Marijos apmąstymas

Parašė ANTANAS MACEINA

Marijos šimtmetis Enciklikos "Fulgens corona" (1953 m. rugsėjo 8 d.) paskelbtieji Marijos metai esmėje yra ne kas kita, kaip apvainikavimas ištiso Marijos šimtmečio, prasidėjusio pop. Pijaus IX enciklika "Ineffabilis Deus" (1854 m. gruodžio 8 d.), kuria Nekaltas Prasidėjimas buvo pateiktas tikėti kaip dogma, ir užsibaigusio pop. Pijaus XII bule "Munificentissimus Deus" (1950 m. lapkričio 1 d.), kuria buvo dogmatizuotas Dangun Paėmimas. Iš tikro, šios dvi tikėjimo tiesos, tarsi stiprūs švie-sosvaidžiai, atskleidžia du taškus — pradinį ir galinį — tarp kurių vyko Marijos gyvenimas, ir sykiu apsprendžia tiek jos pačios vaidmenį išganymo sąrangoje, tiek mūsų nusistatymą jos atžvilgiu. Marija išniro žemės kelyje kaip Nekaltoji: "apsaugota ir išimta iš bet kokio gimtosios nuodėmės sutepimo" (encikl. "Ineffabilis Deus"), ir baigė šį kelią kaip Perkeistoji: "su kūnu ir siela paimta į dangiškąją garbę" (bulė "Munificentissimus Deus"). Tarp šių dviejų polių išsiskleidė jos būtis: ji tapo dieviškojo Logos motina, ji pradėjo užtariamąją veiklą pas savo Sūnų (plg. vestuves Galilėjos Kanoje) ji dalinosi Kristaus kančiomis Kalvarijos kalne, ji buvo pavesta šv. Jono globai, ji dalyvavo tarp apaštalų Šv. Dvasios nužengimo metu. Vis dėlto nė vienas iš šitų veiksmų — tebūna jie patys savyje ir labai prasmingi — nėra Marijos būčiai grindžiamasis ir atbaigiamasis. Visi jie yra tik išplaukos iš Marijos giliausios esmės, kurią ji pati atskleidė Liurdo oloje šv. Bernadetei: "Aš esu Nekaltas Prasidėjimas". Nekaltas Prasidėjimas yra Marijos pagrindas ir visos jos būties nešėjas. Tai jis išsivystė visame jos gyvenime ir visuose jos veiksmuose. Marijos būtis yra ne kas kita kaip Nekalto Prasidėjimo objektyvacija. Iš kitos pusės, Dangun Paėmimas yra galutinis Marijos užbaigimas. Tai Nekalto Prasidėjimo įvykdymas psichofizinėje Marijos tikrovėje. Apsaugojimas nuo gimtosios nuodėmės sutepimo buvo Marijos atstatymas į pirmykštę žmogaus sąjungą su Dievu, prarastą dėl Adomo kaltes ne tik jam pačiam, bet ir visiems jo vaikams. Marija "buvo Visagalio Dievo specialia malone bei privilegija ryšium su Jėzaus Kristaus, žmonių giminės Gelbėtojo, nuopelnais" (encikl. "Inef. Deus") išimta iš visuotinio atkritimo ir įstatyta į tokią būseną, tarsi žmonija nebūtų buvusi nusidėjusi. Pati būdama nenuodėminga, Marija gyveno tarp nusidėjėlių. Pati rojaus būtybė, ji egzistavo vargingoje žemėje. Šis dvilypumas kaip tik ir apsprendė Marijos gyvenimą. Ji buvo atpirkta savo būties gelmėse, bet ne konkrečiose jos apraiškose. Kitaip tariant, Nekaltu Prasidėjimu Marija buvo atpirkta, bet dar ne perkeista. Psichofizinėje savo tikrovėje ji nebuvo išvaduota iš kančios, iš rūpesčio, iš baimės, iš nežinojimo . . . Nekaltas Prasidėjimas nebuvo dar virtęs Marijos buvimo regimybe. Tai įvyko Dangun Paėmimo aktu arba anuo dieviškuoju perkeitimu, kuris kūną prikelia iš mirusiųjų, jį išvaduoja iš laiko bei erdvės ir palenkia visiškai dvasios valdžiai. Šitoks perkeitimas yra visų mūsų laukiamas pasaulio pabaigoje. Marijos atveju jis yra nebe lūkestis, bet tikrovė. Marija jau yra perkeista, jau egzistuoja su kūnu ir siela galutinėje garbėje (in gloria). Nekaltas Prasidėjimas jau yra įvykdytas visa savo pilnatve. Štai tarp kokių didžių tiesų Marijos atžvilgiu yra įstatytas pastarasis krikščioniškosios istorijos šimtmetis. Senesnieji amžiai buvo daugiau įsižiūrėję į Marijos buvimo vidurinį tarpsnį — į jos žemiškąjį kelią. Pradinis ir galinis taškai jiems kažkaip lyg ir buvo išsprūdę iš jų dėmesio centro. Nors Nekalto Prasidėjimo šventė Rytų Bažnyčioje buvo švenčiama jau nuo 6 šimtmečio, o Vakarų Bažnyčioje nuo 9-jo, tačiau tik Duns Scotas buvo pirmasis iš didžiųjų teologų Vakaruose, kuris aiškiai teigė absoliučią Marijos laisvę nuo nuodėmės. Šv. Bernardas net kovojo su šia tiesa, o šv. Tomas Akvinietis ją aiškiai atmetė kaip nesuderinimą su visuotiniu išganymo reikalingumu. Maždaug tas pat buvo ir su Dangun Paėmimu. Jo šventę Rytuo.e randame jau 5 šimtmetyje, o Vakaruose 6-me (Galijoje) ir 7-me (Romoje). Nepaisant to, ši tiesa dogmatiškai nebuvo išvystyta. Jos turinys, jos prasmė, jos ryšys su kitomis dogmomis, jos vaidmuo pačiai Marijai pasiliko tamsūs 1)- Teologai nė tiek jos nenagrinėjo, kiek Nekalto Prasidėjimo, tegul ir nevisados teigiama prasme. Todėl šimtmetis, kuris šias abi tiesas iškėlė į dogmos rangą, iš tikro yra vertas vadinti Marijos šimtmečiu. Jis pastatė Mariją prieš mūsų akis visoje jos pilnatvėje. Šiandien Marija mums nėra tiktai Dievo Girridytoja, kaip senesniesiems amžiams, bet ir Nekaltoji ir Perkeistoji. Mūsų žvilgis yra žymiai paplatėjęs ir pagilėjęs. Marijos apmąstymas šiandien gali būti vaisingesnis, negu seniau, nes mes turime nebe vieną išeities tašką, bet net tris, kurie esmingai vienas su kitu jungiasi ir vienas kitą pagrindžia bei atbaigia. Minint tad šimtametę Nekalto Prasidėjimo sukaktį ir tuo būdu vainikuojant vieno amžiaus marijologines pastangas, negalima nesusimąstyti ties šiuo nuostabiu Viešpaties kūriniu, ties šia atošvaita iš prarasto pasaulio, tačiau tokia mums sava, tokia pasiilgta, jog ji mums atrodo esanti mūsų pačių atspėjimas ir įvykdymas. Marijos paslaptis Bizantinėje Rytų Bažnyčios liturgijoje yra giedamas "stovinčiųjų himnas" (akathistos), kuriame Marija sveikinama, kaip "žmogaus minčiai neprieinama viršūnė", kaip "viršūnė, iškilusi augščiau už išminčių protą" ir pralenkusi "kiekvieną mokslą" 2) (Eikos 1 ir 2). Iš kitos tačiau pusės tas pats himnas vadina Mariją tąja, "kuri nušviečia Trejybės paslaptį", veda mus "per tamsybes kaip ugnies stulpas" ir išgelbsti mus "iš nežinojimo bedugnės" (Eikos 6 ir 9). Kitaip sakant, Marija yra kartu ir tamsi paslaptis ir šviesus atskleidimas. Gyvendama malonės pilnybėje ir būdama išskaistinta egzistenciškai, ji išsprūsta iš neperkeisto mūsų proto pastangų: mes nepajėgiame jos suvokti ne tik kaip kiekvieno Aš-asmens, tojo individuum ineffabile, bet pirmoje eilėje kaip sudievintos būtybės, kurioje Viešpats specialiu būdu yra apsigyvenęs. Marija buvo ir pasiliks mums visados "neišreiškiamos išminties paslaptis" (Eikos 2). Antra vertus, būdama vis dėlto mūsų giminės atžala, nuodėmingų tėvų vaikas, gyvenusi mūsų gyvenimą, patyrusi visą jo kartelį ir tragiką, Marija atsistoja priešais mus kaip šviesi vadovė, kaip įvykdymas amžinų žmonijos lūkesčių, kaip "apvalytoji visata" (Eikos 3) ir sykiu kaip "būsimosios dienos Aušra" (Eikos 5). Tai, kas yra įvykę Marijoje, turi įvykti ir visoje už Dievą apsisprendusioje žmonijoje. Marija atstatytoji Jieva, todėl "rojaus vartų anga" (Eikos 4) ir "visų žemės giminių džiaugsmas" (Eikos 5). Marijos kelias yra idealinis atpirktojo kosmo arba Bažnyčios kelias, ir Marijos laimėjimas yra idealinis Bažnyčios siekimas. Priimti Dievą į save, suteikiant Jam žmogaus paveikslą, perkeisti save pagal Dievą, apsivelkant Jo paveikslu, yra pati tobuliausia sąjunga tarp Dievo ir žmogaus, įvykusi individualiai Kristuje per Mariją ir turinti visuotiniu būdu įvykti taip pat Kristuje per Bažnyčią. Asmeninis Marijos buvimas yra išraiška visuotinio Bažnyčios pašaukimo laikų tėkmėje. Štai kodėl Marija, nepaisant nesuvokiamų josios gelmių, visais amžiais yra traukusi savęspi mūsų mintį ir širdį. Nuo pat šv. Efremo (303-373), vadinusio Dievo Motiną "slaptingu tašku, jungiančiu žemę ir dangų", ligi pastarųjų ciienų krikščionys vis atidžiau svarsto šios nuostabios Moters prasmę ir jos reikšmę dieviškoje pasaulio sąrangoje. Savo metu šv. Bernardas yra pasakęs: "De Maria nunquam satis" — niekados nėra gana apie Mariją mąstyti, ją garbinti, ja sekti. Krikščionybės istorijoje Marija visados yra buvusi metafizinės minties, dorinių pastangų ir estetinės kūrybos įkvėpėja. Mąstytojai, kaip šv. Bernardas, šv. Bonaventūras, pal. D. Scotas, pal. Suso, šv. Pranciškus Salezietis, J. H. Newmanas, V. Solovjovas; poetai, kaip Dantė, Jakoponė da Todi, Petrarka, Fr. Villon, Corneille, Novalis, F. Mistral, Verlaine, Péguy, Claudel, Rilke; muzikai, kaip Palestrina, Bachas, Schubertas, Sasnauskas; tapytojai, kaip Giotto, Murillo, Fra Angélico, Dūreris, Rubensas, Rafaelis, — visi jie yra kreipę savo akis į šią Palaimintąją tarp moterų, mėginę įspėti jos paslaptį ir ją išreikšti savo kūriniuose3). Pop. Pijus XII enciklikoje "Fulgens corona" sako, kad Nekalto Prasidėjimo dogma "davusi nekaltosios Dievo Motinos garbinimui galingo polėkio, kuris, kaip ir galima buvo laukti, išskle'dė naujų žiedų krikščionijos gyvenime; taip pat buvo uoliai ruošiamos studijos nušviesti Dievo Motinos kilnumui ir šventumui". Iš tikro, jeigu prisiminsime, kokių didingų garbinimo for-  -------------------- 1) Tamsūs jie tebėra dar ir šiandien. Po 1950 m. lapkričio 1 dienos Dangun Paėmimas buvo daug aiškinamas istoriškai, truputį morališkai, bet beveik në kiek dogmatiškai — metafiziškai (plg. T. B. Grauslys, "Assumpta est in coelum", AIDAI 1951 m. 1 nr.). 2)  šio himno tekstas yra cituojamas iš P. Regamier OP knygos "Les plus beaux textes sur la Vierge Marie", Paris 1946, p. 70-77. 3) Plg. autoriaus str. Marijos garbinimo prasmë, AIDAI, 1949 m. nr. 26. EL   GRECO — MARIJOS VAINIKAVIMAS El Greco (Dominicos Theotocopoulos), vienas didžiausių barokinio laikotarpio tapytojų, turėjęs nepaprastai daug Įtakos vėlesnių amžių dailininkams, yra graikas, gimęs 1541 m. Candijos vietovėje, Kretos saloj. Apie šio vyro, jaunystę maža teišliko faktų. Tiek yra žinoma, jog Venecijoje mokėsi pas Ticianą, buvo apsistojęs Romoje, bet, dėl kritiškų pasisakymų prieš Mykolą Angelą kaip tapytoją daugelio užsitraukęs nemalonę, turėjo dangintis j Ispaniją, čia, ilgą laiką gyvendamas Toledo mieste, daugiausia piešė bažnyčioms religinius paveikslus ir žymių asmeny portretus. Savo linijų laisvumu, nauja spalvine išraiška, įdomia figūrų stilistika ir kitomis savybėmis El Greco augštai išsimuša meno pasaulyje. Jo paveikslai pagauna žiūrovą ir savo dramatiškumu. Juos galima vadinti didelėmis religinėmis ekstazėmis, čia dedamas "Marijos vainikavimas" yra Prado muzėjuje Madride. Dailininkas mirė 1614 m. mų yra įgijęs pamaldumas Marijai Prancūzijoje ir Portugalijoje ryšium su jos apsireiškimais Liurde ir Fatimoje; jeigu pažvelgsime, kaip Nekalto Pras. ir Dangun Paėmimo šventės vis labiau virsta ne tik liturginėmis, bet kartu ir visos tautos, pirmoje eilėje jaunimo, šventėmis, kurios nesibaigia bažnyčiose, bet esti pratęsiamos į šeimas, į susirinkimų sales, į sueigas; jeigu atkreipsime dėmesio į nuostabiai išaugusią marijologinę pastarųjų dešimtmečių literatūrą, — turėsime pripažinti, kad krikščionybė ne tik kad Marijos nepamiršo, bet, priešingai, iš lėto, tačiau nepaliaujamai kėlė ją iš paslapties tamsos į minties, kulto ir kūrybos šviesą. Klausimas, kokia teise ir kodėl Marija užima tiek daug vietos liturginiuose metuose, oficialiame bei privatiniame pamaldume ir mūsų tikėjime, neleidžia nurimti mūsų dienų krikščioniui. Tačiau juo uoliau jis jieško atsakymo, juo daugiau užleidžia vietos Marijai savo egzistencijoje. Marijos apmąstymas jos vaidmens ne tik nesiaurina, bet jį dar praplečia, nes atskleidžia jo vertę bei prasmę. Marijos paslaptis virsta vis didesniu šviesos šaltiniu. Du keliai į Mariją Kokiu tačiau keliu galima geriausiai prie šio šaltinio prieiti? — Mariją galima apmąstyti dviem atžvilgiais: metafiziškai — religinėje jos būtyje, ir morališkai — žmogiškoje jos veikloje. Tai yra ne tik metodinė galimybė, bet ir realus dvejopumas, kuris glūdi įaustas kasdien mūsų kalbamoje maldoje, vadinamoje "Angelo pasveikinimu". Joje minėti du atžvilgiai kaip tik išeina aikštėn. Kai angelas Gabrielis "buvo Dievo siųstas į Galilėjos miestą, kurs vadinamas Nazaretas, pas mergaitę, pažadėtą vyrui, vardu Juozapas", jis atėjęs tarė jai: "Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi; tu pagirta tarp moterų" (Luk 1, 26-28). Šiuo pasveikinimu angelas atsistojo prieš Mariją kaip jos būties atskleidėjas: Marija yra malonės pilnoji, todėl pagarbinta tarp moterų; pagarbinta tuo, kad ji yra pašaukta duoti žmogiškąją gyvybę Augščiausiojo Sūnui. Angelas nieko iš Marijos neprašo, vadinasi, praktinės jos veiklos neiškelia. Šis Dievo pasiuntinys pasilieka grynai būties plotmėje. Jis Mariją tik pavadina — daugiau nieko. Toje pačioje plotmėje pasilieka ir Elzbieta, kurią Marija, netrukus po apreiškimo, aplanko sunkiose jos dienose. Elzbieta, išvydusi Mariją, sušunka: "Pagarbinta tu tarp moterų ir pagarbintas tavo įsčios vaisius" (Luk 1, 42), tuo pakartodama ir papildydama ankstyvesnius angelo žodžius. Iš šių dviejų pasveikinimų ir yra sudaryta pirmoji maldos "Sveika, Marija" pusė, slepianti savyje grynai butinį Marijos apibūdinimą, jos giliausios esmės išreiškimą, jos vietos pasaulyje nurodymą. Kalbėdami šią maldą, mes savaime, visiškai nesąmoningai daromės metafizikai Marijos atžvilgiu ir sykiu atliekame giliausią garbinimo aktą, nes garbinimas savo žodine išraiška ir yra ne kas kita, kaip kūrinio pastanga išsakyti dieviškosios prigimties savybes. Tai dalyvavimas Apreiškimo gyvūnų pastangose, kurie be poilsio dieną ir naktį sako: "Šventas, Šventas, Šventas" (Apr. 4, 8). Tačiau žemėje keliaujanti žmonija nepasitenkino šiuo tiktai metafiziškai religiniu Marijos esmės išreiškimu arba jos pasveikinimu. Malda "Sveika, Marija" jau labai seniai yra įgijusi ir antrąją dalį: "Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą". Tai jau visiškai kitoks kreipinys, negu angelo Gabrielio. Jį pridūręs žmogus žvelgė ne į tai, kas Marija yra savo būtyje, bet kas ji yra jam pačiam šioje sunkioje žemiškojoje egzistencijoje. Jis yra nusidėjėlis, vadinasi, atkri-tėlis nuo Dievo, tačiau ne sataniška prasme. Jis jaučia savo kaltę, gailisi dėl jos, todėl prašo Mariją, kad ji pagelbėtų jam grįžti atgal, kad ji užtartų jį ne tik dabar, bet ypač jo mirties valandą, aną didžio bei lemiančio apsisprendimo akimirką. Mergelės esmės antgamtinis spindėjimas čia pasikeičia į Motinos globojantį pergyvenimą. Savaime aišku, kad Marijos veikla žmonijoje išplaukia iš objektyvinio jos pašaukimo. Marija atsistoja priešais žmogų kaip jo užtarytoja, kaip gailestinga jo motina ir kaip viltis todėl, kad ji yra "malonės Pilnoji". Marijos veikimas yra jos buvimo regimybė. Tačiau ši regimybė liečia mus, klystančius ir puolančius žmones; ji yra mūsų reikalų bei vargų pažadinta ir į mūsų maldų žodžius įvilkta. Todėl ją reikšdami, mes Marijos nebegarbiname, bet jos prašome; kitaip sakant, reiškiame ne jos pačios būtį, bet mūsų sunkią egzistenciją. Objektyvinis priėjimo būdas čia užleidžia vietą subjektyviniam keliui. Angelo pasveikinimas virsta žmogaus maldavimu. Bažnyčioje šie du keliai niekad nėra buvę vienas nuo kito atskirti. Kaip pati Marija negyvena tiktai transcendentinėje tikrovėje, bet veikia ir istorijoje, taip ir jos apmąstymas savaime pereina iš objektyvinio jos esmės atskleidimo į jos pagalbos jieškojimą. Vis dėlto vieno ar kito kelio pabrėžimas stipriai svyruoja. Kartais Marija yra daugiau suvokiama antgamtinėje savo būtyje, kartais vėl daugiau savo veikloje tarp žemės žmonių. Kartais mūsų dėmesys susitelkia daugiau aplinkui "Sveika, Marija", kartais vėl daugiau aplinkui "Šventoji Marija". Naujajame Testamente motiniškai globojanti bei užtarianti Marijos veikla pasirodė tik vieną vienintelį kartą, būtent, Galilėjos Kanos vestuvėse, kai jaunavedžiai pristigo vyno. Tada ji kreipėsi į savo Sūnų, sakydama: "Jie nebeturi vyno" (Jon 2, 3). Iš Jėzaus atsakymo "mano valanda dar neatėjo" (2, 4) aiškiai matyti, kad Marijos kreipimasis buvo ne paprastas fakto konstatavimas arba savotiškos staigmenos pranešimas, bet jaunavedžių ržtarimas ir prašymas. Čia Marija pirmą sykį pasirodė žmogui kaip Mater misericordiae. Bet tai yra ''dskas, ką patiriame apie Mariją jos globo-iančios ve:klos atžvilgiu. Naujajam Testamentui Marija tebebuvo daugiau angelo "malonės Pilnoji", o mažiau 11 šimtmetyje pasirodžiusio ir Marijos mišparuose ligi šiol išlikusio himno ("Ave, Maris Stella") "Jūros žvaigždė", kuri kaip tik prašoma pasirodyti esanti Motina ("monstrą te esse matrem"), todėl atrišti kaltiesiems pančius, grąžinti akliesiems šviesą, nuvyti visas mums gresiančias blogybes ir išreikalauti mums visokių gėrybių 4). Angelo pasveikinimo šviesoje Marija buvo pergyvenama   visais   pirmaisiais   krikščionybės amžiais, kurie į Marijos egzistenciją žiūrėjo kaip į laidą, kad Kristus yra ne sapnas ir ne išganymo ilgesio susiklostymas mito pavidalu, bet tikrai įsikūnijęs ir gimęs Dievažmogis, moters sūnus, todėl mūsų giminės brolis (plg. šv. Ignacas kankinys). Iš kitos pusės Marija buvo ypač pabrėžiama kaip Naujoji Jieva, kuri sutrynusi žal- ---------------- 4) "Solve vincla reis,        Mala nostra pelle,    Profer lumen caecis,     Bona cuneta posee". Romas   Viesulas — Kristaus Gimimas (litografija) čiui galvą ir tuo būdu padėjusi pagrindą visos žmonijos išganymui (plg. šv. Justinas, šv. Irenė-jus, Klemensas Aleksandrietis, Origenas). Taip pat Marijos kaip Dievo Gimdytojos klausimas buvo pagrindinė tema antrojoje ketvirtojo ir pirmojoje penktojo šimtmečio pusėje, kol Efezo (431), o vėliau Chalcedeno (451) susirinkimai šį klausimą galutinai išsprendė ir Nestorijų, Theo-tokos neigėją, pasmerkė. Rytuose šisai objektyvinis Marijos svarstymas buvo ir pasiliko žymiai ryškesnis, negu Vakaruose. Net šv. Augustinas negali šiuo atžvilgiu prilygti graikų Bažnyčios Tėvams. Lotyniškoji literatūra apie Mariją ligi pat 11 šimtmečio yra labai skurdi: šiuo metu kilo himnų ir maldų (O gloriosa Domina, Ave Maris Stella, Regina coeli, Salve Regina, Gaude Dei Genitrix); šiuo metu šv. Ildefonsas rašė Marijos amžinosios Mergystės apgynimą, o šv. Petras Damianas aiškino "Giesmių Giesmės" Sulamitę Marijos prasme. Tačiau tai yra beveik ir viskas, ką lotyniškieji Vakarai yra sukūrę per antrąją pirmojo tūkstantmečio pusę. O vėliau, pradedant 12 šimtmečiu, kai šv. Anzelmas žvelgė j Mariją kaip į Mater dolorosa ir nurodė visam vėlesniam pamaldumui kelią; kai šv. Bernardas pergyveno Mariją kaip tarpininkę tarp žmogcus sielos ir Kristaus; kai šv. Domininkas sustatė rožančiaus maldą; kai šv. Bonaventūras garbino Mariją todėl, kad ji "vyriška širdimi" teikėsi atiduoti savo Sūnų žmonių giminės išganymui, — tai visas šis vakarietiškas svarstymas jau buvo nešamas daugiau psicholo-ginių-subjektyvin'ų žemėj gyvenančio ir kovojančio žmogaus reikalų, o mažiau ontologinės-ob-jektyvinės Marijos būties ir jos vaidmens išganymo tvarkoje. Jakoponė ir Romanos Vakarų ir Rytų Bažnyčios nusistatymą Marijos atžvilgiu geriausiai galima suprasti, palyginus du liturgijoje vartojamus himnus, kurie yra to paties turinio ir beveik net to paties pavadinimo, kurie tačiau yra kilę iš visiškai kitokio priėjimo būdo ir todėl atskleidžia visai kitokį pergyvenimą. Tai garsusis pranciškono Jakoponės da Todi (1228-1306) "Stabat Mater", kuriam Pales-trina parašė nemirtingą muziką; ir Kuros (Bizantijoje) kunigo Romanos (5 šimt.), konvertito iš žydų religijos, "Himnas Mergelės po kryžiumi". Jakoponės kūrinys yra vienas ištisas žmogaus prašymas leisti jam įsijungti į Marijos, stovinčios po kryžiumi, kančią. Vaitojančią jos sielą, sutrintą ir kenčiančią, yra pervėręs kalavijas, todėl ji liūdi, regėdama savo viengimio Sūnaus kančias. Joks žmogus negalėtų neverkti, matydamas Kristaus Motiną, apimtą tokio didžio skausmo; nė vienas negalėtų apmąstyti Marijos neliūdėdamas. Ir čia autorius kreipiasi į šiąją Mater dolorosa, kad ji pajausdintų savo skausmus jo širdyje; kad ji leistų jam kartu su ja vaitoti; kad Nukryžiuotojo žaizdos 5) įsmigtų į jo širdį; kad jis dalyvautų Kristaus kančiose, neštų Jo mirtį, apmąstytų Jo skausmus, apsvaigtų kryžiumi ir krauju. Himnas baigiasi prašymu, kad Kristus teiktųsi leisti per savo Motiną pasiekti pergalės palmę ir patekti į rojaus garbę. Šisai himnas yra poetinė išraiška Vakaruose įvykusio posūkio nuo triumfuojančiojo Kristaus į kenčiantįjį; posūkio, kuris prasidėjo su šv. Anzelmu, o per šv. Pranciškų Asyžietį ir šv. Domininką įsitvirtino vakariečio žmogaus religingume 6). Nuosekliai tad ir Marija įgijo kitokių bruožų. Kai nukryžiuotasis virsta mūsų apmąstymų objektu, tai Mater dolorosa savaime pridengia Immiculata spindėjimą. Adomo iš St. Víctor abatijos Paryžiuje (miręs 1177) himnas "Salve, Mater Salvatoris", turbūt, yra pastarasis lotyniškosios viduramžių poezijos kūrinys, kuriams Marija dar pasirodo didingu Nekaltosios pavidalu ir kuriame Dolorosa yra d~r beveik nejaučiama: "Sveika, šventojo Žodžio Motina; žiede, išspro-gęs iš erškėčių; žiede be dyglių; žiede, krūmo garbe; krūmas — tai mes, sudraskyti nuodėmės spyglių, bet tų spyglių nepažinai. . . Sveika, mergelių garbė, žmonių tarpininke, išganymo motina .. . žmonijos garbe . . . šviesa be šešėlių" ir tt. — ištisas Marijos esmės išsakymas nuostabiais vaizdais bei palyginimais. Vėliau Marijos himnai persisveria kryžiaus pusėn, ir juodas gedulo šydas pridengia žydrią Perkeistosios skraistę. Jakoponės "Stabat Mater" yra ryškiausia šio gedulo išraiška. Romanos himnas yra dialogas tarp Motinos ir Sūnaus. Čia Marija taip pat stovi po kryžiumi, tačiau ne jos individualinė kančia sudaro jos pasikalbėjimo su Kristumi turinį. "Į kokias vestuves Tu skubi?" — klausia ji Jėzų. — "Ar vėl paversi vandenį vynu? Ar man reikia Tave sekti, Sūnau, ar pasilikus Tavęs palaukti?. . . Petro nėra su Tavimi; to Petro, kuris sakėsi Tavęs nepa-liksiąs, nors jam ir mirti reikėtų ... O kiti, artimieji ir sūnūs, kurie turės teisti dvylika giminįų)      kur jie dabar visi?" 7). Kristus ramina verkiančią savo Motiną tuo, kad Adomas negalėtų būti išgelbėtas, jeigu Jis nekentėtų ir nemirtų. Marija tai turėtų žinoti ir todėl nesiskųsti: "Netinka Tau raudoti! Tau, kuri buvai pavadinta malonės pilnąja". Jėzus net liepia jai "žengti džiaugsme", nes Jis skubinasis išpildyti valią To, kuris yra Jį siuntęs. Ji turinti nenusigąsti, jeiJo mirtis sukelsianti "sąmyšio kūrinijoje": jei plyšianti šventyklos uždanga, sudrebėsią kalnai, atsiversią kapai- Himnas baigiasi kreipimusi į Kristų, kurio "kančia yra išminties bedugnė" ir kuris leidęs šventajai Mergelei Jį vadinti "mano Sūnau ir mano Dieve" — žodžiai, kuriais užsisklendžia kiekvienas šio ilgo himno posmas. Kaip šių himnų turinys rodo, Jakoponės išeities taškas yra individualinė Marijos kaip motinos skausmo drama, Romanos — visuotinė atpirkimo drama, kurioje kančios reikalingumas daros mūsų protui nesuvokiamas. Nors kenčiąs Išganytojas savo Motinai ir aiškina, esą, Jis turįs kentėti todėl, nes kitaip Adomas negalėsiąs būti išgelbėtas, vis dėlto Marija nėra įtikinama šiuo aiškinimu ir savo Sūnui atsako: "Juk Tu tiek daug išgydei nekentėdamas: raupsuotąjį — Tau pakako tik panorėti, ir jis buvo apvalytas; pa-raližuotąjį — jo raumenis Tu suminkštinai be jokio vargo; akląjį — vienu savo žodžiu Tu grąžinai jam regėjimą . . . Visi daiktai Tau palenkti, nes visus juos sukūrei. Kodėl tad dabar skubi (kentėti), mano Sūnau?" Iš tikro, jeigu pati Marija buvo atpirkta, apsaugojant ją nuo nuodėmės Viešpaties noru, kodėl šitokiu būdu negalėjo būti išganytas ir visas pasaulis? Romanos himnas sklaido didžią kančios paslaptį, nes į ją žiūri ne psichologiškai, kaip Jakoponė, bet metafiziškai, ir sieja ją ne su žmogaus užuojauta kenčiančiai Marijai, bet su Dievažmogio laisvu apsisprendimu mirčiai. Todėl nors šiedu himnai savo motyvais ir yra labai panašūs, pats giliausias jų nusistatymas Marijos atžvilgiu yra labai skirtingas. Tiek Jakoponės, tiek Romanos Marija yra, tiesa, Mater dolorosa. Tačiau Jokoponė žiūri į ją individualiai ir žmogiškai, o Rcmanos ją svarsto atpirkimo paslapties šviesoje. Jakoponės žvilgis ateina iš žmogaus stebėtojo, kuris pats jaudinasi ir verkia; Romanos — iš Dievo Atpirkėjo, kuris kenčia ir savo kančia mums užmena neatspėjamą mįslę. ------------- 5) Brevioriuje šia himnas yra vartojamas sutrumpintas, todėl tolimesnių kreipinių į Mariją ten nėra. 6) Plačiau apie tai autorius rašo savo knygoje apie šv. Pranciškų: "Saulės Giesmė", skyriuje "Kančia ir mirtis". 7) šio himno tekstas yra cituojamas iš minėtos P. Rega-mier antologijos. P- 78-87. Tai ir yra Vakarų bei Rytų priėjimo kelias. Vakarams Marija yra daugiau individualinė asmenybė, Mirjam iš Nazareto, radusi malonės pas Viešpatį, todėl Jo išpuošta, išugdyta, perkeista ir apvainikuota. Rytams ji yra daugiau kosminio prado reiškėją: Genezės bei Apokalipsės Moteris, todėl slepianti savyje išganymo vyksmą, jį nešanti ir išreiškianti. Be abejo, Vakarai žino, kad Marija yra ir visuotinio atpirkimo individualus įvykdymas, o Rytai žino, kad Marija yra ir istorinė asmenybė. Tačiau ne šis teorinis žinojimas apsprendžia pagrindinį vienų ir kitų kelią į Marijos paslaptį, bet egzistencinis pergyvenimas. Vakarų pergyvenimo centre stovi Dievo Gimdytoja, taigi Motina, susirūpinusi žmonėmis, kuriems jų vestuvėse pristigo vyno. Marijos elgesys Galilėjos Kanoje yra apsprendžiamasis vakariečio nusistatymas jos atžvilgiu. Tuo tarpu Rytų pergyvenimo centre stovi Nekaltoji Mergelė, taigi Avinėlio Sužadėtinė, apsiausta saule ir apvainikuota žvaigždėmis. Jos kova su slibinu yra apsprendžiamasis rytiečio nusistatymas jos atžvilgiu. Būtų klaida vieną kurį iš šių pergyvenimų priimti, o kitą atmesti. Abu jie yra pagrįsti, nes abu išplaukia iš pačios Marijos. Mums svarbu tik įžvelgti, katras nusistatymas galėtų sėkmingiau atskleisti Marijos esmę ir jos reikšmę. Marija ir Ona Jeigu neklystame, tai pati Marijos savisą-monė mums teikia gairių, kuriuo keliu reiktų eiti, norint sėkmingai apmąstyti jos paslaptį. Nors Marija ir buvo nekaltai pradėtoji, vadinasi, nenuodėminga gimtosios nuodėmės prasme, tačiau ligi jos sąmonės šviesos ši palaiminta būsena ilgai nebuvo prasiskverbusi. Marijos ne-nuodėmingumas juk buvo ne jos asmeninis apsisprendimas, bet Viešpaties apsprendimas, paslėptas nuo jos žinios. Todėl kai angelas Gabrie-lis jai tarė: "Sveika, malonės pilnoji", Marija "nusigando jo žodžių ir manė sau, koks čia yra tas pasveikinimas" (Luk 1, 29). Malonės pilnybė gyveno joje nuo pat pirmojo jos egzistencijos akimirksnio. Angelas jos neatnešė, bet tik apreiškė, kad Marija yra "išlaisvinta iš nuodėmės vergijos, todėl visa graži, visa tobula" (encikl. "Inef. Deus"). Ir vis dėlto jos sąmonė viso to pirmiau nesuvokė ir todėl šios šviesos nusigando apreiškimo metu. Ligi angelo pasveikinimo Marija nežinojo, kas ji esanti. Užtat nuostabiai ryškiai šis žinojimas, ši sa-visąmonė prasiveržė Marijos susitikime su savo giminaite Elzbieta. Išgirdusi Marijos pasveikinimą, Elzbieta "sušuko dideliu balsu ir tarė: Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina ateina pas mane?" (Luk. 1, 42-43). Tada Marija atsakė į šį šūksnį ne kukliai ir baimingai, kaip angelui "Tebūna man taip — fiat" (Luk 1, 37), bet didinga "Magnificat" giesme: "Mano siela garbina Viešpatį, ir mano dvasia džiaugiasi Dievuje, mano Išganytojuje" (Luk. 1, 47). "Magnificat" yra parafrazė Onos, Samuelio motinos, giesmės, kurią ši giedojo, atvedusi Samuelį šventyklon ir skirdama jį, kaip buvo žadėjusi, Viešpaties tarnybai (plg. 1 Kar. 2, 1-10). Abi šios moterys — Ona ir Marija — pradeda savo giesmes tuo pačiu širdies džiaugsmo pareiškimu ("exultavit cor meum in Domino" — Ona; "exultavit spiritus meus in Deo" — Marija) ir dėl to paties pagrindo, būtent, dėl motinystės. Abi jos buvo nevaisingos: Marija dėl pažado "aš nepažįstu vyro", (Luk. 1, 34), Ona — dėl įsčios užsklendimo (plg. 1 Kar. 1, 5). Tačiau į jas abi Viešpats pažvelgė, ir jos abi tapo motinomis. Todėl jos abi dabar garbina Dievą, nesuvokiamą savuose keliuose: galinguosius Jis paverčia silpnais, o silpnuosius sustiprina; alkstančiuosius Jis pasotina, o turtuolius paleidžia vėjais. Abi moterys naudoja tas pačias priešginybes Dievo galybei išreikšti (plg. 1 Kar. 2, 4 — Luk. 1, 52; 1 Kar. 2, 5 — Luk. 1, 53). Tačiau ir vėl: kiek Ona pasilieka subjektyvinio pergalės jausmo sienose, tiek Marija savame išaugštinime regi visuotinių perspektyvų. Ona buvo Elkano žmona. Bet būdama nevaisinga, ji turėjo iškęsti daug patyčių iš kitos to paties Elkano žmonos Peninos (plg. 1 Kar 1, 6). Užtat pagimdžiusi Samuelį, Ona pasididžiuodama tarė savo giesmėje: "Didi tapo mano stiprybė Viešpatyje, ir mano burna drąsiai kalbasi su priešais" (2, 1). Penina dabar turėsianti nutilti, patyčios pasibaigsiančios, paniekinta moteris atsitiesianti. Tų pačių aidų girdėti ir Marijos "Magnificat". Tiesa, įMarija buvo atsisakiusi motinystės sava valia. Tačiau tai nereiškia, kad šis atsisakymas jai buvo lengvas ir kaip moteriai apskritai, ir kaip izraelitei, nes jos tautoje nevaisingumas buvo laikomas negarbe ir net Viešpaties bausme. Todėl angelo pasiūlymo pradėti įsčiuje ir pagimdyti sūnų (plg. Luk 1, 31) Marija neatmeta iš esmės, bet tik klausia, "kaip tai įvyks", kadangi ji nepažįstanti vyro. Ir Marija lengvai atsidūsta patyrusi, kad motinystė jai ate's ne iš vyro valios, bet iš Dievo: jai bus nuimta negarbė prieš savo tautą, jai bus pašalintas visą gyvenimą ją sekiojąs pažeminimas ir sykiu bus išsaugotas vyro nepažinimas. Savo giesmėje ji šį atodūsį ir išreiškia žodžiais: "Jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą" (Luk 1, 48). Negimdydama ji stovėio žemiausioje Izraelio moterų vietoje. Tačiau Viešpats pasigailėjo jos ir ją pakėlė iš jos pažeminimo, kaip ir Oną. Tačiau tuo šių dviejų moterų bendras kelias ir baigiasi. Ona iš savo motinystės nedaro jokių objektyvinių išvadų. Ji neturi jokio pašaukimo ateičiai. Ji pagimdė Samuelį, atvedė jį šventyklon, atidavė Eliui ir tuo savo paskirtį atliko. Jos giesmėje nejausti nieko, kas pralaužtų subjektyvios motinystės sienas ir įgytų visuotinės reikšmės. Šitokios savisąmonės Onoje nėra. Ji grįžta su savo vyru namo, ir tuo jos misija baigiasi. Visai kitaip save pergyvena "Magnificat" Marija. Ji pradeda, sakėme, kaip Ona; ji net ir baigia savo giesmę, kaip Ona. Tačiau viduryje esama posmų, kurie Mariją esmingai atskiria nuo Onos: "Štai, nuo dabar visos kartos vadins mane palaiminta, nes didelių dalykų padarė man Galingasis, kurio vardas šventas" (Luk 1. 48-49). Sutikusi būti Išganytojo motina ir savyje nešiodama įsikūnijusį Žodį, Marija suvokė, kad jos motiniškumas yra daugiau, negu tik paprastas įsčios atvėrimas naujai gyvybei. Ji suvokė, kad tapti Logos keliu į žmoniją yra tik vienas iš tų "didžių dalykų", kurių Galingasis jau yra padaręs jos būtyje. Ji suvokė, kad jos motinystė yra joje glūdinčios malonės pilnybės išsiskleidimas, todėl nesibaigsianti su Atpirkėjo gimimu, bet vyksianti amžių amžiais. Angelo atskleista malonė būsianti vaisinga visų laikų tėkmėje, ir jos nešėja būsianti vadinama palaiminta visų žemės giminių. Angelo pasveikinimas būsiąs kartojamas visur ir visados, nes jis išreiškiąs pačią giliausią sveikinamosios esmę. Per "Magnificat" Marija prabilo jau ne kaip menka ir savų tautiečių niekinama mergaitė, bet kaip žmonijos atstovė Viešpaties akivaizdoje. Ji suvokė savo vaidmenį pasaulio istorijoje, ji suprato savo paskirtį išganymo tvarkoje ir visa tai išreiškė savo giesmėje, atsakydama į Elzbietos nuostabos šūksnį. "Magnificat" yra Marijos sąmonės prasiveržimas; tačiau sąmonės, kurios turinys yra ne subjektyvus jausmas, bet ob-jektyvinė palaimintosios būties samprata. Todėl čia Marija žvelgia ne tiek į praeitį, atsimindama savo pažemintą padėtį tautoje dėl nekaltybės pažado, kiek į ateitį, į istorinį išsiskleidimą jai Viešpaties padarytų "didžių dalykų". Jeigu Onai jos giesmė reiškė jos paskirties užbaigą, tai Marijai jos "Magnificat" reiškia jos pašaukimo pradžią, jos pirmą žingsnį į Apvaizdos nubrėžtą jai uždavinių lauką. Buvusi kukli ir baiminga Nazareto Mergaitė, išsigandusi angelo žodžių, dabar atsistoja visu savo didingumu: "Magnificat" posmuose mes iš tikro jaučiame Apokalipsės Moterį, kuriai duota "du didelio erelio sparnu" (Apr. 12, 14). Ar tai neprimena mums šv. Petro Sekminių dieną, kada šis, anksčiau visokeriopai svyravęs ir lūžęs vyras, gavęs Šv. Dvasią, staiga suvokia savo galią ir savo paskirtį, todėl drąsiai išeina prieš minią ir pradeda skelbti Jėzų (plg. ApD 2, 14), kurio dar taip neseniai buvo po priesaika išsigynęs (plg. Mork. 14, 71). Kaip Šv. Dvasia suteikė savisąmonę Petrui, taip lygiai ta pati Šv. Dvasia, apdengusi savo šešėliu Mariją apreiškimo metu (plg. Luk 1, 35), atskleidė jai jos kelią žmonijos gyvenime. Abiem tačiau atvejais — ir Petro, ir Marijos — šis savęs suvokimas reiškė ne subjektyvinį žmogiškąjį pergyvenimą, bet ob-jektyvinę būtį, malones perkeistą ir įjungtą į atpirkimo žygį. Mūsų kelias Jeigu tad klausiame, kuriuo keliu — subjek-tyviniu, išeinant iš nusidėjusiojo žmogaus reikalų, ar objektyviniu, išeinant iš atpirktosios Marijos būties — geriau būtų galima prisiartinti prie Marijos paslapties, tai "Magnificat", kaip Marijos savisąmonė, mums rodo objektyvinį kelią, nes juo žengė ir pati Marija, didžiuodamasi savo giesmėje ne tuo, ką ji veiks, bet tuo, kas jis bus ir jau yra. Tuo ji, be abejo, nepaneigė būsimos motiniškai globojamosios savo veiklos. Galilėjos Kanos kreipinys "jie vyno nebeturi" bus jos amžiais kartojamas savo Sūnui. Vis dėlto ne dėl šių būsimų savo darbų ji teigė, kad ją vadinsią palaiminta visos gimines. Jai skirsimą garbė švitėjo jos sąmonėje ne kaip žmonių padėka už jos geradarybes, bet kaip Viešpaties pagarbinimas dėl joje gyvenančios malones pilnybes. Visos ger-darybės, kurias Marija vykdys istorijos eigoje, turės būti tik šios pilnybes išsiskleidimas, apsireiškimas, tik istorine regimybe to, kas neregimai ją padare Šv. Dvasios Sužadėtine. Štai kodėl mums ir atrodo, kad Marijos esmę atskleidžia ne tiek Mater dolorosa ir ne tiek Mater misericordiae, kiek gratiae plena, Immaculata, tasai tikrinis Marijos vardas, angelo ištartas paties Dievo pavedimu ir Marijos pakartotas jos pačios lūpomis šv. Bernadetei. Marija susimąstė, išgirdusi šį savo vardą: "Koks čia yra tas pasveikinimas?" (Luk 1, 29). Ar tai nėra nurodymas, kad kaip tik ties šiuo vardu turime susimąstyti ir mes? "Kas yra Toji, kuri ateina iš dykumų, atsirėmusi į savo Mylimąjį?" (Giesmių Giesme 8, 5). "Kas yra toji, kuri žvelgia žemyn, kaip aušra; graži, kaip mėnuo; gryna, kaip saulė, ir vis dėlto baisi, kaip liūtai?" (6, 10)? Pastaba. — šis straipsnis yra įvedamasis skyrelis autoriaus rašomai marijologinei studijai "Malones Pilnoji"; ji turėtų būti mažas įnašas į jubilëjines Nekalto Prasidėjimo pastangas mūsų tautoje, kurios tėvyne jau iš' seno yra vadinama terra marianna, kuri tačiau dar nė sykio nebuvo kiek atidžiau susimąsčiusi ties Nekaltosios paslaptimi.