300 METŲ ŠV. TERESĖS (KARMELITŲ) BAŽNYČIAI VILNIUJE Spausdinti
Parašė A. Kulpavičius   

Lietuvos didikai protestantai, pastebėję savo silpnėjimą ir katalikų išlikimą Žygimanto III valdymo laikotarpiu, vėl pradėjo jieškoti sąlyčio su katalikų Bažnyčia. Norėdami įrodyti savo ištikimybę katalikybei, jie ėmėsi rūpintis ir vienuolynų steigimu ar naujų bažnyčių statymu.

Vienas iš tokių, bevek pirmiausias ir ryškiausias, buvo vicekancleris Steponas Kristupas Pacas, kuris bandė nusipelnyti karaliaus malonę, pastatydamas karmelitams Šv. Teresės bažnyčią Padedamas to laiko Vilniaus burmistrų Stepono ir Igno Duborovičių, Pacas paliko mums tiek išorėje, tiek viduje turtingą ir puošnų pastatą. Marmuro ir tašyto akmens, — neįprastos statybinės medžiagos Lietuvoj, — pakartojimas byloja apie bažnyčios steigėjo magnatišką dosnumą ir plačius užsimojimus. Nemažiau ir jo meninė mąstysena turėjo įtakos architektūriniam pastato vertingumui. Taip visumoje šv. Teresės bažnyčia savo stiliaus grynumu, kilnumu ir rimtimi įsiterpia į bendruosius ankstyvojo baroko rėmus ir ryškiausiai atstovauja to laiko architektūrinei dvasiai Lietuvoje.

Bažnyčios statybos data nėra tiksliai žinoma: spėjama, kad ji turėjo būti statoma tarp 1633 ir 1650. Apie tai kalba ir paminklinis
įrašas:
S. Theresiae a IESU sum Ioanne a. t Spiritualium Carmelitar Progenitor aliorumq Sancti Carmeli in Colarum
AD CULTUM Interminatamq totius Curiae Caelestis VENERATIONEM Sacra haec Basílica Illust: D. STEPHANI PAC Supmi M. D. L. Thesaurarii et Consortis suae munífico aere 1650 Fundata ab Illustri: ac Rdissi: Dno Georgio Tyszkievicz Epo: Vln Solemni ritu 1652
CONSECRATA
Apie bažnyčios architektą nėra tikslių žinių, tačiau, remiantis paskutinėmis studijomis, augštą šio pastato meninę kultūrą neginčijamai galima skirti italui Konstantinui Tencallai.

Šv. Teresės bažnyčia sukurta, sekant geriausiais to meto Italijos pavyzdžiais Baroko apdaras apjungia aiškų ir santūrų planą, kur, neplėtojant toliau lotynų kryžiaus minties, apsistojamą ties trinavės bazilikos idėja, turėjusia taip pat nemaža pirmenybių erdviame Romos baroko sprendime. Pasirinktą tipą čia dar papildo nepaprastas į-spūdis, kada iš pagrindinės navos žvelgiama į šonines. Jos savo siaurumu, lyg kapelų pavidalu, apjuosia visą bažnyčios erdvę; kartu žemas kupolas, kuris jau stoge pradingsta, vėl leidžia pajusti vyraujančią II Gesu įtaką. Pačia vidaus architektūrine kompozicija: lopšiniu skliautu, piliastrų grupavimu ir bendru visos erdvės sprendimo pajautimu bažnyčia žadina pakilius jausmus. Gaila tik, kad jos ankstyvesnės vidaus puošmenos nėra pasiekusios mūsų laikus savo pirmykščiame grožyje. Po 1760 m. gegužės mėn. 28 d. gaisro, atliekant vidaus restauracijos darbus, bažnyčia, lenkiškojo rokoko nuotaikose, įgavo gausybę dekoratyvinių formų, kurios esamos erdvės blaivumui nebuvo perdaug tikslingos. Atrodo, kad nepamatuotai vengiama bet kokios aiškios, tiesios linijos, viskas sulaužoma, išlankstoma, atsiranda aštrūs kampai ir įsivyrauja susmulkinti netaisyklingi motyvai, šios visos naujenybės neša nerimą (tiesa— ir judesį!), o per dekoracijų gausumą daugelio šviesos efektų santykis su visa erdve nėra visumoj pasiektas.

Fasadui aptarti vargu ar būtų galima rasti gražesnį aprašymą, negu Vorobjovo (Vilniaus Menas, 1940): jisai "santūriai harmoningas, rimtas ir kilnus savo paprastumu, bet kartu kupinas galios, triumfuojančios didybės ir monumentalaus raiškumo." Jo reljefinis suskaidymas puikiai išsprendžia proporcingumo bei pusiausvyros santykį: tiek horizontaliai — apatinį  augštą paliekant erdvesnį, sunkesnį, augštutinįjį — lengvesnį; tiek vertikaliai — piliastrais, kurie "dvigubi žemutinįjį augštą skaidantieji savo statmeniniu šuoliu persmelkia visą fasado reljefą; jie pertraukia jo gulstines skaidme-nas, priversdami karnyzą išsikišti priekin; prasiveržia tolyn, į antrą augštą, naujų, kiek žemesnių, porinių piliastrų pavidalu; galop, smelkdamiesi į frontoną, įlaužia jo kampus, išstumdami juos pakopomis priekin", šių dviejų krypčių linijų žaisme fasadas ne tik kad nenustoja savo vieningumo, bet, kartu pabrėždamas vertikalumą, iškelia "galingą   ir triumfuojančią išraišką", o "saiko jausmu" lieka uždarytas darniame ir vieningame siluete. Taip visa pastato kompozicija, sukurta genialios meistro rankos, kvėpuoja šilta pietietiška dvasia; barokui įdiegtas atvirumas, — kiek mažiau detalėse, — yra gyvas- Jei ir neprilygdama nemirštamiems Romos pavyzdžiams, šv. Teresės bažnyčia savuoju panašumu galėtų būti gretinama su šv. Zuzanos (1636) ir S. Maria della Victoria bažnyčiomis Romoje (1603). Anaiptol jai negali prilygti savo fasado taurumu bet kokia kita to laiko vilnietiškoji bažnyčia.    Ji — gryniausia Lietuvos ankstyvojo baroko atstovė!

Todėl, jau nekalbant apie S. K. Pacą, kaip apie valstybės vyrą, nereiktų užmiršti ir nepripažinti jam didelio nuopelno Vilniaus architektūroje. Būdamas šviesus, išsilavinęs humanistas, temperamentingas ir nemažai nusimanąs meno klausimais (gal iš dalies vadovaudamasis noru neatsilikti savąja puikybe nuo Vakarų pasaulio) jis aktyviai dalyvavo "didžiojo meno" ugdyme visame krašte. Tas pat tiktų pasakyti ir apie visą Pacų šeimą (šv. Petro ir Povilo bažnyčia Anttakalnyje, Pažaislio vienuolynas, etc.) iki Mykolo Paco, kuris 1783 metais šv. Teresės bažnyčios įkūrėjui, vietoje buvusios Nukryžiuotojo koplyčios, įrengė Pacų šeimos koplyčią.

Vėlesnės restauracijos 1857, 1895 m. (kun. Frankev/icziaus pastangomis, atliko Strzaleckis ir kiti) ir 1928—30 m. (arch. Rutkowskis ir Sloneckis) neturėjo lemiamos reikšmės architektūriniams bažnyčios pakeitimams. Ji pasiliko mums dviejų baroko laikotarpių liudytoja, išplaukianti iš nuoširdaus tų laikotarpių religinio jausmo ir tuo būdu pateisinanti nerūpestingumo polėkį formose, neatsižvelgimą ar išslydimą iš pagrindinių ar pirmykščių stiliaus rėmų. Ir kaip ten bebūtų, neatmetant nė šalutinių ir netikslingų priedėlių, šv. Teresės bažnyčia visumoje istorijai kalba savo įprastine, pietų kraštams nepažįstama kulto suprantamybe, o kūrybiniuose jos veido bruožuose atsiskleidžia vilnietiškoji siela.
A. Kulpavičius