PAVASARIS PRIE VARDUVOS Spausdinti
Parašė Bern. Brazdžionis   

Paulius Jurkus: PAVASARIS PRIE VARDUVOS. Išl. Liet. Knygos Klubas. 1954. Viršelis ir iliustracijos R. Viesulo. 175 psl. $2.50.
Paulius Jurkus, debiutuojantis su beletristikos knyga "Pavasaris prie Varduvos", j lietuvių literatūrą įžengė dar Nepriklausomojoje Lietuvoje. Visą tą daugiau negu dešimtį okupacijų ir tremties metų jis reiškėsi poezijos ir beletristikos žanrais, gausiai dalyvaudamas periodinėj spaudoje. Ne pirmas pas mus atsitikimas, kad autorius "debiutuoja", jau turėdamas ne tik rašytojo vardą, bet ir veidą. Sunkus metas teko Jurkaus rašytojų kartai ir literatūriškai augti ir su knygomis viešumon išeiti: kiti pasiskubino ir sau pakenkė, Jurkus uždelsė ir laimėjo.

Paulius Jurkus, kilimo žemaitis, gimnaziją baigęs Telšiuose, universitetą — Vilniuje, studijavęs literatūrą ir rengęsis būti mokytoju, įėjo į žurnalistiką ir energingai tą naštą neša ir šiandieną, sumaniai redaguodamas jaunimo laikraštį "Ateitį" ir kultūringai vesdamas "Darbininko" literatūrinę dalį. Jo poezijos dar Vokietijoje parengta knyga "Namų ugnis" (kaip ir kadaise Zobarsko "Motinos juosta", kurios viršelį, pieštą Jonyno, įsigijo Čiurlionio galerija) vargu ar kada beišvys pasaulį. Autorius "save surado" beletristikoj. Daugelis jos, spausdintos įvairiuose žurnaluose, sudarytų ne vieną tomą. šis rinkinys tėra tik maža dalis: jį autorius kruopščiai ir atsidėjęs rengė ir redagavo bent keletą metų. Ilgai jos pobūdis formavosi, dalykai buvo šlifuojami ir keičiami, kaip ir pats knygos vardas, kol viskas susigrupavo apie gimtąją upelę Varduvą ir liko šios 5 istorijos: "Auksinis paveikslas". "Vargonai", "Kregždės ant Nukryžiuotojo pečių", "Vieno auksino istorija" ir "Atsklęstos durys".
Beveik vien iš tų istorijų vardų jau galima susidaryti autoriaus tematikos vaizdą, tačiau labiausiai charakterizuoja ir nusako ją "Vieno auksino istorija", šis "istorijos" terminas, man rodos, tiksliausiai išreiškia ir visų Jurkaus knygos beletristinių pasakojimų žanrą, maža kiena mūsų literatūroje tevartotą, Jurkaus pasirinktą, įsigyventą ir padarytą savu. Kaip Grušas ir Vaičiulaitis yra mūsų tikrosios novelės meisteriai, Mazalaitė (ir tik ji viena) lietuviškos legendos kūrėja, taip P. Jurkus į mūsų literatūrą ateina su istorija. Jo gyvas, laisvas, platus pasakojimas, jo operavimas, pasakojant, sakiniais, o sakinyje — žodžiais, jo lengvas, beveik nerūpestingas rezgimas neva tikrų, istorinių įvykių ir faktų, pinant fabulą, jo paties tikėjimas tuo, ką sako, ir duoda pagrindo tuos pasakojimus vadinti "istorijomis".

Kiekviena istorija mus nukelia į artimesnę ar tolimesnę praeitį. Praeitis gi daugiau ar mažiau mūsų visų matoma gražesnėmis spalvomis, negu buvo. Tas "pagražinimas" nenoromis įgauna romantikos bruožų. Su praeitimi gi derinasi ir nuotolis. Nutolusi, pagražinta praeitis mus priveda prie Jurkaus knygos vaizduojamojo pasaulio ir prie termino, kurio taip įžūliai šiandieną kratosi modernistai, bet kuris, nors ir gerokai evoliucionavęsis nuo savo gimtojo šimtmečio, taip stipriai prasimuša visų Vakarų tautų rašytojų kūryboje, ypač po praėjusio karo. Jo, to naujos formos romantizmo, bruožų apsčiai randame ir mūsų naujojoje beletristikoje bei poezijoje.

Gal žymiausia mūsų romantizmo atstovė yra Šatrijos Ragana, bet daug romantiškesnis yra Krėvė su savo "Dainavos šalies padavimais", kaip tos rūšies unikumu. Vaižgantas, jieškodamas naujų deimančiukų, ryškiausiu lietuvių neoromantiku buvo apšaukęs Kazį Inčiūrą. Kaip mūsų literatūrai niekad nebuvo lemta išgyventi ištisai vienos ar kitos Europos literatūroje pasireiškusios srovės, taip ir tų srovių nauji pakartojimai neturėjo nei platesnės apimties, nei ilgesnio laiko: natūralizmo gadynėje mes reiškėmės "klasiškai" (ar pseudoklasiškai) ir romantiškai, ekspresionizmo laikotarpy — realistiškai ir simboliškai (ar neosimboliškai). Pagaliau vienas ir tas pats autorius davė taip įvairaus pobūdžio veikalų (Krėve), kad nelengva pasakyti, kas jis: romantikas ar realistas. Mes jį vadiname klasiku, nors tas terminas irgi neatitinka nei graikų Horacijų, nei lotynų Virgilijų, nei anglų Swif-tą, nei vokiečių Kleistą. Tas pats ir su kitomis srovėmis bei romantizmu. Bet jeigu kitų šių dienų mūsų beletristų kūryboje užtinkame tik romantiškos nuotaikos, stiliaus ar tematikos, tai Paulius Jurkus su savo pirmąja knyga išėjo visas pasinėręs į romantikos vandenis, ar kam tai patinka, ar ne. Trečios ir penktoj — stilius, gi pirmos, antros ir ketvirtos istorijų ne tik stilius, bet ir tematika romantinės. Iš tų visų grynai au-tentinių istorijų aš norėčiau išskirti pirmąją, Auksinio paveikslo istoriją, kuri gal ir nenoromis, perdaug primena Šatrijos Raganą, nors savo gilia tėvynės meiles idėja ji šiandien taip pat aktuali, gal net dar labiau, negu anais aprašomaisiais metais (maždaug šio amžiaus pirmam dešimtmety).

Originaliausia, be abejo, "Vieno auksino istorija". Savo menine verte jai nenusileidžia nei "Kregždės", nei "Atsklęstos durys". "Vargonai" tvirtesni pirmojoje dalyje. Apskritai Jurkaus knygoje yra silpnesnės tos vietos, kur autorius daugiau žino, daugiau jaučia, daugiau pergyvena negu skaitytojas, t. y. negu autorius sugeba skaitytojui pasakyti, jį pagauti, paveikti, įtikinti. Kur skaitytojas lieka tik nuošalus stebėtojas, ten rašytojas pralaimi. Visai ką kita regime Auksino istorijoj:, čia autorius visai nematomas; nematomas ne vien dėl to, kad istoriją pasakoja pinigas, arba tikriau pinigas, perlietas į žiedus, bet dėl to, kad istorija iš karto perkelia skaitytoją (šiuo atveju, kaip ir apskritai istorijose — klausytoją ar klausytojus) į objektyviąją meninę plotmę ir iš jos neišleidžia iki paskutinio sakinio. Ji padaro klausytoją dalyviu visos kelių šimtmečių kelionės. Tai žavi, žėrinti stiliaus puošmenomis ir prasminga savo turiniu istorija. Nežiūrint, kad čia veikia ir negyvojo pasaulio daiktai, kad kužda židinio ugnis, kad jos balsą girdi pelytė, vieno auksino istorija yra visoje knygoje realiausia.

Tokiose istorijose, aišku, netenka jieškoti charakterio — kaip čia, taip ir daugiausia Jurkaus knygoje yra tik tipai. "Vargonai" atrodo labiausiai surišti su geografine vietove, su pačia Varduva, bet jų realumą uždengia mistinė dvasia, kuri gaubia ir žmonių sielas ir aplinką. "Kregždės" artėja, o "Atsklęstos durys" visai išvirsta į legendinį pasakojimą. Pirmojoj įvyksta net aiškus stebuklas: prie altoriaus esančio Nukryžiuotojo atsipalaidavusi ranka įkelia į lizdelį iš jo iškritusį kregždžiuką. Kitoje įvyksta Marijos pasirodymas: šaltą žiemos vakarą vieną Žemaitijos pirkią aplanko Moteris su Kūdikiu, kurią vėliau žmonės atpažįsta atvežtame iš Romos Dievo Motinos paveiksle. Paprotys palikti nakčiai neužsklęstas namų duris, kad pakeleivis galėtų užeiti poilsio, nėra Jurkaus iš piršto išlaužtas dalykas — jis atremtas į istorinę lietuvių pažiūrą apie svečią, pagal patarlę — Svečias į namus — Dievas į namus. P. Jurkaus "Atsklęstų durų" istorija man primena vokiečių poeto Ca-rossos eilėraštį apie nakčia prie namų gyvai čiurlenantį šulinį, kurio vandeniu atsigaivinti užsuka tolimas keleivis. Carossa savo kūriniui davė skaidrią klasikinę formą, Jurkus savo istoriją įvilko į paslaptingą mistinę skraistę, išeidamas iš požiūrio benamio tremtinio, kuriam ne kartą teko belstis į svetimas duris. Ši istorija turi gilią prasmę, šiltą nuotaiką; ji be tendencijos religinė, be propagandos patriotinė, o kartu poetiška, kaip ir visa Jurkaus istorijų knyga.

Jurkaus stiliaus plastiškumui, lengvumui ir poetinėms priemonėms pavaizduoti tinka kiekvienas jo knygos puslapis. Stiliaus žodingumas ir vingrumas, ypač begalinis sinonimų vartojimas, mena, jog autorius yra sodri žemaičių Daukanto ir Valančiaus literatūrinė atžala. Papyzdžiui:
"Suvažiavo daug mokytų vyrų, kunigaikščių, su iškilmėm apėjo Kryžiaus kelius, žąsies plunksna surašė į knygas ir visiems amžiams pavadino šį kraštą Marijos žeme, o miestelį Jos Sūnaus atminimui — žemaičių Kalvarija.

Kasmet liepos pradžioje žmonės liūliavo iš tolimiausių kraštų, meldėsi dienom ir naktim, kalnuose giedodami. Daug stebuklų buvo tada žemėje. Eretikai grįžo prie Dievo, li-gonys sveiko, vargų suspausti rado čia malonę, rūpestingieji buvo palaiminti.
Nerašė jų į knygas, tik šventam jų prisiminimui sukabino daug ženklų aplink Marijos paveikslą.

Atėję iš svetimų kraštų, žmonės sužinojo apie atsklęstas duris ir uždegtus žiburius audros metu. Ir platinosi šis paprotys visur".
Taip šioje realioje, šiurkščioje ir visokio indiferentizmo gadynėje lengvais fantazijos sparnais autorius nukelia mus į anuos, paženklintus tikėjimo, idealizmo, meilės ir žmoniškumo žiburėliais, pilnus kūrybinės ugnies pasaulius, kurie tau primena ir lyg iš kronikų iškastą senovę, ir lyg iš padavimų girdėtą tėvynę, ir savą mielą tėviškę, ir augštų idealų kilnybę. Anie laikai ir žmonės tavo atmintyje lieka kaip šviesūs spinduliai, kuriuos autorius, rašydamas, gebėjo pagauti iš saulės ir uždaryti žiedo taurėje nakčiai (žr. 107 psl.). Ir šioje naktyje, atvertus "Pavasarį prie Varduvos", lyg anas pagautas spindulys, nuskaidrina beskaitančio sielą, ir daros aplinkui šviesiau, gražiau, kilniau, nes ir į šį gyvenimą imi dairytis anų pasaulių užkerėtomis akimis.
Bern. Brazdžionis