VAIKO DIEVAS IR RELIGIJA Spausdinti
Parašė Pr. Gaidamavičius   

K. Dr. Jonas Gutauskas: VAIKO DIEVAS IR RELIGIJA. Toronto. "Žiburiai". 1953 m., 328 psl. Kaina $3.00.
Psichologiniai - pedagoginiai mokslai pastaraisiais dešimtmečiais gerokai pasiyre priekin. Tuo būdu vaiko pažinimas žymiai patobulėjo, ir jo mokymas bei auklėjimas nebėra dirbtinis stumdymas, o daugiau ugdymas įsiklausius į vaiko sielą. Ne visos betgi sritys laiku atkreipė dėmesį į pažengusį psichologinį pažinimą. Prie tokių sričių skirtinas ir religinis mokymas bei auklėjimas. Čia jaučiamas dar ir dabar nepakankamas prisitaikymas psichologinei pažangai. Tai konstatuota ir tarptautinio kaketų kongreso Romoje 1950 m., kur netgi grafiškai buvo pavaizduotas religinio mokymo atsilikimas nuo profaninio: pastarasis siekia 80-tą laipsnį (iš 100), o religinis — tik 25-tą.

ši spraga buvo gyvai jaučiama ir Lietuvoje. Buvo prasidėję pirmieji bandymai pajudėti, bet jie žymesnių pėdsakų taip ir nesuskubo palikti. Teologijos institucijose, kurios buvo užimtos Dievo pažinimu, žmogaus ypač vaiko, pažinimas dar nebuvo pakankamai iškeltas. Jaunieji kunigai todėl tenkinosi tradiciniu katekizmo mokymu (jei neskaityti K. K. Žitkaus bandymų). Kun. Dr. J. Gutauskas, kuriam praktikoje teko pergyventi religinio mokymo trūkumus, ėmė domėtis jo tobulinimo galimybėmis. Dėstydamas seminarijoj katechetiką, dar labiau įsigilino į josios problemas ir visą eilę metų, ypač tremtyje, nesiliovė ta sritimi domėjęsis. Ir štai 1953 m. išeina jis su stambiu veikalu, kuriame visu frontu iškelia tezę: "Tėra tik vienas tikras religinis auklėjimas — tai auklėjimas, surištas su dvasine vaiko raida" (psl. 297). Tai pagrindinė autoriaus mintis, plačiai ir sistemingai išdėstyta veikale, kuris Lavalio un-to (Quebec'e) buvo priimtas kaip disertacija.

Tiksliai laikydamasis pagrindinės minties, autorius, minimame veikale, duoda vaiko psichologiją, aptardamas kiekvieną jo rutuliojimosi tarpsnį ir vėliau remdamas jais religinį mokymą bei auklėjimą. Jis vaizdžiai iškelia vaiko santykį su Dievu, jo formas bei praktinius pasireiškimus, čia jisai panaudoja savarankiškai surinktą medžiagą tremtinių mokyklose ir apskritai turimą patirtį. Trečioj daly autorius duoda religinio mokymo bei auklėjimo metmenis, kurie organiškai siejasi su pateikta vaiko religine psichologija. Pagaliau ketvirtoj daly jisai išryškina svarbiausius religinio gyvenimo momentus — maldą, liturgiją, atgailą, komuniją ir sutvirtinimą.

Tokie yra veikalo griaučiai, ant kurių laikosi organiška visuma. Žinant, kad tai mokslinio pobūdžio veikalas, ima pagunda manyti, kad jo reikšmė tėra akademinė ir baigiasi £u universiteto slenksčiu. Šiuo atveju betgi taip nėra. "Vaiko Dievas ir religija" parašyta taip lengvai, kad jį skaitai beveik kaip romaną (kartais šie dargi sunkesni). Yra, tiesa, retesnių svetimybių, tačiau jų nedaug ir netgi jų nesuprantantiems skaityti nekliudys. Nevargina skaitymo nė išnašos bei citatos, kurios nukeltos veikalo pabaigon ir paliktos susirasti tiktai besidomintiems, žodžiu, tai veikalas, prieinamas plačiajai visuomenei — tėvams, motinoms, auklėtojams, kunigams. Visi ras čia vaiką su jo religiniu pasauliu, kurio sukūrime dalyvauja ir jie patys. čia skaitantieji supras, kad religinis auklėjimas yra kartu ir vaiko sielos formavimas, kad vaikystės metai yra nemažiau lemtingi kaip universitetinių studijų metai.

Yra betgi ir trūkumų. Jei tai būtų ne mokslinis veikalas, vargu ar be-reikėtų apie juos kalbėti, tačiau prieš akis turime disertaciją. Tenfa dėti ir atitinkamas mastas. Pirmiausia, besklaidąs skaitytojas pasigenda dalykų ir vardų rodyklės. Praktiškai vardai mažiau padeda orientuotis, bet dalykų, t. y. svarbesnių klausimų rodyklė tokiame veikale labai praverstų, ir tai praktiniam naudojime. Tiesa, turinys gana detalus, tačiau jis negali atstoti rodyklės. Be to, pravartu būtų turėti lietuvišką religinės pedagogikos terminiją, šioje srityje dar nedaug kas nuveikta, ir autoriui tektų, pasigaunant profaninės pedagogikos turimų terminų, rasti įmanomų lietuviškų atitikmenų. Pvz. tokie išsireiškimai kaip — faktoriai, mentalinė plėtotė, emociniai apsunkinimai gali būti neblogiau išreikšti ir lietuviškai (veiksniai, minties plėtotė, jausminiai...). Kaikur autorius bando eiti ta linkme, bet nevisur pavyksta, pvz. bandinis polinkis (p. 68). Tuo, matyt, norėta išreikšti ben-drautinis vaiko polinkis, bet parinktas žodis nėra taikytinas žmonėms. Taip pat kyla abejonė, ar tikslinga skaldyti vaiko amžių į pirmąją, antrąją ir trečiąją vaikystę? Argi tas amžius toks nevieningas? Iš pateiktų duomenų matyti, kad vaiko amžius yra organiškas ir tėra tiktai ru-tuliojimosi tarpsniai. Todėl būtų tiksliau skirstyti vaikystę į tarpsnius, juoba, kad antroji ar trečioji vaikystė primena pvz. antrąją jaunystę, t. y. antrukart gyvenamą, "pasikartojančią".

Minėti pastebėjimai tėra formalinio pobūdžio, ir jie veikalo esmes neliečia. Savo esminiuose sprendimuose autorius yra tvirtas, naudojasi plačia erudicija ir asmenine patirtimi. Pasiimtą uždavinį jis yra išnagrinėjęs gana plačiai, išsamiai ir praktiškai. Galima būtų tiktai pateikti autoriui vieną kitą pageidavimą. Svarbiausias jų, mano supratimu, būtų šis: įjungti į vaiko religinį auklėjimi ir dorinį ugdymą. Pastarasis yra taip organiškai susijęs su religiniu, kad jo neįjungimas neduos pilnutinio religinio - dvasinio ugdymo. Tie ra, veikale jauti, kad vaiko dorinimas eina kartu, bet taip neryškiai, jog gali sakyti — pradingsta. Šiuo metu, kai eina kova už religinį vaiko dorinimą ar bereliginį, šis klausimas reikėtų iškelti  ir  parodyti,   kaip  natūraliai jungiasi religinis ir dorinis auklėjimas. Kaip auklėjimas maldai, taip ir dorybių diegimas vaiko sieloj yra religinis rūpestis, nes į Dievą kreipiamasi ne vien malda, bet ir dorybiniu gyvenimu.

Būtų pageidautina, kad autorius labiau išryškintų kaikuriuos veikale paliestus klausimus. Pvz. psl. 51 užsimenamas vaiko linkimas į pasakinę tikrovę, linkimas, einąs iš jo ego-centrizmo. šis psichologinis vaiko bruožas reikalingas gilesnio pagrindimo. Skaitytojas lieka neįtikintas. Skaitydamas apie vaiko linkimą žaisti, imi jieškoti gilesnių vaiko psichikos šaltinių ir bandai išsiaiškinti vaiko santykį su tikrove ir įsivaizduo-tiniu pasauliu. Deja, nerandi pakankamo pagrindimo. Psl. 58 skaitai, kad vaikas gerai neskiria tikrovės nuo žaidimo, o psl. 54 pasakyta: "Vaikas moka gyventi lygiai gerai dviejose pasaulio plotmėse — tikrovės ir iliuzijos. Ir pasinėręs iliuzijų pasaulyje, nepamiršta realaus pasaulio dėsnių . .." Taip skaitytojas ir lieka abejonėj . ..

Atsakydamas į klausimą — ar vaikas turi religiją (p. 75-82), autorius remiasi aprioriniu metodu ir autoritetais. Tiesa, tai įtikina, bet psichologinio - pedagoginio pobūdžio veikale norėtųsi psichologinės medžiagos, patvirtinančios filosofinius įrodymus. Tokios medžiagos yra pvz. kad ir Wuerzburgo mokyklos psichologų darbuose. O ir pats autorius mini (p. 85) egiptietį A. A. El-Melee-gy, davusį tokios medžiagos.

Ryšium su šiuo klausimu autorius iškelia religinį vaiko polinkį, sakydamas: "vaiko siela yra atvira ir imli religijai". "Religija vaike spontaniškai pasireiškia — ji išauga iš pačios vaiko prigimties" (p. 92). Skaitytojas betgi klausia save, kaip suderinti šie tvirtinimai su skyriaus pradžios (t. p.) sakiniu: "Vos gimęs vaikas religijos atžvilgiu yra neutralus" (m. pbr.). Jeigu vaiko prigimtyje glūdi religinis polinkis, tai ar galima sakyti, kad jis religijai yra neutralus? Kad tas polinkis yra slypintis, latentinis — aišku, bet tai nereiškia, kad jis yra neutralus. Tam prieštarauja ir sekantieji veikalo puslapiai, kur įrodinėjama, kad religinis polinkis gali būti užslopintas arba neišugdytas.

Teisingai autorius iškelia liturgiją, apie kurią turi telktis religinis mokymas bei auklėjimas. Tam jisai duoda ir konkrečių nurodymų. Lieka neaišku, kodėl autorius vaikų giedojimą per jų mišias laiko esminiu apipavidalinimo elementu (p. 240) ? Juk giesmė tėra palydimasis elementas, duodąs "džiaugsmo ir gyvumo" (t. p.). Liturgija yra galima ir be jo. Kad tai reikšmingas elementas, netenka abejoti, ypač kai jis yra tikra prasme liturginis, kai giedamos giesmės nėra atsijusios nuo šv. mišių turinio. Todėl labiau yra teiktinas liturginis giedojimas (vyr. vaikams) nei šiaipjau giesmės be sąryšio su šv. mišių auka. Liturginis sąjūdis to siekia ir kaikur visi vaikai (ne choras) gieda ne tik per mišias, bet ir pačias mišias.

Suminėti trūkumai, palyginti su veikalo apimtimi, tėra krislai, kurie anaiptol nelemia veikalo vertės. Lietuviškoj pedagoginėj (relig.) literatūroj tai bene pirmas tokios apimties ir svorio darbas. Jei tai būtų Lietuvoje, jisai galėtų turėti lemiančios reikšmės visam religiniam vaikų mokymui bei auklėjimui, nes jis skina naujus kelius tos srities dirvonuose, žinoma, jisai neliks nepastebėtas ir tremties mokyklų bei šeimų, tačiau riboti pastarųjų galimumai neleis juo pasinaudoti visu plotu. Tarptautinėj plotmėj jisai rastų sau lygių, ir ano svorio gal neturėtų. Čia jis galėtų būti reikšmingas nebent savo erudiciniu, apžvalginiu pobūdžiu.

šia proga linkėtina autoriui nesustoti ties vaiko religinimu, o eiti toliau ir paruošti panašų darbą apie jaunuolio religinį ugdymą. Tiktai būtų geriau, jei toks leidinys pasirodytų ne kaip mokslinio pobūdžio veikalas (formaline prasme), o kaip gyvenimiškas vadovas auklėtojams. Kad tai verta, geriausiai pasako pats autorius savo veikalo paskutinėmis eilutėmis: "Sugrius architekto statytieji rūmai, į dulkes subyrės gražiausios skulptoriaus statulos; laiko dantys sunaikins puikiausius dailininko pave'ks-lus ir rašytojo knygas — didžiausi mokslo ir meno laimėjimai nepasieks amžinybės slenksčio. Tik religijos mokytojo kūryba skirta amžinybei ir bus vertinama amžinybėje".
probleminių nagrinėjimų, šia knyga pasineria į pasaką, nukeldamas skaitytoją į Lietuvos gamtą, prie Nevėžio upės, girių, ežerų ir liūnų. Visoj pasakoj originaliausia ir yra
Pr. Gaidamavičius