Šv. Pranciškaus parapija Lawrence Spausdinti
Parašė Antanas Kučas   
SIMAS   SUŽIEDĖLIS,
Ateitininkų Federacijos Vadas, kuriam pernai suėjo 50 metų amžiaus.

S. Sužiedėlis: ŠV. PRANCIŠKAUS LIETUVIŲ PARAPIJA, Lawrence, Mass., 1953, išleista Prel. Pr. M. Juro lėšomis. Viršelį piešė dail. Vytautas K. Jonynas, anglišką vertimą paruošė kun. A. Bružas, M.S. Viso 416 P.
šv. Pranciškaus parapijos istorija yra išleista, minint tos parapijos auksinį jubiliejų, kuris buvo atšvęstas 1953 m. gegužės 31 d.
Greta vienas kito sustatytame lietuviškame ir angliškame tekste dailiai vingiuoja visas Šv. Pranciškaus parapijos gyvenimas, prasidėjęs 1903 m. iš kelių šimtų lietuvių ateivių, daugiausia iš Dzūkijos, kurie panoro turėti savo lietuvišką bažnyčią ir parapiją. Pradžia, kaip ir visur, buvo sunki. Parapijai įkurti neužteko vien būrio žmonių. — reikėjo užtikrinti, kad ji galės išsilaikyti, o svarbiausia, turėti savą lietuvį kunigą.

Užtvankų mieste, kuris savo amžių gali pažymėti tik šimtine metų, pirmieji lietuviai ėmė atsirasti XIX amžiaus gale. Visi jie spietėsi apie sparčiai beaugančią verpimo bei audimo pramonę, kuri, galima sakyti, sukūrė ne tik Lawrence miestą, bet ir Šv. Pranciškaus parapiją. Tą parapiją besteigiant, Lawrence buvo šešias katalikų bažnyčios, tarp kurių Šv. Marijos buvo pati didžiausioji. Jos klebonas augustijonas vienuolis kun. James T. O'Reilly lietuviams buvo arčiausiai širdies, todėl ir savo parapijos įkūrimas yra artimai susietas su kun. O'Reilly vardu. Jis tarpininkavo nupirkti iš prezbiterionų seną medinę bažnyčią, jis padėjo sutvarkyti reikalus su vyskupu ir ėjo pirmojo klebono pareigas, kol lietuviai gavo savo kunigą.

Pirmas lietuvis ėjęs klebono pareigas buvo kun. Juozas Šeštokas, vos naujai įšvęstas kunigas. Jo įpėdiniu nuo 1905 ligi 1916 buvo kun. Antanas Jusaitis. Tarp 1916-1929 m. klebonu buvo kun. Pranciškus Virmauskas, o po jo ligi šiol — kun. Pranciškus Juras, 1952 m. pakeltas į prelatus.

Kun. Jusaičiui teko pergyventi parapijos kūrimosi rūpesčius, planuoti bažnyčios statymą ir rasti sugyvenimą su parapijos komitetu bei karštakošiais parapijiečiais, kurie manė esą parapijos savininkais bei šeimininkais, o kunigas tik samdinys. Tokias idėjas uoliai kurstė laisvamaniai ir atskalūnai, kurie įsteigė savo "nepriklausomą" lietuvių bažnyčią, atsiskyrusią nuo katalikų vyskupų ir pasidavusią lenkų atskalūnų ("nezalež-nikų") vadovybei. Kun. Virmauskui teko gaivinti suskilusią parapiją ir grąžinti geros valios, bet apgavikų suklaidintus žmones atgal į katalikų parapijos globą. Jį spaudė naujos bažnyčios statyba, kurią jis pradėjo, jam teko pergyventi pirmojo pasaulinio karo ir Lietuvos laisvės rūpesčius. Kun. Jurui, pirmajam šioje parapijoje primicijantui ir pirmajam vikarui (1922-1927), perėmus klebonavimą (1929), rėkėjo užbaigti bažnyčią, išbristi iš skolų ir sukti visą parapijos veikimo aparatą, — niekad nesibaigiantį darbą.

Pirmųjų metų parapijos pajamos siekė vos keletą tūkstančių dolerių per metus, vėliau jos peršoko dešimtį, o 1944 m. išmokėjus skolas, jos siekia arti $25,000 kasmet. Parapijos turtas, įskaitant bažnyčią, trobesius ir Palangos parką su jo įrengimais, dabar siekia $800,000. Parapijiečių didžiausias skaičius vargu ar prašoko 3,000. Taigi, visą tą kapitalą sutelkė gerokai mažesnis tikinčiųjų būrys. Visas to pinigo šaltinis buvo parapijiečių asmeniškas uždarbis ir draugijų veikla bei jų parengimai. Iš to pat šaltinio sruveno lėšos ne tik parapijai išlaikyti, bažnyčiai statyti, bet ir senosios tėvynės reikalams: Tautos fondas, Lietuvos atstatymas, jos mokyklų bei švietimo draugijų palaikymas, bažnyčių statymas, Lietuvos paskolos lakštai, vėliau BAL-Pas, ALTas ir tremtinių šelpimas. Įvairiems aukų rinkėjams, kaip Dr. Jonas Basanavičius, Dr. Martynas Yčas, Ateitininkų atstovas Antanas Tylenis, Pavasarininkų atstovas Dr. Juozas Leimonas, vienuolijų atstovai ir t.t., parapijiečių širdys ir kišenius visados buvo atviri.

Kai sklaidai šios, palyginti, nedidelės bendruomenės istorijos lapus, negali atsigėrėti šakotu jos veikimu, supintu su kasdieniniais rūpesčiais ir su katalikišku maldos bei artimo meilės apaštalavimu. Greta to, pajunti stiprų tos bendruomenės pasireiškimą, kaip lietuvių tautos vaikų, kuriems visi lietuvių tautos reikalai yra savi, visada arti širdies, nors daugelis nėra matę savo gimtojo krašto, ir ne vienas jau nemoka prabilti lietuviškai.
Trumpai čia neišsakysi, kiek Šv. Pranciškaus parapija yra davusi kunigų, kiek pašaukimų į vienuolius, kiek yra siuntusi mokytis į Marianapolio lietuvišką kolegiją, kiek yra surengusi meniškų pramogų, vaidinimų bei koncertų. Visa tai reikėjo sumanyti, parengti ir rikiuoti, ir visad judinti. Tuo nenuilstamu judintoju šioje parapijoje bemaž per du trečdaliu jos gyvenimo yra kun. Pr. Juras, kurio vardas žinomas kiekvienam lietuviui. Mes pažįstame kun. prel. Jurą kaip nepailstantį lietuviškosios visuomenės veikėją, kaip kruopštų lietuviškos kultūros puoselėtoją, įsteigusį Alkos muziejų su gausiais jo rinkiniais ir spausdintų knygų bei raštų krūvomis. Bet geriausiai mes prel. Juro vardą prisimename iš jo išleistų knygų, kurių lentyna jau nusitiesė virš trisdešimties tomų.

Spauda yra viena iš prel. Juro silpnybių. Daugelį metų sutapęs su "Darbininku", jis neiškentė neįtaisęs Nekaltojo Prasidėjimo Seselėms Put-name, Conn. spaustuvės. Jo dosnią ranką pajuto kiekvienas lietuviškas vienuolynas, jis nė vieno neišleido tuščiomis, jei tik reikalas lietė katalikišką bei lietuvišką veikimą.

Didžiuodamiesi prel. Juro darbu ir jo parapija, negalime nepasigėrėti ir tų darbų aprašymu, kurį šioje knygoje davė Simas Sužiedėlis. Jis taip meistriškai supynė visą pasakojimą, taip sklandžiai išdėstė gražia, vaizdžia kalba, kad niekaip negali atsitraukti, knygos nepaskaitęs ligi galo.

Ligi šiol nė viena parapija nėra išleidusi tokios istorijos.
Antanas Kučas