DANGUN PAĖMIMO DOGMOS AKTUALUMAS Spausdinti
Parašė ANTANAS MACEINA   

MARIJOS METAMS UŽBAIGTI *

Nors Marijos kongreso iškilmės pirmoje eilėje yra skiriamos šimtametei Nekaltojo Pradėjimo dogmos sukakčiai paminėti, tačiau jos kreipia mūsų dėmesį ir į kitą, tik prieš ketverius metus paskelbtąją tikėjimo tiesą, būtent: į Dangų Paėmimą, nes "šios dogmos, kaip sako pop. Pijus XII, siejasi viena su kita vidiniu būtinumu"1) Dangun Paėmimo paskelbimas yra "tarsi vainikas ir užbaiga" anos didžiosios privilegijos, kuria Marija buvo apsaugota nuo pradinės kaltės. Tik tikint, kad Dievo Motina su kūnu ir siela gyvena amžinojoje garbėje, "pilnesne bei ryškesne šviesa" nušvinta ir jos nenuodėmingos būties prasidėjimas. Kitaip tariant, Nekaltoji išskleidžia visą savo grožį tik Paimtosios pavidalu. Visi anie lūkesčiai, kuriuos žmonija buvo sudėjusi į Mariją, Dangun Paėmimu buvo įvykdyti augščiausiame laipsnyje. Paimtoji atsistojo prieš pasaulį kaip Genezės Moteris — žalčio priešininkė, nebuvusi jo valdžioje nei siela, nei kūnu, nes kūno virtimas žemės dulkėmis yra aiški bausmės už nuodėmę išraiška (plg. Gen 3, 19); kaip Evangelijos Motina — užtarėja, esanti dabar pas savo Sūnų pilnutine savo būtimi ir todėl galinti Jį nuolatos prašyti, kad Jis padaugintų vyno mūsų vestuvėms; kaip Apreiškimo Mergelė — būties Karalienė, kovojanti su slibinu už jai po Kalvarijos kryžiumi patikėtą žmoniją, nes perkeistuoju buvimu ji dabar pajėgia apimti visą istorinį žemės laiką. Marijos priešybė šėtonui, jos visuotinė motinystė ir jos kovingoji galia apsireiškia dangaus garbėje visa savo pilnatve. Nekaltasis Pradėjimas taip santykiuoja su Dangun Paėmimu, kaip pagrindas su užbaiga. Todėl juodu negali būti tinkamai suprasti vienas be kito.

----------
*)Paskaita, skirta Marijos tarptautinio kongreso Romoje (š. m. spalių 24 — lapkr. 1 d.- lietuvių sekcijai.
1)  Encikl. Fulgens Corona, 1953 m. rugs. 8 d.

Štai kodėl šiandien mes ir norėtume valandėlę stabtelti prie Marijos gyvenimo užbaigos ir apvainikavimo. Nors į Dangun Paėmimą buvo tikėta "nuo anksčiausių laikų",2) nors liturginis šio nuostabaus įvykio minėjimas randamas jau penktajame šimtmetyje, tačiau kaip dogma ši tiesa buvo paskelbta tiktai 1950 metų lapkričio 1 dieną. Kodėl taip vėlai, niekas negali pasakyti, nes tai yra Šventosios Dvasios veikimo paslaptis. Kaip Kristaus atėjimas žemėn įvyko tik tada, kai "laikas pasidarė pilnas" (Mork. 1, 15), taip ir Jo atsiųsto Ramintojo vykdomas Tiesos mokymas (plg. Jon 14, 26) paklūsta ne žemiškiesiems dėsniams bei pageidavimams, bet dangiškojo Tėvo sprendimams. Viena tik yra tikra, kad kai Šventoji Dvasia iškelia kurią nors tikėjimo tiesą iš Apreiškimo gelmių ir pastato ją prieš krikščionių akis, ji tai daro turėdama tamtikrą tikslą. Be abejo, nevisados mums lengva šį tikslą pažinti. Nevisados mums yra įmanoma suvokti, ką Šv. Dvasia nori tos ar kitos dogmos skelbimu pasakyti. Vis dėlto nė viena dogma nėra skelbiama be ryšio su gyvenamuoju laiku. Ne viena dogma nėra tik teorija, nes dogmos iš tikro nė nėra teorija; jos yra dvasinių-antgam-tinių įvykių išreiškimas žmogiškomis sąvokomis, todėl visados gyvenimas: iš gyvenimo kylančios ir 1 gyvenimą einančios. Jeigu tad prieš ketvertą metų Bažnyčia paskelbė naują dogmą, išreiškiančią Marijos žemiškojo gyvenimo užbaigą, tai čia praturtėjo ne tik dogmatinė teologija kaip mokslas, bet ir visas krikščioniškasis gyvenimas. Dangun Paėmimas atskleidė mums naujų atžvilgių Kristaus atpirkimo vykdyme ir tai kaip tik ryšium su mūsuoju amžiumi, kuris savo pergyvenime Išganytojo žygį pradeda vis silpniau vertinti, o savo viešumoje vis labiau "ruošia sąmokslą prieš Viešpatį ir Jo Pateptąjį" (Ps 2,2). Todėl nors iš karto ir atrodo, kad naujoji dogma tik išreiškia seną krikščionijos tikėjimą, iš tikro tačiau ji yra labai aktuali mūsų laikams ir jų santykiui su krikščionybe. Nedaug yra apie šį aktualumą kalbėta. Todėl dabartinis kongresas ir duoda progos jį iškelti ir, kiek tai leidžia žmogaus mintis, panagrinėti.
----------------
 2) Pop.Pijus XII, Munificentissimus Deus, 1950 m. lapkričio 1 d.

1. Bulėje, kuria Dangun Paėmimas yra skelbiamas dogma, pop. Pijus XII sako, kad "Mergelė Marija žemiškosios savo kelionės metu vedė gyvenimą, pilną rūpesčio, vargo ir kančios"/1) Rūpestis egzistencinėje filosofijoje teisingai yra vadinamas pagrindine žmogiškojo buvimo pasaulyje nuotaika. Žmogus yra atsitiktinė būtybė, todėl jam rūpi išsilaikyti, ir šis rūpestis reiškiasi ne tik teoriniu savos problemos sprendimu, bet ir kasdieninių reikalų pavidalais. Rūpestis perskverbia visą žmogaus būtybę. Jis buvo perskverbęs ir Mariją. Ji buvo susirūpinusi, kad išlaikytų nekaltybės pažadą net ir angelo apreiškimo akivaizdoje (plg. Luk 1,34). Ji buvo susirūpinusi, ką reiškia visi ženklai ir stebuklai, lydį Kristaus gimimą, ir "svarstė juos savo širdyje" (Luk 2,19). Ji buvo susirūpinusi, neradusi Jėzaus tarp iš Jeruzalės keliaujančių savo giminių. Pridėkime prie viso to dar rūpesčius, kurių Marija turėjo patirti svetimoje Egipto žemėje, nesvetingame Nazareto mieste, žydų sąmokslo prieš jos Sūnų metu, ir suprasime, kad ši pagrindinė žemiškojo buvimo nuotaika buvo sava ir Marijai. Vargas ir kančia yra du to paties dalyko pavadinimai. Ir juodu abu buvo Marijos palydovai visą jos gyvenimą. Jeigu šiandien Dievo Motiną vadiname "nuliūdusiųjų paguoda", tai tik todėl, kad ji pati yra iškentusi žemiškosios egzistencijos liūdesį giliausia šio žodžio prasme. Simeono pranašautas kalavijas iš tikro buvo pervėręs Marijos sielą (plg. Luk 2,25), padarydamas ją tikrąja "kankinių Karaliene". Ji kentėjo savo Sūnaus persekiojimus nuo pat Jo gimimo (plg. Mat 2,13-14) ligi pat Jo mirties Kalvarijos kalne ir tuo būdu tapo Jo kančios bendrininke bei papildytoja. 4)
-------------------
3) Munificentissimus Deus.
4) Plg, pop. Pijus XII, De Corpore Christi mystico (pabaiga).    

Šitie du Marijos gyvenimo pradai — rūpestis ir kančia — rodo, kad Marija žemiškajame savo kelyje pasirodė kaip Atpirktoji, bet dar ne kaip Perkeistoji. Atpirkimo malonės ji patyrė Nekaltuoju savo Pradėjimu, kuris "ryšium su Jėzaus Kristaus, žmonių giminės Atpirkėjo, nuopelnais" apsaugojo ją "nuo bet kokio gimtosios nuodėmės sutepimo", 5) tuo būdu leido jai pasirodyti pasaulyje kaip malonės Pilnajai, visai gražiai, nešančiai savimi netolimo visuotinio išganymo aušrą. Tačiau kadangi viršinis Marijos gyvenimas vyko mūsuose egzistencijos erdvėje, todėl buvo priverstas prisiimti ištisą eilę jo sunkenybių. Tiesa, Marija buvo laisva nuo tokių nuodėmės pasėkų, kurios ją išreiškia tiesioginiu būdu, kaip dorinė klaida, aistra, kūno priešinimasis dvasiai, fizinis ar dvasinis nenormalumas, galop mirtis bausmės už nuodėmę prasme. Tačiau ji nebuvo laisva nuo tokių žemiškojo buvimo blogybių, kurios, nors ir būdamos kilusios iš žmonių ar angelų puolimo, vis dėlto nėra Kristaus atpirkimo išveistos iš pasaulio, bet pasilieka jame ligi visuotinio perkeitimo. Prie tokių blogybių priklauso rūpestis, vargas, kančia, nežinojimas, baimė. Šios pasėkos paliečia net ir švenčiausius žmones. Jos palietė ir Mariją. Bet jos užtat ir rodo, kad Marijos būtis buvo reikalinga perkeitimo, kaip ir visų kitų žmonių, neišskyrus nė Kristaus žmogybės.
---------
5) Pop. Pijus IX, Ineffabilis Deus, 1854 m. gruodžio 8 d.

Kiekvienas žmogus žemėje būna pakeliui: in statu viae. Net rojaus žmonės buvo pakeliui, nes turėjo saugoti bei įdirbti rojų (plg. Gen. 2,15), turėjo daugintis, pripildyti žemę ir ją sau palenkti (plg. Gen 1,28). Tačiau buvimas pakeliui nėra įvykdytas buvimas, todėl jis turi užsibaigti ir būti pakeistas buvimu baigtyje: in statu termini. Sukūrimas pastato žmogų į buvimą pakeliui. Atpirkimas išvaduoja jį iš pradinės kaltės, teikia jam malonių pergalėti asmenines nuodėmes ir vykdyti Apvaizdos skirtuosius uždavinius. Nei vienas, nei kitas betgi neišlaisvina žmogaus iš žemiškosios egzistencijos netobulybių ir nepadaro mūsojo buvimo tokiu, kad žmogus regėtų Viešpaties veidą ir todėl neprivalėtų "žiburio šviesos" (Apr 22,5). Kad šitaip įvyktų, kad žmogus būtų perkeltas į baigties būseną, kurioje "žiburys yra Avinėlis" (Apr 21,23), reikia dar trečiojo akto, kurį mes paprastai vadiname perkeitimu — transfiguratio. Tai toks dieviškasis veiksmas, kuriuo yra sudievinamas pasaulis ir žmogus, galutinai jame įvykdant Viešpaties paveikslą ir tuo būdu paverčiant jį Dievo regimybe: "Jo vardas bus jų kaktose" (Apr 22,4). Pirmieji du aktai — sukūrimas ir atpirkimas — Marijos būtyje buvo įvykdyti vieną ir tą pačią akimirką: Marija buvo sukurta nekalta, vadinasi, atpirkta, nes apsaugota nuo nuodėmės. Tačiau trečiasis aktas — perkeitimas — turėjo ateiti žymiai vėliau. Visi mes jo laukiame dūsaudami (plg. Rom 8,23) laikų pabaigoje, kada mūsų kūnai bus prikelti, vėl sujungti su siela ir perkelti į amžinąją garbę. Visiems mums šis pastarasis aktas bus bendras. Tuo tarpu Marijai jis jau yra įvykęs žemiškojo gyvenimo pabaigoje. Jis buvo jai individualus. Marija yra pati pirmoji iš visų žmogiškųjų asmenų perkeista, kaip ir pirmoji buvo atpirkta.

Šį dieviškąjį veiksmą, kuriuo Marijos būtis buvo perkelta į baigties būseną, mes ir vadiname Dangun Paėmimu. Tai buvo jos gyvenimo ir jos pašaukimo atbaigimas. Bizantiškoji liturgija vadina Mariją "Kūrėjo plano įvykdymu", tačiau šis planas buvo įvykdytas kaip tik Marijos perkeitimu. Kol Marija gyveno žemėje, tol nekalta jos būtis negalėjo prisiimti dangiškojo spindėjimo. Kadeso rožė, pati būdama be spyglių, buvo skirta augti erškėčiuotoje aplinkoje. Tačiau kai Viešpaties skirtą valandą Marija baigė žemiškąjį savo kelią, kai ji paliko mūsosios egzistencijos erdvę, dingo visos kliūtys, kurios anksčiau neleido malonės Pilna j ai apsireikšti visu savo grožiu. Viešpats pašaukė pas save Motiną su jos siela ir kūnu, nelaukdamas pasaulio istorijos galo, nes Marija į šią nuodėmės istoriją ir nebuvo įjungta. Tarp mirties ir prikėlimo visiems mums yra įsiterpęs laikas. Šį laiką perėjo ir pats Išganytojas, tris dienas pasilikdamas Juozapo iš Ari-matejos kape (plg. Luk 23,52-55), nes, prisiėmęs mūsų nuodėmes, Kristus prisiėmė ir iš jų išplaukiančią mirtį, kurios skaudžiausia pasėka yra asmenybės suskaldymas, atsiskiriant sielai nuo kūno. Kristus nugalėjo šį suskaldymą prisikeldamas. Tačiau Jis taip pat laukė. Tuo tarpu Marijos gyvenime šitokio laukimo nebuvo. Būdama be nuodėmės sukurta, ji tuo pačiu buvo laisva nuo savos asmenybės suskaldymo mirtimi. Pastarąją žemiškojo buvimo akimirką Marija buvo paimta į dangiškąją garbę su siela ir kūnu.

Ką sako mums šis nuostabus įvykis? — Marijos atžvilgiu jis rodo, kad jos buvimas yra atsidūręs baigties būsenoje jos asmenybės pilnybėje, vadinasi, kad Kūrėjo planas joje yra įvykdytas ligi galo. Tačiau ką jis sako mūsų religijai apskritai? Kokius taškus joje jis nušviečia? Krikščionybės dogmos stovi juk ne kiekviena skyrium, bet jos sudaro vienetą; jos yra vieno organizmo dalys. Kokios tad šviesos viena iš šių dalių — Dangun Paėmimas — meta į visumą?

2. Yra visiškai tikra, kad Kristus atpirko žmoniją, pergalėjo mirtį, išskaistino žmogiškumą savo prisikėlimu ir vėl sujungė mus su Dievu savo "kryžiaus krauju" (Kol 1,20). Pasaulis po Kristaus esmingai yra kitoks savo santykiuose su Viešpačiu, negu pasaulis prieš Kristų. Jeigu Dievas anksčiau gyveno neprieinamoje savo didybėje ir Jo "niekas niekados nematė" (1 Jon 4,12); jeigu Jis kalbėjo į žmones vidudienio vėjeliu (plg. Gen 3,8), aukos liepsna (plg. Gen 15,17) ar nesudegančiu krūmu (plg. Exod 3,4); jeigu Jis skelbė savo įsakymus Sinajaus kalno dūmuose ir liepsnose (plg. Exod 20,18), tai dabar Jis "apsigyveno tarp mūsų" (Jon 1,15), pasidarydamas "panašus į žmones ir viršine išvaizda rastas kaip žmogus" (Pilyp 2,7); prabildamas į mus "per Sūnų" (Žyd 1,2) mūsąja kalba ir mūsuoju būdu; prisiimdamas ant savęs mūsų vargus, kančias, suspaudimus, nuodėmes ir galop pačią mūsų mirtį. Ir šis Dievo pasilenkimas prie žmogaus buvo ne išviršinis atėjimas pas jį kokiu nors regimu, tačiau praeinančiu pavidalu, kaip angelo Rapolo pas Tobijo sūnų (plg. Tob 5,4); ne, tai buvo susijungimas su žmogiškąja prigimtimi, ją įimant į dieviškąjį gyvenimą ir tuo būdu suteikiant jai begalinės vertės. Kristuje Dievas nusileido prie žmogaus, ir žmogus pakilo prie Dievo. Tuo būdu buvo įsteigta nauja religija, pagrįsta neišardoma Dievo ir žmogaus sandora Kristaus asmenyje.

Bet štai, Kristus "buvo pakeltas augštyn", ir debesys uždengė Jį nuo žmonių akių (ApD 1, 9). Žmonija pasiliko, žiūrėdama į dangų ir laukdama Jo antrojo atėjimo, kuris išganomąjį Jo žygį išplės ir užbaigs. Tačiau ligi tol? Ar Jo įvykdytas atpirkimas pasiliks tik ontologinėse žmogiškumo gelmėse, neprasiverždamas jokiu egzistenciniu ženklu? Ar jis neapsireikš visa savo galia jokiame istoriniame asmenyje? Ar jis pasiliks paslėptas ligi istorijos pabaigos ir bus mūsų žemės kelionėje daugiau pažadas, negu įvykdymas? — Į tai atsakymą kaip tik ir duoda Dangun Paėmimo dogma. Jeigu Marija yra su siela ir kūnu dangiškojoje garbėje, tai Kristaus atpirkimas yra ne tik esminis žmonijos išvadavimas, bet jai ir egzistencinis čio išvadavimo vykdymas mūsų istorijoje. Jis yra ne tik pažadas, bet ir įvykusi tikrovė Mirjam iš Nazareto asmenyje. Jis yra duotas ne tik žmonijai bendrai, bet ir vienai iš mūsų giminės dukterų individualiai. Dangun Paimtoji stovi priešais mus kaip Kristaus išganymo nusileidimas visa savo pilnatve į žemiškąją tikrovę. Bizantinės liturgijos stovinčiųjų himnas (akathistos) vadina Mariją "prisikėlimo išspinduliavimu". Ir labai teisingai. Prisikeldamas Kristus perkeitė žmogiškąją prigimtį, tačiau šis perkeitimas aną sekmadienio rytą nepalietė nė vieno žmogiškojo asmens istorinėje jo tikrovėje. Pirmą sykį jis suspindėjo dangun Paimtojoje. Marijos perkeitime Kristaus prisikėlimas įgijo sklindančiosios prasmės, pradėdamas nušviesti atskirus žmones. Dangun Paėmimas tapo mums savotiška garantija, kad Kristaus atpirkimas nėra kažkoks tik moralinis permaldavimas, kaip jį supranta protestantizmas, bet tikrai keičiamasis ontologinis aktas, liečiąs tiek visą žmoniją drauge, tiek kiekvieną asmenį skyrium. Marijos asmenybėje štai jis jau yra įvykęs visa savo pilnatve, todėl stovįs prieš mus kaip faktas.

Šitoje vietoje kaip tik ir paaiški Dangun Paėmimo dogmos aktualumas mūsų laikais. Iškeldama prieš pasaulio akis Paimtąją, Šventoji Dvasia davė atsakymą į dabartinį atpirkimo žygio sumoralinimą ir supsichologinimą, apimantį vis didesnius žmonijos sluogsnius. Šiandien mielai pripažįstama, kad Bažnyčia daro didžiulės įtakos tautų gyvenimui, kad ji dorina žmones, švelnina jų papročius, vykdo socialinį teisingumą, kultūrinius žygius mokslo bei meno srityse. Šiandien fabrikantai organizuoja savo darbininkams pamaldas, nes šie paskui yra uolesni savo darbe. Šiandien dvarininkai siunčia savo tarnus į bažnyčią sekmadieniais, nes paskui tarnai nevagia ir negadina jų turto. Šiandien psichijatrai pataria savo pacientams eiti išpažinties, nes paskui šie darosi ramesni ir esti lengviau gydomi. Nesunku tačiau pastebėti, kad toksai Kristaus paskelbto mokslo, įsteigtų sakramentų ir įkurtos Bažnyčios supratimas yra grynai pasaulinis. Jis paliečia tik žmogaus egzistencijos kasdienybę — socialinę, kultūrinę, moralinę, psichologinę, — bet jis neprasiskverbia ligi pačios egzistencijos gelmių. Šv. Povilo žodžiai "jei kas yra Kristuje, tas yra naujas sutvėrimas" (2 Kor 5,17) šiandien daugelio yra nebesuprantami. Krikščionybės skelbimas, kad Kristus savo mirtimi bei prisikėlimu užbaigė senąjį pasaulį ir kad dabar "visa pasidarė nauja" (2 Kor 5,17), yra laikomas perdėjimu arba, geriausiu atveju, suprantamas kaip socialinis ir psichologinis žmogaus atnaujinimas.

Prieš visą tad šį psichologizmą bei mora-lizmą kaip tik ir stoja šviesi dangun Paimtoji. Dangun Paėmimo dogma yra pirštas, kuriuo Šventoji Dvasia dabarties žmogui rodyte rodo, kas yra Kristaus atpirkimas pats savyje: ne paviršiaus padailinimas, bet gelmių perkeitimas; ne priemonė dar pastoviau žemėje įsitaisyti, bet šios žemės pavidalų pergalėjimas; ne žlugimas mirties akimirką, bet prisikėlimas ir gyvenimas garbėje; ne žodinis pažadas, bet egzistencinis įvykdymas. Gal kaip tik todėl ši dogma ir buvo taip labai sujaudinusi visas krikščioniškąsias konfesijas, kurios šiaip popiežiaus skelbimų nepaiso, tačiau pro bulę "Munificentissimus Deus" negalėjo ramiai praeiti. Tiek protestantai (Vokietijoje ir Anglijoje), tiek ortodoksai išleido savo pareiškimų, kuriuose pirmieji neigė šios dogmos pagrindą Šventajame Rašte, o antrieji — popiežiaus teisę dogmas skelbti. Visus tačiau ši tiesa sukrėtė, nes ji parodė, kad dabartinis pasaulio santykis su išganomąja Kristaus auka yra netekęs savo esmės ir kad ši esmė spindi kaip tik į dangų Paimtojoje, apsireikšdama tiek kūno, tiek sielos perkeitimu, ir kad todėl mūsų gyvenimas istorijoje yra tik pasiruošimas šiam visuotiniam perkeitimui Ontologinio bruožo iškėlimas Kristaus atpirkime kaip tik ir buvo tai, kas sujaudino pasaulį dangun Paėmimo dogmos paskelbimu. Tai yra pirmoji aktuali vertybė, glūdinti šioje tikėjimo tiesoje. Kas atidžiau stebi dabarties pasaulio religinę nuotaiką, turi pripažinti, kad Dangun Paėmimo dogmos paskelbimas atėjo pačiu geriausiu metu. Žmonijai vis labiau j ieškant religinės paguodos savo kasdienybėje, prieš ją iškyla Toji, kuri savo Tarnyboje jieškojo ne psichologinio nusiraminimo, bet būties atnaujinimo ir pati pirmoji šio atnaujinimo patyrė savo prigimties pilnatvėje.

3. Dangun Paėmimu Marijos būtis buvo užbaigta. Pirmykštis Viešpaties sumanymas sukurti Moterį "visą gražią" ir pastatyti ją kaip Padėjėją šalia Kristaus - Naujojo Adomo dabar buvo įvykdytas ligi galo. Logos Sužadėtinė ir Išganytojo Motina grįžo iš savo buvimo pakeliui į amžinąsias buveines, kad būtų ir toliau bendrininkė atpirktosios žmonijos vedime į visuotinį išvadavimą ir į galutinę žalčio pergalę istorijoje. Dar daugiau: Marijos paėmimas į dangų išskleidė jos Tarnybą ligi augščiausio laipsnio, nes išvadavo ją iš visų žemiškųjų sunkenybių bei kliūčių, kurios neleido jai mūsų tikrovėje reikštis. Atsidūrusi baigties būsenoje, Marija dabar iš tikro stovi šalia savo Sūnaus kaip Didžioji Padėjėja Jo atpirkimo plėtime "nuo jūros ligi jūros" (Ps 71,8).

Vis dėlto dabartinis Marijos bendrininkavimas vyksta jau kitokiu pavidalu, negu žemėje. Ligi angelo apsilankymo Nazarete Marija buvo Nekaltoji Mergelė, pilna malonės, savotiškas rojaus atnaujinimas žmonių giminėje. Tačiau ši rojaus gėlė augo žemėje visiškai nežinoma. Nazareto namelio erdvė buvo grynai privatinė, nepastebima ir nevertinama. Bet angelo švystelėjimas ir jo pasveikinimas pavertė šią erdvę di-
 
Lietuvos Laukų Karalienė     (tautodailė)
 
džio įvykio vieta. Tardama savo "tebūnie", Marija tapo Dievo Sūnaus Motina, vadinasi, Motina Tojo, kuris yra "pastatytas nupuolimui ir prisikėlimui daugelio", kuriam "bus prieštaraujama" (Luk 2,34) ir kuris savimi tarsi kalaviju perskirs žmoniją į dvi dalis (plg. Mat 10,34-37). Kristus buvo skirtas būti visatos Karaliumi, kurio "karaliavimui nebus galo" (Luk 1,33), vadinasi, stovėti pasaulio viešumoje, jam vadovauti, jį pašvęsti ir teisti. Tuo būdu ir Marija kaip šio Karaliaus Motina pralaužė tylaus savo buvimo ribas ir išėjo į kelią, į kurį buvo nukreiptos visos žmonijos akys. Nežinomos moteriškės šūktelėjimas Kristui "palaiminta įsčia, kuri Tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai" (Luk 11,27) buvo pasaulio balsas, skiriamas Jo Motinai: garbės balsas, kuriuo žmonija išreiškė savo nuostabą Tąja, kuri pagimdė pasaulio Gelbėtoją. Marija kaip Motina ėjo paskui savo Sūnų visą Jo žemiškąjį kelią — nuo prakartėlės Betliejuje ligi palaidojime Arimatejos Juozapo kape. Vėliau šv. Jonas pasiėmė ją "pas save" (Jon 19,27). Motiniškasis jos vaidmuo savam Sūnui buvo atliktas: Jėzus grįžo pas savo Tėvą, ir Marijai kaip Jo Motinai nebeliko, kas žemėje veikti. Tačiau paėmimu į dangų prasidėjo trečiasis Marijos buvimo tarpsnis — nebe kaip kuklios Mergelės, nebe kaip sūnų globojančios Motinos, bet kaip didžiosios Bendrininkės, kurios veikla apima visą žmoniją ir visą jos istoriją. Paimta Į dangų Marija stovi priešais žmoniją Saulėtosios Moters pavidalu.

Šv. Jonas savo regėjimuose yra matęs ženklą: "Saule apsiausta moteriškė, mėnulis po jos kojomis ir ant jos galvos dvylikos žvaigždžių vainikas" (Apr 12,1). Kas yra šis ženklas? Kas yra ta Saulėtoji Moteris? Nėra abejonės, ksd pirmoje eilėje ji reiškia Bažnyčią. Šios Moters vaikai, "kurie laiko Dievo įsakymus ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą" (Apr 12,17), yra atpirktieji žmonės. Jos pabėgimas į dykumas, "kur ji turėjo Dievo prirengtą vietą" (12,6) ir buvo "saugi nuo žalčio" 112,14), reiškia Bažnyčios santyki su pasauliu ir jos globojimą Šventąja Dvasia. Jos šauksmas gimdant ir kentėjimas gimdymo skausmų (plg. 12,2) yra nurodymas i Evangelijos plitimo sunkenybes žemėje. Visi šie simboliniai vaizdai gražiai tinka Bažnyčiai. Ir vis dėlto ana Saulėtoji Moteris Bažnyčia kaip bendruomene neišsisemia. Jos pagimdytasis Berniukas, kuris "turėjo valdyti visas tautas geležine lazda" (12,5), aiškiai yra Kristus. O jeigu taip, tuomet Jo gimdytoja, toji Saulėtoji Moteris, yra Marija, nes nėra galima sakyti, kad Bažnyčia pagimdė Kristų: priešingai, Kristus įkūrė Bažnyčią, prisiimdamas žmogiškąją prigimtį ir ją kryžiaus auka išvaduodamas iš jos atitrūkimo nuo

Dievo. Todėl pop. Pijus X, aiškindamas šv. Jono matytą didelį ženklą, pastebi, kad "kiekvienas juk žino, jog ši Moteris reiškia ne ką kitą kaip Mariją". 6) Vadinasi, Bažnyčia ir Marija susijungia šv. Jono regėjime į vieną Saulėtosios Moters vaizdą. Bažnyčia įgyja asmeninių Marijos bruožų, o Marijos Tarnyba išplinta ligi visuotinumo.
---------
6) Ad diem illum laetissimum. 1904 m. vas. 2 d.

Šis vaizdas mums sakyte sako, kad Marija yra Bažnyčios pirmavaizdis. Bažnyčia yra įsteigta pagal Mariją kaip šiosios išsiskleidimas į visą atpirktąją žmoniją. Marijos santykis su Lo-gos Bažnyčioje yra paverstas bendruomeniniu. Bažnyčia yra Kristaus Sužadėtinė per Mariją. Kristus juk turi ne dvi sužadėtines — Bažnyčią ir Mariją, — bet vieną, besireiškiančią dviem atžvilgiais: asmeniniu Marijoje ir bendruomeniniu Bažnyčioje. Tačiau kadangi bendruomenė visados yra asmens nešama, tai ir Bažnyčia yra Marijos laikoma bei skleidžiama. Štai kodėl šv. Jonas ir galėjo šiuos du atžvilgiu suvesti į vieną ir išreikšti juos tos pačios Saulėtosios Moters simboliu. Kiek Saulėtoji Moteris yra bendruomenė, tiek ji reiškia Bažnyčią. Kiek ji yra asmuo, tiek ji reiškia Mariją, nes Bažnyčia ir Marija savo santykyje su Dievu yra tas pats dalykas, tik svarstomas kitu atžvilgiu: Marija yra Bažnyčia asmeniniu pavidalu, ir Bažnyčia yra Marija bendruomeniniu pavidalu.

Saulėtoji tad Moteris yra Marijos objekty-vacija jos baigties būsenoje. Paimta į dangų Marija stovi prieš mus kaip Bažnyčios regimybė. Gyvendama žemėje, ji taip pat buvo Bažnyčios pirmavaizdis, tačiau neregimu pavidalu. Perkeista ir išvaduota iš žemiškųjų sunkenybių, ji atsistojo pasaulio istorijoje kaip Bažnyčios įvykdymas. Paimtojoje mes regime, kas yra Bažnyčia savo esmėje: tai žmonija atvėrusi savo prigimtį Logos veikimu. Joje mes taip pat regime, kas yra Bažnyčia savo istorijoje: tai žmonija, pasitinkanti Kristų kaip sužadėtinė, apsivilkusi "spindinčia ir balta bei plona drobe", kuri yra ne kas kita, kaip "teisingi šventųjų darbai" (Apr. 19,8). Paimtosios Į dangų akivaizdoje Bažnyčia įgyja gilesnės prasmės ir atskleidžia organiškes-nę savo sąrangą, negu tada, kai ji yra svarstoma tik kaip regimoji organizacija. Ir štai, šitoje vietoje mums atsiskleidžia nauja aktuali Dangun Paėmimo dogmos vertybė.

Organizacijos ir technikos amžiuje, kurį dabar gyvename, Bažnyčia neišvengiamai prisiima organizacinių bei techninių savybių, virsdama savotiška "išganymo įstaiga", o jos organai savotiška "išganymo administracija", kaip šį vir-šinį pavidalą yra pavadinęs domininkonas Y. M. J. Congar. 7) Be abejo, Bažnyčia yra organizacija, turinti hierarchinę sąrangą ir besinaudojanti techninėmis priemonėmis. Vis dėlto jeigu šis organizacinis pavidalas istorijos eigoje pasidaro labai tankus, jis tarsi skara pridengia Bažnyčios esmę, ir mes pradedame nebejausti, kad Bažnyčia visų pirma yra Viešpaties Sužadėtinė, Jo Tauta, Jo kūnas; kad visa organizacija ir technika yra, Congaro žodžiais tariant, tiktai "Bažnyčios pastovai (armature)", kurie istorijoj pabaigoje bus nuimti, kai Viešpaties šventykla bus pastatyta. "Baigties būsenoje, — sako Congaras, — vadinasi, danguje, nebus nei tarpininkaujančio hierarchinės kunigystės veikimo, nei tikėjimo mokymo, nei galios valdyti, nei dogmų, nei įstatymų, nei sakramentu". 8) Visi šie dalykai yra tol, kol Bažnyčia yra in via. Nereikia daug nė aiškinti, kad į šiuos pastovus mūsų amžius, būdamas iš viso organizacijos ir racionalizacijos metas, yra įsižiūrėjęs gana stipriai ir kad Bažnyčia kaip Viešpaties Tauta ir mistinis Jo Kūnas yra išsprūdusi iš jo dėmesio lauko. Tuo būdu Bažnyčia dabarties pergyvenime yra nustumta į paprastų žemiškųjų organizacijų eiles, pamirštant, kad "ji yra žymiai pranašesnė už bet kokią kitą žmonių bendruomenę"; pranašesnė tuo, kad ji "susideda ne tik iš draugijinių ir teisinių dalių bei santykių", bet turi ir savyje antgamtinį pradą, būtent, "Dievo Dvasią, kuri skaičiumi viena ir ta pati pripildo ir vienija visą Bažnyčią". 9) Šitas tad pradas, "tikrai ir veikliai glūdįs tiek bendrame organizme, tiek ir atskiruose nariuose", 10) kaip tik šiandien ir yra dažnai išleidžiamas iš akių.

Todėl Dangun Paėmimo dogma, atskleisdama mums Mariją kaip Bažnyčios pirmavaizdį bei asmeninę jos išraišką, ir nori mus pasukti nuo per didelio organizacijos bei technikos vertinimo į dvasingesnį ir visuotinesnį Bažnyčios pergyvenimą. Argi šioje dogmoje, sako jėzuitas H. Hirschmannas, nematyti tos pataisos, kurią pats Dievas padaro pertemptam, tarnybiškai kunigiškajam, vyriškajam pradui Bažnyčioje, kuri visuose savo nariuose yra Kristaus Sužadėtinė?" 11) Jeigu Marija yra Bažnyčios pirmavaizdis ir jeigu Bažnyčia yra Marijos santykio su Dievu išsiskleidimas bendruomeniniu pavidalu, argi tai nėra nurodymas, kad ne iš pasaulio pasisavintos priemonės — organizacinės, juridinės, propagandinės, techninės, drausminės — padaro žmogaus sielą Kristaus sužadėtine, bet anasai amžinasis "fiat", pirmą sykį suskambėjęs Marijos lūpomis ir nepaliaujamai turįs skambėti žmonijos istorijoje? Argi ši dogma nenori prometėjiškai vyriškojo Bažnyčios pergyvenimo, tokio ryškaus mūsų laikais, papildyti nuolankiu moteriškuoju pergyvenimu? Juk Bažnyčia Logos akivaizdoje yra Moteris: Ruta, kukliai susigūžusi Viešpaties kojūgalyje ir laukianti, kada šis vidunaktį ją paklaus: "Kas esi?", o ji atsakys: "Ruta, Tavo tarnaitė!" (Ruth 3,9). Saulėtoji Moteris stovi priešais mus kaip šio atsakymo tobulas įvykdymas, kaip amžinas kvietimas šitokį atsakymą duoti kiekvienam Viešpaties pasibeldimui į mūsų sielą. Šiandieninis mūsų atsigrįžimas į Paimtąją yra sykiu ir Bažnyčios atsigrįžimas į savo pirmavaizdį, vadinasi, į savo esmę. Marijos amžius yra kartu ir Bažnyčios amžius; amžius gilesnio Bažnyčios supratimo, didesnio pasitikėjimo Dievu, susitelkimo savyje, ištvermės maldoje ir budėjime. Paimtoji į dangų yra didis ženklas, kuris veda Bažnyčią per pasaulio dykumas, nušviesdama jos kelią į Naująją Jeruzalę. Atsiskleisdama kaip Saulėtoji Moteris, Marija vaizduoja mums Bažnyčią, kurios medžio pavėsin yra sulėkę visi žemės paukščiai (plg. Mat 13,32).
--------------------
7) Pour une théologie du laicat, Etudes 1948 m. sausio mën. 48 p
8) Sacerdoce et laicat dans l'Eglise, La vie intellectuelle, 1946 m. gruodžio mën. 13 p.
9)  Pop. Pijus XII, De corpore Christi mystico; Popiežių enciklikos ir kalbos, 520 p. Stuttgart 1949, Lux.
10)  Pop. Pijus XII, ten pat.
11) Sudėtinėje studijoje Die leibliche Himmelfahrt Mariens, 136 p. Frankfurt / M 1950.


4. Tačiau šv. Jonas savo regėjime matė ne tik vieną ženklą Saulėtosios Moters pavidalu, bet "ir kitas ženklas buvo matomas danguje: štai didelis rausvas slibinas, turįs septynias galvas ir dešimt ragų ir ant savo galvų septynis vainikus" (Apr 12,3). Tai amžinasis Dievo priešas, angelas sukilėlis, "senasis žaltys, kursai vadinamas velniu ir šėtonu ir kurs suvedžioja visą pasaulį" (Apr 12, 9). Jis iškyla šalia Saulėtosios Moters, kad "jai pagimdžius, prarytų jo Kūdikį" (12,4). O kai Viešpats ją išgelbsti, išvesdamas į dykumas (plg. 12,6), slibinas nueina "kariauti su kitais jos vaikais, kurie laiko Dievo įsakymus" (12,17). Šis vaizdas yra nepaprastai prasmingas. Jisai sako, kad senasis žaltys nepaliaujamai kyla prieš Bažnyčią, tuo pačiu kildamas ir prieš jos pirmavaizdį bei regimybę — Mariją. Kadaise Viešpaties dar rojuje duotas žmonėms apreiškimas, kad bus užkurta nesantaika tarp žalčio ir Moters (plg. Gen 3,15), šv. Jono regėjime įgyja visuotinių perspektyvų. Saulėtoji Moteris atsistoja prieš rausvą slibiną kaip jo priešininkė ir jo nugalėtoja Dievo ir žemės pagalba: Dievas duoda jai "du didelio erelio sparnus, kad skristų į tyrus", o žemė atsiveria ir "sugeria upę, kurią slibinas buvo paleidęs iš savo nasrų" (12,14-16). Kovon su šėtonu susitelkia visos jėgos: antgamtinės ir gamtinės, nes slibinas yra jų visų priešas.

Įsižiūrėti tad į Paimtąją, šviečiančią mums Saulėtosios Moters pavidalu, reiškia įsižiūrėti ir į tą kovą, kurią tenka Bažnyčiai vesti savo istorijoje ir kuri vis aštrėja, laikams skubant prie savo pabaigos. Saulėtoji Moteris yra ne tik Bažnyčios kaip Kristaus Sužadėtinės, bet sykiu ir Bažnyčios kaip žalčio priešininkės ženklas. Ji stovi prieš mus kaip mūsų vėliavnešė grumtynėse su nutremtuoju slibinu. Tarp jos ir žalčio yra užkurta negęstanti nesantaika, kurią Bažnyčia turi vykdyti savo gyvenime ir kartu iškęsti slibino smūgius. Tai yra trečioji aktuali Dangun Paėmimo dogmos vertybė. Bažnyčios rungtynės su slibino valdomu pasauliu juk niekados nebuvo tokios visuotinės ir tokios gilios, kaip mūsų amžiuje. Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, kai kas, pagautas entuziazmo, kalbėjo, esą, žmonijoje vykstantis didelės reikšmės persilaužimas; esą, žmonija supratusi didžiąją savo klaidą, todėl grįžtanti prie Viešpaties; esą, jokiam socialistui ir net bolševikui jau nebe mada kalbėti prieš religiją; esą, pasaulyje liovusis bent vieša kova su Dievu, o valstybių vadai šaukiasi krikščionybės dvasios. Deja, šis entuziazmas greitai išblėso, nes anos pokarinės kalbos buvo ne žmonijos atsivertimas, bet tiktai prisi-dengimas politine skraiste. Kai ši skraistė pasirodė esanti nebereikalinga, senojo slibino neapykanta išsiveržė tokia kova ir persekiojimais, kokių anksčiau nėra buvę. Vienijantis pasauliui, jungiasi ir antikristinės jėgos, puldamos pirmoje eilėje Bažnyčią kaip Kristaus skleidimąsi istorijoje, nes Jo paties, sėdinčio Tėvo dešinėje, jos pasiekti nebegali. Bažnyčia iš lėto, tačiau neišvengiamai žengia į apokaliptinį savo istorijos tarpsnį, kada ji bus ištremta iš žmonių bendruomenės, nes nesutiks priimti žvėries žymės ant savo kaktos (plg. Apr 13,16-17). Pasilikdama ištikima Avinėliui, ji savaime užsitrauks slibino rūstybę ir turės iškęsti jo persekiojimus. Saulėtoji Moteris kaip rausvo slibino priešginy-be, vejama į dykumas, yra išraiška Bažnyčios likimo visą istorijos metą, o ypatingai mūsų dienomis.

Dangun Paėmimo dogma kaip tik kreipia mūsų dėmesį į šį likimą. Būdama paskelbta didelių slibino puolimų metu, ji iš vienos pusės ruošia mus šiuos puolimus iškęsti, iš kitos mus paguodžia, parodydama, kad Bažnyčia Viešpaties yra nepaliekama viena; kad ji yra apsaugo-jama nuo mirtingų smūgių ir todėl galop laimi šias lemiančias grumtynes. Saulėtoji Moteris yra anoji "Galingoji Mergelė — Virgo potens", į kurią šaukiamės litanijoje ir kuri nepalieka mūsų vienų šioje kovoje. Paimta į dangų, ji dar sėkmingiau vykdo savo visuotinę motinystę, negu būdama žemėje, nes čia ji iš tikro yra visatos Karalienė — Regina mundi.


Dangun Paėmimo dogma, kaip matome, išreiškia ne tik pačios Marijos būties atbaigimą, bet sykiu atskleidžia mums ir naujų atžvilgių apskritai Bažnyčios gyvenime. Priešais subjek-tyvinį-psichologinį Kristaus atpirkimo supratimą ji stato ontologinį-keičiamąjį jo pobūdį ir rodo jį įvykdytą Paimtojoje į dangų. Priešais perdėtą juridinį-organizacinį Bažnyčios pergyvenimą ji stato sužadėtinišką-nuolankų jos supratimą, radusį augščiausios išraiškos Marijos nusilenkime Viešpaties valiai. Priešais ramų ir nuolat išsivystantį Bažnyčios sklidimą istorijoje ji stato mums nuolatines jos grumtynes su slibinu ir jas vaizduoja Saulėtosios Moters ženklu. Visi šie Bažnyčios bruožai glūdi pačioje jos prigimtyje. Tačiau visi jie šiandien yra arba pamiršti arba neigiami. Todėl juos pabrėždama, Dangun Paėmimo dogma darosi ypatingai aktuali ir mūsų laikams prasminga. Kartu tačiau ši tikėjimo tiesa mums rodo, kokio visuotinumo yra įgijęs Marijos veikimas; kaip ji nuo kuklios Nazareto Mergaitės per Jėzaus Motiną yra išaugusi ligi visatos Karalienės, apsiaustos saule ir apvainikuotos žvaigždėmis. Šiandien Paimtoji yra pasidariusi tikrąja visų mūsų priebėga ir užtarytoja, nes savo galia ji apima visą pasaulį. Nėra gražesnių žodžių, kurie išreikštų šį Marijos išaugimą, kaip Jėzaus Siracho knygos žodžiai, taikomi dieviškajai Sophijai, tačiau savo esme tinkantieji ir Nazareto Mergaitės pašaukimui atpirkimo istorijoje:
"Palaistysiu, tariau, sodelį savo
Ir savo lysvę sudrėkinsiu:
Bet štai, griovelis mano daros upė,
Ir mano upė virsta mariom"
(24,31).