BALTIJOS STUDIJŲ II KONFERENCIJA Spausdinti
Parašė Baltas   

Baltijos studijų II konferencija buvo sušaukta San Jose, šalia San Francisco, 1970 lapkričio 26-29. Ji buvo vadinama antroji, kadangi laikoma tęsiniu konferencijų serijos, prasidėjusios 1968 Marylando universitete. Pirmąją konferenciją iniciatyvos sušaukti ėmėsi i agresyviausieji iš baltų — mūsų broliai latviai. Amerikos Latvių są junga, kuri ką tik buvo pravedusi daugiatūkstantinį vajų, stipriai tą savo iniciatyvą parėmė pinigais. Pirmosios konferencijos rezultatas buvo Draugijos baltų studijoms skatinti (Association for the Advancement of Baltic Studies) įkūrimas.

Prieš pirmajai konferencijai išsiskirstant, buvo išrinktas organizacinis komitetas, kuriam, pirmininkavo latvis prof. Gundar King (Pacific Lutheran University) ir kuriame dalyvavo estas prof. Ivar Ivask (University of Oklahoma), "Books Abroad" žurnalo redaktok rius), dr. Herbert Valdsaar (Du L, Pont korporacija), latvis prof. Peteris Lejinš (University of Maryland), latvis prof. Edgar Anderson o (San Jose State College), estas prof. Jaan Puhyel (University of California, Los Angeles), latvis prof. Sigurd Grava (Columbia University), estas Olev Trass (University of Toronto), amerikietis prof. William Schmalstieg (Penn-sylvania State University), trys lietuviai profesoriai: Bronis Kasias (Wilkes College), Rimvydas šilbajoris (Ohio State University) ir D Vytautas S. Vardys (University of Oklahoma).

Per 1969 metus buvo sudaryti s draugijos įstatai. Jie įregistruoti New Yorko valstijoje. 1970 gegužės mėnesį įvyko pirmieji valdybos rinkimai. Pirmininku buvo išrinktas prof. Vytautas S. Vardys, Ok-lahomos un-to politinių mokslų profesorius ir to universiteto Mūn-cheno Centro direktorius. Vicepirmininkais išrinkti R. Šilbajoris, E. Anderson, H. Valdsaar. šilbaj oriui priklauso rūpestis draugijos leidiniais, Andersonui — konferencijomis ir studijiniais tyrinėjimais. Valdsaarui — narių ir einamieji reikalai. Sekretorium - iždininku buvo išrinktas lituanistas - slavistas prof. W. R. Schmalstieg, Penn-sylvanijos valstybinio un-to slavų kalbų departamento vedėjas. Valdybos nariu tapo G. King, Pacific Lutheran un-to prekybos mokyklos (business school) vedėjas. Pirmininku - elektu, kuris iš Var-džio perims pirmininkavimą 1971 m. vasarop, išrinktas estas prof. Jaan Puhvel, Kalifornijos un-to Los Angeles indoeuropietinių studijų dep-mento vedėjas. Draugijos reikalų vedėjas - direktorius yra niujorkietis latvis Janis Gaigu-lis, nešęs jau pirmosios konferencijos organizavimo naštą. Gaigulis "pergyvens" visas valdybas. Jo ko-direktorium dirba dr. Elona Vaiš-nienė. Draugijos teisiniu patarėju yra advokatas J. Padegs, latvis,. New Yorko investavimo firmos Scudder, Stevens and Clark viceprezidentas. Draugija leidžia biuletenį, kurio išėjo jau 3 numeriai* Pirmąjį numerį redagavo estas O. Arens. Nuo trečiojo numerio redaktorium dirba Arvidas Ziedonis, Jr. (Muhlenberg College). Redakcinėj; kolegijoj nariai yra Br. Vaškelis A. Ezergailis, O. Arens, J. Kres-linš, A. Juriado ir Rasma Skulte.
Draugija yra mokslinio ir studijinio pobūdžio. 1970 lapkričio mėn. draugijai priklauso 300 narių iš daugiau kaip 90 universitetų ir kolegijų. Jų du trečdaliai turi daktaro laipsnius. Vien tik diplomuotų skaičius tesiekia porą tuzinų. Nors visi draugijos nariai gali rinkti vadovybę, renkami gali būti tik daktarai ar magistrai. Lietuvių, reikia pasakyti, toje draugijoje dalyvauja tik saujelė, apie 10 proc. viso skaičiaus.

Šie duomenys rodo, kad yra sukomplektuotas rimtas rimtų žmonių skaičius, kad dirbama labai efektyviai (per trumpesnį laiką kaip metai gautas atleidimas nuo mokesčių), kad yra stiprus techninis užnugaris. Jie taip pat rodo keletą kitų įdomių smulkmenų ir nesmulkmenų. Jie pademonstruoja mūsiškių, t. y. lietuvių, konservatyviškumą, o taip pat didelę mūsų baltų draugų toleranciją bei lietuvių kolegų vertinimą. Iš tikrųjų mums turi būti gėda, kad tik apie 30 lietuvių tedalyvauja draugijoje. Nariais gali būti visi universitetą baigę, kurie užsimoka 10 dol. metinį nario mokestį. Už tą patį mokestį siunčiamas ir draugijos biuletenis (čia pat norisi pridėti ir skelbimą: įstoti nariais prašom rašyti dr. E. Vaišnys, 78 Wayland St., Hamden, Conn, 06518; pridėti 10 dol. čekį, išrašytą As-sociation for the Advancement of Baltic Studies vardu ir laiškutį su vardu, pavarde, adresu). Estų ir latvių pažiūros į lietuvius draugus matyti iš to, kad, nors mes teturime tik porą tuzinų narių, draugijos pirmininku ir vienu vicepirmininkų buvo pasiūlyti ir išrinkti lietuviai. Sunku paaiškinti lietuviškąjį nerangumą. Gal tai dėl to, kad didesnis mūsiškių procentas, nei estų ar latvių, yra griežtųjų mokslų studentai. Tačiau :ir griežtųjų mokslų vyrams bei moterims durys į draugiją atviros. Draugija, toliau kalbant, ypač rūpinasi, kad būtų studijuojamas griežtųjų mokslų išsivystymas sovietų valdomuose Baltijos kraštuose. Socialinių ir humanistinių mokslų atstovų tačiau turime ir mes nemažai, bet jų daugumos nėra draugijos sąrašuose. Ar nereikėtų pakelti vyzdį ir atminti, kad jei Lietuvos sienos ir pasibaigia ties šventąja, tai jos istorija ten nenutrūksta; ar nereikėtų, kitaip tariant, suprasti, kad visi priklausome ir didesnei nei lietuviškai bendruomenei ir kad studijos apie Lietuvą nežino valstybinių ribų?

Baltijos studijų II konferenciją organizuojant taigi jau buvo ne tik organizacinis komitetas (kai organizavimo darbas prasidėjo), bet ir Draugija baltų studijoms skatinti. Konferencija buvo rengiama San Jose valstybinėje kolegijoje, kadangi ten dėsto E. Anderson, kuris išrūpino kolegijos vadovybės globą ir įvairią paramą. Ta kolegija, tarp kitko, yra daugiau kaip 20,000 studentų turįs universitetas. Draugija kosponsoriavo suvažiavimą su kolegija. Konferencijos programą energingai buvo pradėjęs rengti vienas prof. E. Anderson jau 1969 m. gale, tačiau 1970 pavasariop buvo sudarytas programos rengimo komitetas, kurio pirmininku liko Anderson, bet į kurį dabar įėjo profesoriai: M. Gimbutienė, I. Ivask. J. Puh-vel, V. S. Vardys. Konferencijos vietiniam komitetui, kuris rūpinosi viešbučiais, salėmis ir kt., pirmininkavo estas Heino Jogis su būriu latvių, lietuvių ir estų iš San Jose ir apylinkių. Kadangi apylinkėse lietuvių nedaug, nedaug jų tebuvo ir tame komitete, tik inžinieriai Iz. Bartkus, Vyt. Bikulčius ir Aldona Kudirkienė.

Jeigu pirmoji konferencija buvo palyginti nedidelė ir dalyvių, ir svečių skaičiumi, o taip pat ribota Amerika ir Kanada, antroji jau buvo stambi (net perdidelė), be to, skatinančiai tarptautinė. Joje su paskaitomis dalyvavo mokslo žmonių ne tik iš Kanados ir Amerikos, bet ir iš Švedijos, Vokietijos, Šveicarijos, Australijos, taigi — iš šešių kraštų. Iš kitų dviejų krantų — Suomijos ir Austrijos — paskaitininkai nebegalėjo atvykti, tačiau jų darbai buvo vis tiek skaitomi.

Programoje dalyvavo, su mažomis išimtimis, 130 mokslo žmonių su 105 referatais. Programos dalyviai reprezentavo 85 universitetus bei kolegijas ir 19 studijinių institutų ir bibliotekų, jų tarpe Užsienio reikalų tarybos (Council on Foreign Relations) biblioteką ir garsųjį Hooverio institutą karui, revoliucijai ir taikai studijuoti. Registruotų programos dalyvių - svečių skaičius siekė 400. Iš svetur buvo atvykusių ir žinomų profesorių, kurie nėra baltai. Profesoriai Manfred Hellman, Hans von Rimscha, Dietrich Loeber dalyvavo iš Vokietijos. Iš Šveicarijos atvyko "Alpenzeller Zeitung" (Zū-rich) užsienio skyriaus redaktorius Juerg Meister. Iš JAV matėsi R. Sealey, S. Page, D. W. Tread-gold, R. F. Staar, W. Kirchner, W. S. Sworakowski, G. Barr Carson Jr., J. Brundage, Th. Noonan, Helena Sworakowski, E. Nodel, A. Dallin, N. Riasanovsky ir kt. Iš svetur atvykusių svečių - mokslininkų buvo tik latviai: V. Ruke-Dravina iš Stockholmo un-to, J. T. Ozols iš Bonnos un-to, Maya V. Tucker (Australian National U-niversity, Canberra) iš Australijos. Kviestieji lietuviai neatvyko. Konferencijos organizatoriai kai kuriems iš toliau atvykstantiems iš dalies parūpino kelionės išlaidas. Tokių tačiau buvo tik pora, Kiekvienas dalyvis bent dalį (ir tai didžiąją) išlaidų susirado pats, daugiausia per savo universitetus ar fundacijas. Amerikos Balsas iš Vašingtono buvo atsiuntęs jauną ir energingą estų programos tarnautoją I. Lipping, kuris padarė įrašymų ne tik su estais, bet taip pat su latviais ir lietuviais. Apie konferenciją rašė ir įvairūs San Jose laikraščiai.

Konferencija prasidėjo Padėkos dienos rytą San Jose kolegijos teatro didžiulėje auditorijoje. Po sveikinimų ir atidaromųjų kalbų, kurias pasakė Jogis, vietinių einamų reikalų komiteto pirm. ir prof. E. Anderson, konferencijos bendrasis vedėjas, San Jose kolegijos vardu pasveikino istorijos departamento vedėjas prof. G. E. Wheeler. Hooverio instituto karui, revoliucijai ir taikai studijuoti ko-direktorius prof. R. F. Staar sveikino tos įžymios institucijos vardu. Draugijos baltų studijoms skatinti vardu trumpai pasveikina prof. V. Vardys.

Bendroji konferencijos tema buvo "Baltijos kraštai amžių tėkmėje'. Tai buvo, žinoma, labai bendra tema, apimanti viską. Tai atsispindėjo ir konferencijos programoje, kuri buvo sugrupuota į 29 sesijas, štai tų sesijų tematika: Revoliucija ir karas Estijoje, Socializmas, Rusijos revoliucija ir Latvija, Baltijos kraštų universitetai ir švietimo problema XIX a., Baltijos istorija literatūroje, Baltijos kraštų mokslo ir technologijos išsivystymas, Kai kurios baltų religinės problemos, Baltijos kraštų teisė, Jūrų karas šiaurinėje Europoje, Baltijos regionas XIX a. viduryje, Nepriklausomų Baltijos valstybių problemos, Baltų kraštų lingvistika, Baltų kraštų santykiai su kaimynais tuojau po I pas. karo, Baltų respublikų rolė Sovietų Sąjungoje po II pas. karo, Rytinis Baltijos kraštas tarp Rusijos ir Vakarų 1000-1350, Viduramžinės Baltijos kronikos, švietimo amžius Baltijos regione, Baltų kraštų teatras, Baltų folkloras ir mitologija, Baltijos kraštų komunistų partijos 1918-1940, Nacionalizmo augimas Baltijos regione XIX a. tėkmėje, Baltijos kraštų politinės sistemos 1940 m. krizėje, Senosios Baltijos tautos: identifikacijos problemos, Kai kurie ekonominiai Baltijos viduramžių aspektai, Balti-ios kraštų literatūra, Baltijos studijų šaltiniai, Baltijos studijos; problemos ir galimybės.

Šią eklektinę programą sunku keliais žodžiais ir apibūdinti. Joje vyravo grynai istorinės temos, dauguma jų siekiančių tik iki I pasaulinio karo. Keturios tų temų koncentravosi į nepriklausomybės laikotarpį, keturios į sovietinį. Literatūros ir teatro sekcijose vyravo klasikiniai, ne modernieji rašytojai. Tokiu tematiniu istoriškumu antroji konferencija žymiai skyrėsi nuo pirmosios, kurioje viešpatavo naujųjų laikų studijos. Kodėl taip atsitiko? Atsakymas paprastas: konferencijos programos vedėjas (prof. E. Anderson) yra istorikas; dar prieš programos komitetą sudarant, jisai sukvietė labai didelį būrį istorikų, nesiribo-damas baltais ir norėdamas užtikrinti konferencijos pasisekimą, ir programos komitetas ne viską begalėjo pakeisti. Skaitytų darbų kokybė nebuvo vienoda: tarp labai gerų ir įdomių buvo vidutiniokų, o taip pat įsimetė keletas ir labai silpnų. Tikėtina, kad kitoje konferencijoje reikalai bus kitoki. Tikslų vaizdą apie intelektualinį konferencijos lygį susidaryti sunku dar ir dėl to, kad kartais net keturios sesijos posėdžiavo tuo pačiu laiku. Taigi, vienam žmogui buvo neįmanoma viską išgirsti. Tačiau buvo vertingų, ir net labai, referatų, čia rašančiam ypatingą įspūdį padarė jaunosios baltų kartos (25 - 35 amžiaus profesorių) įnašas. Lietuvių, kaip ir paprastai, čia buvo mažuma. Ausis ir protą todėl daugiau pagavo latvių ir estų jaunimas, absoliučiai dvikalbis, o kartu intelektualiai svarus ir metodiškai naujas. Lietuviškų ar Lietuvą liečiančių temų buvo daugiau nei lietuvių programos dalyvių (paskaitininkų, dis-kutantų ar sesijų vedėjų). Dėl to dėkui Dievui, nes iš 130 lietuvių programoje tebuvo tik 15.

Šie lietuviai dalyvavo konferencijos programoje: J. A. Račkauskas (tačiau pats neatvyko), A. C. Matulis (irgi pats neatvyko), A. Avižienis, kun. V. Pavalkis, kun. Pr. Manelis, Br. Kasias, V. Vardys, B. V. Mačiuika, M. Gimbutienė, J. Tininis (pats neatvyko), kun. V. Bagdanavičius, MIC, L. Sabaliūnas, J. J. Stukas, T. Remeikis, J. Jakštas, E. Tumienė, R, Šilbajoris.

Latvių savaitrašty "Laiks" E. Anderson lietuvių, ypač jaunosios kartos mokslo vyrų nedalyvavimą aiškino tuo, kad esą jaunieji turį ką naujo pasakyti, kas intelektualiai ir politiškai nesiderina su vyresniųjų, ypač su politikų nuomonėmis; lietuviuose tokie žmonės esą labai smarkiai visuomenės užpuolami, todėl išvengti nemalonumų, jie visai tyli. Panašiai, reikia pridėti, yra latviuose ir estuose, o vis dėlto jų dalyvavimas yra kitoks. Todėl Andersono įdomus motyvas nelaikytinas pagrindine priežastimi, ypač žinant, kad latviuose ir estuose tokie "užpuolimai" gal tankesni ir stipresni nei pas mus. Lietuvių mažesnio dalyvavimo priežasčių yra pora: viena, mūsiškiai mažiau rangūs. Kai jauni latviai ar estai patys prisistato, atkreipia į save dėmesį, nurodo savo adresus ir reiškia norą dalyvauti, tai lietuvių dažnai reikia ieškoti su žiburiu. Kai kas, ypač iš vyresniųjų, net į laiškus neatsako. Antra, mūsuose istorikų, sociologų ir kt., o taip pat lingvistų yra mažiau, nei jų turi mūsų draugai. Tuo mums reikėtų ypač susidomėti, čia galėtų talkon ateiti organizuoti vienetai, kaip Lituanistikos institutas, ar Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lietuvių Bendruomenė, propaguodami šiuos mokslus ir rinkdami šių mokslų jaunimą. Vyresniųjų rinkti nereikia; jie dažnai renkami tik dėl pavardės; jiems tas parinkimas suteikia šiokio tokio pripažinimo, bet jau ne paskatinimo. Paskatinimui jau per vėlu, kai tokį

Grupė lietuvių mokslininkų, dalyvavusių Baltų studijų II konferencijoj (iš kairės): Pr. Manelis, V. Bagdanavičius, V. S. Vardys, V. Pavalkis, (neatpažįstama ponia), M. Gimbutienė, J. Jakštas, E. Tumienė, A. Avižienis, B. V. Mačiuika


žmogų mūsiškė organizacija atranda tada, J.ai jau jisai yra keliuose amerikietiškuose ar tarptautiniuose "Who is Who". Reikia rinkti jaunimą, nes tuo būdu jisai skatinamas. Lietuvių Bendruomenei čia didelė praktiškos reikšmės dirva: žiūrėti (ir veikti!), kad visi lietuviukai ir lietuvaitės baigtų gimnazijas, kad jas baigę visi eitų ir turėtų galimybės eiti į universitetus, kad tenai gerokas būrys pasirinktų ne tik inžineriją (tai irgi gerai, nes inžinerija labai inteligentiška profesija), bet ir socialinius mokslus, teisę, humanitarinius dalykus ir t.t. Tai būtina, kad užtikrintų ateinantį išeivijos kūrybinį įnašą į siaurai suprastą lietuviškąją kultūrą, t. y. tiesioginės ar netiesioginės reikšmės lituanistiką.

Bendrų paskaitų šioje konferencijoje buvo dvi, abi, kaip JAV profesiniuose suvažiavimuose priimta, valgių metu. Lapkričio 27 pietų metu kalbėjo draugijos pirmininkas prof. V. Vardys tema "Kodėl studijuotini Baltijos kraštai?". Lapkričio 28 vakare, banketo metu, kalbėjo Washingtono universiteto istorijos profesorius Donald W. Treadgold, vienas iš iškiliausių revoliucinio ir sovietinio periodo Rusijos istorikų, vienas iš pagrindinės profesinės slavistų draugijos (American Association for the Ad-vancement of Slavic Studies) steigėjų ir pagrindinio JAV profesinio žurnalo "Slavic Review" redaktorius. Vardys peržvelgė Baltijos studijų augimą Europoje, JAV, o šiek tiek ir sovietinėse Baltijos respublikose, "Baltijos kraštų" sąvokos išsivystymą ir baltiškųjų studijų motyvus. Konstatavo augantį intelektualinės bendruomenės susidomėjimą Baltijos regionu ir žmonėmis. Treadgold sveikino baltų studijų organizavimo iniciatyvą. Savo kalboje, pavadintoje "Baltų studijos pašaliečio žvilgiu" davė pavyzdžių, kaip juokingai enciklopedijos rašė apie latvius ir lietuvius prieš 60 metų, ir nurodė, paminėjęs kai kuriuos ir naujus veikalus, kad padėtis yra labai pasikeitusi. Skatino susiorganizuoti taip, kad draugija galėtų leisti baltų studijų žurnalą. Patarė neįsileisti į politinę veiklą, bet koncentruotis į grynai mokslinį darbą. Jis taip pat apžvelgė padėtį sovietinėse Baltijos respublikose ir baigė ilga lietuviškos poezijos (angliškai verstos) citata. Kalba buvo dalykinė, įdomiai paruošta ir skatinanti. Abi kalbos greičiausiai bus išspausdintos konferencijos leidiny.

Konferencijos metu vyko kelios parodos. San Jose kolegijos bibliotekoje buvo tautinės dailės paroda, gi modernioje studentų svetainėje buvo išstatyti mokslo darbai ir leidiniai, išeiną JAV ir Vokietijoje. Visur vyravo latvių ir estų eksponatai, nors leidinių srity lietuviai yra daugiau padarę. Dar vieną leidinių parodą buvo surengęs Hooverio institutas savo patalpose. Lietuviškajame skyriuje matėsi prieš vokiškosios rezistencijos laikraščių geroka kolekcija (Į Laisvę, Nepriklausoma Lietuva ir t.t.), kai kuri periodika iš I pas. karo Lietuvoje), šiek tiek seimų stenografijos. Iš pokarinių leidinių buvo išstatyta Vardžio redaguota "Lithuania under the Soviets" (1965). Hooverio institutas buvo surengęs ir kavutę - priėmimą savo istoriniame kambary. Priėmimą konferencijos metu buvo surengusi ir lietuvių bendruomenė. Jo metu prof. I. Ivask pristatė ką tik pasirodžiusią R. šilbajorio knygą apie lietuvių literatūrą "Per-fection in exile" (University of Oklahoma Press, 1970).

Reikia konferenciją laikyti labai pasisekusia ir labai teigiamai vertinti prof. E. Andersono ir jo kolegų paruošiamąjį darbą. Jinai praėjo sklandžiai. Ateičiai reikia ir pasimokyti iš kai kurių neigiamų šios konferencijos bruožų. Juos galima išvardinti per daug sesijų vienu laiku, kartais nepakankamas intelektualinis atskirų paskaitų lygis, per didelė koncentracija i grynai istorines temas, geroka atsitiktinumo dozė temose. Tas neigiamybes galima pašalinti, geriau planuojant konferencijos programą ir vykdant stipresnę pateikiamų darbų kontrolę.

Šito gal ir nereikėjo daryti pačioje draugijos organizacijos pradžioj, kadangi pradžioje, kaip jau St. Šalkauskis buvo teisingai pastebėjęs, yra svarbu susiorganizuoti. Su šia konferencija Draugija baltų studijoms skatinti pasirodė ne tik susiorganizavusi, bet net tarptautiniame plote. Joje dalyvavo dauguma Vakarų pasaulio mokslo žmonių, kuriems priklauso, tur būt, didžioji dalis naujų darbų apie Baltijos kraštus. Nauja konferencija planuojama sušaukti Toronte 1972 pavasarį.

Baltų studijų II konferencija iškelia klausimų ir lietuviams mokslo ir organizacijos žmonėms.Kodėl mūsų tiek maža draugijos moksliniuose darbuose? šį trūkumą reikėtų kiek galint greičiau pašalinti. Pereitų metų gale Lietuvių Fondas paskyrė draugijos leidiniams 2000 dolerių. Negalima tad sakyti, kad mūsiškiai draugijos darbo neremia, nors dar ir tebesame finansinėje srityje atsilikę nuo latvių. Lietuvių Fondui, kaip ir Lietuvių Bendruomenei 1968, kuri kad ir nedidele suma parėmė pirmąją konferenciją, priklauso padėka, tačiau lietuvių trūkumas draugijos narių tarpe tampa iššūkiu mūsų inteligentijai.

Baltų mokslo žmonių bendradarbiavimas — iš tikrųjų pirmas tęstinis baltų darbo pavyzdys. Kaip ir kiekvieno naujo bandymo, jo laukia "geros" ir "blogos" dienos, nes vienybės kelias nėra lengvas. Tikėkimės, kad mokslo žmonės išlaikys egzaminą ir tuo būdu paskatins ir visų kitų sričių specialistus į baltų santarvę.
Baltas