Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALIO SRUOGOS "RADVILA PERKŪNAS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė AL   

Balys Sruoga (1896.11.2 -1947.X.16)

Balio Sruogos muzikinė keturių veiksmų pjesė "Radvila Perkūnas" buvo sukurta ir pirmą kartą išleista 1935. Ji sudarė libretą J. Karnavičiaus operai, kurios premjera Kauno valstybės teatre įvyko 1937 vasario 15, Nepriklausomybės šventės išvakarėse. Pjesės autorius nebuvęs patenkintas J. Karnavičiaus operos muzika, o taip pat režisieriaus P. Olekos pastatymu. Gal būt. Tačiau publikai ta opera patiko, gal būt, kaip tik visų pirma B. Sruogos teksto dėka.

Pereitais metais Terros knygų leidykla "Radvilą Perkūną" ( Čikaga 1970, didelio formato 132 psl.) pakartojo antru leidimu. Pirmasis nedidelio tiražo leidimas seniai jau buvo išsemtas. O antrasis leidimas nė Lietuvoj nepasirodė. Nors Balio Sruogos raštai buvo ten 1957 šešiais tomais išleisti, bet "Radvila Perkūnas" nebuvo į juos įjungtas.

 


Kodėl taip pasielgta? Tiesa, "Radvila Perkūnas" nėra iš pagrindinių B. Sruogos kūrinių. Kaip šiam leidimui pridėtame paginos žodyje dr. Vanda Sruogienė liudija, autorius buvo užmojęs platesnę psichologinę dramą, bet komp. J. Karnavičius ir režisierius A. Oleka - Žilinskas, sužinoję apie tą darbą, prikalbino vietoj dramos parašyti operai libretą: "Sruoga nenoromis, ilgai priešinęsis, pagaliau pasidavė jų spaudimui ir vietoj sudėtingų dialogų ėmė rašyti arijas ir trumpas replikas" (p. 15). Tačiau ir šis libretas yra paženklintas mūsų didžiojo dramaturgo ženklu: spalvingi charakteriai, aštraus sąmojo replikos, gyva draminė įtampa. O kadangi tai yra eilėmis parašyta pjesė, tai joje sužėri ir poetinis B. Sruogos talentas.

Ši pjesė vaizduoja meilės atsidūrimą dviejų galingų XVI a. pabaigos Lietuvos šeimų ginčan. Slucko kunigaikštytė Sofija Olel-kaitė, kurią kaip našlaitę globoja Katkai, yra pažadėta Radvilos Perkūno sūnui Jonušui. Abu jaunieji mylisi, bet Radvilos susikirtę su Katkais. šiems pastariesiems nenorint išleisti Sofijos už Jonušo, Radvila Perkūnas pasiryžęs ją sūnui jėga paimti. Gresia vidaus karas. Susiginčijusių šalių taikyti imasi žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, šiam pavyksta Radvilos išdidumą nugalėti sužadintu patriotizmu: ne laikas savo tarpe kovoti, kai priešas (švedai) artėja prie Lietuvos sienų. Iškeliamos šaunios vestuvės. Tačiau jas baigia ne medaus mėnuo, o Radvilos Perkūno įsakymas sūnui:
0 tau, jaunavedy sūnau,

Tuoj ruoštis žygin įsakau:

Į Maskvą eisi tais keliais,
Kur aš su griausmu draskiaus kadais.


Kardų griežimas ir ugnis

Bus tau jaunavedžių naktis.


Taigi, galėtume sakyti, tai meilės kliūčių ir laimingos pabaigos pjesė. Politika ji nėra prisunkta. O kiek yra politinio užkulisio Radvilų ir Katkų įtampoje, tai anų dienų politika: Radvilai vadovauja evangelikų opozicijai, o Katkai yra karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškos politikos šalininkai. Bet vis dėlto ne be jokio pagrindo į Lietuvoj išleistuosius B. Sruogos raštus ši pjesė nepateko. Viena, ši pjesė atkuria tą poliublijinį "feodalinės" Lietuvos laikmetį, kuris dar stipriai alsavo lietuvišku patriotizmu, kuris, paties B. Sruogos žodžiais, nors buvo daugiau valstybinis negu tautinis, vis vien buvo stiprus ir gilus. Antra, Radvila Perkūnas tokią pravardę gavo kaip tik už pasižymėjimą karuose su Maskva. Padėdamas Steponui Batorui kovoti su Maskvos caru Jonu žiauriuoju, jis buvo nusidaužęs iki Pavolgės, "visa pakeliui pleškindamas ir kapodamas, maskviečių dvasią siaube panardydamas — taip aptaria jį įvadiniame žodyje B. Sruoga. Jo žygiai — tokie ūmūs, greiti, griežti, ryžtingi. Atlekia kaip koks staigus perkūnas, pasitranko ir vėl dunda į tolius" (p. 9). žinoma, tokią ryžtingą dvasią lietuviuose žadinti, okupanto akimis, vis vien pavojinga. Pagaliau, trečia, pjesė stipriai pabrėžia tautinį vieningumą, kuris Radvilos Perkūno žodžiais taip išreiškiamas :

Numojau į skriaudas ranka —

Silpnesnį pult — garbė menka,
Kai priešų daugel stipresnių

Drauge su Lietuva turiu.


O visi sutartinai, ginčus užbaigę, Radvila, Katkus ir vysk. Giedraitis jungiasi ateities vizijon:
Staugia vilkas geležinis
Amžių gilumoj,
šaukdamas sūnus tėvynės

Susitelkt krūvoj.


Tai ir aišku, kodėl ir Korsako redaguotoj "Lietuvių literatūros istorijoj" šiai pjesei daromi priekaištai, kad istoriniai asmenys Idealizuojami kaip kovotojai už Lietuvos valstybinį savarankiškumą", kad "autorius skelbia visų visuomenės sluoksnių vienybę pavojaus valstybei akivaizdoje" (III t., I d., p, 491).

Terros leidykla gražiai pasitarnavo, išleisdama "Radvilos Perkūno" antrąją laidą. Išleista dailiai.
Virbelį ir titulinį puslapį piešė A.Kurauskas. Atskiruose puslapiuose duotos V. Gersono piešto Radvilos Perkūno paveikslo ir M. Dobužinskio operai sukurtų dekoracijų nuotraukos. Perspausdinta ne tik pati pjesė, bet ir įdomus istorinis B.Sruogos įvadinis straipsnis (5-13) kurį palydi Vandos Sruogienės paginos žodis (15-16). AL

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai