EILĖRAŠČIAI

Parašė J. AUGUSTAITYTE-VAIČIŪNIENĖ

DREBULĖ Po tavo šakomis miegoti buvo gera Ir plaukti vandenų puikiu sapnu, Kur skaldo Baltija gintarą, Kurios gelmėj gimei ir tu. Drebėjo lapai, vyto ir byrėjo, Mane apklojo patalu šiltu . .. O kai namai sugriuvo vėjo, Ir mane nunešė kartu. Kai pirmas spindulys surado Toli nuo tos šlamuolės drebulės, Buvau be žvilgsnio ir be žado — Žiupsnelis dulkių pakelės. Ir laukiu, kas parneš susėmęs Tuos gyvus pelenus namo: Ar gal tas pats išblyškęs vėjas, Kuris užmigo dykumoj!? AUDRA   SODE Varteliai kloptelėj, ir jis įėjo . . . Ir nerimas baisus pakilo žydinčiam sode . . . Drebėjo medžiai kietame glėbyje vėjo, Apsvaigę buvę baltame vestuviniame parade. Tamsa užgriuvo, ir nematė niekas, Kaip baisiai draskė kvepiančius rūbus .. . Kad ant vejos žiedų nukritęs sniegas Užgesęs pirmutinį rytą bus . . . Kai vėl vartus atkėlė rytas margas Ir įvažiavo skambanti stikliniais apdarais šviesa, Kvatojo išprotėjęs senas sodo sargas Po obelim apnuoginta basa. Praėjo daug žmonių — vaikų pro šalį, Užgaudami lazda nuplėšytus medžius ... Kad vaisių širdžiai atgaivint surast negali. . . Nelieski jų: ranka nudžius! DIENA   RŪSTI Laikas išgąsdintas bėga Rūsčio apsemtais laukais ... Miškas ir sodas apkrito Verkiančiais žodžiais pilkais. Spindi pro ašarų liūtį Žemės plieninė tamsa .. . Kviečia išnykti nebūti Naktis apdraskyta basa. Veltui apsiblaususios žvaigždės Grumias su juodu dievu, Ir didelis skęstantis laivas Šaukias balsu nesavu. Dienų suliepsnojusis vaškas Kyla kalnais neregiais . . . Išniekintos vėliavos blaškos Ir mirštančiais krinta drugiais.. LIETUVAITĖS  GIMIMAS Nusišypsoki, Vyda, motinėlei, broliui, sesėm ... Ir nusijuok žaibams bebėgantiesiems dangumi: Visokiais įrankiais geriausius grafikus užprašėm,— Neverki, būk kantri, protinga ir rami. Tavo veidukyje mažytis skausmas virpa Didžiulėj ryto užverstoj angoj ... Įverta juostos šimtaraštė kilpa Gražiausioje senelių pasakoj ilgoj . . . Perkūnas pasisodins tave ant kelių, Parodys šimtmečių pašventintus takus . .. Migloje dievmedžio žalių šakelių Tu neši duoną partizanams į miškus. Karžygiai kai sujos į vaišes, Tavo žingsnius ant samanų suras, Dainuos apie puikias akis žydrąsias Ir kvepiančias linų laukais kasas. RUDENIO GIEDRA Lygumos ligi d,angaus pratįso. Jau rūkai daubosna supūsti. Gluosnių rankose voratinkliai suplyšo .. . Ir keliuosi aš anksti, anksti Į pirmąsias mišias. Laikas rudenio maldas kalbėti — Greit širdis nušalnos. Ir pro debesų auksinį rėtį Vakaro žara pradės byrėti Jau be dulkių dienos.