PETRAS KIAULĖNAS IR MODERNIOS SPALVOS MENAS

Parašė GORDON BROWN

Petras Kiaulėnas savo kūryboje išreiškia šviesos dramatiškumą, drauge kreipdamas dėmesį į objekto architektūrą, jo apimtį, padėtį ir ryšį su bendra paveikslo forma. Nors Petro Kiaulėno technika ir atlikimas siejasi su praeities laikotarpiais, tačiau jo įsigilinimas spalvų sąrangon palaiko gyvą tą idėją, kurios nepaiso vadinamieji modernistai ir avangardo menininkai. Savo spalvų vartosena jisai mums taria šiandien aiškiai naują žodį, nežiūrint jo glaudžios giminystės su impresionizmu ir ekspresionizmu. Petras Kiaulėnas itin išaugo savo paskutiniais darbais, čia jo metodas daug laisvesnis, spalvas ir formą dramatiškai išskaidant į šviesą ir nuotaiką. Paskutiniai jo kūriniai yra pilni įtampos ir energijos. Todėl jie artimesni moderniniams dabarties sąjūdžiams. Will Barnet Dailininkas Petras Kiaulėnas be atvangos gilinasi į tas galimybes, kurių teikia spalvų pasaulis. Tai jau buvo ir seniau pastebėjusi Paryžiaus meno kritika, ir nebūtų reikalo iš naujo apie tai kalbėti, jeigu mūsų tapytojas savo kūryba nebūtų atidengęs naujų atžvilgių. Pirmiau kritika jį apribodavo impresionizmu. Tačiau dabar jo idėjos ir darbai eina už impresionizmo ribų, ir štai kodėl jisai nusipelno naujo atsiliepimo. Menininkus visados viliojo galimybė — sukurti moderninę impresionizmo mokyklą. Kiaulėnas kaip tik yra padėjęs pagrindus tokiam žygiui. Šiandien į mokslinę spalvų teoriją žvelgiama jau iš kito taško — ir naujos idėjos veržiasi į mus. Panašiai buvo ir anomis dienomis, kada vienu metu su naujais spalvų teorijos atradimais pasirodė impresionizmas. Pasak prancūzų dailininko Paul Signac, mokslininko Chevreul įtaks turėjo lerniair.os reikšmės Seurat, Cross ir paties Signac darbams. Chevreul veikalas pasirodė 1839 metais — dar gerokai prieš Monet ir Pišsaro kūrybą. Tikrasis Chevreul amžininkas mene buvo Eugene Delacroix, įkvėpęs, impresionizmą ir susidaręs nuosavą spalvų teoriją. Nėra tad ko stebėtis, jeigu lygiagrečiai su dabarties mokslų plėtra pasirodė tokio pobūdžio dailininkas kaip Petras Kiaulėnas. Nesižvalgydamas į jokias tiksliųjų mokslų knygas, jisai prie naujų atradimų prieina savo patirties keliu. Mano galva, pats įspūdingiausias jo radinys yra štai kuris: kad teptuko brūkšnių linkmė ar vin-giavimai daro įtakos pačiai spalvai, jos intensyvumui ir tonui. Aišku, taip pasitaiko tais atvejais, kada brūkšniai pastebimai išsiskiria, kaip kad visados ir esti Petro Kiaulėno kūriniuose. Tikiuosi, kad skaitytojas man atleis už šį nuolatinį mokslų brukimą. Aš kaip tik norėčiau nurodyti lygiagretę su Petro Kiaulėno vingiuojančių teptuko brūkšnių vartosena. Paimkime dvyliktą lentelę neseniai pasirodžiusiame Faber Birren'o veikale "Monument to Color". Iš jos ------------- *) šio "Aidams" rašyto straipsnio autorius yra meno istorikas ir dailininkas, dėstąs Hunter College New Yorke. — Redakcija matyti, kaip grynos spektro spalvos, išdėstytos vingiuojančiomis juostomis viena viršum kitos, atrodo pridengiančios viena kitą, kai jas stebi iš tam tikro nuotolio. Iš varsų tada gaunamas beveik toks pat švitėjimas, kaip ir vaivorykštės spalvose. Kaip tik šisai spektro spalvų vaiskumas ir yra būdingas Petro Kiaulėno stiliui ir jo paveikslus išskiria iš bet kurio kito dailininko darbų. Šio stiliaus jis pasiekė vien spalvų ir dėmių pagalba. Tik užtenka pažvelgti į jo drobes — ten raudonos ir oranžinės spalvos iš tikrųjų spindi neįprastame laipsnyje. Nesunku pastebėti, kad bet kuris raudonas ruožas Kiaulėno drobėje gaunamas iš įvairios rūšies raudonų spalvų. Iš jų vienos linksta į oranžinę, kitos — į violetinę. Šiandien žinome, kad tokis vaiskumas, kokį išgauna Kiaulėnas, atsiranda kaip tik iš tokio panašių varsų šalimais suklojimo, o ne iš bemaž papildančių spalvų gretimo suklostymo. Ankstyvieji impresionistai papildančių spalvų sustatymą šalia viena kitos laikė esminiu dalyku. Mat, jie tikėjo, kad visos spalvos atsirado iš mišinio raudonų, geltonų ir mėlynų. Šios gi spalvos greičiau laikytinos skirtingomis, o ne panašiomis. Iš skirtingų spalvų gretimai suklostymo atsirado anas bendras pilkumo įspūdis, kurio paprastai pasiekdavo impresionistai. Vis dėlto esama dalies tiesos ir jų mintyje, kad grynos spalvos, sudėliotos viena šalia kitos taškų pavidalu, duoda gyvumo jausmą. Nenorėdamas perdaug leistis į smulkmenas, tiek tepasakysiu, kad gretimas apytikriai papildančių spalvų suklostymas duoda gyvumo įspūdį tik tada, kai į paveikslą žiūrima iš arti. Iš atokiau visuma susidaro papilkavusi. Taip atsitinka, kai, pavyzdžiui, meti žvilgsnį į visą Claude Monet paveikslą, o ne į jo dalį. Kiaulėnas bemaž pastoviai duoda vyrauti randonoms varsoms, ir jos Įgauna tokio vaiskumo, kokio nepasieksi, aklai sekdamas Monet, Pissaro ir Seurat taisyklėmis. Apskritai tariant, tiek Kiaulėnas, tiek ir šių laikų tikslieji mokslai naudojasi, išgaudami didžiausią vaiskumą, panašių spalvų ir vingiuojančių linijų principu, o ne taškais. Tačiau Kiaulėnas, skirdamasis nuo mokslininko, sutelkė visus kitus menininkams prieinamus išteklius, kurdamas savo paveikslų švitėjimą. Jeigu reikia, jis nevengia pasigauti ir senesniųjų impresionistų metodo, dedant ir papildančias spalvas viena prie kitos. Štai kodėl jisai raudonas varsas drobėje supina su vėsiomis spalvomis taip, kad paveikslas savo visumoje spindi nepaprasta šiluma. Sakytum, jam prabyla dažai ir teptukai, o jisai paklūsta jų žodžiams, drauge, įrankių pavartojime, iš akių neišle'sdamas savo individualybės ir savo technikos. Kiauleno spalvų menas spontaniškai ir kūrybiškai išsirituliojo iš to, kaip jisai regi ir jaučia tapybą, o ne iš kokių mokslo teorijų pritaikymo. Kaip tik dėl šios priežasties jo lygiagretumas su dabarties tiksliųjų mokslų požiūriu atrodo juo nuostabesnis. Tačiau meno istorikui toki lygiagretumai nenaujiena. Įvairios kultūrinės apraiškos bet kurioje gadynėje, nors iš pirmo žvilgsnio jos atrodytų kažin kaip besiskiriančios, beveik visados susibėga Į tam tikrą istorijos apspręstą idealą. Tuo būdu istorijos eiga iš dalies nulėmė ir Petro Kiauleno meną: jo stilius išaugo iš istorinio impresionizmo, drauge atsiliepdamas ir į dabarties laikų susidomėjimą spalvų bei šviesos klausimais. Reikia pilniau išryškinti tuos pakeitimus, kurių Petras Kiaulenas įnešė į impresionistinį stilių. Jeigu lyginsime su Monet — jo teptuko brūkšniai yra laisvesni ir gyvesni. Jeigu lyginsime su Seurat, Kiauleno stiliaus neapsprendžia apriorinės taisyklės ar iš anksto nusistatyta pažiūra. Jeigu jį lyginsime su abiem, tai jo spalva yra vaiskesnė. Be to, Kiauleno technika kompli-kuotesnė ir įvairesnė negu senųjų impresionistų. Jieškodamas didesnio grynumo ir gaivumo, jisai kartais savo dažais vos tik lyžtelėja drobę. Gauname perregimus, lengvus brūkšnius, pro kuriuos tartum įžvelgi pačią drobę. Visa tai jo paveikslams teikia tam tikrą orinę savybę. Bet ypač Kiaulenas pamėgęs aiškią varsą, kai senųjų impresionistų paveikslai paprastai atrodo apsunkę ir drumzlūs su savo solidžių, panašiai atrodančių teptuko pėdsakų pasikartojimu. Kiau-lėnas šiuo būdu laimi gryną įspūdį, o tokiems dailininkams kaip Monet ir Seurat grynumas reiškė varsos intensyvumą ir purvinų priemaišų stoką. Aišku, ir Kiaulėnas pasinaudoja pastarąja priemone. Kartkartemimis jisai užteps ir tirštą dažų sluogsnį ant savo drobės, išgaudamas arba solidų, arba lyg ir griūvantį efektą. Įvairūs jo brūkšniai susikryžiuoja, kadangi jis pasigauna ir kreivų, ir horizontalinių, ir vertikalinių, ir dia-gonalinių. Esu užsiminęs apie jo idėją, kad šių brūkšnių linkmė atsiliepia pačiai spalvai. Tuo būdu Kiaulėnas sąmoningai suliejo kaligrafiją ir spalvą. Jis panaudoja liniją išgauti spalvai, o tuo tarpu klasiškoje tapyboje linija būdavo vartojama išgauti kontūrui. Kiaulėnas vengia kontūrinių linijų įprastine šio žodžio prasme. Jam rūpi ne kontūras, o dailus santykis tarp įvairiausių tonų ir spalvų. Šis nepaprastas įvairumas, ypač visokiose rūšyse, prisideda prie minėto jo paveikslų vaiskumo. Jau matėme, kaip vilnijančios spektro spalvų linijos žiūrovo akiai duoda įspūdį, kad viena spalva užeina ant kitos (žr. Faber Birren knygos XII lentelę). Žiūrovo akis susipainioja, ir jisai mato tai, ko iš tikrųjų ten nėra. Panašiu būdu ir Petro Kiaulėno brūkšnių įvairumas duoda meninį maišaties ir susiplakimo jausmą. Jo teptuko technika tokia gausi, kad jo spalva mums nurodo ne objekto, o pačios šviesos varsą, — jau neapčiuopiamą reiškinį. Tuo keliu Petras Kiaulėnas pratęsia impresionizmą ligi dabarties įsitikinimo: jei nori laimėti didžiausią įspūdį ir vaiskumą, esminės reikšmės turi tai, jog žiūrovo akiai vaidentųsi, kad viena spalva pridengia kitą. Štai koks įvykis pavaizduos Kiaulėno rūpestingumą optiniams deriniams, į kuriuos tenka žvelgti iš atokesnės distancijos. Kartą jo bute susidomėjau paveikslu, kabančiu siaurame prieangyje. Kiaulėnas nieko nelaukdamas atidarė duris į kitą koridorių, kad galėčiau iš toliau įsižiūrėti. Iš atitinkamos distancijos paveikslas savo gausių spalvų susiliejimu skleidė kažką panašaus į šviesos efektą. Atsiminkime, kad šviesa susideda iš daugio spalvotų spindulių, atitinkančių įvairų bangos ilgį. Kiaulėno spalvų susiklostymas viena ant kitos ir glušinantis jų įvairumas skleidžia reflektuojančius visokių varsų spindulius, kurie ir teikia aną nepaprastą švitėjimo efektą. Tačiau Kiaulėno teptuko uždavinys yra ne vien tik sukurti šį vaiskumo įspūdį. Pasigaudamas   įvairialypių   priemonių,   jis laikosi trejopos teptuko technikos. Pirma, jisai kartais savo teptuku paseka formos vingius. Tai tradicinis metodas, kuris būdingas pirmiesiems Kiaulėno darbams. Antra, jo teptukas dažnai paseka šviesos kryptį ar bent daugiau pabrėžia nuotaiką, o ne formą. Tai ir vėl tradicinis metodas, pažįstamas jau Massaccio ir Leonardui da Vinci. Impresionistai, vartodami spalvas taškų ir staigių brūkštelėjimų pavidalu, tikrai savo drobėje vaizdavo ne tik formą, kiek šviesą. Trečia, Kiaulėnas vartoja teptuką brūkšniams, su-kuriantiems arabeskas, kurios yra įdomios pačios savaime ir kurios prisideda prie paveikslo dramatiškumo bei emocinių savybių. Šis metodas yra vienas iš raktų į dabartinį Kiaulėno sti-lių. Paskutiniu metodu Petras Kiaulėnas galėtų giminiuotis su Van Goghu — taip pat šiauriečiu, sukūrusiu tokį ritmą, kuris kartkartėmis atrodo beišsiskiriąs iš bendro kontūro. Kai kurie kritikai tokią sistemą pakrikštijo "kosminiu ritmu". Tikra tiesa, kad tokie paveikslai teikia stiprų išgyvenimą. Panašaus principo laikosi ir Kiaulėnas paskutiniuose savo peisažuose. Tačiau jie jokia įprastine prasme nėra panašūs į Van Gogho paveikslus. Dar reikia pastebėti, kad Kiaulėnas pašalina kontūrą, o Van Goghas paprastai jį pasilaiko. Vis dėlto galima tarti, kad abu jie pasivaduoja impresionistų technika, puoselėdami iš esmės ekspresionistinius siekimus. Mano manymu, Kiaulėnas su savo teptuku linkęs neskubėti ir lūkuriuoti, kai van Goghas staigiais ir stipriais judesiais akį gena iš vienos paveikslo vietos į kitą. Iš tikrųjų Kiaulėnas pamėgęs kiekvieną vingį, kurį jisai tepa. Ypač jam savi tie pabraukimai, kurie pradedami tvirtu mostu ir palaipsniui silpsta, ligi pasidaro visai neįstebimi. Tas jo lūkuriavimas atitinka ilgesingą jo paveikslų šviesos bei atmosferos įspūdį, o taip pat ir amžinybės jausmą, kurį kelia šviesos išryškinimas. Čia šviesa mums prabyla apie amžinuosius gamtos atžvilgius. Kai jisai piešia žmones, tokiems paveikslams būdingas didelis įsigyvenimas. Tai matyti iš asmenų veido bruožų ir iš visos jų laikysenos. Visa tai, mano galva, yra ekspresionistinė savybė, nors ji pasukusi visai kitonišku keliu, negu kad Van Goghas ėjo. Betgi kai kuriuose iš paskutinių Kiaulėno peisažų teptuko judesiai darosi greitesni, kai dailininkas prisiartina prie stenografinės sistemos ir pasižymi tik esminius dalykus. Apskritai tarus, tasai Kiaulėno lūkuriuojantis, apsimąstantis stilius gal yra būdingesnis jo kūriniams nuo 1940 ligi 1950 metų, čia neuž-brėžiant griežtos ribos datose.   PETRAS   KIAULENAS   —   MERGAITĖS   Dabartinis jo polinkis — tai susitelkti prie kaligrafiškų arabeskų ir prie žaižaruojančių spalvų. Jis tai daro formos sąskaita. Beveik neišvengiamai formą sunaikina dailininkai, kurie į spalvas pirmiausia žiūri kaip į šviesą. Juk šviesa, krisdama ant daiktų, išryškina jų formą. Vienok šviesa kaipo tokia formos neturi. Pavyzdžiui, mes ne taip greitai pastebėsime, kad saulė ar žibanti elektros lemputė yra trijų matavimų. Greičiau tai pastebime šiaip daiktuose, ant kurių iš dalies gula šešėlis. Taigi visai suprantama, kodėl Kiaulėnas, kurį galima pavadinti vaiskumo tapytoju, vis mažiau ir mažiau paiso konkrečių bruožų. Visados besirūpindamas perduoti šviesos įspūdį, Petras Kiaulėnas savo paveikslų švitėjimą padidino dar tuo, kad jisai vis daugiau ir daugiau leidžia prasišviesti drobei. Taip jisai išryškina kiekvieną individualų pabraukimą. Vis labiau jisai pasikliauja izoliuotais brūkšniais, kai nori perduoti esminius santykius tarp spalvų tonų. Jo teptuko judesiai kaskart trumpėja. Tai yra logiška išvada iš filosofijos, kurią dailininkas yra nuodugniai pergalvojęs. Tą jo credo galima taip sutraukti: Visados dirbdamas su modeliu prieš save, dailininkas privalo išsyk pajusti visus paveikslo elementus. Nenaudinga atskirais seansais spręsti problemas, liečiančias šviesą, lokalines spalvas ir nlotmes. na^igaunant analitinio metodo. Nieko gero neduoda pertvarkymai ir kaitaliojimai kompozicijoje. Paveikslas vistiek nepavyks, jeigu menininkas nejaučia savo siužeto. Norint išsaugoti tą įsijautimą, paveikslas privalo atrodyti baigtas iš pirmo seanso. Maža to. Jisai turi atrodyti baigtas ir kiekvienu darbo momentu. Po minutės tapymo dailininkas jau bus pasireiškęs, kokis jis yra meistras. Kiek tai liečia patį Kiaulėną, tai pradžioj jam pakanka tik kelių paprastų bruožų. Iš tų kelių retų teptuko užmetimų išryškėja kai kurie kruopščiai atrinkti jam rūpimo modelio atžvilgiai. Visa kita gali būti paaukota, jeigu jam to prireikia. Tokis stenografinis metodas pabrėžia paveikslo gaivumą ir spontaniškumą. Tai dvi savybes, kurias Petras Kiaulėnas brangina ne tik spalvose, bet ir pačioje savo teptuko brūkšnių formoje. Gali kilti klausimas, ar greitas Amerikos gyvenimo tempas nebus tik paveikęs tokią sutrauktinę techniką, kaip tai atsitiko su John Marin. Betgi pats K'aulėnas neigia Ameriką turėjus jam bet kokios įtakos. Įtakų klausimą jau bemaž pilnai nušvietė ankstesni autoriai. Jie buvo nurodę, kad Kiaulėnas yra susižavėjęs Ticiano paskutinių metų stiliumi, kuriame pirmą kartą susiduriame su šviesa, suskaldyta į ją sudarančias varsas. Tačiau lietuvį dailininką paviliojo ir visiškai kitoniško tipo menininkai. Jis žavėte žavėjosi Botticelli, gilinosi į Lorenzetti. Jisai grožėjosi Alessio Baldo-vinetti efektų grynumu ir gaivumu. Savo veikale apie Kiaulėną Maurice Scherer kiek labiau pabrėžia Bonnardo įtaką. Aš ją įžvelgiu tik tiek, kad abu pasigauna ryškiai raudonų spalvų, nustatant lokalinę draperijos ar vaisių varsą. Kiaulėnas nebando išgauti plokščių spalvų efekto paveikslo paviršiuje, kaip kad daro Bonnard. Tiesa, paskutiniuose darbuose ir Kiaulėnas imasi tų spalvinių plokštumų, tačiau jisai čia elgiasi skirtingai: jisai pasivaduoja linijinėmis arabeskomis, o ne plokščiais ruožais, kaip Bonnard. Man nuostabu, kad niekas nėra paminėjęs Cezanne'o. Bent nieko apie tai nerašyta. Savo "Trijose mergaitėse" ir paskutiniuose peisažuo-se Kiaulėnas žymiai panašesnis į Cezanne'ą, negu į Bonnardą. Dar būtų galima tarti žodį ir apie kitą dailininką. Bent man taip atrodo. Savo kūryboje Kokoschka, lygiai kaip ir Kiaulėnas, pasigauna impresionistinės technikos, panašiai rūpinasi teptuko pabraukimais ir taip pat yra ekspresionistas. Negalvoju, kad čia būtų kokios įtakos, bet tik tiek, kad abu jie yra panašūs savo temperamentu ir abiejuose dvelkia šiaurės dvasia. Pilnai sutinku su Schereriu, kai jisai kalba apie Renoiro įtaką Kiaulėnui. Vis dėlto negaliu išvengti įspūdžio, kad kritikai prancūzai viską nori išvesti iš savo "rayonnement francais" — prancūzų dvasios spinduliavimo. Todėl norėčiau išskirti, kas čia prancūziška ir kas neprancūziška. Kiaulėno impresionzmas iš tikrųjų dažnai yra prancūziškos kilmės. Tai itin pasakytina apie tuos paveikslus, kuriuos jisai nutapė, gyvendamas Prancūzijoje. Jo "Trys mergaitės" turi tam tikro panašumo su Renoiru. Iš tos pat versmės gali būti ištryškęs jo subtilumas spalvose — ar gal ir iš Cezanne'o akvarelių. Manyčiau, nebus klaidos tarus, kad iš prancūzų galima kildinti visas jo impresionizmo virtuoziškumas, čia pri-skaitant ir šviesos skaidymą į ją sudarančias spalvas, drobės prasišvietimą ir gėrėjimasi spalva vien tik dėl pačios spalvos. Antra vertus, impresionizmą iš tikrųjų yra išradę anglai -— tokie kaip Constable ir Turner. Betgi jie nėra tiesiogiai veikę Kiaulėno. Tačiau nuostabu, kaip šiaurietiškas temperamentas prasimuša Kiaulėno kūryboje. Todėl esama giminystės tarp jo ir P. Wilson Steero peisažų. Kiaulėnas savo kūrinius pribrandina aiškiai š'aurietišku būdu. Tokį pat bruožą greičiau rasi ne kurio nors prancūzo paveiksluose, o taip pat Lietuvoje gimusio Chaim Soutine'o kūriniuose.   PETRAS    KIAULĖNAS — NATIURMORTAS   Taip, ir prancūzai yra linkę jieškoti "grynų" formų, daugiau pasinešdami j geometrines. Imkime Renoirą — jo forma yra išjieškota ir klasiška. Kiaulėnas taip pat žiūri grynų spalvų, betgi jo paveiksluose plotmės yra gruoblėtos ir šiurkščios. Apskritai tarus, Kiaulėno forma yra sugestyvi ir net dviprasmiška. Tai mums kalba apie išvidinį nerimą. Tuo tarpu prancūzai yra aiškūs ir tikslūs. Vis dėlto tenka pripažinti, kad tikroji Kiaulėno talento prigimtis atsiskleidė Paryžiuje, kai jisai, dvejus metus intensyviai dirbęs, surengė savo parodą Chardin galerijoj. Kelios jo parodos Prancūzijos sostinėje susilaukė pasisekimo. Toj palankioj  aplinkumoj  jo kūryba tarpo.  Aure, Visconti galerija jo paveikslus išstatė drauge su Matisse, Utrillo, de Segonzac ir Suzanne Vala-don darbais. Šiuo laikotarpiu Kiaulėnas savo kūryboje beveik galutinai atitrūko nuo savo akademinio laikotarpio, nuo tų studijų, kuriose jisai išaugo, eidamas mokslus Meno Mokykloje Kaune ir Meno Akademijoje Romoje. Paskutiniąją jisai baigė 1937 m. Žinoma, jisai suko į impresionizmą, nors ir toliau, beveik ligi paskutinių metų, jisai nesiliovė domėjęsis daiktų santykiu su erdve, — nežiūrint to fakto, kad pats Monet savo vėlesniuose darbuose buvo atsisakęs nuo trečiojo matavimo. Pilnesnis atsiskyrimas iš akademinės įtakos regimas tik dabartiniuose Petro Kiaulėno darbuose. Paminėtinas dar vienas įvykis Kiaulėno gyvenime. 1942 m. jisai Paryžiaus universitete gavo architekto diplomą. Tokis pasiruošimas tegalėjo sustiprinti jo įsijautimą kūrinių struktūron. Dailininkui tai labai vertinga savybė. Tam t'kra prasme Kiaulėno tapyboje vis labiau atsispindi architektūrinė nuotaika, kadangi jisai dabar paryškina arabeską plotmės paviršiuj, tuo būdu iš tikrųjų išreikšdamas medžiagos plokštumą. Panašiai ir architektas visados pabrėžia savo pavartotą medžiagą ir savo pastato konstrukciją. Kiaulėno darbuose vis mažiau akcentuojama perspektyvinė erdvė su solidžiais objektais. Pastarųjų Kiaulėnas neneigia, tačiau jisai jų ir nepabrėžia. Jie savaime jaučiami jo paveiksluose. Jam nenustojo savo reikšmės tradicinis solidžių objektų vertinimas. Jei klaidingai nutapytas, kokis nors objektas galėtų sugriauti visą jo paveikslo struktūrą. Ir štai susiduriame su paradoksu: pirmiau reikia nuodugniai pažinti formą, jeigu ją nori iš paveikslo eliminuoti. Man visados atrodė, kad tokis Matisse turėjo puikiai pažinti modelių nušvietimą erdvėje, — tas pat Matisse, kuris itin pasižymėjo plokščių paveikslų tapyboje. Tą jo pažinimą iš tikrųjų galime ir pastebėti jo piešiniuose anglimi. Nors Kiaulėno darbai, lygiai kaip ir Ma-tisse'o, yra pagrįsti tradicija, tačiau dailininkas lietuvis teigia, kad pirmiausias jo tikslas — tai grynojo grožio jieškojimas. Taigi, jisai sakosi siekiąs lygiai to pat, kaip ir vidutiniškas abstraktinis dailininkas. Tačiau verta įsidėmėti, kaip Petras Kiaulėnas išryškina savo pažiūras. Jisai sako, kad menininkas, kuris grynas formas išradinės iš savo galvos, bus linkęs kartotis. Antra vertus, atidus gamton įsistebėjimas, kokį regime paties Kiaulėno darbų pagrinde, duoda begalinį naujų formų įvairumą ir galią jas atkurti. Be to, naujų formų atradingumas turi tą pliusą, kad jisai nesunkiai suprantamas. Kai kurie abstraktiniai menininkai galėtų į tai atšauti, jog jie gilinasi į kitoniškas gamtos apraiškas, kurios reikalauja naujos gramatikos ir naujo žodyno, kad galėtum jas išsakyti. Įsileidus tolyn Į šį ginčą, nereikėtų pamiršti to paprasto fakto, kad esama visokių tapybos srovių. Pagrindinis gi dalykas — ar tapytojas yra geras ar ne. Bent trumpai žvilgtelkime dar ir į kitą problemą, kur ir vėl tenka išklausyti abi puses. Petras Kiaulėnas išplaukė savo vieton, nenu-grimzdamas į lietuvių liaudies meno studijas. Tačiau tai ir vėl nereiškia, kad kai kurie dailininkai nepasiekia žymių vaisių, įamžindami l'audies meno tradicijas. Kiaulėno kelias suka kita linkme, kuri nemažiau reikšminga lietuvių meno plėtrai. Pirmoje vietoje pasikliaudamas intuicija, jisai jaučia tas atmainas, kurios įvyko tiek oasaulvje, tiek mene, atliepdamas naujoms aplinkybėms, kurios negali nerasti atgarsio ir lietuvių tautos mene. Jo širdis yra su Lietuva, nors jo tapybos technika kartais yra europinė. Žvelgiant iš esmės, jisai byloja mums kaip šiaurietis, išsakydamas savo laikų dvasią ir ją išgyvendamas ypatingu spalvų vaiskumu, atitinkančiu naujus meno pasaulio posūkius. Š'a prasme Petras Kiaulėnas pasirinko tikrąjį meninio išganymo kelią.