EILĖRAŠČIAI

Parašė MYKOLAS VAITKUS

Nuotrauka V. Maželio Kan. Mykolas Vaitkus šiais metais baigė septyniasdešimtąjį savo amžiaus kryželį. Jau daugiau, kaip keturiasdešimt metų jisai atsidėjęs dirba lietuvių literatūrai. Skaitan-čiajai visuomenei jisai plačiausiai pažįstamas kaip poetas, davęs tiek lyrikos, tiek ir epo kūrinių. Tačiau jisai reiškiasi ir kituose žanruose — beletristikoje ir dramoje. Paskutiniu laiku davė eilę vertingų atsiminimų. "Aidai" džiaugiasi, turėdami kan. M. Vaitkų savo artimų bendradarbių eilėse, ir linki šviesiajam kūrėjui daug našių darbų. GEGUŽIO IMPROVIZACIJA   Ir mirksniai—kaip gėlės, ir toliai—kaip puokštė. Šypsai užsimerkęs.. Pravirkti gal trokšti? Taip gera.. Taip kvaila.. Nebūto ilgiesi.. Ir atdūsio aidas sužvilga taip šviesiai.. Plevena pasaulis, grožybe apsvaigęs.. Neverki, keleivi, kad puotos greit baigias: ten amžiai banguoja, ten grožis jiem švyti, kai lenkiasi žemėn žiedeliai nuvytę .. . PRISIGLAUSTI Tiesias kaip kilimas žaliagelsviai krūmai, ten kur skardy rymo tylūs girios rūmai.. Toks skaidrus ir tyras begalybių mėlis.. Toks švelnus ir minkštas žemės žalumėlis.. O širdis taip ilgis.. Gal kvailutė geistų mylinčiai apglėbti tą švelnumą skaistų.. Te jis tykiai tykiai mano seną skruostą, kaip kadais motulė kūdikėliui, glosto.. JAZMINAS Jazmino žvaigždės palinkę į vandenį, kur vos liūliuoja gėlėtąjį skendenį, ir nužydėję vainiklapiai snaigėmis sklenda ir krinta, kuždėdami: Baigiamės.. Krinta, kaip svajos į tylųjį duburį, kur atminimas vainikan jas suburia   ir, kai žiemužė apgaubia, mum paseka amžiais jaunutę gėlėtąją pasaką, kur net ant kapo išaugs mum kaip jazminas, amžiną svają grožybe įprasminąs. PO  MILIJONO  METŲ Ta virpanti naktis . . Ta kuždanti tyla . . Tas skliautas mėlynas, kur amžinybėn kyla.. Žvaigždynų rašmens tie, paskendę gelmėse, bemirgą mįslėmis ir amžinai tylėsią . . Ir ta žmogaus širdis, paukštelė ta kvaila, kur veržiasi dangun, o žemės jai taip gaila . . Ir amžiai švis žaibais, šniokš amžiai verpetu.. Praskris akimirkom ir milijonas metų . .. Taip pat virpės naktis.. Taip pat kuždės tyla.. Ir skliautas amžinas bylos gelmingą bylą .. O ta žmogaus širdis — kur bus tada jinai, kai mįslių rašmenim mirgės tie pat žvaigždynai? NEGANA Erdvė — kaip ilgesys; mėlynė — kaip paguoda; vėsi vandens gelmė—tamsi nei paslaptis; ir girios—lyg sapnai, suvokti nesiduoda, ir pievos laisvėje — kaip tinginės patisę . . . Nevienas aš čionai: štai sniegena jaukioji Žibčioja akimi, vikriai pribėgusi; štai voverė jauna kaip plunksna atkiupsnoja, švelniai palenkdama trapius žolelių stiebus.. Bet vis tik vienas aš, ir siela tykiai ilgis — gal Dievo danguje, gal žemėje žmogaus — ir gožia nerimas, nei patakėje dilgės, už tylią valandą karštai dygliais užmokąs.. IR  VĖL Saulė šyptelėjo — ir žemužė juokias; džiaugsmas pasiliejo ir su širdžia tuokias. O jinai, kvailutė, kaip varpelis skamba, verčia linksmą būti net senelį rambų. Ir ašai šypsausi.. O kodėl — kas žino?.. Na, tiek to! Ragausiu lengvo džiaugsmo vyno ir taip jausiu ryškiai: Dieve, kaip man gera! lyg tai peteliškei ten ant rožių kero.. SIELOS KRIAUKŠLĖJ Ach, yra valandų, kai kitam pasakyt sopulingai geidi, kas vien aušta tąsyn, kaip aušrų ilgesys, kaip verpetai sapnų, kaip nakties kuždesys slėpiningai kvapsnus.. Bet tam žodžių nėra.. Tad tyloj prisiglaust ir lai švyti gaisai iš gilumo glūdaus.. Ir lai kalba tyla amžina, viešpatni, jei jos kvapą dvasia sugebės išmanyt.. Gal gilios tos bylos paklausysi ir tu, kaip kriaukšlelės klauseis kitada ir kitur, kai kerėjo tave nuostabiais šiušesiais, ir kaip retą namon brangenybę nešeis. UŽLEISKIT   MUMS  VIETĄ Saulė šypsosi balandžiui. Dengias rūbais šakos nuogos. Betgi miršta taip nesklandžiai tos pernykščio kraujo uogos. Štai jos nei rubinai kabo tarp lapelių izumrūdų ir, pamiršę savo grabą, pumpurėliams plisti kliudo. Šie be balso šaukia balsiai: "Lauk! Šalin! jums mirti metas, mums gi—kelti puotą skalsią! Štai žygiuoja mūsų gretos!" Tyli uogos ir po vieną tykiai varva, tartum kraujas, į žaliuojančią velėną, iš kur veržias kartos naujos. . MARŠAS   MIRČIAI Ryt. . gal poryt.. gal šiandieną ji užtvins, kaip mėnesiena, ir, užbūrus, ves į tolį — ten . . kažkur . . kažkur—namolio . . . Tadgi, viešnia nelauktoji, rūstų žygį vėl kartoji? Ką gi! tieski šaltą ranką — reikia baigt laukimo tvanką . . O tuo tarpu te trimitai skelbia naują žemei rytą, tedudena būgnų dūžiai, te gyvybės himnas ūžia! O tenai — kastuvų kirčiai muša maršo taktą mirčiai.. Žvilga ašaros pabirę .. Aidi, auga Dies Irae . .