GIEDRA VISAD GRĮŽTA Spausdinti
Parašė A. T.   
Tuo vardu pereitų metų pabaigoj "Tremties" leidykla Vokietijoj išleido K. Barėno novelių rinkinį. Jį sudaro 8 novelės ar novelei artimi kūrinėliai. Su šia knyga autorius, lig-šiol žinomas kaip aplamai spaudos bei pusblicistikos darbininkas, pasirodo ir kaip beletristikos kūrėjas.

Moderuotas rytiečio augštaičio būdas bei temperamentas persidavė ir į šias noveles, kurių turinį sudaro kaimo gyvenimas, išskyrus stovyklinio gyvenimo dalykėlį "Veidai už lango". Tačiau autorius kaimą čia vaizduoja ne žemaitine prasme, atskleidsdamas jo realistinę buitį, bet jam pirmiausia rūpi pats to kaimo žmogus, čia artėjama į krėvinį nuosaikųjį realizmą.

Šių novelių pavadinimas nėra atsitiktinis, bet veikiau nusakantis patį knygos pobūdį. Gyvenime yra, kaip ir gamtoj, daugiau ar mažiau debesų, bet jie nuslenka, ir vėl grįžta giedra. Ją skelbia ir humoras kaip optimizmo laidas. To optimizmo, giedros grįžimo randi "Pusbernyje ir pusmergėj", nors čia humoro pagrindą sudaro keistumas, ir "Balandžiuose", kur net atstatytas seniūnas nori porą balandžių padovanoti pravažiuojančiam prezidentui, ir "Medyje", ir net "Mano dėdėje Vaitiekuje", kur šiurkštus charakteris blyksteli šviesos liepsnele. Tik kaikur, kaip "Keliuke", randi lyg neužbaigto veiksmo, kai jam trukdo aiškiau pasireikšti nenustatyta riba tarp dviejų žmogaus linkimų — geresniojo ir bloges-niojo, šiuo atveju tarp įžūlumo ir bailumo.

Dvi šios knygos noveles tektų išskirti kaip bandančias giliau atskleisti veikėjo sielą, jo charakterį. Tai "Veidai už lango", kur parodyta dukters meilė motinai, ir "Teta Karolina", kur rodoma vaiko sielos evoliucija, besivystanti tarp realizmo ir lyrizmo. Cia ir gamta prabyla nuoširdžiu pergyvenimu: "O rugiuose kai sumėlynuoja rugiagėlės visais dangaus lazurkais pro pabalusį žalsvų rugelių retumą, kai iškart visos aguonėlės prasiveria liepsnoti gyvu liepsnojimu, ir gelsvam druįriui šitoje liepsnojimo grožybėje apsąla širdis — tik jis pakelia sparnus, tik pakelia, lengvus sparnus sunkiai, kaip akmenis, pakelia ir užmiršta judinti: toks nuostabiai gražus tas retų rugelių pablyškęs žalumas, tas rugiagėlių mėlynas lazurkas, kaip ten viršuj dangaus", (p. 162).

Kaikur rašytojas nepašykštėjo tamsesnio vaizdo dar apkrauti tamsinančiais šešėliais, bet jis nėra visuotinai šališkas, kaip nevienas mūsų šių dienų beletristas. Jis ir ne pesimistas, o nuo pesimizmo šešėlio veik gelbstisi šviesesniu linkimu j humorą, komizmą.
Išviršinės formos atžvilgiu čia stengiamasi sakinio neperkrauti barokiniu balastu, jieškoma jo paprasto, natūralaus. Lengvas ir dialogas. Visa tai, žinoma, arčiau širdies, negu perkrautas arba, priešingai vėl, sulaužytas sakinys, nenatūralus ir nepritaikytas dialogas. K. Barėnas čia bus gerai nusiklausęs, kaip jo sieloj tebeskamba natūrali rytiečio augštaičio šneka. Tuo keliu jis turėtų eiti ir toliau, kad galėtų mums duoti ir daugiau tokios beletristikos, kuriai jau štai pradžioj rodomas visai geras laidas.
A. T.