VILNIUS TAUTOS DAINOSE Spausdinti
Parašė Mažiulis Antanas   
Įvairios literatūros rinktinės daugelio labai mėgstamos. Jų turime nemaža ir mes, tiek Lietuvoje, tiek ir svetur leistų. Turėjome vieną kitą ir atskiriem poreikiam, kur buvo įjungta ir mūsų tautosaka kaip neatskiriama literatūros dalis. Taip pat Lietuvoje buvo ir atskirų dainų rinktinių, kartais ir atskiroms sritims, pvz. Jonas Pakalniškis (A. Bruožis), Klaipėdiškių dainos 1908; Iš Mažosios Lietuvos tautosakos 1937; Vilniaus krašto lietuvių tautosaka 1938 ir t.t. Neseniai sulaukėme ir dainuotinės tautosakos atrinktinės, kuri visa pažymėta Vilniaus ženklu — Vilnius lietuvių liaudies dainose (paruošė Gražina Krivickienė -Gustaitytė, Čikaga 1970, 384 psl., kaina 5 dol.). Vilnius priklauso prie nedaugelio Europos miestų, kuris minimas ne vien lietuvių, bet ir jų kaimynų dainose. Tai liudija jo neeilinę ir tikrai išskirtinę reikšmę Vidurio ir Rytų Europoje.

Gr. Krivickienė - Gustaitytė iš įvairių dainynų bei rankraštinės medžiagos išlesiojo apie 300 dainuotinių gabalų, bet spaudai teat-rinko 193, jų tarpe 8 iš rankraščių, dabar pirmą kartą skelbiamų. Tos mums naujėlės atskirai nesuminėtos, tik iš pastabų atsekamos (39, 40, 89, 106, 111, 140, 177 ir 180; 5 gautos iš J. Būgos, 2 iš J. Balio, 1 užsirašyta pačios ruošėjos). Visos dainuotinės dr. Pr. Skardžiaus iš dalies privestos prie bendrinės kalbos ir rašybos, nors palikti ir svetimi žodžiai, taip pat ir būdingosios darybinės lytys bei kitos tarmybės. Aplamai, tiek giesmė, tiek daina ir kitos dainuotinės pilnai savo grožiu teskamba vien tik tarmiškai. Išversta bendrine kalba, dainuotinė kūryba praranda ir dalį paties dainingumo. Tada ji primena Rūpintojėlį, išplėštą iš stogiastulpio bei laukų aplinkos. Dr. Pr. Skardžius buvo atsargus ir daugelio šių dainuotinių tarmybių "nenuredagavo". Jaunosios kartos skaitytojas jam bus dėkingas ir už žodynėlį (330-361), kuris padeda suprasti ne vieną senesnę svetimybę.

Rinkinys ruoštas dvidešimt metų. Palengva lesiota dainos ir joms pastabos. Dr. J. Baliui talkinant, dainos suskirstytos 8 skyriais: karo ir istorinės, mergelės ir bernelio, vestuvinės, šeimos, darbo, metinių švenčių, humoristinės ir įvairios dainos. Paskutiniosios dar vėl turi našlaičių, medžioklės, emigrantų ir žaidimų poskyrius. Joms pridėta ir 84 melodijos (366-384), kai kurioms dainoms daugiau kaip po dvi. Dr. J. Balys padėjęs atrinkti ir pačias dainas, kurių dalis nubyrėjusi dėl neįdomaus turinio, aiškaus skolinimo ir pan. Tačiau vyresniosios kartos skaitytojas tikrai pasiges vienos dainos, kuri buvo visuotinai paplitusi nuo 1923 m. Tai "Į Vilnių, į Vilnių visi kas tik gali, nežiūrint nė skaičiaus baltųjų arų..." Ją dainavome visur, dar daugiau — ji buvo virtusi ir mūsų demonstracijų, mūsų kovos giesme. Ji nėra grynai liaudies, bet sukurta mums dar nežinomo kūrėjo. Ji turėjo rasti vietos ir šiame rinkinyje tarp 73-74 dainų. Gaila taip pat, kad rinkinio ruošėja nepateikė ir numestųjų dainų sąrašo, nes gal ne vienam jų tyrinėtojui, pasišovusiam rašyti apie Vilnių tautos dainose, bus naudinga turėti ir čia neįtrauktas dainas, jų variantus — per 100 numestųjų yra patrauklus skaičius! Mūsų dainynai paprastai neturi geografinio vardyno, išskyrus dr. J. Balio ruoštuosius, tai susirasti numestąsias vėl reikia bristi per visus dainynus. Antra, būtų buvę daug geriau sutartines sudėti kiekvieno skyriaus pradžioje, nes jų ne tik melodijos, bet ir žodžiai dažnai senesni negu kitų dainų. Ir tokia daina, kaip 173, kuri atrodo esanti gana nauja, vis tik tėra eilės sutartinių junginys.

Rinkinys skirtas ne tik pasiskaitymo, bet ir mokslo reikalams. Tai liudija ilgokos dainų santraukos anglų kalba (34-67), iš dalies į-vadas. Rinkinys ruoštas ilgai ir labai apdairiai. Tačiau liko ir neatbaigtumo. Pirmiausia kiekvienas šių dainų tyrinėtojas, kuris jau bus susipažinęs su lietuvių tautosaka, pasiges, kodėl joms nesužymėti dainuotinių tipai, Pasirodžius dr. J. Balio "Lithuanian Narrative Folk-songs" 1954 ir "Lietuvių dainos Amerikoje 1958", rimtame leidinyje nebežymėti dainuotinių tipų, arba motyvų, yra atžanga. Juo labiau, kai visos čia sutelktos dainos, išskyrus tas 8 rankraštines, yra jau sužymėtos ir tuo pačiu dažnai sujungtos su mūsų kaimynų panašiomis dainomis. Paprastai vieną kartą gerai ir mokamai atliktas darbas nenuniekiamas.

Taip pat kiekvienam tyrinėtojui būtų gera žinoti, kokius kitų miestų vardus turi vietoje Vilniaus šių dainų variantai. Rūpestingai žymint, gal būtų paaiškėję, kodėl dviskiemenis vardas kartais keičiamas triskiemeniu, tuo pačiu peršaudant visą eilutę ar panaudojant kitas darybines lytis. Trumpai įvade suminėta, kad Vilnius keičiamas Ryga, Tilže, bet plačiau nepaaiškinta ir nepateikta nė vieno būdingesnio pavyzdžio.

Ruošėja knygos gale sužymėjo dainuotinių metriką ir pridėjo gana įdomių pastabų. Beveik visos tos pastabos pakartotos iš kitų leidinių, tai vis anų dainų pastabi-nės palydos. Bet ne vienai giesmei ar dainai pasigendi pastabos ar nors nuorodos iš mūsų negausių dainų tyrinėtojų (A. R. Niemio, J. Balio, E. Seemanno, D. Krištopai-tės) darbų ar svarbių dainynams įvadų. Man rodos, tikrai būtų skaitytojui įdomu sužinoti, kad tokia žinoma daina, kaip "Visi bajorai..." ne tik atėjuonė, bet mūsų dar perduota latviams ir vėliau nukeliavusi pas estus, suomius (žr. J. Balys, t. p., 1958, p. XXXIX. Arba vėl tokia "Aušta aušrelė" (D5), įdomiai nagrinėta ir D. Krištopaitės (Lietuvių liaudies karinės - istorinės dainos, 1965, p. 54), ir kitų. Arba tokia daina, kaip "Augin tėvas du sūneliu" [D21, kuri turi ir latvių atitikmenų (32109), verta iškelti: nors tėvas augina sūnų artojėliu, bet motina savo nuojauta jį laiko kareivėliu. Tokia pra-sklaida mūsų dainose yra reta, buvo verta suminėti net ir pačiame įvade.

Rinkinio įvadą ruošėja pradeda Vilniaus praradimo nuotaikų atsiminimais savo šeimoje. Tai gražu ir įdomu, bet tai prašyte prašo priminti ir Vilniaus lietuvių kietą kovos laikyseną, pvz., kai nuo Ašmenos tėvas pėsčias keliaudavo į Varduvą kelius šimtus km., kad gautų sūnui leidimą stoti į Vilniaus Vytauto D. lietuvių gimnaziją. Tai didelė priešybė mūsų dienoms, kai tėvai nebeleidžia vaikų į šeštadienio mokyklas geriau lietuvių kalbos pramokti. Aplamai įvadas skubotai, atrodo, rašytas, nes kitaip L. G. Rėza nebūtų tarp svetimųjų (p. 21), kai jis buvo lietuvis ir tokiu save laikė (plg. LE XXV, 193-194, išnašoje vieninteliu šaltiniu enciklopediją ir ruošėja nurodo).

Nepakenčiamų korektūros klaidų, kurios iškreiptų ir dainų žodžius, nedaug, pvz. pakalbėlėj — pakalnėlėj (179),
stadulėlės — sa-dulėlės (225), pinios — ponios (294) ir kt. Iškreiptos pavardės: Slausčauskyčia — Slansčauskyčia (313), Stančiauskas — Slančiaus-kas (363), Brižiškaitė — Biržiškai-tė (antraštiniame psl.), o baltistas prof. Ed. Hermann suminėtas be vardo (315) — tos pavardės profesorių yra gausus būrys, tai vargokai bus jis atsekamas.
Amžiais mums buvo brangus Vilnius. Liudija tai gausios dainos, kuriose jis apdainuojamas, šių dainų rinkinys, kurį mums paruošė Gr. Krivickienė - Gustaitytė taip pat yra mūsų meilės Vilniui liudijimas.
Antanas Mažiulis