ŠVENTUMO VIRŠŪNĖSE

Parašė Tėv. L. Andriekus, O. F. M.

Šventųjų skelbimas Katalikų Bažnyčioje nėra eilinis įvykis. Šiuo veiksmu savotiškai paliečiama antgamtine sritis, kuriai priklauso dorybėmis žėrinti asmenybė. Plačia prasme šventaisiais laikomi visi tie, kurie pasiekė dangaus garbę. Po mirties didžioji teisiųjų dalis išoriniai lyg atsijungia nuo šios žemės. Jų įtaka ribojasi tik paslaptingu veikimu aname pasaulyje šventųjų bendravimo rėmuose. Pagal Apreiškimą dangaus, skaistyklos ir žemės gyventojai ne vien maldomis palaiko ryšį, bet ir savo nuopelnais padeda vieni kitiems. Tačiau yra Dievo parinktų asmenybių, kurių misija siekia toliau. Kai kada atrodo, jog tokių žmonių tikroji veikla prasideda anapus. Visagalis turi savo planuose jų ypatingą išaugštinama ir danguje, ir žemėje. Jiems mirus, tuojau pasirodo antgamtiniai reiškiniai — stebuklingi pagijimai, neišaiškinami žmogaus protu. Vyriausioji Bažnyčios valdžia jiems tirti pasitelkia medicinos specialistus, o patį kandidato j šventuosius gyvenimą persijoja religiniu atžvilgiu, žiūrėdama, ar visur jis pilnai derinasi su evangelija, šis darbas  kartais  užtrunka  kelis  šimtus metų, o kartais teigiamų išvadų prieinama labai greitai. Paskutiniais amžiais jį atlieka Apeigų Kongregacija. Po išsamių tyrinėjimų, malda pasitelkus antgamtinės pagalbos, daromas galutinis sprendimas, nustatant, jog tikrai buvo gyventa pagal evangelijos dėsnius, kurie yra sąlyga į dangaus garbę. Labiausiai paisomos trys teologinės dorybės — tikėjimas, viltis ir meilė. Jos turi būti herojiškame laipsnyje. Paskutinis žodis visuomet priklauso popiežiui. Pirmiausia eina skelbimas palaimintuoju, o po to, jeigu pasitaiko naujų stebuklų, žengiama prie kanonizacijos, šis veiksmas remiasi Kristaus suteiktu Bažnyčiai autoritetu, šventųjų skelbimas, kaip viešas ir galutinis popiežiaus žodis svarbiu religiniu klausimu, laikomas neklaidingu, neatšaukiamu ir visus tikėti įpareigojančiu. Nuo Romos atsiskyrusios konfesijos jį vengia tarti. Net tie asmenys, kurie skelbėsi esą pašaukti reformuoti tikėjimo, paneigdami kaikurias tiesas, o ypač popiežiaus autoritetą, kaip Focijus rytuose, o Liuteris, Kalvinas, Henrikas VIII vakaruose, savo sekėjų nėra laikomi šventaisiais. Katalikų Bažnyčioje gi nuolat iškeliami nauji šventieji, kurių veiksmuose nėra šešėlių, o jeigu buvo, tai jie išdilo jau atgailos pratybomis. Tai rodo Bažnyčios vitališkumą, apsireiškiantį naujomis asmenybėmis ir liudijanti, jog pilnutinis evangelijos gyvenimas nėra koks paradoksas. Mūsų amžius, kuris neretai apkaltinamas nepalankumu dvasinei pažangai, taip pat žėri šventaisiais. Jų gretose stovi ir Pijus X, dar tebegyvenąs žmonių atmintyje. Vos 40 metų praėjo nuo jo mirties, o jau neatšaukiamai paskelbtas sprendimas, kad šis žmogus savo gyvenimu tikrai iki detalių yra įvykdęs evangeliją. Gegužės 29 d. dabartinis popiežius paskelbė jį šventuoju, jo vardą įrašydamas į garbės knygas. Pijus X iš šio pasaulio iškeliavo 1914 m. jau su šventumo garsu. Jo kapą šv. Petro bazilikos rūsyje tuojau pradėjo lankyti žmonės ir dabinti gėlėmis. Pasitaikė ir stebuklingų reiškinių — medicinos mokslu neišaiškinamų pagijimų — kurių pilnai užteko, keliant šį popiežių altorių garbėn. Per 40 metų taip pat pakankamai buvo laiko ištirti jo viešą ir privatų gyvenimą. Tarp daugelio liudininkų, iš arti sekusių tą šventą žmogų, yra ir dabartinis popiežius, po jo akimis dirbęs Romos kurijoje. Visas Pijaus X gyvenimas yra paženklintas nuostabiu gerumu, trykštančiu iš kiekvieno jo veiksmo. Tas gerumas neaptemo nei tada, kai atsakingos pašaukimo pareigos vertė ištarti ir griežtesnį žodį. šio šventojo veidas dvelkė kažkokiu nežemišku gerumu ir klebono, ir vyskupo, ir kardinolo, ir popiežiaus pareigose. Sunkiausios, aišku, buvo šios paskutinės, pareikalavusios didelės jėgų įtampos. Tikrai tenka laikyti ne eiliniu dalyku, kad Katalikų Bažnyčioj labai svarbiems sprendimams padaryti Apvaizda pasirinko žmogų, nėjusį universitetuose augštųjų teologijos mokslų, bet labiau privačiomis pastangomis įžvelgusį į tikėjimo ir Bažnyčios reikalus. Pijus X buvo tikras Apvaizdos įrankis mūsų amžiaus dvasiniuose sūkuriuose. Kai šis popiežius 1903 m. pradėjo valdyti Bažnyčią, daugelyje galvų drumstėsi modernizmo idėjos. Savo šaknyse tai buvo tikras agnosticizmas, teigiąs, jog protas nėra pajėgus pažinti antgamtinius dalykus. Buvo nueita tiek toli, kad pradėta teigti, jog pasiremiant išore, esą negalima suvokti net Dievo buvimo. Apreiškimą, kuriuo remiasi tikėjimas, modernistai paneigė. Religijos šaltinio jieš-kojo pasąmonėje, kur žmogus galįs paslaptingai pajausti Dievą bei religinę tikrovę. Kiek tuo būdu Visagalis pergyvenamas, tiek, sakoma, Jis apsireiškiąs. Kristuje modernistai matė tik žmogų. Visa, kas evangelijoje viršija įgimtas galias Išganytojo atžvilgiu, jie atmetė. Iš kitos pusės Kristaus asmenį savotiškai suidealino tikėjimu, kylančiu iš tos pasąmonės įspūdžių. Remiantis vien tik praeinančiais jausmais, apreikštos tikėjimo tiesos modernistams visiškai paskendo miglose ir nustojo savo vidinės galios. Buvo žygiuojama ateizmo linkme. Kovą su jais sunkino ta aplinkybė, kad trūko tvirtai formuluotos doktrinos ir priremti jie galėjo mikliai išsisukinėti. Pijus X energingai stojo prieš šią trapią, bet pavojingą srovę religijoj. Tuo klausimu po išsamių studijų 1907 m. išėjo enciklika Pascendi, kurioje buvo atskleistos pagrindinės modernistų tezės ir atitinkamai pasmerktos. Aišku, kiekvienas popiežius, pastatytas vadovauti Bažnyčiai, būtų tą patį padaręs, tačiau Pijaus X atvejis rodo, kaip gudriai visais laikais pasišaunama griauti Bažnyčią ir kiek reikia budėti, sėdint popiežiaus kėdėje. Išėjus prieš modernistus, Pijui X smarkiai teko ginti ir šv. Raštą, ypač Naujojo Testamento knygų autentiškumą. Liečiant išorinę Bažnyčios santvarką, šiam popiežiui dideli nuopelnai priklauso kanonų teisės dirvoje. Gausūs bažnytiniai įstatymai, apima devyniolika šimtmečių, buvo išblaškyti daugelyje knygų. Viena jų dalis, susidedanti iš vadinamo Graciano Dekreto bei Grigaliaus IX, Bonifaco VIII, Klemenso V ir Jono XII rašytų potvarkių, buvo gavusi Corpus Iuris Canonici vardą ir labiau išpopuliarėjusi. Kita dalis apėmė bažnytinių santarybų, popiežių bei Romos kongregacijų raštus, išėjusius vėliau ir nesutelktus į vieną daiktą. Kaiku-rie įstatymai jau buvo persenę, kai-kurie jau atšaukti. Bet didžiausia nelaimė buvo ta, kad jiems trūko darnumo. Praktiškai sunkiai buvo įmanoma tuos gausius įstatymus išstudijuoti ir abejonėse rasti aiškų sprendimą. Tai didžiai sunkino Bažnyčios administraciją. Jau Vatikano santaryboje (1869-1870) buvo keltas klausimas tuos gausius įstatymus suredaguoti į kodeksą, pašalinant metų eigoje susidariusius prieštaravimus ir papildant naujais potvarkiais, atitinkančiais mūsų dienas. Į šį žygį pastūmėjo ir XIX amž. pradžioje užsimota civilinių įstatymų kodifikaci-ja, ypač sėkmingai pravesta Napoleono I. Bažnytinėje santvarkoje tuo atžvilgiu nebuvo galima mestis pirmyn smarkiais šuoliais, nes šis darbas reikalavo didesnių studijų ir atsargumo. Perredaguotieji įstatymai turėjo remtis senaisiais, jau ilgos praktikos sutvirtintais. Pijus X neatidėliodamas ėmėsi leisti kodeksą, nes jautė, kad sutvarkymas įstatymų sutvirtins Bažnyčią ir pakels kanonų teisės mokslą. 1904 m. konstitucija Arduum sane munus jis pradėjo šį darbą, įsteigdamas specialias komisijas iš kardinolų ir žemesnio laipsnio mokslininkų. Tiesa, jo pabaigos nesulaukė — kodeksas buvo paskelbtas 4 metams praėjus po jo mirties — tačiau savo drąsiu užsimojimu įsiamžino istorijoje. Šis darbas, kuris atrodė per sunkus didžiajam krikščioniškos sociologijos šului Leonui XIII, buvo pradėtas ir beveik užbaigtas Pijaus X iniciatyva. Vidiniam Bažnyčios kilimui daug padėjo šio popiežiaus keltas Eucharistijos kultas. Kadaise protestantizmas buvo pasikėsinęs į šią tikėjimo paslaptį, paneigdamas joje realų Kristaus buvimą. Tridento santaryboje tos klaidos buvo atremtos aiškiai formuluotais kanonais. Vėliau ir pačioje Bažnyčioje padvelkė šaltesni vėjai. Tai nebuvo Eucharistijos sakramento neigimas, bet neva iš savotiškos pagarbos atokiau nuo jo laikymasis. Jansenistinis judėjimas, iškilęs 17 amž. Prancūzijoje, baidėsi dažnos komunijos, skaitydamas žmogų jos nevertu, kad ir gerai pasiruoštų. Nors Pijui X valdant Bažnyčią, jansenizmas jau buvo nusilpęs, tačiau popiežiaus raginimas į dažną ir net kasdienę komuniją, sudavė jam paskutinį smūgį. Ypač naujas dalykas anuomet buvo ankstyva vaikų komuniją, kurios reikalą šis popiežius griežtai kėlė. Visa tai į katalikų gyvenimą įnešė naujos jėgos bei atgimimo. Pijaus X tuomet sukeltas eucharistinis judėjimas netrukus išsivystė į viešas tarptautines manifestacijas — eucharistinius kongresus. Pasirinkęs savo veiklos obalsiu "viską atnaujinti Kristuje", šis popiežius visą amžių veikė ta kryptimi, kol didžiojo karo prasiveržime 1914 m. persikėlė į aną pasaulį. Pijus X pirmiausia atnaujino pats save, tapdamas vertu šventojo garbės. Jo gyvenimas buvo rastas pilnai sutinkąs su Evangelija, o trys dieviškos dorybės, tikėjimas, viltis ir meilė herojiškame laipsnyje. Tėv. L. Andriekus, O. F. M.