atsakymas girdėti ir šiandien ir gal net garsiau, negu kitados.

Todėl tėvas Lombardi kaip tik ir mano, kad šiandien Bažnyčiai yra reikalingas šv. Petro regėjimas ir įsakmus Viešpaties pabrėžimas, jog ką Jis apkuopė, to nevalia vadinti suteptu. Iš jo žodžių aiškėja, kad tokio regėjimo jau esama ir kad iš jo Bažnyčia rengiasi daryti reikalingų išvadų. "Esama sumanymo, — sako jis, — pradėti sistematingai modernizuoti visą katalikiškąją stovyklą ryšium su šiandieniniu pasauliu ir organiškai siekti pakeisti mūsų metodus tiek intelektualinėje, tiek dorovę liečiančioje tiek praktinėje ir organizacinėje srityje" 2).  Tėvas Lombardi skelbia, kad šis sumanymas, mažai kam težinomas, yra vykdomas su žinia ir palaiminimu "augščiausiojo bažnytinio autoriteto". Jo pažiūra, tai yra tokios didelės reikšmės dalykas, jog jis "iš tikro atveria kelią į naujus laikus tiek Bažnyčiai, tiek žmonijai". Ligi šiol katalikai yra buvę "paprasti žiūrovai" arba kaikur net tiktai "moderninės visuomenės aukos". Dabar Bažnyčia norinti, kad jie virstų "šios visuomenės siela" ir tuo būdu jos išgelbėjimu. Kornelijaus siuntimas jieškoti Simono, kurs vadinasi Petras, kartojasi visais amžiais, taigi ir mūsų laikais. "Mūsoji karta, — tevo Lombardi teigimu, — išreiškė save filosofiškai baimės ir nesėkmės mokslu ir tuo būdu pasidarė nepaprastai palanki priimti Evangelijos žodžiams, kaip nelauktam jos nelygybių ir nedarnybių išsprendimui".   
---------
2) - Plg. jo str. "Bažnyčios reforma", vokiečių katalikų savaitraštyje "Michael" (15. Marz 1953).

Be abejo, tėvas Lombardi neslepia, kad moderninis žmogus dažnai nežino, jog jo jieškojimai krypsta Kristaus linkui. Tačiau dėl šito nežinojimo mes patys esame kalti. "Jeigu žmonija    netiki, tai todėl, kad ji (apie Dievą, Mc.) negirdi, o ji negirdi labai dažnai todėl, kad mes, Bažnyčios vyrai, nežinome, kaip reikia jai kalbėti", Nuosekliai tad tėvas Lombardi ir teigia, kad modėmiajam pasauliui reikia prabilti jo kalba; kad reikia pradėti jo rūpesčiais ir ligomis; kad reikia įsijungti į jo sąvokas ir vaizdus; kad reikia atsistoti prie jo altorių, kaip šv. Povilas Atėnų areopage. "Mes turime keisti daugelį tikėjimo skelbimo metodų". Mes turime "kokiu nors būdu sumažinti bedugnę tarp žemės ir dangaus, tarp žmogiškumo ir dieviškumo. Mes turime nušviesti savo dvasią gyvesniu tikėjimu ir jį sušildyti meile brolių, kurie yra daugiau nelaimingi, negu blogi". Tai ir yra tai, ką tėvas Lombardi vadina "šiandieninės Bažnyčios reforma". Lūžties metą Bažnyčios santykis su "moderniuoju pasauliu" yra visados vaisingas — tiek vienai, tiek antrai pusei. Bažnyčią išgelbsti jis iš prasidėjusio užsisklendimo įprastoje erdvėje ar įprastame laike, o "modernųjį pasaulį iš paklydimo ir kelio į nebūtį. "Sudužus žmonių statytam miestui, — gražiai baigia tėvas Lombardi, — galima išsigelbėti, tik statant žemėje Dievo vaikų miestą", Nėra jokios abejonės, kad šisai tėvo Lombardi paskelbtas katalikiškosios stovyklos sumoderninimas yra iš tikro pakartotas šv. Petro regėjimas Jofėje. Tai yra pačios Šv. Dvasios veikalas. Todėl jis pasiseks. Bažnyčia nueis į mūsų modernųjį pasaulį ir apšvies jį Evangelijos šviesa, pati prisiimdama iš jo tai, kas yra Viešpaties apkuopta žmogiškosios sąžinės balsu. Modernusis pasaulis dabar, kaip ir senovėje ar viduramžiais, turi taip pat didelių tiesų, didelių širdžių ir didelio genijaus kūryboje. Visa tai negali pasilikti šalia Bažnyčios, jeigu nenorime iškreipti visuotinojo pašaukimo skelbti Evangeliją "visam sutvėrimui". Žinoma, besipurtančių Petrų yra ir šiandien, kaip jų yra buvę visais laikais. Anasai Jofės "nieku būdu" skamba New Yorke, Paryžiuje, Romoje ir Miunchene. Vis dėlto jis nieko negali įstengti prieš paties Dievo nurodymą "pjauk ir valgyk". Eesipurtantis Petras galop supranta regėjimo prasmę, nulipa nuo stogo ir eina paskui stabmeldijos pasiuntinius, kad pakrikštytų šimtininką Kornelijų su visais jo namais, nes Dievas nežiūri asmens; jis nežiūri nei kultūros tipo, nei istorinės epochos. Šv. Dvasia gyvena ne tik lotyniškajame žodyje "spirare". Ji gyvena visur, kur tik žmogus apreiškia save kaip Viešpaties-Kūrėjo paveikslą. Modernusis pasaulis taip pat daugeliu atžvilgių yra tokis Dievo paveikslas. Kaip tad jis galėtų nekyboti Jo šventykloje?