POPIEŽIAUS KALĖDINĖ KALBA Spausdinti
Parašė V. K-as   


Neįmanoma trumpoj apžvalgoj ilgiau apsistoti prie visų tų problemų, kurias šv. Tėvas svarstė savo paskutinėj kalėdinėj kalboj. Pasitenkinsime tad, iškeldami pagrindinę kalbos idėją ir išryškindami vieną aktualiausių praktiškųjų išvadų, kalbančią apie žmogaus laisvę ir autoritetą demokratijoje.

Technikos dvasia

Šv. Tėvas šių dienų gyvenimo tikrovę stebi ne kaip šaltas mokslininkas, kuris tyrinėja tik tam, kad konstatuotų ir išaiškintų faktus bei įvykius. Kaip Kristaus Vietininkas žemėje, jis visa vertina amžinojo žmogaus tikslo žvilgsniu, taip pat ir gamtinio gyvenimo problemas spręsdamas antgamtinių tiesų šviesoje. Tėvišku susirūpinimu jis seka mūsų laikų žmonijos tragiką ir nesiliauja rodęs tikrąjį kelią iš painiavų ir prieštaravimų, nenustoja kvietęs grįžti prie amžinųjų principų ir krikščioniška dvasia persunkti visas tiek individualinio, tiek socialinio gyvenimo sritis. "Kaip pasaulio tvėrimo metu 'pradžioje buvo Žodis', o ne daiktai, ne jų įstatymai, ne jų galia ir gausumas, — sako Pijus XII, — taip vykdant Kūrėjo žmonijai patikėtą paslaptingą uždavinį, pradžioje turi būti pastatytas tas pats žodis, jo tiesa, jo meilė, jo malonė, o tik paskui mokslas ir technika".

Mūsų amžius nupelnytai didžiuojasi mokslo ir technikos laimėjimais. Bažnyčia iš savo pusės pilnai palaiko ir skatina šią mokslo ir technikos pažangą, nes ji žino, kad "techninis progresas yra iš Dievo ir, kaip toks, jis gali ir turi vesti į Dievą". Krikščionis, remdamasis tikėjimo jam teikiamu tikrumu, neprivalo bijoti moksliniais tyrinėjimais atidengiamos tiesos. Priešingai, dalinė mokslo tiesa, kruopščiu darbu apvalyta nuo klaidos priemaišų, jam patarnaus kaip pakopa priartėti prie paties visokios tiesos šaltinio. Mcks-lo ir technikos pagalba pagal pirmajam žmogui duotą įsakymą apgyvendamas žemę ir apvaldydamas medžiagą, atlikęs ilgą ir sunkų kelią, jis labiau prisiartins prie paties didžiojo visatos Kūrėjo. "Iš tikrųjų, labai dažnai atsitinka, kad tikintysis, stebėdamasis technikos laimėjimais, ja naudodamasis tvarinių bei gamtos jėgų pažinimui ir pilnesniam jų apvaldymui mašinų ir aparatų pagalba su tikslu palenkti žmogaus tarnybai ir žemiškoje gyvenimo praturtinimui, pasijunta tarsi verčiamas pagarbinti tų gėrybių Davėją, kuriomis jis stebisi ir naudojasi gerai žinodamas, kad amžinasis Dievo Sūnus yra 'pirmgimis virš viso sutvėrimo, nes per jį sutverta visa danguje ir žemėje, matomi ir nematomi dalykai'  (Kol. 1, 15-16)".

Tačiau žmogus klysta ir prasilenkia su tikrąja moksline pažanga, kai dalinę tiesą jis pradeda laikyti pačia tiesos pilnybe ir, vien ja remdamasis, padaro praktiškai jo visą gyvenimą apsprendžiančias filosofines išvadas. Technika, pasiekusi savo laimėjimų viršūnę, "suteikia prieš jos altorių palinkusiam moderniajam žmogui kažkokį savimi pasitenkinimo, savo beribių žinojimo ir galėjimo troškimų išsipildymo jausmą". Jos siūlomas nepaprastas galimybes, jos atidengiamus toli siekiančius akiračius giliau pagalvoti nepajėgiąs žmogus, pagaliau, sumaišo su pačiu neribotumu. Ir taip jame užgimsta tai, ką šv. Tėvas vadina "technikos dvasios" vardu.

"Technikos dvasia" išgavimą iš gamtos jėgų bei elementų didžiausios naudos laiko augščiausia žmogaus gyvenimo vertybe, techniškai galimus mechaninės gamybos metodus laiko už visus kitus žmogaus veiksmus augštesniu tikslu, juose įžiūrėdama kultūros ir žemiškosios laimės idealą.

Šiame "technikos dvasios" suklastotame gyvenimo ir pasaulio suvokime glūdi esminė klaida, nes "tas iš pirme žvilgsnio beribis vaizdas, kurį technika atveria prieš moderniojo žmogaus akis, nors kažinkaip jis būtų platus, vistiek pasilieka tik dalinis gyvenimo atspindys tikrovėje, teišreikšdamas tik jo santykius, su medžiaga. Tokia iliuzija technikos neribotumu įtikėjusį žmogų galutinėj sąskaitoj "uždaro į kalėjimą, kuris, tiesa, yra platus, bet iš visų pusių uždaras ir dėl to, žvelgiant plačiu žvilgsniu, yra nepakeliamas jo dvasinei prigimčiai".
Liūdnos "technikos dvasios" pasėkos pasireiškia visose gyvenimo srityse. Religinėje srityje ji tampa tamsybių dvasia. Jos įtakoje žmogaus protas pasidaro abejingas ir nejautrus "tokiems, visai kitokios prigimties negu technika, Dievo darbams, kokie yra krikščioniškojo tikėjimo paslaptys".

Niekas nėra laisvas nuo pavojaus gyvenimą vertinti vien tik pagal jo technines vertybes. Techninio gyvenimo suvokimo įtaka jaučiama tiek moderniųjų žmonių gyvenimo būde, tiek jų tarpusavio santykiuose. Pirmoj eilėj jis giliai sužaloja "žmogišką ir krikščionišką darbo sąvoką". "Technikos dvasios" įtakoje darbininkas nesugeba poilsio ir darbo harminingai suderinti viename audinyje, nes laisvolaikis pradedamas vertinti kaip tikslas savyje. Sekmadienis tampa tik viena iš l~is-vų savaitės dienų, netekdamas savo dvasinio kilnume. "Profesiniam darbui sudaromos tokios sąlygos ir jis taip pajungiamas mašinų ir įvai~ių aparatų 'funkcionavimui', kad greitu laiku darbininką palaužia, lyg kad vieneri profesinio darbo metai jam būtų išsėmę dvejų ar dauąiau normalaus gyvenimo metų jėgas".

"Technikos dvasios" iššauktas techninis gyvenimo vertinimas nelauktai pasireiškia ir medžiaginių išteklių, pagrindinių energijos šarimų — tarp kurių reikia įskaityti ir patį žmogų — bereikalingu eikvojimu, kas žalingai apsunkina visą globalinę ekonomiją. Tačiau ypač liūdna jo apreiška yra ta nauja materializmo forma, kuri iš gyvenimo atima turinį, žmonių bendruomenę paversdama "bespalve mase, kažkuo neasmeniniu ir schematišku, priešingu prigimčiai ir Kūrėjo valiai".

Šis naujasis materializmas skverbiasi pirmoj eilėj į šeimą, kuri visuomeniniame gyvenime yra tvirčiausias tvarkos ramstis. Jo įtakoje "Š3i-ma praranda asmeninį savo vienumo ryšį, pameta savo spalvą ir savo pastovumą. Ji pasilieka vieninga tik tiek, kiek to reikalauja masinė produkcija . . . Tada šeima jau nėra tas meilės kūrinys ir sielų prieglobstis, o nyki apsaugos vieta, skirta pagal aplinkybes ar tai gamybinei darbo jėgai, ar tai pagamintų medžiaginių gėrybių vartotojams".

Laisvė ir autoritetas demokratijoje

Antroje kalbos dalyje Šv. Tėvas nuo bendro pobūdžio klausimų pereina prie konkrečių, "technikoj dvasios" iššauktų, šiuo laiku ypač Europoj pasireiškiančių, problemų, kuries yra "taip glaudžiai susijusios su viso pasaulio taika ir tvarka". Kaip prieš šimtą metų veltui buvo jieško-ma taikos problemos išsprendimo valstybininkų pasiūlytoje laisvos rinkos formulėje, taip šiandien būtų "principinė klaida" taiką patikėti žmogaus asmenini bei dvasinį gyvenimą užgniaužiančiam moderniajam materializmui. Jau pati gyvenimo praktika parodė, kad jis yra nepajėgus sukurti dvasinę tautų vienybę. Jos siekiamas augštas techninių bei ekonominių jėgų potencialas, nors būtų daugiau ar mažiau lygiai padalintas tarp abiejų pusių, gali kuriam laikui sukurti "baimės taiką", bet ne tokią taiką, kuri garantuotų ateitį.

Dėl to Pijus XII ragina krikščionis politikus neatidėliotinai kurti kontinentalinę Europos tautų uniją. Taikinga tautų unija yra vienas iš didžiųjų krikščionybės siekimų, jos laukia pačios Europos tautos, ypač jų pačios žemiausios klasės, šio — nors rizikingo, bet išmintingo ir būtino — unijos bandymo, pagaliau, verčia imtis ir gyvybinis Europos saugumo reikalas.

Kad toks europinis unijos bandymas tikrai pavyktų, reikia, kad atskiros tautos jai atitinkamai pasirengtų savo viduje, nes "vieno krašto silpnumas kartu silpnina visą Europą ir yra pavojingas bendrai taikai". Dėl to šv. Tėvas kviečia krikščionis valstybės vyrus parodyti daugiau ištvermės ir pasitikėjimo, įgyvendinant krikščioniškąją socialinę doktriną, kuri šimtą su viršum metų brendusi, gausiai neša vaisius daugelio tautų politinėje praktikoje.

Krikščioniškos doktrinos šviesoje ypač išryškėja tie socialiniai nukrypimai, kurie materializmo įtakoje pasireiškia, nustatant laisvės ir autoriteto santykius demokratijoje. Daug kur "autoriteto menkumas silpnina krašto tvirtumą labiau negu kitos kliūtys". Čia Popiežius primena daugelio užmirštą garsiojoi 1944 m. kalėdinėj kalboj jo išreikšta demokratinės santvarkos dėsnį: "Demokratinėje valstybėje, kaip ir kitoj? grai tvarkomoje, autoritetas turi būti tikras ir efektyvus".

Pijaus XII mokslas apie demokratiją yra įkvėptas krikščioniškosios žmogaus asmens sąvokos. Atmesdama kraštutinių optimistų, skeptikų ir pesimistų nuomones, Bažnyčia tvirtina, kad žmogus iš prigimties nėra nei tobulas, nei galutinai palūžęs. Nors gimtoji nuodėmė įnešė tam tikrą netvarką pirmykštėje žmogaus vidinių galių harmonijoje, tačiau jo protavimo galia ir jo laisvė pasiliko esmėje nepaliestos. Gimtąja nuodėme praradusi antgamtines ir esmei nepriklausančias gamtines dovanas, žmogaus prigimtis susilpnėjo, moralinis įstatymas jai pasidarė našta, kuriai nešti reikia sutelkti dvasines jėgas. Tačiau sveika žmogaus prigimtis, bendradarbiaudama su visagale Dievo malone, gali labai daug, ji gali išvaduoti žmogų iš "technikos dvasios" įtakoje kilusio materializmo.

Toks tat žmogus yra ir turi būti socialinio gyvenimo subjektas ir pagrindas. Turėdamas galią išsivaduoti iš klaidų ir prieštaravimų, kūną palenkiant dvasios tarnybai, jis žadina didelį pasitikėjimą, šv. Tėvas, pabrėždamas autoriteto principą demokratijoje, nesišaukia kažkokios abstrakcijos, kuri iš kažkur turėtų galią valdyti kitus, bet šaukiasi šio žmogaus, kuris, norėdamas apginti savo laisvę ir išsivaduoti iš chaoso, turi paklusti teisingam autoritetui. "Teisingas autoritetas ir teisinga laisvė tegali abu drauge gyvuoti arba abu drauge žūti".

Tai Bažnyčios per šimtmečius mokytas, daug kartų istorijos patvirtintas, tik nauja forma išreikštas, amžinas natūraliosios moralės dė:nis. Tik juo pasiremdama, demokratija gali siekti tos idealios laisvės, "kuri yra toli nuo bet kokio savivaliavimo, kuri sujungia su sąmoningu savo teisių žinojimu kitų laisvės, garbės ir teisių respektavimą ir yra sąmoningai atsakinga bendruomenės gerovei". — "Aišku, — baigia savo pastabas apie laisvę ir autoritetą Pijus XII, — kad tokia demokratija tegali gyventi ir klestėti tik Dievo ir Jo įstatymų respektavimo atmosferoje, solidarume ir krikščioniškame broliškume".
V. K-as