MINDAUGAS IR JO KARŪNA Spausdinti
Parašė ZENONAS IVINSKIS   

Kritiškos   pastabos   septynių   šimtmečių (1253-1953)   perspektyvoje

I. Šaltiniai ir tyrinėjimai apie Mindaugo laikus.
II. Mindaugo varžovas — jo sūnėnas Tautvilą Dausprungaitis.
III.    Kiti galutinai neišspręsti klausimai (sostinėsvieta, Mindaugo atkritimas pagonybėn ir žemių dovanojimo dokumentai).
IV.    Mindaugo kelias į karaliaus garbę.
V. Valdovų karūnavimas Europoje 13-me amžiuje ir Mindaugo karūna. VI. Mindaugo karūnavimo ceremonijų klausimas ir iškilmių vieta. VII. Karūnavimosi reikšmė.

I.
". . . Viešpataujant šviesaus prisiminimo Mindaugui, kuris, jam priėmus krikšto sakramentą, buvo Apaštališkojo autoriteto vardu vainikuotas karaliumi, tačiau žiauriai užmuštas piktos valios sūnų..." (Theiner I p. 79).

Tas reikšmingas sakinys iškelia pirmojo ir paskutinio Lietuvos karaliaus tragiškai užbaigto gyvenimo tris svarbiausius faktus. Jis buvo parašytas popiežiaus Klemenso IV laiške čekų karaliui Otokarui II, kai dar tebuvo praėję penkeri metai (1268) nuo karališkos šeimos išžudymo, kai Roma rūpinosi apsaugoti Lietuvos karūną ateičiai. Su tais įdomiais žodžiais ("clarae memo-riae Mindota ) glaudžiai siejasi taip pat ir klausimas, ar Mindaugas išliko krikščionimi. Tuo būdu paliečiama plati problematika, per paskutinį šimtą metų davusi progos įvairiems svarstymams. O tai atsitiko ypač todėl, kad tiesiogiai apie Mindaugą šaltinių nėra daug. Kai palygini, pvz., su Vytauto D. laikų keliolika kronikų ir šimtų šimtais raštų, tai čia tiesiogiai apie Mindaugą versmių tėra dalelė. Tai bus per tuziną Romos bulių, dešimtis Mindaugo ar jo vardu surašytų donacinių dokumentų ir dvi kronikos, būtent Ipatjevo arba Volynijos metraštis ir Ei-lėtoji Livonijos kronika. Tiesa, čia neminime Henriko (vad. "Latvių") kronikos, kuri pateikia mums brangių ir ankstybų priešmindauginių žinių apie Lietuvą (iki 1227).
Abi mindauginės kronikos turi didelį trūkumą. Jose pasigendame tikslios chronologijos, trūksta vietovardžių. Tad tyrinėtojas čia patenka į klampų ir abejotiną tereną, kur dažnai nėra tikro pagrindo. Negali, pvz., jis pasakyti net tikslios datos, kada susiformavo prieš Mindaugą priešų koalicija, kada buvo jis pakrikštytas ir kada karūnuotas. Galima nustatyti tik apytikrės ribos, kad tai yra atsitikę po vienų įvykių, ar prieš kitus faktus.

Eilėtosios kronikos autorius iki 1290 m. pri-dainavo 12,017 eilučių, ir iš jų geras ketvirtadalis liečia Lietuvą. Išryškindami šitos versmės istorišką vertę, esame tačiau pažymėję, jog joje nuolat sutinkamos poetui charakteringos stilistinės formulės. Dažnai pasikartoja tie patys rimai, kuriems nereikia suteikti jokios istoriškos prasmės (Židinys 24, 1936 p. 289-302). Apie Mindaugo krikštą ir karūnavimą, pvz., yra 125-kios poezijos eilutės, bet jose nėra paminėta abiejų svarbių įvykių nei laikas, nei vieta. Žinoma, datas ir vardus į poeziją sklandžiai įglausti yra sunku!

Mindaugas ir jo priešai turėjo daug santykių su Volynijos Danielium Romanaičiu, ir todėl tokia svarbia versme tampa Ipatjevo kronika (1205-92). Mūsų nelaimė, kad eilės tik šitam metraščiui težinomų teigimų apie Mindaugą nėra kaip palyginti su kitomis kronikomis.
Abu tiedu šaltiniai yra iš priešų stovyklos. Livonijos ordino sklandžią poeziją, kuri riteriams ne tik prie valgio būdavo skaitoma, bet jų ir žygiuose dainuojama, sukūrė perdėm kryžiuočių ideologijos poetas jau trisdešimt metų po Mindaugo mirties. Ipatjevo vienuolis kronistas dar labiau nusistatęs prieš Danieliaus priešą. Juk Mindaugas visą laiką kaip tik stengėsi plėsti savo valdžią į anas sritis, į kurias veržėsi Volynijos valdovas.

Patys lietuviai savo kronikas pradėjo rašyti tik Vytauto laikais. Šitaip, neturėdami betarpiškų liudininkų iš paties krašto, esame priversti visą laiką Mindaugo veikimo sceną apšviesti iš šoninės perspektyvos. Nors ji vistiek lieki apytamsė, tačiau mūsų karalius iš anos žilos lietuvių praeities ūkanų, palyginti, vistik kyšo, lyg koki milžiniška jūros uola, jau saulei tekant įžiūrima. O ten toliau už jos dar miglos. Ir iš tikrųjų labai daug, kas dėjosi prieš Mindaugą, yra dar abejonių ir netikrų samprotavimų marėse paskendę. Su Mindaugo išėjimu lietuvių scenon ir anie kaimynai (Livonija ir Volynija) pateikia mums daugiau šviesos.

Esame palikę nuošaliai šiaurės rusų (nau-gardiečių), maskviečių (Gustyno), lenkų ir pačių lietuvių metraščius, nes jie yra vėlvberni. O kryžiuočių Dusburgas ar Livonijos Wartbergė, nors ir suvartojo dingusius analus, priklauso taip pat 14 amžiui. Tačiau, pritraukus tą vėly-besnę istoriagrafiją, panaudojant net sujauktą Bychovco kroniką ir ypač kartais neužtarnautai niekinamą M. Strijkovskį, lietuviui tyrinėtojui reikėtų dar sykį tarti savo žodį; juo labiau, kad yra atsiradę naujausių svet'mųjų tyrinėjimų apie mūsų istorijos 13-tąjį amžių (žiūr. gale bibrogr.).

Kai šaltinių kokiais svarbiais klausimais nedaug, ar jie yra supainioti, vis atsiranda daugiau literatūros, nes spragos duoda laisvės. Taip yra atsitikę ir su Mindaugu bei jo laikais. Tad šalia Vytauto Mindaugas yra vienas iš tų, apie kurį daugiausia rašyta. Tas pats Lietuvos karaliaus veikimo laukas iš negausių versmių ne tik išartas, bet ne vieno vėl akėtas, iš naujo daug kartų vel kasinėtas. Kiekvienas vis atnešė savo spėliojimus bei nagrinėjimus, ir taip per paskutinius 60 metų, nuo pasirodymo pirmos moksliškos monografiios apie Mindaugą (J. Latkow-ski: Mendog krcl litewski, 1892(, jo laikų tyrinėjimas yra pasistūmėjęs pirmyn. Bet kartais jokie perkratinėjimai nieko nepadeda, jeigu kas nėra įsakmiai užrašyta. Taip, pvz., yra su vadinamosios Mindaugo sostinės vieta. Daug laisvės svarstymams vėl duoda aplinkybė, kad Mindaugo karūnavimasis buvo dvejus metus uždelstas. Atsitiktinai eilėtoji kronika pamini Mindaugo pasiuntinį pas popiežių — Parnų,, ir tuo visos žinios apie '"iškilmingą delegaciją" baigiasi. Ir t.t.

Mindauginę epochą arba atskirus su ja susijusius klausimus studijavo vokiečiai, rusai, ukrainiečiai, lenkai. Jau su moksliniais nusiteikimais bandė žiūrėti į savo karalių ir patys lietuviai. Buvusių ordino žemių (Livonijos ir Rytprūsių) vokiečiams (Th. Kallmeyer, E. Bonnell, A. L. Ewald, R. Krumbholtz, K. Lohmeyer ir kt.) Mindaugas buvo įdomus kaip kryžiuočių partneris. Mykolas von Taube specialiai tyrinėjo lietuvių ir rusų kunigaikščius Padauguvyje (1935), o M. Hellmannas 13-jo amž. Latgalijos istoriją (1953). Prancūziškai kelias studijas iš Riurikai-čių genealoginių santykių berašydamas, rusas jėzuitas Nicolas de Baumgarten svarstė Mindaugo lietuvių santykius su Polocku (1936). Šiaipjau rusai Lietuvos 13-tajam amžiui nėra parodę ypatingo dėmesio. Jau gerokai apsenusi skaitosi B. V. Antonovičiaus monografija (1885). Bet užtat niekada nenustoja vertės tai, ką parašė didysis ukrainiečių Myk. Hruševskis, be kitko, nustatydamas Ipatjevo metraščio chronologiją. Visai naujoviškai, žiūrėdamas į Mindaugą kaip Į stambų agrarą, turintį pastovios tendencijos savo valdomus plotus vis didinti ir didinti, priėjo prie ano karaliaus kitas ukrainietis — Pilypas Klymenko (Altpr. Forsch. 1929). Gaila, kad jo plati studija apie Mindaugą, kaip Lietuvos istorijos draugijos leidinys Kaune, jau nebespėjo pasirodyti lietuviškai (1944).

Žymiai daugiau Mindaugo laikus yra tyrinėję lenkai. Jiems visada buvo įdomu, kokioje žemėje išaugo ta "Jogiellonowie" dinastija. Neminėsime čia pirmos 19 amžiaus pusės jų istorikų, paliksime nuošaliai Stadnyckį ir mūsų senelį Teodorą Narbutą, rašiusį lenkiškai. Mokslo darbai prasideda su J. Latkowskiu, W. Kętrzynskiu, K. Chodynickiu, A. Prochaska, K. Skirmuntaite (visi jos darbai išversti lietuviškai), Wl. Abrahamu, J. Fijaleku, W. Kamieneckiu ir kt. Dar vertingesnės savo kritiškumu yra keturios studijos po 1925 metų: St. Zajaczkowskio, H. Low-miahskio (1932), H. Paszkiewicziaus (Jagiellono-wie a Moskwa I, 1933) ir K. Maleczyhskio (1936). Paminėti dar reikėtų kunigaikščio Juozo Puzy-nos studiją. Prieš antrąjį pasaulinį karą jis buvo paruošęs darbą apie Mindaugo laikų pradžią. Buvo spausdinta (1937) tik jo viena dalis — apie totorių puldinėjimus Lietuvon 1238-43 m. Puzyna plačiai suvartoja vėlesnius lietuvių metraščius. Į naująsias lenkų studijas, lygiai kaip į Taubę, Baumgarteną ir M. Hellmanną, mūsų Mindaugo tyrinėtojai turėtų būtinai atkreipti dėmesio.

13 amžius taip pat tarp Lietuvos istorikų buvo sukėlęs susidomėjimo. Per 700 metų sukaktį 1936 m. buvo rašyta apie Saulės kautynes ir jų reikšmę (S. Sužiedėlis, Z. Ivinskis), nagrinėta lietuviškai ir vokiškai Mindaugo ir Žemaičių santykiai bei Durbės mūšio padariniai (Z. Ivinskis 1938). K. Avižonis tyrinėjo lietuvių ba-
 

V.K. JONYNAS     PIEŠINYS
 
jorijos pradžią (1932). P. Klimas savo neišspausdintos Lietuvos istorijos seniausią dalį (1939) privedė taip pat iki Mindaugo laikų. O mindau-ginius laikus savo studijoje apie Otokaro II-jo žygius į Prūsus palietė A. Šapoka vienu atžvilgiu (1933). Keturi tautiečiai, ir vis kunigai, davė apie Mindaugą keturias atskiras monografijas, kurių trys buvo disertacijos. Pirmasis buvo J. Totoraitis (1905). J. Stakauskas (1934), kan. A. Steponaitis (1937) ir A. Juška vis nagrinėjo Mindaugo santykius su vakarais ir Bažnyčia. Tik A. Juškos darbas apie Mindaugo santykius su katalikų Bažnyčia ("Le relazione del re Mindaugas con la Chiesa Cattolica", Roma 1948, p.
XX-210) dar nepaskelbtas, o visos kitos lietuvių studijos yra lietuviškai išleistos. Jose yra bandyta į Mindaugą pažiūrėti iš pačios Lietuvos ir lietuvio akimis. Gaila, kad nepastebėtos liko vertingos kan. Prapuolenio pastabos apie Mindaugo santykius su krikščionybe (Vadovas I, 1908 p. 372).

Su vardu Mindaugo, kuris iš tradicijos vis laikomas Lietuvos valstybės įkūrėju, siejasi visa virtinė Lietuvos istorijos problemų, tačiau svarbiausios jų visada pasilieka keturios: galutinai neišspręstas valstybės suvienijimo klausimas, neaiškumai apie krikštą—vainikavimąsi, abejonės apie mindauginių dovanojimų dokumentų tikrumą, mįslė apie Mindaugo atkritimą į pagonybę ar žuvimą krikščionimi. Bet prie minėtų problemų jungiasi dar eilė neišaiškintų įvykių, arba tiesiog nesurastų grandinių, kurios turėtų sumegzti atskirus palaidus faktus. Vistik keliasdešimt generacijų mus skiria nuo anų laikų ir juos jau perdaug yra užgulusios septynių amžių dulkės.

Valstybės susiformavimo klausimu dažnas norėjo pareikšti savo nuomonę. Labai įdomu, kaip lietuviai, toji ano meto tikra karių ir raitelių tauta (Henrikas Latvis), nuo plėšiamųjų žygių į tolimiausias žemes perėjo prie planingų politinių karų jau vieno valdovo valdžioje. Nepaisant daugelio svarstymų, Lietuvos valstybės suvienijimo problema nėra dar išspręsta visiems priimtinu būdu. Labiausiai 1932-33 m. išsiskyrė du lenkų istorikai: H. Lowmiahskis ir H. Pasz-kiewiczius. Pirmasis, į plačią kaimynų medžiagą atsirėmęs, kritikavo valstybės kilmę iš ku-rfigaikščiukų (regul', kniaz, konige) suvienijimo, jų pajungimo. Jis mano, kad vietoje kunigaikš-čiukų buvę tik kariniai būrių (družinų) vadai, kurie kitiems užmesdavo savo valdžią. Tokio žymesnio būrio vadu buvęs ir Mindaugas, kuris su savo šalininkais užgrobęs vyriausią valdžią, gyventojus — savo "družinos" kariams išlaikyti — apkrpvęs "dideliais mokesčiais, ir galutinai įsitvirtinęs 1*254-58, jau atsiremdamas į vokiečių ordiną.

H. Paszkievviczius (Dionizo Poškos ainis!) aiškino Lietuvos valstybės atsiradimą tradiciniu būdu, būtent "kunigaikščiukų teorija", tačiau jis pirmasis atkreipė dėmesį, jog valstybingumo pradžia siekia dar prieš Mindaugą. Pasiremiant kai kuriomis miglotomis versmių užuominomis, berods, ir galima padaryti išvadą, kad vienas vyriausias valdovas jau buvo atsiradęs dar anksčiau. Valstybę galėjo būti pasidalinę valdančios šeimos nariai. Kaip prieš Mindaugą jau buvo prasidėjusios kovos su Livonijos ordinu, taio jau tada reiškėsi ir rytiniu gudu plotų užėmimas. Tačiau visa tai nesumažina Mindaugo pastangų, nors jis ir nesąs valstybės įkūrėjas, o tik jos atstatytojas, vėl sujungėjas buvusių vienai valdančiai šeimai išdalintų žemių. Vadinasi, Mindaugas būtų tikrasis anksčiau užsimezgusios valstvbės cementuotojas, ios centralizatorius, nes tik jis galutinai teprivedė paklusti kitus kunigaikščius, ir net tokius jam pavojingus brolai-nius kaip Tautvilą.

II.
Mindaugo genealogija tiksliau nežinoma. Jo tėvas (tik vėlybi šaltiniai vadina jį Ringaudu) pagal Livonijos kroniką bus buvęs pats galingiausias. Jis bus turėjęs keletą sūnų ir dukterų. Bet tik du sūnūs, būtent, Dausprungas ir Mindaugas, tefigūruoja tarp 21 kunigaikščio vardo, kai 1219 m. buvo daroma sutartis su Danieliaus našle motina. Reikia atkreipti dėmesį į Mindaugo brolį Dausprungą (Liet. Encikl. VI), kuris iš tolimesnių šaltinių pradingsta. Tačiau palieka dėdės Mindaugo antipodas, jo amžinas priešas ir varžovas — Dausprungaitis Tautvilą. Viena jo sesuo buvo ištekėjusi už garsiojo Aleksandro Nevskio (v. Taube: Jahrb. f. Kultur u. Gesch. d. Slaven 1935 p. 407), o kita už Volynijos Danieliaus. Šitaip tėvas Dausprungas nurodė giminystėms su kaimynais politinį kelią, kuriuo ėjo ir jo brolis Mindaugas, vėliau išleisdamas savo dukterį už Danieliaus sūnaus Švarno. Politines vedybas 14-me amžiuje plėtojo Gediminas ir jo anūkas, vesdamas Jadvygą.

Mindaugo pirmatakas, kuris buvo apjungęs valstybę, paliko savo sūnums plačias, jo klausančias žemes. Tautvilą buvo tad iš savo tėvo paveldėjęs ne tik norą tapti vyriausiu kunigaikščiu, bet ir "nesuskaitomas žemes", kurias jam ir jo broliui Edvydui Mindaugas atėmė. (Ipat. p. 815). Rusų ir lietuvių vėlesnės kronikos (Bychovco) daug žino apie Tautvilą. Eilėtoje kronikoje jis figūruoja vardu "Tūsche".
Abu jiedu su broliu buvo dėdei nepaklusnūs ir veikė išvien su Mindaugo priešu, žymiuoju Žemaičių kunigaikščiu Vykintu, kitu Daus-prungaičių dėde. Atrodo, Dausprungaičių tėvas buvo vedęs Vykinto seserį. Išvarydamas maištaujančius giminaičius iš Lietuvos, leido jiems Mindaugas pasilaikyti sau tai, ką jie užims rusų žemėse (Ipat. 815). Tai buvo įdomus ir gudrus Mindaugo metodas — nepalikti krašte savo priešų. Lietuviai jau apie 1235 m. buvo užvaldę Polocką. Už kelerių metų Vitebsko ir Smolensko sritys buvo jų priklausomybėje (šv. Taube p. 405). Polocke ir įsiviešpatavo Tautvilą. Jis buvo politinis Vytauto ir Švitrigailos pirmatakas. Padedamas priešų to valdovo, kuris Lietuvoje sėdėjo, jis kovojo už savo teises. Jis jungėsi su Danieliaus būriais prieš Mindaugą. Sūnėnas darėsi Mindaugui dar pavojingesnis, kai jis parodė palankumą vokiečiams ir krikščionybei (v. Taube p. 406, 462). Jis buvo pirmasis lietuvių kunigaikštis, kuris Rygoje buvo lotyniškai pakrikštytas. M. v. Taube mano, kad Tautvilai turėjęs būti skirtas ir Inocento IV raštas (15. IX. 1238), kuriuo neofitas Polocko kunigaikštis išreiškęs norą "ikurti lotvnų katedros bažnyčią" (Livl. Urk. B. III Nr. 1226). Tautvilos teises prieš Mindaugą palaikė ne tik rusų kunigaikščiai, bet taip pat rvg'ečiai ir ypač Rygos arkivyskupas (Ipat. 816), iš kurio rankų Dausprungaitis buvo priėmęs krikštą. Tautvilą dalyvavo Livonijos kryžiuočių žvgyje prieš Mindaugą. Žodžiu, darėsi panaši padėtis kaip Jogailai 1384 ir 1392 m., kai Vytautas su Prūsų riteriais terorizavo pusbrolį.

Didelės priešų sąjungos spaudžiamas, Mindaugas pirmiausia kreipėsi Volynijon į Daniel'ų bet nesėkmingai. Paskui jis atsargiai užmezgė santykius su Livonijos magistru Andrium von Stierlend. Volynijos metraštis kalba (Ipat. 816), kad Mindaugas — pirmiausia pinigais ir dovanomis — norėjęs nužudydinti savo jau krikštytą varžovą (Ipat. 816-17). Jeigu Mindaugo priešai čia teisybę rašo, tai būtų dar įrodymas, jog Mindaugas tuo metu dar buvo toli nuo krikščioniškos dvasios ir vartojo tuos pačius ankstybesnius prievartinius "merovingiškus" frankų metodus, kai jis išvarinėjo ir šalino kitus kunigaikščius (Ipat. 858).

Mindaugo laimė buvo, kad jo neprietelius kunigaikštis Tautvilą buvo radęs prieglaudą pas Rygos arkivyskupą ir iš jo priėmęs krikštą. Šitie Tautvilos žygiai apsprendė tolimesnius Mindaugo ėjimus. Jis pasirodė už brolėną apsukresnis. Mindaugas buvo pirmasis, kuris pasinaudojo nesutikimu tarp Rygos arkivyskupo ir Livonijos ordino. Tas priešingumas išvirs vėliau į atvirą tarpusavę nesantaiką. Ja Lietuvos labui pasinaudos Vytenis ir Gediminas, ir lietuviai pagonys net kuri laiką, sudarydami Rygoje savo įgulą, gins arkivyskupą ir rygiečius nuo įkyrių ordino pretenzijų. Mindaugas nuėjo su Livonijos ordinu, ir todėl nei jo vainikavime, nei jo paties donaciniuose dokumentuose niekur nefigūruos Rygos arkivyskupo vardas. Visa tai skaitėsi nuopelnas Livonijos magistro, kuris, esą, įtikinęs Mindaugą, jog šis pražūsiąs, jeigu jis neapsikrikštysiąs. Šitaip iš visų pusių spaudžiamss, Mindaugas ir pradėjo derybas su Livonijos magistru, pasiryždamas daryti tai, ką jau buvo padaręs jo konkurentas, būtent, krikštytis.

Iš čia matyti, jog veržlaus Dausprungaičio vaidmens Mindaugo ir jo krikšto bei karūnacijos istorijoje nereikia išleisti iš akių. Jis yra įdomus per visą Mindaugo valdymą. Netekęs vokiečių paramos, Tautvilą dar glaudėsi prie Žemaičių, su Vykintu puolė Mindaugą ties Tve-riais, bet be aiškios pergalės. Nuo 1251 m., kai Lietuvos valdovą jau rėmė Livonijos riteriai, o jotvingius pasisekė Mindaugui papirkti, visa Tautvilos akcija prieš dėdę buvo jau paraližuo-ta. Nuostabiai vikr.'ai Mindaugas išlindo iš tos sunkios situacijos ir vainikavosi. Tokie politiniai įvykiai reikalavo ne tiktai nepaprastų gabumų, daug energijos, didelės orientacijos, bet ir sugebėjimo Įžvelgti ir numatyti tolimesnių įvykių eigą. Re:kėjo daug gudrumo ir mokėjimo pasinaudoti Lietuvos kunigaikščių ir kaimynų (pavyzdvs — Rygos arkivyskupas ir ordinas!) nesutikimais.

Tautvilą buvo apsukresnio konkurento nugalėtas. Bet jis ir po Mindaugo mirties dar vis jautėsi turįs teisių į vyriausią valdžią Lietuvoje. Nors Tautvilą ilgai buvo gyvenęs už Lietuvos ribų (Polocke), tačiau 1263 m. kreipėsi į jį Žemaičių kunigaikštis Treiniota (atrodo, jis turėjo būti Vykinto sūnus). Jis siūlė Tautvilai pasidalinti 'Mindaugo valdžią ir turtais (Ipat. p. 860). Šis tačiau ir dabar siekė paimti vienas vyriausią valdžią ir tykojo progos nužudyti giminaitį, tačiau pirma žuvo pats, palikdamas ir vėlesniuose šaltiniuose apie savo veikimą nemaža pėdsakų, kuriuos dar reikia suderinti.

III.
Galutinai neištirtų ar neužbaigtų problemų Mindaugo istorijoje yra ir daugiau. Iki dabar nėra išaiškinta, kur buvo jo sostinė. O daug pastangų buvo padėta! Kokis tuzinas istorikų ir praeities mėgėjų vis reikšdavo savo nuomonę, ir beveik kiekvienas į Mindaugo sostines piršo vis kitą vietovę. Pirmasis buvo Latkowskis, kuris siūlė Vilniaus srityje Varnėnus, o paskutinis kan. J. Steponaitis — Žemaičių Varnius (1937). Kaip matome, painiavos įnešė tas faktas, kad ilgai su sostinės lokalizacija buvo klajojama tarp Žemaičių ir Augštaičių. Po St. Zajaczkowskio, Chodynickio ir mūsų J. Jakšto (Senovė 1935) tyrinėjimų yra tačiau paaiškėję, jog Lietuvos valstybingumo pradžią ("Litva"), lygiai kaip ir visos Gedimino dinastijos lizdą, tegalima kildinti iš Augštaičių. Tad nei Uturiai prie Betygalos (W. Kętrzyhski), nei Varniai, nei Liškiava (J. Totoraitis) negali būti Mindaugo "sostapiliu". Jo reikia jieškoti labiau Neries-Šventosios baseine. Pasitelkęs savo jieškojimams P. Būtėną (Židinys 21, 1935 p. 207 ir Gimt. Kraštas 1935 p. 329), Edv. Volteris (Žid. 22, 1935 p. 412) teigė, jog Variūtos piliakalnis ant Lietuvos upelės (Šventosios prieupis) Andrioniškio valsč. galįs būti Mindaugo sostine. Atrodo, nelaimingas yra buvęs daugelio bandymas jieškoti vietovardžio, kuris skambėtų panašiai, kaip Ipatjevo kronikoje minima "Voruta", K. Būgai etimologiškai te-reiškianti sustiprintą vietą-tvirtovę.

Kol nėra surasta nieko kito aiškesnio, reikia labiau susidomėti tuo, ką teigė Fr. Papėe (Kwart. Hist. 41, 1927 p. 470) ir H. Paszkie-wiczius. Mindaugo sostinė galėjusi būti Kernavės pilis ant Neries. Paskutinysis pateikė savo plačius samprotavimus, kuriuos reikia laikyti svarstytinais, nors jie ir hipotetiški. Bet tas varganas Mindaugo sostinės jieškojimas gali kartais neprivesti prie jokių rezultatų, jeigu Mindaugas iš viso neturėjo pastovios rezidenciios, jeigu jo vadinamoji sostinė buvo kilnojama. Š'tą mintį jau iškėlė K. A. Steponaitis (Mindaugus ir Vakarai, 1937 p. 81). Taip yra buvę su frankų karaliais, taip buvo viduriniais amžiais su Vokietijos valdovais, kurie, vykdydami vyriausią valdžią ir augš. teismą, nuolat būdavo priversti iš vienos srities keliauti į kitą (Wilhelm Berges: Das Hauptstadt Problem in der Geschichte, Festschrift f. Meinecke, 1952). Žodį "sostinė" mes šiandien, atrodo, kitaip ir suprantame, vaizduodamiesi jame atliekamus visus svarbiausius valstybinius aktus, neišskiriant ir karūnacijos. O ano meto valdovai nebūtinai sostinėje tapdavo karaliais. Tad "sostinės" klausimo negalima spręsti mūsiškai-naujoviškai.

Svarbesnis už Mindaugo rezidencijos vietą yra klausimas, ar jis iki mirties išliko krikščionimi. Per paskutinį dvidešimtį, išskyrus J. Totoraitį, kuris 1932 m. savo disertacijos teig'nius kiek modifikavo, daugumos lietuvių atstovauja pažiūrai, kad Mindaugas išliko krikščionimi (J. Stakauskas, A. Steponaitis, A. Juška). Nors J. Latkowskis įrodinėjo, kad Mindaugas, lyg koks kankinys dėl savo krikščionybės, pagoniškos reakcijos buvo nužudytas, tačiau vokiečių ir lenkų literatūroje perdėm vyrauja nuomonė, jog Mindaugas atkrito nuo krikščionybės. Paskutinis Paszkievviczius argumentuotai vėl pasisakė už Mindaugo apostaziją (Jag. a Moskwa I 92-100).
Vieniems labiau galioja Klemenso IV bulė Otokarui II, ir jie Mindaugo išlikimą krikščionimi remia tais pora žodžių "clarae memoriae Min-dota" (Theiner I p. 79). Galvojama, jeigu jau Mindaugas iš tiesų būtų atkritęs nuo krikščionybės, tai popiežius jo jokiu būdu nebūtų pavadinęs šviesios atminties valdovu, nes per penkerius metus Romoje jau turėjo būti žinoma apie likimą naujakrikšto Pabaltijo karaliaus, į kurį Apaštalų Sostas dėjo daug vilčių.

Kitiems tačiau svarbesni Eilėt. Livonijos kronikos ir Ipatjevo metraščio teigimai. Paskutinysis jau perdaug prieš Mindaugą nusistatęs! Negalima istoriškai sutikti, kad Mindaugas, būdamas bėdos verčiamas naują tikėjimą priimti, jau iš anksto — kaip Bažnyčios priešas — galvojęs su krikščionybe nutraukti ryšius.

Mindaugo apostazijos problemos svarstymuose esama perdaug logiškai-racionalių galvojimų, kurie yra išplėšti iš ano meto tikrovės aplinkos ir iš dalies atremti į dabartinius pasaulėžiūrinius bei ideologinius autorių nusistatymus. Esamoje šaltinių akivaizdoje šito klausimo išsprendimas dar ir toliau kabos ore, ir jis liks kontraversiškas', ]į.g\ staiga Vatikano archyve ar kur kitur atsiras kokis naujas įtikimas šaltinis.

Psichologiškai nebūtų nesuprantama, jeigu Mindaugas, kuris nutraukė sąjungą su Livonijos ordinu, būtų tuo pačiu nutraukęs ryšį ir su krikščionybe, kurią jis gavo per kryžiuočius. Turbūt, visų naujakrikštų valdovų krikščionybės supratimas yra grubus, tiesiog jungiamas su senojo tikėjimo likučiais. Dar kelintoje kartoje pasitaiko reakcijos ar atkritėlių (pvz., Vengrija). Ipatjevo kronika pabrėžia ir Mindaugo prietaringumą ir duoda faktų! Dar ir neofito karaliaus Jogailos kai kuriais įpročiais stebėjosi lenkų prelatai. Prietarų būta daugelyje vidurinių amžių valdovų, kurie buvo pirmą kartą krikštijami ar karūnuojami (plg. Vokietijos karalių Henriką I ir jo šventą j ietį!).

Į krikštą Mindaugas atėjo kaip jau pakrikš-tytoio Tautvilos konkurentas. Yra kai kurių ženklų, kad jis — ir būdamas taikoje su Livonijos ordinu — gal jau nuo 1257 m. yra slapta rėmęs Žemaičius, kurie nenorėjo kryžiuočiams pasiduoti. Priėmęs krikštą, jis vakarinę Žemaičių dalį dovanojo ordinui, kad bent tuo tarpu turėtų taiką. Iš jo taikingų santykių su Treniota po Skuodo ir Durbės kautynių (1260), kur Livonijos ordiną ištiko didžiausias smūgis, galima lyg ir daryti išvadą, kad Mindaugas, dar žymiai anksčiau prieš didžiuosius Vykintaičio karinius pasisekimus, jau buvo slaptoje sutartyje su Žemaičiais. Čia Mindaugas vėl išeitų perdėm politikas, vikriai besisukinėjąs savo sunkioje padėtyje. Tokias mintis esu išdėstęs 1938 m. (Mindaugas u. die Žemaiten), ir tai tezei pritarė J. Totoraitis (-Židinys 28, 1938 p. 629).

Vargu Mindaugui oficialų sąjungos nutraukimą su ordinu pasisekė atskirti nuo krikšto, į kurį tas ordinas buvo atvedęs. Bet iš kitos pusės vis dar iki šiol neturime tinkamo paaiškinimo, kaip būtų galėjęs Apaštalų Sostas kalbėti apie apostatą, kaip apie šviesios atminties vyrą.
Su Roma palaikė santykius Livonijos ordinas, kuris su Mindaugu buvo politiškai bendradarbiavęs, iš to turėdamas teritorialinės naudos. Čia kyla klausimas: gal ordinas turėjo intereso laikinai nuslėpti ir klaidingai popiežių painformuoti!? K. Maleczyhskis atkreipė dėmesio, jog ne viskas, kas apie ano meto Pabaltijo santykius rašoma bulėse, reikią imti autentiškai. Lietuvos vyskupo Kristijono ir Livonijos kryžiuočių rolė buvusi dviguba Mindaugo ir Romos Kurijos atžvilgiu (Aten. Wil. 11, 1936 p. 55).

Jeigu Mindaugas ir būtų atkritęs nuo krikščionybės, tuo dar jokiu būdu nėra galima teigti, kad krikščionybė Lietuvoje būtų užgesusi. Jeigu Mindaugo tolimesni įpėdiniai, t. y. Lietuvos valdovai, jos oficialiai ir neišpažino, tai dar jokiu būdu nereiškia, kad krikščionybė iš apačios nesiplėtė. Apie tai naujų duomenų yra surinkęs V. Gidžiūnas pažymėdamas jau 13-me amžiuje vienuolių pranciškonų vaidmenį (1950), šalia jų dar veikė ir domininkonai.

Pagaliau yra dar viena svarbi ir, berods, paskutinė problema, t. y., Mindaugo donacinių dokumentų, jo žemių dovanojimo klausimas. Ji artimai siejasi su Mindaugo apostazijos mįsle. Ar tie dokumentai tikri, vėl daug kas sau galvas laužė, pradedant nuo istorikų Strehlkės, Bungės, Sjögreno, Schwartzo, Ewaldo, Kętrzynskio, Cho-dynickio etc. Daug prirašyta, tačiau bendro rezultato nėra! Pati naujausia speciali studija yra K. Maleczynskio darbas (1936).

Šitame ryšyje reikia prisiminti ir Gedimino laiškus, dėl kurių nuo seno taip pat daug ginčytasi. Vieniems jie buvo autentiški, o kitiems falsifikatai. Pagaliau, rodos, bus galima prieiti nuomonės, kad jie yra ne kas kita, kaip padaras Gedimino ir rygiečių bendradarbiavimo (J. Jakštas), ir jie bus buvę pagaminti Rygos miesto iniciatyva, ginant savus interesus prieš ordiną. Čia peršasi analogija iš apie 65 metų anksčiau. Daugumas tų dokumentų, kur tiek daug giriamai iškeliami tik Livonijos ordino ir iš dalies Kristijono nuopelnai (Rygos arkiv. niekur neminimas!), gali būti tik tokio bendradarbiavimo vienašališki vaisiai, galbūt, dokumentus sufalsifikuojant net pačioje Mindaugo kanceliarijoje. Maleczyn-skis, kuris specialiai studijavo dokumentus ir jų tekstus paleografiniu ir diplomatikos mokslo atžvilgiu, nepajėgė galutinai atsakyti į klausimą, laikydamas juos galimu "kanceliarijos klastojimu". Jam irgi krito į akį tie panegyrikos himnai Livonijos ordino adresu. Jau ir anksčiau buvo žinoma — tą patį dar kartą nustatė ir Maleczyhskis, — kad per patį Mindaugo krikštą būsimas Lietuvos vyskupas buvo Vokietijoje (Aten. Wil. XI, 53). Kritiškas Kętrzyhskis buvo atmetęs visus Mindaugo žemių užrašus ordinui, išskyrus tik 1253 metų dokumentus. J. Stakaus-kas bandė kitus visus dokumentus laikyti padirbtais, siedamas juos su didelėmis popiežiaus teisėmis Otokarui II Prūsuose ir Lietuvoje. Ordinas esąs pasidaręs dokumentus, norėdamas apsaugoti savo teritorialinės pretenzijas į Lietuvą (Liet. ir Vak. Europa p. 139, 142).

Mindaugo krikštas ordino riteriams galėjo kelti susirūpinimo, nes jis statė pavojun jo ideologinius uždavinius. Jie grasino jo visam "mišiniam" vaidmeniui. Krikštą priimdamas, Mindaugas ypač rūpinosi išlaikyti savo valstybės nepriklausomybę, ir net aplenkdamas ordiną betarpiškai santykiavo su Roma (Maleczynski 53 p.). Tad Livonijos ordino magistras turėjo iš to daryti išvadas. Jis vaizdavosi turįs Mindaugo akyse pačius didžiuosius nuopelnus. Jis gi buvo Lietuvos karaliaus "karūnuotojas", kuris uždėjo vainiką popiežiaus vardu.
Mindaugo vardu surašytieji dokumentai skelbė, jog visi Žemaičiai, pagaliau net visa Lietuva, užrašoma kryžiuočiams. Tačiau Mindaugas, kuris buvo parodęs tiek daug sumanumo ir kietumo, kai ėjo reikalas apie savos valstybės interesus, negalėjo jos užrašyti tiems, su kuriais bendradarbiavimą buvo pradėjęs tik bėdos verčiamas. Charakteringa yra vieta viename iš paskutinių dokumentų: Lietuva atitenka Livonijos ordinui, jeigu jis miršta bevaikis. Per Mindaugo užpuolimą buvo išžudyta visa jo giminė, t. y. ir jo sūnūs, išskyrus Vaišvilką. Tarp to donacinio falsifikato, Mindaugo nužudymo ir Klemenso IV bulės posakio ("šviesios atminties") niekas negali tačiau drįsti daryti ryšio ir jokių išvadų. Trūksta reikalingų ir svarbių grandžių, kad būtų galima tuos faktus sujungti. Jie lieka neišaiškinti!

Vadinamuosius Mindaugo donacinius dokumentus reikia įstatyti į rėmus, į visą tuometinę ordino akciją. Verta atsiminti, kad Mindaugas "dovanojo" ordinui dalį Žemaičių nuo Prūsų pusės, vėliau dalį nuo Kuršo, paskui visus Žemaičius ir pagaliau visą Lietuvą, jeigu jis mirtų be įpėdinių.

Reikia pažymėti, kad tuo metu Livonijos ordinas buvo išvystęs įdomią teritorialinę akciją. Kai Mindaugas tapo krikščionimi, jis pasistatė Klaipėdos (Memelburg) pilį. Kitais metais, kai karūnavosi Mindaugas (1253), Livonijos magistras ir Kuršo vyskupas pasidalino šiaurės vakarų Žemaičių (Ceklio) sritį, t. y. žemes tarp Ventos ir Baltijos jūros tokiu būdu, kad ordinas gavo du trečdaliu žemės, o vyskupas tik trečdalį. Be kitko, tiksliai yra išskaičiuotos tos Žemaičių sritys vietovardžiais. Ordinui galėjo būti labai patogu prie ką tik gautų žemių prisijungti Mindaugo dovanotas sritis, ir paskui jau turėtų dokumentus į visus Žemaičius. Čia vėl apžvelgiant bendrą to meto ordino siekiamą Žemaičių žemės užkariavimo planą, donacinius dokumentus reikėtų rišti su prieš Durbės mūšį pastatytomis Georgenburgo ir Ambotės pilimis. Žinoma, teoretiškai ir be Mindaugo užrašų kryžiuočiai jautėsi turį teisę į pagonių plotus, nes tokią teisę teikė jiems garsioji imperatoriaus privilegija — Rimini 1226 bei 1245 m. dokumentas ir popiežiaus bulės iki pat Lijono sutarties (1251).
Štai ikišiolinis Mindaugo tyrinėjimų balansas, o jis, kaip matome, dar su dideliais trūkumais.

IV.
Žmonių veikimas turi būti įstatytas į erdvę, į geopolitines sąlygas. Jis būtinai sietinas su ta žeme, kurioje istorijos veikėjas vaikštinėjo. Mūsoji istorija ilgai buvo imama atitrauktai nuo tereno, nuo savo gamtos ir sukultūrinto landšafto (H. Hassinger: Geographische Grundlagen der Geschichte, Freiburg i. B. 1953). Rodos, pirmasis J. Pfitzneris pabandė įsprausti Vytautą ir jo laikų lietuvius į to laiko Lietuvos geopolitines sąlygas, į jos miškų masyvus ir paupių sodybas. Tačiau lygiai svarbu yra pačius faktus aiškintis, neišplėšus iš aplinkos rėmų, jų neištraukus visai vienišai po padidinamu stiklu. Ir pagaliau viską reikia vertinti anų laikų mastu, nors šiandien tai ir yra sunku. Juo labiau tai tinka įvykiams prieš septynis amžius! Europos ir kitų kontinentų istorijoje yra tai didelis laiko tarpas, ir vargu jau begalime pakankamai gyvai įsivaizduoti tokį septynių šimtmečių atstumą!

Kelias į krikščionybę Europoje stabmeldžių bei pagonių valdovų, kuriems teko vienytojų ar valstybių įkūrėjų garbė, viduriniais amžiais nekartą buvo apsprendžiamas įvairių atsitiktinių aplinkybių. Taip krikštijosi įvairios giminės per tautų kraustymąsi, priimdamos ir arianizmo sektą. O Konstantinas D. krikščionybei davė laisvę, kai su kryžiaus ženklais sprendžiamose kautynėse nugalėjo savo varžovą Maksencijų. Įdomu, kad tokie valstybių vieny to j ai ne vienu atveju krikščionybę yra priėmę per vedybas, per savo žmonas ar motinas. Tai galioja ne tik frankų Klodvigui, davusiam pažadą kirkštytis per kautynes, bet ir Čekijos šv. Vaclovui (Venceliui) ir lenkų Mieškui (966), pagaliau ir mūsų Jogailai (1385). Tik Mindaugo kelias į krikštą buvo ki-tokis, nes Mindaugo žmonai Mortai (pagoniško jos vardo nežinome) nebuvo skirtas tokis vaidmuo. Ir ji buvo krikštijama drauge su savo vyru ir kitais Mindaugo šalininkais.

Buvo jau atėjusi, šv. Povilo žodžiais, "laiko pilnybė" (Gal. 4, 4). Įdomu, kad kiekviena tauta krikščionybės istorijoje yra turėjusi tokią savą "laiko pilnybę" (plenitudo temporis), kada ji susitiko su Kristaus Evangelija. Lietuvai buvo skirti Mindaugo laikai, kad ji per savo valdovą oficialiai užmegztų pirmą kontaktą su krikščionybe. Bet Mindaugui, kaip ir Jogailai *už 135 metų, kelias į Naująjį Mokslą buvo politinis, t. y. krikštu j ieškojo išeities iš susidariusios situacijos. O ji pasidarė ypač sunki, kada vidaus prie-šai-varžovai bei nuskriaustieji susijungė su užsienio priešais. Šitokia sąjunga buvo prievartinės Mindaugo politikos vaisius. Jau minėta, kaip Dausprungo sūnūs, drauge su vakarinių Žemaičių kunigaikščiu dėde Vykintu, 1240 m. pradžioje rado kelią į Haličą. Mindaugo sūnėnai susibičiuliavo su Livonijos ordinu, o Danielius bandė net lenkus pritraukti. Šitaip visa priešų virtinė apsupo Mindaugą.

Mindaugo krikštas tačiau nebuvo tokis paprastas dalykas. Kunigaikštis galėjo tapti auka Rygos arkivyskupo ir ordino interesų. Pirmiausia sau naudos siekė Livonijos ordinas. O Rygos arkivyskupas rengėsi savo diecezijos ribas išplėsti ir į Lietuvą. Užtat taip sunkiai sekėsi kurti atskirą Lietuvos vyskupiją. Mindaugas iš nauja — jau aplenkdamas ordiną — turėjo kreiptis į Romą. Reikėjo įveikti arkivyskupo nusistatymus. Pvz., Inocentas IV buvo pavedęs jam "Lietuvos vyskupijos" vyskupu įšventinti ordino kunigą Kristijoną: paimant iš jo priesaiką popiežiaus vardu. Arkiv. Albertui tačiau pagunda buvo per stipri. Tad jis, įglausdamas naują vyskupiją į savo valdomą arkivyskupiją, Kristijoną prisaikdino Rygos arkivyskupo vardu. Popiežius turėjo specialiu raštu panaikinti šio jurisdikciją Lietuvai, ir jis įgaliojo Saksonijos (Neuenburgo) vyskupą iš Kristijono paimti priesaiką tik popiežiaus ir Romos vyskupo vardu (Liv. Urk. Buch I p. 355). Tai buvo 1254 m. rugsėjo 3 d. Toji diena gali būti laikoma pirmosios Lietuvos vyskupijos gimimo data. Prieš 700 metų purtoji Lietuvos vyskupija, kaip pačiam Mindaugui Inocentas IV pranešė, turėjo egzempcijos teises, vadinasi buvo išjungta iš bet kurios kitos priklausomybės ir klausė tiesiai Romos.

Mindaugas, atrodo, nesunkiai gavo (1251) iš popiežiaus tai, kas teikiama krikštytam valdovui. Bet jo karūnacija įvyko tik už dvejų metų. Nušviesti tam labai svarbiam įvykiui, apie kurį tiesiogiai maža turime šaltinių, meta šviesos 13 amžiaus valdovų karūnacijos Europoje.
(Bus daugiau)