ATEITININKŲ IR POLITIKOS KLAUSIMU

Parašė Vysk. V. Brizgys

Šių 1953 metų "Aidų" nr. 8 labai atsargiai paliesti opūs klausimai. Opūs, ir gal todėl B. S. nepasisakė net, kas jis yra. Tačiau tie klausimai ateitininkus yra tiek palietę, kad apie juos plačiai ir jautriai ateitininkų tarpe kalbama, tik ligšiol niekas nedrįso tą nuotaiką viešai pasakyti. Tai viešai paliesdamas, B. S. gal iš atsargumo kaikur yra perdaug lakoniškas, kaikas pasakyta aplinkiniais žodžiais ir dėl to kaikas lieka neaišku. O straipsnyje paliesta visa eilė tokių klausimų, kuriais vertėtų ateitininkams nors savo tarpe plačiau išsitarti. Autoriaus minčių sugestijoje noriu kelis klausimus savaip formuluoti. 1. Atsimenant autoriaus pasakymą, kad "daugelis ateitininkų ir šiandien yra linkę savo organizacijos interesus statyti augščiau už politinių grupių interesus," pravartu pagalvoti, kad tokios nuotaikos vertė priklauso nuo to, kas jie ir kiek verti tie interesai. Vertinant savo organizaciją, jos principus, iš jų sekančius auklėjimosi ir veiklos kelius, reikia būti objektyviems tiek kitų, tiek ir savus atskirus interesus vertinant, šitaip nusiteikusi, kiekviena organizacija visus tuos interesus sugebės tvarkyti naudingai sau ir nepareidama į kelią kitiems. Kiekvienam dalykui, taigi ir savai organizacijai galima neigiamai pasitarnauti, ne tik jos pakankamai nevertinant, bet ir ją pervertinant. Turint tai galvoje ir pripažįstant Ateitininkų Federacijai visa, ką jos nariai ligšiol jai nupelnė, daugeliu atžvilgių naudinga atsiminti, kad ateitininkai sudaro tik mažą katalikiškos visuomenės nuošimtį. Lietuvoje buvo ir svetur yra ir kitų vertingų katalikiškų organizacijų. Laisvoje Lietuvoje jaunų ateitininkų tik mažas nuošimtis ateidavo iš sendraugių ateitininkų šeimų, o daugumas jų ateidavo iš liaudies — kaimo ir miestelių. Jeigu šiandien svetur kiek kitaip, tai nėra jokios abejonės, kad laisvoje Lietuvoje bus vėl tas pat. Šiuos dalykus ateitininkams būtina prisiminti. Jie padės patiems teisingai jaustis ir suteiks daug sveikos orientacijos, tvarkant savo veiklą ir nustatant tai veiklai dirvos plotus. 2.    B. S. teisingai primena, ir tai verta visiems suprasti, kad ir kilnios ar nors naudingos organizacijos gali būti vietinio ir laikinio pobūdžio. Tos, kurios nėra vietinio ir laikinio pobūdžio, o prie jų reikia priskaityti ir Ateitį, gali padaryti klaidą, kuri mažiausia gali būti nors tuščias laiko sugaišinimas. Taip gali atsitikti, jeigu, gyvenant šiandieninėse vienokiose ar kitokiose aplinkybėse, veikloje turimos galvoje ne jos, o vaizduoja-masi gyvenant ir veikiant buvusiose aplinkybėse. Gi tų praeities aplinkybių ne tik dabar nėra, jų mes jau nesulauksime, nė Lietuvon sugrįžę. Nesunku suvokti, kad mes savo vaizduote nepakeisime nei USA nei kitur laisvame pasaulyje turimų aplinkybių. Lietuva yra viena ir jos įvairūs laikai, taigi ir mūsų joje gyvenantieji, buvo tik vieną kartą. Kada Lietuvai laisvė besugrįžtų, jeigu mums bus lemta ir netrukus ten sugrįžti, būtų neteisinga galvoti, kad vienokią ar kitokią veiklą pradėsime taip, kokia ji buvo nutraukta 1940 rretais. Galvojantieji apie veiklą ateities Lietuvoje bus realesni tie, kurie galvoja ne apie 1940 metus, o apie 1917-1920 metus Rusijoje ar Lietuvoje. 3.    Teisingai atkreiptas dėmesys į politikus, kurie su savo hipotezėmis, neaiškiais ir šiandien neaktualiais klausimais apeliuoja į per jauną ele-mentr, viliodami savo pusėn jaunųjų ne protus (nes ginčų net turinio anas jaunimas nesuvokia), o širdis. Ateitininkų jaunimui ir bendrai ka-tališkiškai visuomenei pasitarnaus tie, kurie politikuojančių sendraugių santykį su jaunimu nukreips į tinkamą kelią. Kas kita yra jaunimui aiškinti krikščioniškus politinių problemų ir veiklos pagrindus, o kas kita jaunimą verbuoti jiems nesuprantamų pakraipų sekėjais. 4.    Tačiau kalbant apie jaunimo santykį su politika, laikau esant neteisingu principu dalykų reikalingumą jaunimui rikiuoti pagal tai, kas jaunam žmogui patinka ir kas nepatinka. Tokiu keliu einant, priaugintume tik vadinamųjų "mamos vaikų", o ne darbuotojų ir kovotojų. Daug talentų žuvo, būtų žuvę ir žūsta, kur viskas paliekama jaunų žmonių pamėgimui. Daug genijų ar nors žymių žmonių tokiais tapo, kad buvo kas laiku jiems patarė, juos paveikė eiti tuo keliu, kurs jaunystės pradžioj jaunam žmogui buvo gal ir labai įkyrus, tačiau šalia jo esantiems daugiau suprantantiems ir patyrusiems asmenims atrodė, kad tai bus ano jaunuolio kelias. Tai tinka visoms sritims. O kalbant apie ateitininkų jaunimą ir politiką, atrodo, nebūtų teisinga jaunuoliui politinio išsilavinimo duoti tik tiek, kiek sporto, meno ir panašių dalykų — kiek jis norės. Nors politikos nestatau ant vienos pakopos su religija, bet visiems pravartu pakankamai ir gyvai įsijausti, kad politika yra realusis gyvenimas, kurio mūsų laikais jau negali išvengti net klauzuron u.sidarę vienuolė-. Apie tą realųjį gyvenimą nusimanyti ir jo pakankamai mokėti privalo ne vien tie, kurie vadinasi ar kitų yra vadinami politikais, o kiekvienas, kurs nemano gyventi Simono Stulpininko gyvenimu. Kiekvienas garbingas bendruomenės narys yr.a pilietis. Todėl ypatingai katalikų elitas privalo savo pilietines pareigas ir teises gerai žinoti ir mokėti pareigas gerai atlikti ir teisėmis gerai naudotis. Politikofobija šiandien jau laikas laikyti nesusipratimu ir jos jaunimui idealu negalima statyti. 5.    Ar ateitininkų organizacija ligšiol savo nariams davė pakankamai politinio išsilavinimo, galima palikti atviru klausimu. Grįždamas prie B. S. pasakymų, aš noriu tik atkreipti ateitininkų dėmesį į du faktu. Vienas — tie iš ateitininkų, kurie Lietuvoje vadovavo politinei veiklai, ir tie, kurie dabar stovi priešakyje politinės kovos už Lietuvos laisvę, yra ne ateitininkų auklėtiniai, o dar iš tos kartos, kuri yra Ateities kūrėjų ir formuotojų karta. Antra — man atrodo, kad tie iš jaunesnės kartos, kuriuos jau galima teisingai vad'nti Ateities auklėtiniais ir kurie bandė eiti į politiką, pasirodė tai sričiai per silpnai paruošti. Ne dėl ko kito, o tik dėl šitos priežasties katalikų tarpe kilo tie nesusipratimai, kurie palietė tremtyje esančią ateitininkija. Drįstu manyti, jog tvirtindami, kad ateitininkijai tai jokios įtakos neturėjo, nesuvokiame tikrovės. 6.    Teisingai ir garbingai suprastas politinis darbas yra panašus į karą tarnybą. Kur karinė tarnyba paremta savanorių verbavimu, ten kariuomene gali tapti pačiam kraštui labai pavojingu dalyku, jeigu ji atsidurs vertelgų rankose. Lygiai tą pat; galime pasakyti apie politiką: netikę politikieriai yra didele nelaime. Tačiau ir privalomą karo tarnybą galima palyginti su politine tarnyba. Kaip karo ir kitas pilietines tarnybas, taip ir politinę tarnybą tenka nekartą atlikti ne iš savo noro, o tautos ir tėvynės reikalų pašauktam. Katalikiško elito žmonės turi mokėti šias tarnybas gerai atlikti. 7.    Nepritariu galvojimui, kad "tikroji praktinė politika daugeliui iš viso neegzistuoja, kol nšra tikrojo politinio veikimo lauko savoj valstybėj". Politikuoti savo laisvoj, tvarkingoj valstybėj yra ir malonu ir pelninga. Tačiau šiandien mūsų visų tikroji ir praktinė politika yra kova už Lietuvos valstybės atgavimą, už Lietuvos ir lietuvių tautos laisvę. Kas ja šiandien nesidomi, tie daugiau ar mažiau nusikalsta tautai ir Lietuvai. Tikroji ir praktinė politika taip pat yra domėjimasis to krašto reikalais, kur kuris esame, o kas yra to krašto pilietis, tas jau neturi teisės sakyti, kad jam tame krašte tikroji praktinė politika neegzistuoja. Toks būtų blogas bet kurio krašto pilietis. Toks ir Lietuvon kada nors sugrįžęs ir patekęs į politikos darbą gali būti perdaug panašus į Vokietijos Volkssturmo kareivį. 8.    Nustatant ateitininkų santykį su politika, manau, teisingiausia bus eiti šiuo keliu; a.    Moksleiviai mokomi ir auklėjami pažinti krikščioniškus principus ir juos taikyti praktikos gyvenime. Su politika jie tiek tesusiduria, kiek iškyla praktiško reikalo — visuomenei, kurioje jie gyvena, aktualias politines problemas įvertinti pagal krikščioniškus principus. Politinių veikėjų nedera leisti į jaunimo tarpą kalbėti politinės grupės reikalais. Nestatyti jaunimui idealu politika nesidominčių asmenų. b.    Augštųjų mokyklų studentams laikas yra pagrindinai domėtis politine sritimi. Pilnamečiai studentai turi laisvę priklausyti ar nepriklausyti politinei partijai. Jie turi pareigą pozityviai dalyvauti politiniame gyvenime tiek, kiek to reikalauja pilnateisio piliečio pareigos ir teisės. c.    Apie sendraugius pasakytina tas pat, kas pasakyta apie studentus. Atsimintinas ir čia pritaikytinas vienas iš Katalikų Akcijos dėsnių, kad dalyvaujantieji politinėse pareigose valstybės aparate ar savos partijos vadovybėje negali užimti vadovaujančių vietų ateitininkų organizacijoje Vysk. V. Brizgys.