SVEČIUOSE PAS VIZIJŲ POETĄ Spausdinti
Parašė PAULIUS JURKUS   
Yra pasauly tik jaunystė, saule ir namai.
Vytautas Mačernis, iš IV vizijos
 
Tai buvo 1944 metų pavasarį. Sutartu laiku kopiau per kalniukus. Pačiu toliausiu keliu buvo kokie 6 km iki jo sodybos, bet mes žinojome lauko keliukus, takus, o jais tebuvo kokie 3-4 km, kai atsiverdavo slėnis.

Nuo kalniuko pamatai sunkias daržines, tvartus, prigludusius tarp didelių medžių. Veltui dairaisi gyvenamųjų namų. Jie paslėpti už tankios eglių sienos. Visas sodo pakraštys iš rytų ir pietų apsodintas eglėm. Per metų metus jos suaugo, susiglaudė ir uždengė bet kokį žvilgsnį į namus.

Pasiekus eglių tvorą, jau dvelkteli kažkoks keistas nesuvokiamas liūdesys. Eglės taip šaltai ir vienišai ošia, visada ošia. Tarp rudų, sakais apvarvėjusių kamienų matai didelį apleistą sodą. Žydi obelys. Iš senų kamienų muša į saulę žiedai. Dūzgena bitės, iš kažkur atklydę.

Už sodo į lauko keliuką atsiremia kiemas, kur aukštumėlė dideli namai. Pavargę nuo metų, prislėgti sunkaus apkerpėjusio stogo, primerkę langus, jų pažaliavusius stiklus. Ir niekur nė dvasios, tartum senatvė būtų voratinkliais aptraukus bet kokią gyvybę.
Staiga viename lange prie sodo pasirodo veidas. Tai Vytautas. Šypsosi nuo knygų pakilę akys.

Žengi slenkstį ir iš vešlios pavasario vejos patenki j praeitį. Didžiajame kambaryje senoviški baldai. Kadaise žibėjo jie kaip visa giminė, priėmė svečius linksmai puotai, triukšmingom vakaronėm. Bet laikas pavargo langų stikluose, užuolaidose, balduose.

Čia švysteli ketvirtoji poeto vizija. Šituose languose jis matė paukštį, nukirpusį saulės spindulius. Čia vaikystė lingavosi supamojoje kėdėje, senolė sėdėjo prie atverstų maldaknygių.

Už sunkių durų jo kambarys. Kadaise, kai gentis buvo turte, čia sustodavo svečiai. Dabar čia įsikūrė poetas. Budi prie rusinčios praeities, žvelgia į jos židinį ir regi senolius, einančius iš kartos į kartą. Jį liečia tik praeitis, o dabarčiai jis tik svečias. Jis atitokęs nuo visų namų reikalų, ūkininkų rūpesčių. Pasilikęs vienas šitam kambaryje.

Kažkodėl jo nemylėjo motina. Jos širdis buvo atiduota kitam sūnui, kuris visiška priešingybė poetui. Triukšmingas, gyvas, su daina ir papirosu lūpose, keliauninkas. Kai pradės medžioti, bus tikras giminės aidas. Vytautas gi dažnai buvo sutinkamas lyg Anderseno pasakų biau-rusis ančiukas. Ir kam jis velka tas knygas, kam užsidaręs skaito ir skaito, nepažiūri į jų grubų darbą. Ir namiškiai paliko jį vieną dūlėti. Tik sesuo kartas nuo karto įbėgdavo triukšminga, su pieno stikline, su vaisiais. Ji mylėjo brolį poetą, bet visada išsigąsdavo jo sunkios rimties. Ji vėl greit sprukdavo ir už sienos gūdžiai dainuodavo.

Šitam kambary sušvito poeto "Vizijos". Vakaro šešėliuose suplazdėjo senoliai ir atgimė per poetą. Jis žvelgė čia į darbo žmones, į savo vaikystę, keliavo ir grįžo su liūdesiu, kol išsisklaidė kančios prasmė. Iš šio kambario "Vizijų" pabaigoje išeina jis į vieškelį, vedantį ligi didžiųjų augštumų.

Tylu ir vieniša šitam kambary. Pasieny lova. Prie lango stalas su knygom. Knygos ir komodoje ir ant jos viršaus, kur kelios lauko žolės, akmenėliai.

Vienas langas rėmina sodą. Nyku į jį pažvelgti. Sena žolė, suvirtę medžiai, stagarai. Viršum jų pakibę žiedai ir bitės. Į kairę nuslinkęs tvenkinys, priaugęs maurų, su antim ir žąsim. Senatvė ir nuovargis jauno poeto lange.

Šiuo vaizdu jis ir pradeda trečiąją viziją:
Kai vieną rytą eidamas pro seną ir apleistą sodą,
Per statinius vidun pasižiūrėjau — 
Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs,
Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo,
Ir vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara
Pleveno ryto vėjuj.


Tai seniai mirusios senolės skara. Poetas mato ją jaunosios rūbuose, laiminančią laukus. Senolė laimino ir mažytį Vytuką, augino jį ir kvėptelėjo motiniška meile. Poetas niekada neužmiršo senolės. Ji reiškė jam meilę ir džiaugsmą. Todėl ir trečią viziją, parašytą 1940 m. šitam kambary, jis baigia tokiu posmu:
Dabar, kada širdis, tarsi keleivis tyrų smėlyje suklupęs,
Kada svajonės, lyg silpni drugeliai prieblandoj paklydę miršta,
Dažnai jaučiu gaivinančius lašus ant lūpų lašant
Nuo jos: ekstazėj iškeltų į dangų pirštų.

Prie senolės jis grįžta IV ir VI vizijoje. Ten ji iškyla kaip ramintoja ir virsta gražios praeities simboliu.
Antrame kambario lange matai sodo kampą, pievas, miškus ir kalnus. Ir šį vaizdą atskleidžia vienam sonete:
Toli už lango pievom vaikšto saulė ir šešėliai, o dar toliau už kalno snaudžia ramūs tvenkiniai...

Prie lango stalas su knygom. Jų daug, daug. Visokių. Tai jo paguoda ir gyvenimas. Iš Vilniaus senų antikvarų, naujų knygynų jis vilko už paskutinius centus. Skolino iš draugų. Kur tik geresnio sugavo jo akys, tuoj atsiskleidė ant šito stalo. Čia rasi anglų, rusų, prancūzų autorius, filosofų pluoštą, lietuviškus "Žinijos" leidinius. Ypatingą vietą užėmė Dostojevskio veikalai.

Mėgo jis Gogolio "Mirusias sielas" ir Gai-ličio "Tomą Nipernadį", j ieškojo kareivio Šveiko nuotykių. Prie šios humoristinės literatūros jungė ir Valančiaus raštus ir dažnai juos skaitė.

Rodė dėmesio ir griežtiesiems mokslams. Skaitė nemaža astronomijos, fizikos veikalų. Tarp knygų buvo ir grynos matematikos. Kiekvieną dieną praversdavo algebrą ir spręsdavo net uždavinius. Poetui reikia matematinio galvojimo, — dažnai jis sakydavo.

Jis skaitė daug, įnirtęs, nesusivaldydamas. Kaip jo augštam ir lieknam kūnui trūko svorio, taip jo dvasiai pusiausvyros. Jis grobte grobė knygų išmintį iki didžiausio nuovargio.

Darbe turėjo kantrybės, užsispyrimo. Nemokėdamas rusiškai, Vilniuje skaitė Dostojevskį su žodynu. Namuose Milašių prancūziškai. Skaitė kartkartėm, kol prasiverdavo visos gelmės.

Rytmečius dažniausiai skyrė mokslui, atsidėjęs mokėsi kalbų. Ir čia buvo nirtulio. Kiekvieną dieną norėjo išmokti 40 angliškų žodžių. Išsirašydavo juos į paprastą sąsiuvinį, kurį susilenkęs nešiodavosi kišenėje ir, išėjęs pasivaikščioti, dažnai žodžius kartodavo, kol pasisavindavo. Toliau griebdavosi dailiosios literatūros, filosofijos. Iš karto skaitė bent kelias knygas. Kai viena pabosdavo, stverdavo kitą. Perskaitęs pagalvodavo, pasiginčydavo su autorium. Nuolat sekdavo veikalo konstrukciją, priėjimą, galvodamas, ar nepanaudos kur savo poezijai.

Tuo metu buvo uždarytas Vilniaus universitetas, bet jis ypatingai nesiskundė. Jis sugebėjo bręsti ir vienas. Taip šitas kambarys su pora reprodukcijų, kurių prisimena tik Rembrandto Kristaus galvutė, buvo jo vienatvės celė. Lindėjo jis čia kaip anas viduramžių vienuolis, dažnai sušalęs ir alkanas, apgrubusiais pirštais, bet savo sielai leido pasmaguriauti mokslu ir menu.

Tą 1943-44 metų žiemą jis gyveno namie ir neturėjo jokio žiburio. Tik mažą žvakutę būtiniausiems reikalams pasišviesdavo. Intelektualas be šviesos! Bet jis nesiskundė. Mokėjo taip susitvarkyti, kad išsitektų su dienos šviesa.

Nuo ankstaus ryto sėdo prie stalo ir skaitė tol, kol matė. Tada išeidavo į gamtą pasivaikščioti, paklajoti prisnigtuose miškuose. Ten pergalvodavo skaitytą medžiagą, protas pagaudavo intelektualines idėjas ir jas paversdavo lyrine emocija. Sugrįžęs į kambarį, ilgai gulėdavo lovoje mąstydamas. Taip sudėdavo eiles ir tik rytmetį jas užrašydavo. Šitaip tamsoje jis išsakė didesnę dalį rudens ir žiemos "Metų sonetų".
Į poeziją buvo visas įsitraukęs, ja ištisai gyveno. Kartą net vieną sonetą susapnavo naktį ir jį pabudęs užrašė.

Be knygų, kambario vienumos, buvo dar kitas pasaulis, iš kurio sėmėsi savo poeziją. Tai gamta.
Ir aną pavasarį, man atėjus, jis greit įsimetė portfelin porą knygų, sąsiuvinį su eilėraščiais, ir abu linksmi išklegėjom. Tik sutiktai seseriai jis pasakė, kad grįš už dviejų-trijų dienų. Išsigandus ji išplėtė akis, lyg klausdama: kur? Bet jis nepasakė. Jis kitaip gyvena, negu jie.
Už sodybos lauko kelias sukasi į kalniukus, mat mes brendame tiesiai į pievas ir takeliais dingstame krūmuose. Greit prasiveria įkaitusios aikštės. Aplink siūruoja augštos pušys. Čia ne kartą sekmadienio popiečiais esame gulėję žolėje ir skaitę, diskutavę. Praeitą vasarą jis buvo iš kažkur ištraukęs mokyklos suolą. Atvilko į šitą aikštelę ir pasistatė saulėje, kurią be galo mėgo. Apsivertė knygom, sąsiuviniais ir skaitė, rašė. Kai šešėlis užguldavo suolą, jį pasinešdavo vėl į saulę ir taip studijuodavo.

Mes kopėm į kalną, apaugusį medžiais. Siaurais takeliais skverbėmės augštyn ir augštyn. Pasiekėme viršūnę. Medžiai pasiliko žemiau. Mums atsidengė begalinis Žarnelės kaimo peisažas.

O ta Žarnelė didelė ir keista. Vienu galu siekia Gegrėnų bažnytkaimį, kitu artėja prie Sedos. Nuo senų neatmenamų laikų visi gyvena vienasėdžiuose. Stambūs dideli ūkiai vienas nuo kito atsitvėrę dirvom, pievom, krūmais, kalneliais, miškais. Dauguma jų buvo bajorai.
Ir dabar Vytautas sako:
— Mano prosenoliai buvo turtingi. Vienas turėjo auksinių pinigų sėtuvę. Apie jį kažką noriu parašyti. Tada žemės buvo tiek, kad per dieną jos neapeidavo.

Šis senolis turėjęs du sūnus ir jiems lygiai padalijęs savo žemę. Taip atsiradę dvi Mačernių sodybos, įsikūrę viena šalia kitos. Abiem dar likę nemaža žemės ir miško. Ir Vytauto tėvai turėjo per 100 ha.

Jis vis dėlto mėgo savo namus, gimtinės praeitį. Daug kartų jis prisimena tai "Vizijose", kur nuolat pabrėžiama — praeitis gyvena per jį — poetą.
Kai žiūri į jo namus pakalnėje, dirvas ir pievas, pajauti visą septynių vizijų peisažą. Kairėj nubėga keliai lyg svajonės plačios. Antai upelis, kur meldą pučia antros vizijos piemuo. Dar toliau ežerėliai. Iš ten atklysta pelkių šviesos naktį. Čia ant kalno gintaru pakvipę liepsnoja miškai.
Tolumoje rytuose Žemaičių Kalvarijos bažnyčios bokštai lyg kaulo pilys mėlynam danguj atrodo dieviškai balti. Arčiau, už upelio, didelis kalnas. Jis toks status, kad niekas jo nedirba. Vasarą jis suželia violetinėm smilgom. Kai vėjas pūsteli, visas kalnas subanguoja.

Šio kalno atšlaitėje auga didelis medis. Ties juo kartą Vytautas rado keistą ir nematytą gėlę. Nuolat ją prisiminė draugam. Įkėlė ją ir į poeziją. Septintoje vizijoje, kada puotauja šiaurės gentys, jis vidurnaktyje išeina į laukus ir prisimena ją — karalių gėlę. Ji virsta jau poeto simboliu.
.. . Jeigu rožiniai lapeliai kam ant veido ar širdies užkrinta,
Nemirtingumo saulė tam skaisčiai dienas nuošviečia . . .
Iš to burnos pasipila skaidrieji žodžiai
Artyn atskambantys, tarsi auksinių bičių, spiečius,
Ir jų melodija pagauna širdis vargo ir kančios žmonių
Slaptuoju nemarumo troškimu . . .

Jis pats buvo tas karalių gėlė — poetas. Jam šitas peisažas,. . ."upių vandenys ir tamsiai mėlyni miškai giedojo tyliai: gyvenk per mus, kad mes paskui galėtume amžinai gyventi per tave" (V vizija).

Gamtą jis skaitė kaip ir knygą, mokėjo ją stebėti ir ja gyventi. Jis ilgai sėdėdavo ties skruzdėlynu, sekė paukščius, kiškius. Žinojo kiekvieną įdomesnį medį, kur uogos ir grybai, kur skynimuose žydi gėlės. Iš jų gėrė spalvas ir nuotaiką, rinko vaizdus.

Savo girioj jis atsigaudavo. Akys švietė gyvybe, daina šoko į medžius. O kai užguldavo ūkanos, rudens vakarai, jis eidavo ir eidavo miško takais, palinkęs, į apsiausto kišenes sugrūdęs rankas, be kepurės, su nukritusiais plaukais ant akių.

*
Tada, peržvelgę laukų platumas, pasukome tiesiai į vakarus, į trečią jo pasaulį — į žmones. Jis nemėgo minios, joje greit išvargdavo ir 

T. Valius - Vytauto Mačernio portreto eskizas
 
pasijusdavo be galo vienišas, kitų kvailumų išvargintas. Bet jis mėgo draugus. Šalia knygų, vienumos minčių, gamtos jam reikėjo bičiulių ratelio, kur jis galėjo prasiskleisti, pasidalyti mintim. Kartu tai buvo ir savotiškas jo poilsis.
Anais metais mes dažnai keliaudavome į Telšius, kur buvo mielas draugų ratelis. Pasukdavome ir į vakarus, kur viename kaime atostogavo teatro artistė.

Šioje kelionėje per gražius kalniukus, dažniausiai kalbėdavome apie menus ir poeziją.
—    Eilėraštis yra matematika, — jis nuolat kartodavo. Reikia apskaičiuoti ir idėją paversti vienu stipriu vaizdu. Tai buvo jo tezė. Žodį atrinkti labai stropiai ir jį tvirtai įmūryti į geležinę eilėraščio konstrukciją. Šiuo principu yra parašyti dauguma metų sonetų. Vienas iš pirmųjų buvo "Pantera", kur savo sielą palygina su plėšriuoju gyvuliu. Beje, jis ir soneto formą pasirinko tik dėl jos vidinės konstrukcijos.

Kelionė į aną mažytį kaimą buvo virtusi irgi poezija. Taip keliaudamas jis parašė "Toreadorą", "Šokėjos ir asketo" penkis sonetus. "Toreadoro" mintis atėjo kaip tik dainuojant žinomą "Carmen" operos ariją. Tada jam iššoko klausimas — kas gi tasai toreadoras? Tai mirtis! Ir jis greit išdainavo visą sonetą. Tačiau tuomet atrodė, kad apie mirtį reiktų daugiau parašyti, net penkis sonetus. Greit jis pamatė, kad tolimesniuose eilėraščiuose būtų tik praskiedęs pirmojo įtampą.

"Šokėją ir asketą" jis vienoje kryžkelėje pamatė gyvus lyg ekrane, visus penkis sonetus su jų vedamąja mintim. Jam bereikėjo išsakyti, atrinkti žodžius, sumūryti juos.

Kartą keliaudamas pergyveno vieną nuotykį. Vakare ėjo pasibraukęs portfeliuką su keliom knygom, palenkęs galvą ir susimąstęs. Priešais važiavo žmogus ir staiga sulaikė arklį. Greičiausia pagalvojo, kad keleivis koks nors spekuliantas. Emė ir paklausė:
—    Ką turi parduoti?
Vytautas nustebęs pakėlė akis. Staiga šovė mintis — pajuokauti.
—    Savo sielą, — atsakė jis.
Žmogus pasižiūrėjo, apsuko botagą ir nušvilpė keliu išsigandęs. Kas jis toks, kad siūlo sielą parduoti?!
Vytautas nusijuokė, ir tada įstrigo mintis, kuria yra paremtas visas dvigubas "Velnių" trioletas. (Pirmoje dalyje velniai nori pirkti žmogaus sielą, bet maža yra parduodančių; antroje — jau žmonės siūlo savo sielą, bet nebėra velnių.)

Pavakarėj pasiekiame nedidelį kaimą, suvargusius namus. Tiesiog skurdas lenda iš langų.
Kas gi galėtų čia atvesti mūsų žingsnius? Rodos, niekas. Bet čia gyvena artistė. Namai turėjo būti prieš karą perstatyti, jau ir medžiaga suvežta, bet karas viską sutrukdė. Pati artistė studijuodama Vilniuje, susipažino su Vytautu, jį pamilo, bet jis pasiliko jai tik draugas. Tačiau ją mėgo, nes ji buvo ne kasdieniška.

Susirgus džiova, iš sanatorijos išleista, ji turėjo gyventi čia, motinos gimtinėje, ir taisyti sveikatą. Ūkiu rūpinosi kiti, o ji tik savo sveikata ir menu. Kiekvieną kartą čia būdavo kas nors įdomaus. Kartą radome ją apsirengusią tautiniais drabužiais ir vienui vieną bešokančią. Prie židinio surengdavo ištisus poezijos vakarus. Ji daug skaitydavo, prisirinkdavo įvairiausių eilėraščių ir padeklamuodavo, kartais net gitara palydėdavo. Deklamavo anglų, prancūzų ir net persų poezijos. Žymią vietą užėmė Rilkė.

Šiose vakaronėse valanda buvo skiriama ir Vytauto poezijai. Jis mėgo draugams paskaityti naujus eilėraščius, papasakoti įvairių smulkmenų, kaip priėjo prie idėjos, prie paties pasisakymo. Dėl visako atsiversdavo sąsiuvinį, bet į jį nežiūrėdavo — visas eiles mokėjo mintinai. Deklamavo savotiškai. Keisčiausias buvo jo balsas, pilnas keistos vidinės jėgos. Ir jo lūpose eilėraščiai išsitempdavo, susirikiuodavo lyg kareiviai ir iškilmingu maršu praeidavo pro klausytojų estradą.

Vėliau ir artistė pakeldavo šviesių plaukų sruogą ir atversdavo jo eiles. Skaitydavo pamažu, įsijausdama, bet tos pačios eilės buvo tartum kitokios, lyg netekę pusę grožio ir jėgos.

Šalia poezijos susidarydavo ir kitos linksmos pramoginės valandos. Vienas pradėdavo kokią istoriją, kitas turėjo ją tęsti, užpainioti situacijas, trečias vėl toliau vesti, nenusižengiant logikai nei psichologijai. Tai buvo teatrinės studijos, palikusios artistei iš nagrinėtų veikalų teatre.
Poilsiaudavome ir gamtoje, kol staiga Vytautas neramus pakyla. Tai reiškia užteks. Jau jį šaukia vienuma ir knygos. Artistė tiesiog dramatiškai jaudinasi: kaipgi taip greit?! Kviečia kitą kartą užsukti visai savaitei, ne dviem de-nom.
Ir vos išeinam, kaip Vytautas klausia:
—    Ar pasakei?
—    Ne!
Kiekvieną kartą, čia ateinant, jis prašo manęs vieno — kaip nors pasakyti artistei, kad jis nemyli jos, kad ji nedėtų jokių vilčių. Bet aš niekaip nesurasdavau situacijos, žodžių. Šiuo metu jai reikalinga pagalba, ramybė. Tegu pirmiau sustiprėja, o paskui — pati pamatys. Laikas viską sutvarkys.
 
— Tu visada praktiškas, — atsakydavo jis liūdna šypsena.
Grįždavome vėl tais pačiais keliais, keliaudami kartu per meno laukus. Prieš namus jis pasidarydavo liūdnas, pavargęs. Reikėjo žmonių trumpam išsilydinimui, poilsiui, dabar vėl smuko į savo vienumą prie knygų. Taip praėjo dvi trys savaitės, kol vėl susiplanavo nauja kelionė.
Ir juo toliau, juo labiau jis liūdo, kad "skaisčioji pažinimo saulė pro nežinios tirštuosius debesis jau niekad nebenušvis".
Kartą liepos sekmadienį stovėjo šventoriuje įsirėmęs į tvorą. Tolumoje jau girdėjosi artilerijos dundėjimas. Jis ir sako:
- Noriu mirti! Nieko čia neprigyvensime. Širdis taip niekinama, taip liūdna žemėje.

Išsigandau jo žodžių. Kalbėjau ir bariau, kad šitaip galvoti negalima. Jis vis tiek liūdo, lyg nujausdamas artėjantį tragišką rudenį.
Jis pavargo prie savo knygų. Paseno lyg jaunas. Jau penktoje vizijoje skundžiasi:
Ir taip išblėso paskutinės džiaugsmo ugnys,
gimė pabaigos troškimas.
Skausmingoj rezignacijoj pasiilgęs nebūties,
Aš pažiūrėjau į žvaigždes . . . Kiek daug iš
jų per amžius degt ir šviest užgimę,
Rudens nakty staiga prabėga erdvę ir
užgęsta be prasmės.

Jis krito 1944 m. spalio 7 d., nuo minosvaidžio skeveldros žuvo mano kambary. Prabėgęs erdvę, staiga užgeso, palikęs savo kūrybą šviesti.
Palaidojo anuomet netoli gimtųjų namų, ant kalniuko jo paties apdainuotame peisaže. Jo paties pasaulio širdyje užkrito karalių gėlės lapeliai raudoni. Jis laukia ten, kol tėviškėn vėl susirinks vakarų ir šiaurės gentys į žemės laiminimo šventę.

T. Valius - Vytauto Mačernio sodybos Šarnelėje eskizas