"DIEVO PARAŠIUTININKAI" PRANCŪZIJOJE Spausdinti
Parašė J. Sav   
Savo laiku pasaulį nustebino drąsus Paryžiaus kardinolo Suhard užsimojimas — siųsti kunigus kaip darbininkus į subedievėjusių prancūzų darbininkų tarpą. Tai buvo didelis ir drąsus bandymas, kuris turėjo nutiesti kelius naujai apaštalavimo formai. Vieni tą žygį sveikino, kiti iš pat pradžios kėlė abejonių tokio žygio tikslingumu. Atrodė, kad tik laikas parodys, kiek tas naujas bandymas bus sėkmingas.

Neseniai laikraščiuose pasklido žinia, kad Roma pasisakė prieš kuni-gus-darbininkus ir patarė toliau nuo šio apaštalavimo susilaikyti. Šių metų spalių mėn. 14 d. Paryžiuje susirinko Prancūzijos kardinolai ir vyskupai šio klausimo aptarti. Augštų Prancūzijos Bažnyčios hierarchų posėdis sukėlė didelio susidomėjimo prancūzų tarpe. Vyskupai, Paryžiaus kardinolui Feltin pirmininkaujant, turejo pasisakyti dėl kunigų-darbinin-kų. Šis klausimas pasidarė labai opus po to, kai Seminarijų Kongregacijos Prefektas, kardinolas J. Pizzardo viename rašte išsitarė, kad kunigų-dar-bininkų eksperimentas davęs neigiamų rezultatų. Gal kardinolas Pizzardo buvo paveiktas to fakto, kad paskutiniu laiku keli kunigai-darbininkai pasirodė neištikimi savo luomui. Kardinolo žodžiai turėjo reikšti Vatikano nusistatymą — neleisti toliau kunigams imtis apaštalavimo fabrikuose ir dirbtuvėse, dėvint darbo drabuži ir stovint prie mašinų. Kard. J. Pizzardo raštas buvo skirtas Prancūzijos vyskupams ir jų įsteigtai "Paryžiaus Misijai", kuriai priklauso apie 100 kunigų-darbininkų. Pačioje Prancūzijoje rašto turinys, kuris paneigė drąsų ir modernišką misionieriavimo būdą, negalima sakyti, kad būtų buvęs palankiai sutiktas.

Vyskupų konferencijoje dalyvavo penki kardinolai ir penkiolika vyskupų. Jie turėjo padaryti tuo klausimu sprendimą ir pateikti jį popiežiui patvirtinti. Konferencija neišleido jokio komunikato. Buvo tik tiek žinoma, kad lapkričio mėn. pradžioje kardinolai Feltin, Gerlier ir Lienart vyks į Romą išdėstyti Prancūzijos episkopato nuomonę pačiam popiežiui.

Iš tikrųjų lapkričio 5 d. popiežius priėmė privatinėje audiencijoje minėtus kardinolus. Audiencija tęsėsi virš valandos. Kas ten buvo kalbama, niekad nebus sužinota. Tačiau Prancūzų dvasiškijos sluogsniuose kalbama, kad šv. Sostas nepasmerks kunigų-darbininkų veiklos. Daugiausia, kas gali būti — tai įnešimas tam tikrų pataisų į tą drąsią "Dievo šaulių" veiklą, pvz. gali būti uždrausta kuni-gams-darbininkams kištis į grynai politinio pobūdžio reikalus. Romoje kalbama, kad po paskutinės kard. Pizzardo audiencijos pas popiežių vėl bus atidaryta Limoges seminarija, kuri rengė kunigus-darbininkus ir kuri paskutiniu laiku buvo patarta uždaryti.

Trys kardinolai jau grįžo į Prancūziją ir išleido komunikatą, kuriame pabrėžia visišką šv. Sosto ir Prancūzijos episkopato nuomonių sutapimą dėl kunigų-darbininkų veiklos. Atrodo, kad ji liks nepaliesta, tik į pačią veiklos programą bus įnešta tam tikrų korektyvų.

Kalbant apie šią modernišką apaštalavimo formą, tenka pastebėti, kad ji savo pagrinde nėra nauja. Prancūzijos kunigas-darbininkas yra naujų laikų misionierius. O misionieriaus tikslas — jieškoti sielų visur: tiek Europoje, tiek Azijoje ar Afrikoje. Šios naujos misionieriavimo formos sumanytojas buvo Msgr. Henry Godin, miręs 1944 m. Jo planą labai parėmė tuometinis Paryžiaus arkivyskupas kard. Suhard, kuris pasiėmė už tą veiklą visą atsakomybę.

Kas gi yra tie kunigai-darbininkai? Tai kunigai, kurie vykdo savo misiją fabrikuose, gyvendami darbo draugų gyvenimu jų tarpe tuo tikslu, kad užmegztų kontaktą su tomis sielomis, kurios neturi laiko pagalvoti ir užsiimti dvasios reikalais. Dalis prancūzų dvasiškijos tikėjo, kad ši kryptis yra kaip tik atsakymas į mūsų dienų reikalavimus. Kaipgi kitaip galima užmegzti ryšys su tais, kurie darbo ir skurdo aplinkoje prarado bet kokį kontaktą su savo tėvų tikėjimu ? Šie naujieji misionieriai Prancūzijoje vadinami "Dievo parašiutininkais", nusileidusiais raudonųjų užfrontėje — darbininkų tarpe. O toji užfrontė yra industrijos miestų pakraščiai ne tik Paryžiuje, bet ir Marseille, Bordeaux, Calais, kur nukrikščionėję darbininkai sudaro gyventojų daugumą. Pirmieji šių kunigų žvalgai pradėjo savo žygį 1943 m. Pirmoji tvirtovė, kur ji įsiveržė, buvo Paryžiaus "banlieu" tarp barakų ir lūšnų, purvo ir skurdo teritorijoj. Reikia pažymėti, kad toje "banlieu" gyvena keturi penktadaliai visų Paryžiaus darbininkų, plus visi tie, kurie iš viso pašau! io kraštų atsiduria Prancūzijos sostinėje, jieško-dami darbo. Paskutinė statistika priskaito tokių apie 3 milijonus.

Kunigų-darbininkų klausimas atkreipė pirmą kartą viešosios opinijos dėmesį pernai metų gegužės mėn., kada Paryžiaus policijos prefektas, areštuotų demonstrantų prieš gen. Ridgway tarpe rado du kunigu-dar-bininku. Kardinolas Feltin tuoj ėmėsi juos ginti. Pasitaikė ir sunkiai pateisinamų ir apginamų atvejų, kada, pvz., Limoges mieste penki kunigai-darbininkai, kurie dirba stiklo fabrikuose, drauge su kitais darbininkais pasirašė protestą prieš krikščioniškus sindikatus, kaltindami juos išdavus darbininkų reikalus, nutraukiant streiką, kurį buvo suorganizavę komunistai.

Prancūzų komunistų partija visą laiką puolė kunigus-darbininkus. Neseniai centro komitete Thorez žmona nurodinėjo pavojų komunizmui, nes, esą, darbininkai-kunigai ardą darbininkų vieningumą. Dabar gi ėmė i juos ginti. Paskutiniais mėnesiais prancūzų komunistai puola Bažnyčią, kad ji apleidžianti save kunigus. Esą, šv. Sostas panaikinsiąs kunigų-darbininkų apaštalavimą, nes bijąs, kad tie kunigai neužsikrėstų marksizmo idėjomis. Bet Bažnyčia, priešingai, yra pasiryžusi išlaikyti gyvas ir kompaktines savo žvalgų eiles. Vatikano susirūpinimas   reiškiasi   daugiau   dėl techniškos drausmės, o ne dėl religinės misijos, kuriai vyskupai yra davę tik bendras instrukcijas, bet neišdirbę smulkaus ir aiškaus darbo reguliavimo, kuris galimas tik po kelių metų praktiškos veiklos. Šv. Sostas laikosi tokios praktikos, kad bet kokia veikla yra aprobuojama tik tada, kai bent dešimties metų patyrimas parodo išganingus vaisius.

Reikia manyti, kad kunigų-darbininkų darbas davė jau pakankamai medžiagos tokiam reguliavimui sustatyti. Juo bus apsaugoti tie "Dievo parašiutininkai" nuo pavojų, kylančių iš jų darbo srities. Štai kas labiausiai rūpi Bažnyčiai. Atskiri nukrypimai yra ne kas kita, kaip pasėka kovos tarp ateizmo ir Dievo žodžio, geriau sakant, tarp gyvenimo realybės ir dvasios. Keli kunigai, kurie nepaklausė savo vyskupo grįžti į savo vietas Nicoje, arba tie keli, kurie atkrito iš kunigų luomo, yra ne kas kita, kaip kritusieji žiaurios kovos lauke. Tai yra neiššvengiama. Bet dauguma atlaikė kovos pozicijas ir užkariauja naujus plotus. Bažnyčia ir čia įrodo, kiek nepagrįstas buvo Markso pranašavimas, kad Bažnyčia žlugsianti drauge su kapitalizmu, arba tuoj po jo.

Kunigų-darbininkų misija tik iš paviršiaus žiūrint gali atrodyti nauja ir skirtinga nuo kitų. Faktinai ji vadovaujasi ta pačia dvasia, kurios apimti pranciškonai ir domininkonai kitados veržėsi per vandenynus į tyrus, kalnus, stabmeldžių kraštus, apsiginklavę vien viltimi, tikėjimu ir troškimu nešti Dievo žodį laukinėms ir klystančioms tautoms.

Paryžiaus "banlieu" džiunglės yra pilnos lekiančio smėlio. Po jį braido jauni kunigai-darbininkai. Jie ten gyvena atskirti nuo savo aplinkos ir nuo galimybės atgaut savo jėgas ir pusiausvyrą, štai dėl ko yra reikalingas tam tikras planas, kuris ne tik nurodytų kovos būdus, bet ir duotų galimybės bent kiek atsilsėti, atgauti jėgas, pasirengti naujiems žygiams. Bažnyčia tikriausiai neatšauks jų iš kovoj lauko, tik paims juos į dar rūpestingesnę globą. Gal praeis dar daug metų, kol pirmieji kovo; rezultatai bus jau apčiuopiami. Ilgoje katalikų misijų istorijoje šis yra naujas puslapis, kuris turi tik pirmąsias eilutes. Gyvenimui bėgant, į jį bus įrašyta daug naujų vardų ir žygių.
J. Sav.

o Romoje pavadinta viena aikštė Lietuvos vardu — itališkai Lituania. Aikštė yra Parioli kalvose, kur gyvena turtingesnieji romiečiai bei užsienio diplomatai.